- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-317-365/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29517-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Paulius Veršekys, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- V. Z.
- Nukentėjusysis
- I. M. J.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnatės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorei Ievai Danylienei, nuteistojo V. Z. gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir jam skirta bausmė – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
V. Z. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, nuosprendžiui įsiteisėjus nustatyta panaikinti.
Nukentėjusiosios I. M. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – priteista iš V. Z. nukentėjusiosios I. M. J. naudai 400 Eur (keturių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą, kita nukentėjusiosios I. M. J. civilinio ieškinio dalis atmesta. M. J. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. V. Z. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent – jis 2019 m. liepos 13 d. apie 00.30 val. vasaros vaikų stovykloje „(duomenys neskelbtini)“, vykusioje kaimo turizmo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), priklausančioje I. Ž., būdamas viešoje vietoje – gyvenamojo pastato antrame aukšte, poilsio kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), matant kitiems nepilnamečiams asmenims, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, grubiai pažeisdamas visuomenėje priimtas tarpusavio bendravimo taisykles ir elgdamasis ypatingai įžūliai, bei tuo pažeisdamas nepilnamečių teisę į saugią aplinką, tyčia, be priežasties ir matant aplinkiniams – tuo metu tame pačiame poilsio kambaryje buvusioms kitoms nepilnametėms stovyklautojoms: A. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), O. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), G. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), E. J., gimusiai (duomenys neskelbtini), A. K., gimusiai (duomenys neskelbtini), V. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), konflikto su kita nepilnamete stovyklautoja I. M. J., gimusia (duomenys neskelbtini), metu, priėjęs prie kambaryje ant lovos sėdinčios nukentėjusiosios I. M. J., tyčia paėmė jai už dešinės rankos ir pradėjo tempti I. M. J. iš kambario, po ko ji užkliuvo kambaryje už lovos ir nugriuvo ant grindų, dėl ko I. M. J., ne mažiau šešių poveikių pasekoje, buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir kairėje kojoje – nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. M. J. sveikata.
Šiais savo veiksmais V. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino neginčytinai įrodyta, kad V. Z. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
2.1. Teismas akcentavo, nors V. Z. savo kaltės nepripažino dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, jis iš esmės pripažino nukentėjusios atžvilgiu, matant kitoms nepilnametėms mergaitėms, atlikęs atitinkamus teismo nustatytus veiksmus – kad nukentėjusiajai buvo paėmęs už rankos, nukentėjusiąją iš kambario vedėsi (tempė) prieš jos valią (nukentėjusioji nenorėjo eiti), kad galėjo nukentėjusiąją tempti už rankos ir grubiau, kad, jam nukentėjusiąją tempiant iš kambario, ji buvo nukritusi.
2.2. Konstatavo, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas būtent V. Z. veiksmais, jam nukentėjusiosios atžvilgiu atlikus smurtinio pobūdžio veiksmus. Teismas sprendė, kad šiuo atveju taip pat nustatytas ir priežastinis ryšys tarp V. Z. veiksmų bei kilusių padarinių. Teismas vertino, jog taip pat neginčytinai nustatyta, kad V. Z. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios I. M. J. atžvilgiu viešoje vietoje, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad nakties metu, kuomet kambaryje buvusios mergaitės jau ruošiesi miegoti, kambaryje be nukentėjusiosios, buvo ir kitų, lengviau pažeidžiamų, asmenų – nepilnametės mergaitės, kurios apklausų metu parodė, kad dėl vykusio konflikto – V. Z. veiksmų, labai išsigando, jos buvo sukrėstos, šokiruotos, kai kurios iš jų verkė, nukentėjusioji I. M. J. jautė stresą, joms buvo baisu, nukentėjusioji I. M. J. buvo šoko būsenos, juto fizinį skausmą.
2.3. Be to pažymėjo, jog V. Z., kuris nebuvo stovyklos vadovas, atsakingas už taisyklių stovykloje laikymąsi, šiuo atveju veikė be aiškios asmeninės motyvacijos, o tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog jo veika pirmiausia buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. V. Z. viešojoje vietoje, nekreipdamas dėmesio į kambaryje buvusias nepilnametes mergaites, elgdamasis įžūliai, akivaizdžiai pažeidė nustatytas elgesio normas, suvokė savo nusikalstamų veiksmų pavojingą pobūdį, suprato, kad įžūliai elgiasi stebint nepilnametėms mergaitėms, nakties metu, t. y. bendrais bruožais numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajai, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams, įvykio liudininkai patirs neigiamų išgyvenimų, bus sutrikdyta kambaryje buvusių nepilnamečių asmenų rimtis, sutriks įprasta viešoji tvarka – V. Z. veikė tiesiogine tyčia.
