Kauno apygardos teismo nutartis

2025-09-09 · Civilinė byla Nr. e2S-1318-775/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-09-09
Bylos Nr.
e2S-1318-775/2025
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Edita Šliumpienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Operos vaistinė“
Atsakovas
R. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1318-775/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21317-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.3.2.6.1
KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugsėjo 9 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė,

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Operos vaistinė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Operos vaistinė“ ieškinį atsakovams R. V. ir R. V. dėl teisės be atsakovų sutikimo kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. S., A. N., R. N. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Operos vaistinė“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti teisę be žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių – atsakovų R. V. ir R. V. (toliau – kartu atsakovai), sutikimo kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pagal 2024 m. UAB „FlexiForma“ projektų vadovės R. S. parengto Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) negyvenamos patalpos – parduotuvės – vaistinės Nr. 21 paprastojo remonto projekte nurodytus projektinius sprendinius bei lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. 2025 m. kovo 26 d. pareiškimu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų, kadangi išnyko ginčo dalykas, teismo prašė priteisti iš atsakovų 1 852,24 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė nurodė, kad būtent atsakovų nebendradarbiavimas lėmė tai, jog ji negavo statybą leidžiančio dokumento. Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo šis leidimas ieškovei buvo išduotas ir be atsakovų sutikimo, tai nepaneigia ieškovės teisių pažeidimo atsakovams su ieškove nebendradarbiavus. Ieškovė kelis kartus kreipėsi į atsakovus dėl sutikimo pateikimo, paaiškino jiems susidariusią situaciją bei nurodė, jog negavus sutikimo ji bus priversta kreiptis į teismą, tačiau atsakovai su ieškove nebendradarbiavo ir sutikimo nepateikė. Atsakovai teismo posėdžio metu pripažino, kad jokių papildomų dokumentų ieškovės neprašė, į situaciją ir kodėl jų prašoma sutikimo nesigilino, kalbėjosi su kaimynais, bet su pačia ieškove nesikalbėjo ir jos prašymus ignoravo. Dėl to yra pagrindas priteisti jai iš atsakovų 1 852,24 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

3. Atsakovai R. V. ir R. V. su ieškovės prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas kategoriškai nesutiko, teismo prašė priteisti iš ieškovės atsakovų naudai 500 Eur jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė be jokio pagrindo skubiai užvedė bylą prieš atsakovus, tačiau ne dėl to, kad ji negalėjo gauti leidimo, bet tiesiog kerštaudama. Atsakovai yra pateikę byloje atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė visas aplinkybes dėl ieškovės neteisėtų veiksmų. Pačios ieškovės ir jos vadovės J. B. dukters R. T. savavališki veiksmai sukėlė tokią situaciją, nes ieškovė iki 2024 m. birželio 12 d. privalėjo išardyti savavališkai pastatytus įrengimus. Ieškinys prieš atsakovus buvo pateiktas 2024 m. lapkričio 30 d. Atsakovams reikalaujant pateikti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, ieškovė pateikė el. susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad 2024 m. spalio 23 d. ieškovė kreipėsi dėl sutikimo į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Į šį savo prašymą negavo atsakymo, nors atsakymas ieškovei turėjo būti pateiktas per 20 darbo dienų. Tačiau ieškinio šiai institucijai ieškovė nereiškė, akcentuodama, jog tik dėl atsakovų kaltės negali gauti leidimo. Ieškinyje kaip žemės savininkus ieškovė neteisingai nurodė savo dukrą R. T. ir žentą T., nors jie jau buvo pardavę savo žemes, tokie veiksmai lėmė, kad byla buvo užvilkinta. Be to, bylos nagrinėjimo metu faktiškai buvo sutarta sudaryti taikos sutartį, tačiau ieškovės vadovė kategoriškai nesutiko, kad teismas savarankiškai išspręstų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Atsakovų vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės procesinį elgesį, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš ieškovės atsakovams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo; nutraukė civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Operos vaistinė“ ieškinį atsakovams R. V. ir R. V. dėl teisės be atsakovų sutikimo kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pripažinimo; grąžino ieškovei 82,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio; priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų 735,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškovės prašymą bei atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nutarė atmesti.