2.4. Kaltinimas V. Z. buvo pareikštas taip pat nurodant, kad jis viešoje vietoje nepagarbą aplinkiniams demonstravo ir visuomenės rimtį bei tvarką sutrikdė taip pat ir vandališkais veiksmais, bei kad V. Z., tęsdamas savo veiksmus, nukentėjusiąją I. M. J. nutempė laiptais iš antro aukšto į pirmąjį aukštą. Pirmosios instancijos teismas ištyręs bylos įrodymų visumą, vertino, kad nenustatyta ir to nepatvirtino byloje esantys įrodymai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje V. Z. atliko kokius veiksmus, kuriuos būtų galima pripažinti vandališkais veiksmais. Todėl kaltinimą tikslino ir iš pareikšto kaltinimo pašalino aplinkybę „vandališki veiksmai“.
2.5. Skirdamas bausmę, teismas, atsižvelgęs į visas BK nustatytas bausmių skyrimo taisykles, sprendė, kad bausmės tikslai V. Z. atžvilgiu bus pasiekti jam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliam šios bausmės už nesunkius nusikaltimus dydžiui, – 70 MGL (3 500 Eur).
2.6. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visetą, byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, kad šiuo atveju reali ir įrodyta yra 400 Eur dydžio neturtinė žala, kuri priteista iš V. Z. nukentėjusiosios I. M. J. naudai. Kita nukentėjusiosios I. M. J. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dalis teismo atmesta kaip nepagrįsta. Apylinkės teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog civilinį ieškinį byloje pareiškusi nukentėjusiosios motina M. J. asmeniškai patyrė nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiosios sužalojimu. Pažymėjo, kad tokios aplinkybės byloje pareikštu civiliniu ieškiniu iš esmės net nebuvo įrodinėjamos ir nenustatęs išimtinio atvejo, ypatingų aplinkybių tokios žalos atlyginimui, M. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) panaikiti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 vasario 21 d. nuosprendį, ir jį išteisinti arba 2) baudžiamąją bylą jam nutraukti, perduodant spręsti administracinės atsakomybės taikymo klausimą, arba 3) bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo. Taip pat prašo atsižvelgti į jo turtinę ir šeimyninę padėtį: santaupų neturi, augina du mažamečius vaikus kartu su nedirbančia vaikų mama; šeima gyvena užsienyje, pastaruoju metu neteko darbo – pajamų šaltinio, iš ko seka, jog nuteistasis prašo švelninti jam paskirtą bausmę.
3.1. Apelianto nuomone, teismas nesurinko įrodymų, patvirtinančių, kad jis tyčia siekė pažeisti viešąją tvarką. Nuteistasis V. Z. pažymi, kad byloje nustatyta, jog jis pareiškė pastabą nukentėjusiajai, jog ši triukšmauja ramybės, poilsio metu ir skatina taip elgtis kitus. Pastaroji į pastabą atsiliepė įžeidžiamais žodžiais ir grasinimu su juo susidoroti, dėl to ir kilo konfliktas. Apelianto teigimu, jo veiksmai nebuvo skirti parodyti nepagarbą aplinkiniams, jis tik norėjo sudrausminti triukšmautojus, kurie elgėsi netinkamai. Būtent stovyklautojos reakcija ir elgesys sukėlė konfliktą.
3.2. Nuteistojo V. Z. teigimu, tyčia jis jokio smurto nukentėjusiajai neatliko. V. Z. padarytą neteisėtą vienkartinį smurtinį veiksmą nulėmė ne siekis sutrikdyti viešąją tvarką, o neadekvatus reagavimas į stovyklautojos elgesį. Toks kaltininko elgesio motyvas ir kitos aplinkybės (įvykis vyko vėlyvos nakties metu, kitų nukentėjusiųjų byloje nėra) nepatvirtina nuteistojo veikoje buvus tiesioginę tyčią pažeisti viešąją tvarką. Nenustačius BK 284 straipsnyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių ir kaltininko tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 284 straipsnį, naikintina ir dėl šios dalies byla nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netgi teismui konstatavus, kad nukentėjusioji buvo ištempta už rankos iš patalpos, dar nėra pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, nes kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dėl kilusio tarp I. M. J. ir V. Z. konflikto jokiems aplinkiniams žmonėms pavojus nebuvo kilęs, jie į konfliktą nebuvo įtraukti ir tikrai negalėjo pasijusti įžeisti ar pažeminti. Apelianto teigimu, jį šokiravo nukentėjusiosios elgesys, kad ji taip įžūliai stengėsi rodyti nepagarbą, pažymėdamas, jog jis (V. Z.) buvo blaivus ir adekvatus situacijai (nors ir nuvargęs) ir tikrai neieškojo menkavertės dingsties užpulti kažkurį stovyklautoją. Tuo tarpu jo pilietiškas elgesys atsisuko prieš jį patį.