Šalies argumentai

5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia individuali ginčo situacija – ieškovė kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl teisės be atsakovų sutikimo kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pripažinimo. Ieškovė nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą – parduotuvę (vaistinę), esančią (duomenys neskelbtini), kuri yra daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Šiam daugiabučiam gyvenamajam namui suformuotas žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo plotas 0,1482 ha, užstatyta teritorija: 0,1482 ha. Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso: atsakovams – 75/1482 dalys, tretiesiems asmenims V. S. – 28/1482 dalys, R. T. ir Š. T. – 18/1482 dalys bei Lietuvos Respublikai – 1360/1482 dalys. Ieškovė 2023 m. spalio mėn. atliko jai priklausančios patalpos remontą, atnaujino patalpos vėsinimo sistemą, remonto metu 2 vnt. išorinių blokų buvo nutarta perkelti į vidinę (šiaurinę) sieną, kurioje nėra įrengtų gyventojų butų langų, tačiau darbai atlikti be projekto, neturint statybą leidžiančio dokumento. Savavališki darbai fiksuoti Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje, surašytas privalomas nurodymas stabdyti darbus bei savavališkos statybos aktas. Savavališkai pastatytus įrengimus ieškovė privalėjo išardyti iki 2024 m. birželio 12 d.

Žemesnės instancijos teismas

6. Ieškovė parengė paprastojo remonto įteisinimo dokumentus, kuriuos 2024 m. rugsėjo 11 d. pateikė statybą leidžiančiam dokumentui išduoti, jos prašymas buvo atmestas nurodant, kad nebuvo pateikti žemės sklypo savininkų ar valdytojų sutikimai. Ieškovė kreipėsi į žemės sklypo bendraturčius (tarp jų ir į atsakovus), prašydama išduoti sutikimus paprastajam remontui. Tretieji asmenys pateikė sutikimus, dėl sutikimų ieškovė taip pat kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir į atsakovus. Tarp šalių vyko el. susirašinėjimas, tačiau atsakovai sutikimo nepateikė, ieškovės prašymą vertino kaip šantažą ir grasinimą, todėl ieškovė 2024 m. spalio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris priimtas 2024 m. spalio 25 d.

7. Teisme buvo gauti atsakovų ir dalies trečiųjų asmenų atsiliepimai, pateikta Statybos inspekcijos 2024 m. gruodžio mėn. išvada, jog pagal galiojančias Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, vykdant paprastojo remonto darbus ginčo name, žemės sklypo bendraturčių sutikimas yra privalomas, byloje vyko teismo posėdžiai, šalims nepavykus susitarti taikiai, vyko bylos nagrinėjimas iš esmės.

Atsiliepimas

8. Teismas nustatė, kad gavusi trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, atsiliepimą dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, ieškovė pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašymą išduoti leidimą atlikti statinio paprastąjį remontą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2025 m. vasario 21 d. išdavė ieškovei leidimą atlikti statinio paprastąjį remontą, kurį ieškovė pateikė Statybų inspekcijai. Statybos inspekcija 2025 m. kovo 18 d. atliko privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimą ir informavo ieškovę, kad savavališkos statybos padariniai buvo pašalinti ir ieškovė gali pateikti valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro teritoriniam padaliniui prašymą dėl Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) pažymoje esančios žymos apie savavališką statybą panaikinimo. Todėl ieškovė 2025 m. kovo 26 d. byloje pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, kadangi išnyko ginčo dalykas.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas nustatė, kad ieškovės prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą atmetimo metu galiojusios Statybų įstatymo nuostatos įtvirtino, jog atliekant statinio paprastąjį remontą, tuo atveju, kai statytojas jokia teise nevaldo žemės sklypo, buvo privaloma pateikti žemės sklypo savininkų ar valdytojų sutikimus (išskyrus valstybinės žemės sklypą). Nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Statybos įstatymo naujai redakcijai, atsižvelgiant į tai, kad daugiabučio namo savininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimo metu buvo priimtas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų sprendimas dėl sutikimo atlikti paprastojo remonto darbus, perkeliant kondicionavimo blokus į kitą pastato vietą, nėra privaloma pateikti šių žemės sklypo savininkų ar valdytojų sutikimų.