3.3. Apeliantas, vadovaudamasis teismų praktika, kurioje pateikti išaiškinimai dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą atribojimą, akcentuoja, jog jo (V. Z.) veiksmuose nebuvo grasinimo, patyčių, todėl pirmosios instancijos teismas jo veiksmus galėjo vertinti kaip administracinį nusižengimą, tačiau to nepadarė, tai nepagrįsta ir neteisinga.
3.4. Be to, apeliaciniame skunde, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2000-12-21 nutarimu Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“, nurodoma, jog remiantis teismų praktika, nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Teigiama, kad V. Z. fiziniai veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiąją I. M. J.. Kokių nors kitų veiksmų, kuriais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, nuteistasis nepadarė.
3.5. Manoma, jog specialisto išvadoje galimai nepagrįstai sutapatinama konflikto veiksmų paseka. Pabrėžiama, jog paaugliai galimai nepastebėjo, kad nukentėjusiajai padarytos kraujosrūvos buvo jau prieš įvykį, o apylinkės teisme liko nenagrinėta situacija, kuomet atvykus tėvui pasiimti nukentėjusiosios, ji parodė tik ranką už kurios jis buvo vedama nuteistojo, kurioje nebuvo matyti aiškių paraudimų ar kitų smurto žymių, akcentuojant, kad nukentėjusioji kreipėsi į sveikatos ekspertus tik po kelių dienų nuo įvykio, atkreipiant dėmesį, kad specialisto išvadoje nėra aiškiai nurodyta priežastis ir laikas.
3.6. Akcentuojama, kad teismo posėdyje apeliantas V. Z. pasisakė, kad neturėjo jokių tikslų drumsti ramybę nakties metu, t.y. nebuvo tiesioginės tyčios sudrumsti tvarką. Priešingai nei padaryta teismo išvada – jis užėjo į patalpą tik nuraminti paauglių. Tikslo sužaloti, traumuoti, išgąsdinti nebuvo. Fiziniai veiksmai padaryti tik konflikto metu su nukentėjusiąją, veiksmai nebuvo nukreipti į kitus asmenis, buvo siekiama tik nuraminti, išprašant iš patalpos konfliktuojančią poilsiautoją, kuri aiškiai reiškė, kad neketina sutikti su nuteistojo argumentais, kad triukšmo kėlimas nėra tinkamas elgesys. Manoma, jog nukentėjusioji darė poveikį kitoms stovyklautojoms siųsdama nuotraukas, kurios galimai neatitiko tikrovės, taip klaidinant ar nuteikiant liudytojas ir sustiprinant neigiamą įspūdi apie įvykį. Nuotraukose nebūtinai atsispindi būtent to įvykio metu atliktų veiksmų pasekmė. Bet poveikis atsispindi liudytojų parodymuose, kurie yra nevieningi.
3.7. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, kad V. Z. bandė susitaikyti prieš teismo posėdį, o nukentėjusiosios atsiprašė teismo posėdžio metu.
3.8. Taip pat neatsižvelgta į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą: nukentėjusioji iš pradžių apklausiama nurodė, nejaučianti patyrusi žalą, tačiau civiliniame ieškinyje prašė atlyginti moralinę žalą; vėliau teismo posėdžio metu, atsisakė teikti parodymus patvirtindama ankstesnius savo parodymus, kuriuose ji pati nurodė nepatyrusi nei moralinės nei fizinės žalos. Todėl apeliantas mano, kad civilis ieškinys yra nepagrįstas, o labiau apgaulingas, akcentuodamas, kad nukentėjusioji savo parodymuose nurodė, kad ji nesiekė kreiptis į jokias instancijas, o dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo jos atstovės iniciatyva.
3.9. Apelianto vertinimu bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti ir baudžiamojo proceso pažeidimai apklausiant kai kuriuos liudytojus, t.y. nepilnamečiai asmenys apklausiami dalyvaujant kaltinamajam toje pačioje patalpoje, nors BPK nurodo aiškiai kaip turi vykti tokia apklausa. Be to, nuteistajam dėl nežinomos priežasties, teisminio proceso metu keitėsi teisėjai, prokurorai, Todėl, anot apelianto, jis turi pagrindo manyti, kad teismo procesas vyko neatsakingai. Tą patvirtina ir faktas, kad teisminis procesas buvo vilkinamas, t.y. atvykus į posėdžius, jie neįvykdavo dėl kviečiamų asmenų ar specialistų neatvykimo, teismo posėdžiai buvo nukeliami. Taip pat buvo paskelbta jo (V. Z.) tarptautinė paieška apeliantui to nežinant.
3.10. Tvirtinama, jog dar nepaskelbus nuosprendžio, apeliantas jau patyrė teisminio proceso pasekmes. Jis sustabdė veiklas su jaunimu. Patirtis stovykloje pamokė veikti tik su rašytinėmis sutartimis. Be to, nurodoma, kad jo kelionių išlaidos buvo apie 500 eur, kadangi atvykdavo į posėdžius darbo metu iš Švedijos, o per beveik tris kaltinamojo proceso metus, posėdžių buvo ne vienas. Finansiškai jau apeliantas nukentėjo ir dėl patirtų išlaidų persiorientuojant darbo rinkoje. Todėl mano, kad jam skirta bausmė yra neproporcinga ir per griežta.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimai į nuteistojo apeliacinį skundą negauti.
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja, palaikydama nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti nurodytais motyvais. Prokurorė prašė nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.
Nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
5. Iš skundo turinio seka, kad nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 284 straispnį, teigia, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis tyčia siekė pažeisti viešąją tvarką. Vertina, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta, jo atsakomybės klausimą perduodant spręsti administracinio nusižengimo teisenos tvarka, arba nuteistojo atžvilgiu bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus prašymų dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, prašo atsižvelgti į jo turtinę bei šeimyninę padėtį ir švelninti jam paskirtą bausmę. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su nukentėjusiai priteista neturtine žala.
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, įvertinusi byloje esančių duomenų ir įrodymų visumą, skundžiamame nuosprendyje padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, konstatuoja, kad V. Z. pagrįstai pripažintas kaltu, padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Darytina išvada, kad nuteistojo kaltė įrodyta visiškai, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo bei teisės taikymo klaidų nepadarė.
7. BK 284 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
8. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą arba neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Formuojamoje teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Atskirais atvejais smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, teismų pripažįstamas įžūliais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).
9. Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje, kaip minėta, buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-367-511/2018).
10. Kad V. Z. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios I. M. J. sveikatą, priešingai nei vertina apeliantas, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti bei įvertinti įrodymai. Nors nuteistasis V. Z. kaltu neprisipažino, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu tvirtina, jog jis neturėjo jokio tikslo drumsti ramybę nakties metu, o kokių nors kitų veiksmų, kuriais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, nuteistasis nepadarė, teigdamas, jog jis tik norėjo sudrausminti stovyklos triukšmautojus, kurie elgėsi netinkamai, tačiau tokie apelianto argumentai vertintini kaip bandymas išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus. Nuteistojo manymas, jog nepilnamečių liudytojų parodymai nelaikytini patikimais, nes, pasak nuteistojo, nukentėjusioji darė poveikį kitoms stovyklautojoms (teisme apklaustoms nepilnametėms liudytojoms), taip klaidinant (nuteikiant) liudytojas ir sustiprinant neigiamą įspūdį apie įvykį, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai esminėse detalėse dėl apelianto elgesio sutampa, jų parodymus patvirtina ir kiti pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai, iš dalies paties nuteistojo parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu.
11. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nagrinėjamas įvykis įvyko vasaros vaikų stovyklavietėje, kurioje nuteistasis V. Z. buvo pakviestas stovyklos organizatorių vesti renginius. Teisme apklausta liudytoja V. T. (kuri organizavo vasaros stovyklą) parodė, kad V. Z. stovykloje buvo tik svečias, jis nebuvo stovyklos vadovas, nebuvo įgaliotas prižiūrėti tvarką stovykloje, nebuvo atsakingas už tai, su juo sutartis nebuvo sudaryta ir neturėjo teisės taip elgtis su nukentėjusiąja. Už taisyklių laikymąsį stovykloje buvo atsakingi ji (V. T.). Pats apeliantas nei teisminio nagrinėjimo metu, nei apeliaciniu skundu neįrodinėjo, kad jis buvo vienas iš stovyklos vadovų, turinčių pareigą užtikrinti rimtį ir tvarką stovykloje.
12. Nukentėjusioji I. M. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis po 24 val. atėjo į merginų kambarį (jame tuo metu buvo septynios nepilnametės merginos) šių raminti, nes jos įjungė muziką, merginos pasakė, kad nebetriukšmaus ir nuteistasis išėjo. Šiam išėjus merginos pradėjo kalbėtis apie V. Z., kad atvažiavo ir sugadino joms dieną. Kaltinamasis, būdamas koridoriuje, tai išgirdo ir nepasibeldęs užėjo vėl į jų kambarį, tuomet nukentėjusioji išsakė nepasitenkinimą dėl jo (V. Z.) vedamos diskotekos, dėl ko nuteistasis priėjęs prie nukentėjusiosios šiai pasakė eiti pasikalbėti į pirmą aukštą, I. M. J. nesutikus ir paprašius išeiti iš kambario bei pakviesti vadoves, V. Z. pagriebė jai už rankos ir pasakė arba ji eis, arba ištemps. Ji ranką atitraukė. Tai matydama jos draugė A. G., liepė jam liautis, tuomet V. Z. griebė jai už dešinės rankos, o A. G. už kairės rankos, kuomet A. G. ją (I. M. J.) paleido, V. Z. pradėjo tempti nukentėjusiąją, betempiant ji užkliuvo už lovos kojelės ir nukrito, o kaltinamasis vis tiek ją tempė, išsitempė į koridorių. Koridoriuje V. Z. jos paklausė „ar pati nulips, ar laiptais nutempti“, kadangi nukentėjusioji nenorėjo, kad ją temptų, toliau ji ėjo pati, bet kaltinamasis vis tiek buvo paėmęs už tos pačios rankos ir vedėsi, nors smarkaus tempimo nebuvo, ji lipo laiptais dėl to, kad nenorėjo, jog būtų toliau naudojami smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją. Tokius nukentėjusiosios I. M. J. parodymus (apie paėmimą už rankos ir tempimą iš kambario, po ko nukentėjusioji nugriuvo ant grindų) patvirtino nepilnamatės liudytojos V. G., A. K., O. V., E. J., G. G., A. G..
13. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis neneigia, jog jo (V. Z.) fiziniai veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusiąją I. M. J. (kuri įvykio metu buvo nepilnametė), matant kitoms nepilnametėms liudytojoms dėl to, jog jis pareiškė pastabą nukentėjusiajai, jog ši triukšmauja ramybės, poilsio metu ir skatina taip elgtis kitus. Pastaroji į pastabą atsiliepė įžeidžiamais žodžiais, dėl to ir kilo konfliktas. Nuteistasis pripažino, kad atėjęs į stovyklautojų kambarį, jis su nukentėjusiąja bendravo griežčiau, taip pat pripažino, kad jis paėmė nukentėjusiąją už rankos ir ją vedėsi. Taip pat parodė, kad galimai jis neapskaičiavo jėgos ir grubiau timptelėjo I. M. J. už rankos, kad nukentėjusioji nenorėjo eiti, kad ji buvo užkliuvusi už lagamino ir nukrito. Taip pat nuteistasis pripažino, kad tame pačiame stovyklos aukšte buvo vaikų, kuriems buvo 7-8 metai.
14. Be to, kaip matyti iš nepilnamečių liudytojų (kartų buvusių kambaryje su nukentėjusiąja įvykio metu) parodymų, dėl V. Z. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, nakties metu, kai kurios mergaitės jau ruošėsi miegoti (G. G., V. G.), kambaryje be nukentėjusiosios buvo ir kitų lengviau pažeidžiamų asmenų – nepilnamečių mergaičių, kurios apklausų metu parodė, kad dėl įvykusio konflikto (t.y. V. Z. veiksmų), be nukentėjusiosios ir jos labai išsigando (V. G., A. K.), buvo sukrėstos (V. G.), šokiruotos (O. V., E. J., G. G.), kai kurios verkė, jautė stresą, joms buvo baisu (A. K., E. J., A. G., I. M. J.), nukentėjusioji I. M. J. taip pat buvo šoko būsenoje, juto fizinį skausmą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad dėl kilusio tarp I. M. J. ir V. Z. konflikto jokiems aplinkiniams žmonėms pavojus nebuvo kilęs, jie į konfliktą nebuvo įtraukti ir tikrai negalėjo pasijusti įžeisti ar pažeminti.
15. Sugretinus virš aptartus nukentėjusiosios, liudytojų, iš dalies paties nuteistojo parodymus ir įvertinus juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (specialisto išvada, kitais bylos įrodymais) bei pirmosios instancijos teismo aptartą teismų praktiką, darytina vienareikšmė ir kategoriška išvada, kad V. Z., būdamas viešoje vietoje, t.y. stovyklavietės gyvenamojo pastato antrame aukšte, poilsio kambaryje, matant kitiems nepilnamečiams asmenims, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, grubiai pažeisdamas visuomenėje priimtas tarpusavio bendravimo taisykles ir elgdamasis ypatingai įžūliai, bei tuo pažeisdamas nepilnamečių teisę į saugią aplinką, tyčia, be priežasties ir matant aplinkiniams priėjęs prie kambaryje ant lovos sėdinčios nukentėjusiosios I. M. J., tyčia paėmė jai už dešinės rankos ir pradėjo tempti ją iš kambario, po ko ji užkliuvo kambaryje už lovos ir nugriuvo ant grindų, dėl ko nukentėjusiajai, ne mažiau šešių poveikių pasekoje, buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir kairėje kojoje – nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. M. J. sveikata (T.1, b.l. 51). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo veiksmai (nakties metu) neabejotinai šokiravo ir sujaudino stovyklavietėje buvusias nepilnametes nukentėjusiąją bei liudytojas, sutrikdė jų laisvalaikį ir poilsį. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, jog dėl šio įvykio buvo šokiruotos ne tik kambaryje su nukentėjusiąja buvusios kitos stovyklautojos, tačiau akivaizdu, jog dėl to buvo sunerimusi ir viena iš stovyklos vadovių V. T., kuri paaiškino, jog nors jis pati mergaičių kambaryje nebuvo, po kilusio konflikto ji ėjo į mergaičių kambarį pasikalbėti. Tai patvirtino ir teisme apklausta nepilnametė liudytoja A. G.. Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tokia išvada šiuo klausimu atitinka suformuotą teismų praktiką, pagal kurią visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį pavartoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015).
16. Nuteistasis apeliaciniame skunde itin akcentuoja netinkamą pačios nepilnametės nukentėjusiosios elgesį – jam į pastabą nukentėjusiajai atsiliepus įžeidžiamais (užgauliais) žodžiais, taip bandydamas pateisinti savo elgesį nukentėjusiosios atžvilgiu. Pažymėtina, jog vertinant aptartą situaciją, akivaizdu, jog nukentėjusiosios išsakytas nepasitenkinimas bei nuomonė dėl nuteistojo organizuojamos diskotekos, net ir muzikos klausymasis poilsio metu poilsio kambaryje (galimai ir garsus) tai tebuvo nereikšmingas pretekstas ir menkavertė priežastis kaltinamojo įžūliam elgesiui formuotis ir reikštis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaltinamasis tyčia paėmęs nukentėjusiajai už dešinės rankos ir pradėjęs tempti pastarąją iš kambario, neva vien dėl to, jog susinervino išgirdęs nepagarbius žodžius ir išvydęs nukentėjusiosios žeminantį jį elgesį, tačiau tokia priežastis, galbūt lėmusi padaryti teisei priešingą veiksmą, laikytina mažareikšme, o reakcija į kilusią situaciją – neadekvati, juolab, jog jam adresuotą reikalavimą pasišalinti iš kambario ne kartą reiškė ir kambaryje buvusios kitos nepilnametės liudytojos. Be to, nuteistasis nukentėjusiąją jėga stipriai tempė už rankos, o jai suklupus, jis vis vien jos rankos nepaleido ir ištempė į laiptinę, kuri iš esmės jokio pasipriešinimo (grėsmės) nekėlė nuteistajam. Nenustatyta, kad nukentėjusioji savo elgesiu ar žodžiais provokavo kaltinamąjį padaryti nusikalstamą veiką.
17. Nors vertinamo įžūlaus ir pavojingo V. Z. smurtinio veiksmo, išskyrus poilsio kambaryje buvusias liudytojas, kiti asmenys nematė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kaltinamojo veiksmai laikytini atliktais viešoje vietoje, nes kaip matyti iš bylos duomenų tiek nuteistasis, tiek ir kiti asmenys įvykio metu turėjo galimybę netrukdomai patekti į konflikto vietą – vieną iš pastato, kuriame vyko stovykla kambarių, kuriame tuo metu buvo septynios nepilnametės mergaitės, ar laiptinę. Tokią išvadą pagrindžia ir teisme apklaustos liudytojos (stovyklą organizavusios) V. T. parodymai, kuri paaiškino, jog stovykloje buvo penkiasdešimt vaikų. Pažymėtina, kad V. Z., esančiam viešoje vietoje, taip pat keliami tam tikri elgesio reikalavimai, kuris stovyklavietėje buvo tik svečias, o ne stovyklos vadovas, todėl ir šiuo atveju fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje negali būti pateisinamas susidariusia situacija. Jei apeliantas manė, jog nukentėjusioji netinkamai elgiasi, galėjo tai išsiaiškinti be smurto, tačiau jis pasirinko priešingą iššaukiantį elgesio modelį, pradėjo elgtis neadekvačiai ir agresyviai.
18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus galėjo vertinti kaip administracinį nusižengimą. Sutiktina, kad tiek BK 284 straipsnio, tiek ANK 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, įstatymų leidėjas neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ANK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką. Vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. ANK 481 straipsnyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis, neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, t. y. necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiantį kibimą prie žmonių ir kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Tuo ji skiriasi nuo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis tyčia paėmęs nukentėjusiajai (įvykio metu buvusiai nepilnametei) už dešinės rankos ir ją tempdamas, po ko ji užkliuvo kambaryje ir nugriuvo ant grindų, panaudojo fizinį smurtą, padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, o tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015 ir kt.), t. y. kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos būdų, kuris ANK 481 straipsnyje nėra įtvirtintas. Atsižvelgiant į tai, kad V. Z. veiksmai peržengė administracinio nusižengimo ribas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. Z. fiziniai veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiąją I. M. J., todėl jo atžvilgiu byla turėjo būti nutraukta dėl mažareikšmiškumo. Remiantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, tačiau teismų praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Apelianto argumentai, kad jo (V. Z.) fiziniai veiksmai buvo nukreipti tik prieš vieną nukentėjusiąją, kurie neva leidžia smurtą vertinti kaip mažareikšmį, kolegijos vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami, juolab, jog šis nusikaltimas padarytas suaugusio asmens prieš nepilnametę, kitų nepilnamečių akivaizdoje, o ir galimybe atsiprašyti bei susitaikyti su nukentėjusiąja, priešingai nei tvirtinama skunde, nuteistasis nepasinaudojo.
20. Nuteistasis mano, jog specialisto išvadoje galimai nepagrįstai sutapatinama konflikto veiksmų paseka, joje nėra aiškiai nurodyta priežastis ir laikas. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog paaugliai galimai nepastebėjo, kad nukentėjusiajai padarytos kraujosruvos buvo jau prieš įvykį, o apylinkės teisme liko nenagrinėta situacija, kuomet atvykus tėvui pasiimti nukentėjusiosios, ji parodė tik ranką už kurios jis buvo vedama nuteistojo, kurioje nebuvo matyti aiškių paraudimų ar kitų smurto žymių. Tokie apeliacinio skundo argumentai nekeičia faktinių aplinkybių vertinimo. Kaip matyti iš specialisto išvados, joje nurodytas mechanizmas atitinka nukentėjusiosios, liudytojų A. K., O. V., G. G., A. G. nurodytas aplinkybes, kad jos matė paraudonavimus ant nukentėjusiosios rankos, ryte matė mėlynes, todėl abejoti, jog sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti ne šio įvykio metu, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad nukentėjusioji kreipėsi į sveikatos ekspertus tik po kelių dienų nuo įvykio ir tai kelia dideles abejones, ar tie sužalojimai atsirado nagrinėjamo konflikto metu. Pažymėtina, jog nukentėjusioji nurodė, kad įvykio metu ji jautė poveikį jos sveikatai, t.y. fizinį skausmą, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų kitur susižalojusi, o kelios dienos – nėra toks ilgas laiko tarpas, kad paneigtų nukentėjusiajai padaryto sužalojimo susijusio priežastiniu ryšiu su įvykiu. Iš specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai atitinka apelianto veiksmų pobūdį bei galėjo būti padaryti jos nurodomomis aplinkybėmis. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti būtent nagrinėjamo įvykio metu nuteistojo V. Z. veiksmais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti specialisto išvados pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
21. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai apklausiant nepilnamečius liudytojus, nes nepilnamečiai asmenys buvo apklausiami dalyvaujant kaltinamajam toje pačioje patalpoje. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolų, apklausiant nepilnamečius liudytojus (kurių amžius buvo nuo 14 iki 18 metų) apklausoje dalyvavo įstatyminiai atstovai, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerjos Vilniaus apskrities Vaiko teisių apsugos skyriaus atstovai bei psichologas (t.2, b.l. 75, 82-86, t. 3, b.l. 58, 59). Nepilnamečio liudytojo apklausos ypatumus reglamentuoja BPK 280 straipsnis, tačiau šiame straipsnyje įtvirtintos normos yra rekomendacinio pobūdžio ir taikomos įvertinus nepilnamečio liudytojo socialinę ir psichologinę brandą. Kadangi dėl nepilnamečių liudytojų (kurių amžius buvo nuo 14 iki 18 metų) socialinės ir psichologinės brandos nei teismui, nei proceso dalyviams jokių abejonių nekilo, o tokio asmens apklausa teisiamojo posėdžio metu priklauso išskirtinai teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, diskrecijai, todėl nebuvo būtina šių liudytojų apklausa iš kitos patalpos.
22. Apeliantas V. Z. pateiktu apeliaciniu skundu įžvelgia teismo šališkumą, nes teisminio proceso metu keitėsi teisėjai, prokurorai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, galinčių rodyti bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Akivaizdu, jog šie skundo argumentai sietini su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurie neatitinka apelianto lūkesčių. Tačiau tokie argumentai negali būti laikomi teismo šališkumo įrodymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi proceso dalyvių pateikti prašymai buvo apsvarstyti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistajam buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti procesines teises, numatytas BPK 21, 22 straipsniuose, taip pat užtikrinta teisė į gynybą, galimybė ginčyti byloje surinktus įrodymus. Apeliantas nušalinimo nei prokurorams, nei teisėjui nereiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, vadovaudamasis įstatymu, atmetė vienos šalies argumentus ar prašymus ir sutiko su priešingos proceso šalies argumentais, ar, kad teisiamieji posėdžiai dėl kviečiamų asmenų ar specialistų neatvykimo buvo atidedami, ar kad buvo paskelbta jo V. Z. tarptautinė paieška – nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo arba teisėja buvo šališka.
23. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. mano, jog jam skirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija patikrina bausmių skyrimo taisyklių laikymąsi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs V. Z. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis (nuteistasis) V. Z. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstama veika padaryta vaikų stovykloje, nakties metu, matant lengviau pažeidžiamiems – nepilnamečiams asmenims; kaltės formą bei pasekmes – nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, dėl ko buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka – įvykį matę nepilnamečiai asmenys labai išsigando, buvo sukrėsti, šokiruoti, jautė stresą, jiems buvo baisu, nepilnametei nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata; taip pat kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (dirba, darbe, darbinėje veikloje charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 10–13), per penkerių metų laikotarpį tris kartus baustas administracine tvarka (baudos sumokėtos) (t. 1, b. l. 167–168), anksčiau neteistas. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, įvertino ir tai, kad V. Z. teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiosios, nurodydamas, jog jeigu dėl jo veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas skausmas. Atsižvelginat į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti V. Z. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Kadangi baudos dydis pirmosios instancijos teismo nustatytas artimas minimaliam šios bausmės už nesunkius nusikaltimus dydžiui, – 70 MGL (3 500 Eur), todėl dar labiau švelninti paskirtos bausmės nėra pagrindo. Nors apeliantas mano, jog paskirtos bausmės dydis turėtų būti mažinamas, atsižvelgiant į tai, jo V. Z. finansiškai jau nukentėjo dėl patirtų kelionės išlaidų į teisiamuosius posėdžius, patirtų išlaidų persiorientuojant darbo rinkoje, vis tik teisėjų kolegijos vertinimu tokie argumentai baudžiamosios atsakomybės apimties ir pavojingumo visuomenei nesumažina, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs V. Z. veiksmus, paskyrė jam teisingą, adekvačią jo padarytai veikai bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
24. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto V. Z. argumentais, jog nukentėjusiosios civilis ieškinys yra nepagrįstas. Nukentėjusioji I. M. J. buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jos naudai iš kaltinamojo V. Z. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs nukentėjusiosios I. M. J. civilinį ieškinį iš dalies, iš nuteistojo V. Z. priteisė nukentėjusiosios I. M. J. naudai 400 Eur (keturių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą. Kitą nukentėjusiosios I. M. J. civilinio ieškinio dalį atmetė. Nors nuteistasis akcentuoja nukentėjusiosios parodymus, kuriais ji nurodė nejaučianti patyrusi žalą, tačiau civiliniame ieškinyje prašė atlyginti moralinę žalą, o vėliau teismo posėdžio metu tvirtino ankstesnius savo parodymus, kuriuose ji pati nurodė nepatyrusi nei moralinės nei fizinės žalos, vis tik pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, įvertino visas reikšmingas neturtinės žalos atlyginimui aplinkybes. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
25. Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajai yra padaryta dėl tyčinių nusikalstamų V. Z. veiksmų, tačiau apylinkės teismas įvertino ir tai, kad dėl V. Z. nusikalstamos veikos, padarytų sužalojimų nukentėjusiajai iš esmės nekilo jokių rimtesnių pasekmių, t. y. nukentėjusiajai neprireikė specialaus gydymo, o fizinis skausmas bei dvasiniai išgyvenimai (pažeminimas, išgąstis) truko neilgai, buvo daugiau momentinio pobūdžio – iš nukentėjusios parodymų matyti, kad šoko būsenos nukentėjusioji buvo paties įvykio metu, kai V. Z. ją tempė iš kambario, tuo tarpu fizinį skausmą dešinės rankos viršutinėje dalyje ji pajuto grįžusi į kambarį. Apklausta liudytoja O. V. taip pat parodė, kad, kai nukentėjusioji grįžo į kambarį, ji buvo rami, atrodė, kad jaučiasi normaliai, ramiai pasakė, kad rašė kažkokį pasiaiškinimą. Pati nukentėjusioji taip pat parodė, kad dėl šio įvykio nukentėjo fiziškai, bet psichologiškai nelabai. Tačiau, įvertintinus tai, kad nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, t. y. labiau pažeidžiamas asmuo, teisėjų kolegija vertina, jog kilusi situacija sukėlė nukentėjusiajai neigiamų išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, fizinį skausmą, nerimą ir baimę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų apelianto teiginius dėl per didelio ar neproporcingo neturtinės žalos dydžio. Priešingai, nuteistasis yra brandaus amžiaus, darbingas, nėra duomenų apie kokius nors jam nustatytus sveikatos sutrikimus, kurie trukdytų dirbti ir atlyginti priteistą neturtinę žalą. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistos neturtinės žalos dydis atitinka ir nusistovėjusią teismų praktiką. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, pagrindo mažinti ar nepriteisti neturtinės žalos dydį nėra.
26. Taigi įvertinus virš aptartus duomenis, teisėjų kolegija vertina, kad sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje apklaustų asmenų parodymus, išanalizavo rašytinius įrodymus, sugretino šiuos duomenis tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog V. Z. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Nuteistajam V. Z. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, o priteisdamas neturtinės žalos dydį, įvertino visas reikšmingas neturtinės žalos atlyginimui aplinkybes. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 vasario 21 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.