10. Byloje susiklostė individualiai reta situacija, kad ieškinio pateikimo ir priėmimo dienomis (2024 m. spalio 23 ir 2024 m. spalio 25 d.) atsakovų ginčo sutikimo pagal tuometinį teisinį reglamentavimą reikėjo, tačiau pasikeitus reglamentavimui nuo 2024 m. lapkričio 1 d. nebereikėjo ir faktiškai ieškovė gavo Vilniaus miesto savivaldybės leidimą 2025 m. vasario 21 d., o Statybos inspekcija patvirtino, kad savavališka statyba pašalinta. Tokiu būdu po ieškinio pateikimo ir priėmimo praėjus neilgam laiko tarpui, išnyko ginčo dalykas dėl teisinio reglamentavimo pasikeitimo.

11. Esant šiai situacijai teismas rėmėsi tiek CPK 94 straipsnio ir CK 1.5 straipsnio nuostatomis, tiek kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, teismas turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo. Bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme. Bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą teismų praktikoje pripažįstama pagrįsta tais atvejais, kai kito bendraturčio pageidaujamas daikto pakeitimas ar kiti darbai (dėl kurių prašoma leidimo) pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus yra pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui. Pagrindinis kriterijus, lemiantis bendraturčio apsisprendimo galimybę, yra bendraturčiui pateikiamos informacijos pakankamumas. Ši informacija išsamiausiai atskleidžiama pateikiant įvairia forma arba kitais būdais, jeigu jie yra pakankamai informatyvūs ir išsamūs. Vien aplinkybė, jog statinys jau yra savavališkai pastatytas, savaime neatskleidžia bendraturčių teisių pažeidimo – savo teisių pažeidimą jie turi pagrįsti įrodinėdami netinkamą teisių įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Nesutikimas turi būti protingai motyvuotas, pagrįstas, atskleisti projektinio pasiūlymo neigiamą poveikį, grėsmę bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams.

13. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių vyksta ne pirmas civilinis ginčas, ieškovės vadovės J. B. ir atsakovų tarpusavio santykiai nėra geri. Iš teismo posėdžio metu atsakovų pozicijos (paaiškinimų) teismas sprendė, kad atsakovai nebuvo linkę duoti ginčo sutikimo ieškovei. Atsakovai aiškino įvairius nesutikimo pagrindus, t. y., kad tinkamai nesusipažino su dokumentais; kad įvykdžius šiuos darbus bus komplikuotas įvažiavimas; vandens lašėjimu iš sumontuotų prietaisų (nuolatinė kondensato grėsmė); kad projektas neatitinka realios situacijos; kitų bendraturčių leidimo išdavimo procedūromis ir pan. Teismas siūlė šalims taikiai išspręsti ginčą dar parengiamojo posėdžio metu, tačiau atsakovai rėmėsi nurodytais ir papildomais aspektais, todėl derybos, padedant teismui, nepavyko. Teismas siūlė atsakovams teikti jų nurodytas aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus, pabrėžė įrodymų pakankumo principo svarbą, tačiau nesutikimo pagrindus atsakovai grindė savo žodiniais paaiškinimais be specialistų papildomų vertinimų. Objektyvių įrodymų dėl nurodytų aplinkybių nepateikė, nenustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Statybų inspekcija būtų nustačiusi tam tikrus pažeidimus.

14. Nors buvo tam tikrų neatitikimų ieškinyje dėl trečiųjų asmenų, tačiau atskleidus teismui, kad tretieji asmenys R. T. ir Š. T. pardavė savo turtą, buvo įtraukti į bylą kiti tretieji asmenys, nauji bendraturčiai – A. N. ir R. N., kurie iš esmės prieštaravimų nepateikė. Faktiškai byloje ginčas buvo tik tarp ieškovės ir atsakovų.

15. Ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad 2024 m. rugsėjo 24 d. el. paštu kreipėsi į atsakovus dėl jų sutikimo gavimo, prie el. laiško pridėjo ir sutikimo formą, kurioje aiškiai nurodyta, jog prašoma atsakovų (abiejų), kaip žemės sklypo bendrasavininkų, sutikimo. Tą pačią dieną atsakovas R. V. atrašė ieškovės atstovei (vadovei), jog, kaip rašė biuletenyje, prašo klausimus spręsti visų gyventojų interesams ir naudai, nurodė ieškovei inicijuoti šį klausimą spręsti visuotinai viso namo kontekste, sąlygos nekilnojamojo turto savininkams turi būti nustatytos vienodos. Nurodė, kad jei ieškovė nori įsirengti, tai turi būti nustatyta, kad ir visi kiti namo gyventojai gali tai padaryti. Pasiūlymą kaip tai galima padaryti, pateikė balsavimo biuletenyje. 2025 m. rugsėjo 25 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovus, paaiškino, kad kreipiasi į atsakovus ne kaip į patalpų savininkus, o išpirktos žemės proporcijos namo sklype savininkus. Savininkų, išpirkusių žemę, yra tik 3, todėl atliekant paprastąjį remontą ir derinant dokumentus savivaldybėje, reikalingas sklypų savininkų sutikimas, o ne visuotinio susirinkimo priimtas sprendimas. 2024 m. rugsėjo 30 d. ieškovės vadovė dar kartą kreipėsi į atsakovus elektroniniu paštu, prašant geranoriškai iki 2024 m. spalio 1 d. sutikti su prašymu, kitu atveju ieškovė bus priversta kreiptis į teismą dėl leidimo vykdyti darbus, nesant atsakovų sutikimo. Tą pačią dieną atsakovas atsakė, jog tokį ieškovės laišką vertina kaip šantažą ir grasinimą, nurodė, kad kai bendru gyventojų sutarimu bus nutarta dėl kondicionierių įrengimo daugiabučiame name ir tai bus įtvirtinta namo dokumentuose, tuomet atsakovai galės įvertinti teikiamus dokumentus. Sutikimas iš atsakovų pusės ieškovei nebuvo pateiktas.

16. Teismo vertinimu, nagrinėjama situacija susiklostė dėl atsakovų kaltės. Iš pateikto el. susirašinėjimo matyti, kad ieškovės atstovė pakankamai detaliai paaiškino atsakovams susidariusią situaciją, ne kartą siūlė įvairiais būdais bendradarbiauti, detaliau pakalbėti žodžiu.

17. Nors el. paštu susirašinėjime dalyvavo tik atsakovas R. V., tačiau iš prašymo buvo matyti, jog prašymas buvo adresuotas (sutikime) abiem atsakovams, kurie yra sutuoktiniai, kartu gyvena, jiems abiem buvo žinoma apie šią situaciją. Atsakovai, gavę ieškovės prašymą, neprašė pateikti nei papildomų dokumentų ar informacijos, neprašė ieškovės skirti laiko, o vertino, jog toks ieškovės prašymas yra šantažas ir grasinimas, vis kalbėjo apie namo gyventojų bendrus sutikimus, kurių faktiškai šioje situacijoje nereikėjo.

18. Atsakovas R. V. teismo posėdžio minėjo metu, kad yra kariškis, tuo metu jam vyko mokymai, jis buvo užimtas, todėl negalėjo tinkamai įvertinti prašymo, tačiau faktiškai šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė, tokių aplinkybių nebuvo nurodęs susirašinėjime su ieškove.

19. Teismo vertinimu, atsakovai, gavę tokį prašymą, elgdamiesi rūpestingai, neturėdami pakankamai teisinių žinių, galėjo kreiptis ir į teisininkus, kad šie pakonsultuotų, ar reikia namo savininkų bendro sprendimo tokiu atveju, kuris buvo akcentuojamas el. susirašinėjime ieškovei, tačiau nesiaiškindami aplinkybių, tiesiog delsė duoti sutikimą ieškovei, o teismo posėdžio metu dar nurodė įvairias kitas priežastis, kurios nebuvo nurodytos ir minėtame el. susirašinėjime.

20. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodytas atsakovų objektyvus ir pagrįstas atsisakymo pagrindas. Tačiau ieškovė nuolat buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, kuris nuo 2024 m. lapkričio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, šias aplinkybes taip pat turėjo įvertinti. Tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos statymo įstatymo nurodyto straipsnio pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2024 m. spalio 1 d. Ieškovės atstovas, teismo vertinimu, turėjo pasverti visas rizikas ir pakonsultuoti ieškovę, jog pradėjus galioti pakeitimams, gali nebelikti ginčo dalyko. Nors Statybų inspekcija išvadoje nurodė, kad sutikimo vis dar reikėjo ir po nurodyto įstatyminio reglamentavimo pasikeitimo, tačiau faktiškai ieškovei kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybę, ieškovei buvo išduotas nurodytas leidimas, Statybos inspekcija taipogi patvirtino, jog savavališka statyba pašalinta.

21. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, išvada turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą ir ji gali būti laikoma kaip vienu iš įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013), tačiau vien tai, kad tokia išvada yra, nereiškia, jog ji būtinai teisinga, todėl atitinkamai ji vertinama su visa bylos medžiaga. Tai turėjo pasverti ir ginčo šalys, kurios buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų – advokatų (t. y. ar išvada teisinga, ar ne, vertinant visą bylos medžiagą).

22. Teismas konstatavo, kad atsakovų kaltė dėl proceso yra ta, jog ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą su tokiu ieškiniu, kuris jo pateikimo ir priėmimo dienai buvo pagrįstas. Ieškinio atsiradimo pagrindas buvo iš esmės atsakovų veiksmai, kurie nesuteikė sutikimo be objektyvaus pagrindo. Ieškovė dėl ieškinio rengimo ir žyminio mokesčio sumokėjimo patyrė atitinkamas išlaidas, kurios turi būti atlygintos, tačiau atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus nėra pagrindo atlyginti kitų ieškovės patirtų tolesnių išlaidų, kurios patirtos faktiškai jau pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir jau faktiškai nelikus ginčo dalyko.

23. Teismas vertino, kad ieškovė (atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato), turėjo pasikeitus teisiniam reglamentavimui, kuris panaikina ginčo poreikį, kreiptis su prašymu dėl bylos nutraukimo išnykus ginčo dalykui, netęsti ginčo, tuo tarpu ieškovės nurodyto bylos stabdymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos nenumato kaip privalomo. Tačiau kartu turi būti atlygintos ieškovės patirtos išlaidos už prašymo dėl bylos nutraukimo parengimą, kadangi kaip jau minėta, faktiškai pats procesas atsirado dėl atsakovų kaltės ir atitinkamai išnykus proceso metu ginčo dalykui, ieškovė pagrįstai kreipėsi dėl bylos nutraukimo.

24. Teismas sprendė, kad kitų ieškovės išlaidų, atsiradusių faktiškai po teisinio reglamentavimo pasikeitimo ir ieškinio dalyko išnykimo, nėra pagrindo priteisti iš atsakovų, kadangi tai neatitiktų CK 1.5 straipsnio nuostatų tokioje individualiai susiklosčiusioje ir retoje teismų praktikoje situacijoje. Taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsakovams kokias nors jų patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, kadangi byloje nustatyta išimtinai jų kaltė dėl proceso, taip pat atsakovai neprašė bylos nutraukimo išnykus ginčo dalykui. Teismo vertinimu, toks situacijos išsprendimas šioje situacijoje atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ir kartu CPK 94 straipsnio nuostatas.

25. Teismas nustatė, kad ieškovės pagrįstos bylinėjimosi išlaidos yra 27,50 Eur negrąžinta žyminio mokesčio dalis ir bylinėjimosi išlaidos, patirtos už ieškinio parengimą 450 Eur bei 135 Eur už prašymo dėl bylos nutraukimo parengimą (pagal ieškovės atstovės pateiktą teisinių paslaugų darbo apskaitos lentelę ir kitus pateiktus rašytinius įrodymus už teisinę pagalbą), su PVM šios sumos yra 707,85 Eur (585+122,85), bendrai ieškovė patyrė 735,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

26. Teismas taip pat vertino, kad ieškovės atstovės parengti procesiniai dokumentai yra išsamūs, motyvuoti, atlikta teisės aktų ir teismų praktikos analizė, todėl šias išlaidos dydžio pagrįstumo prasme laikė pagrįstomis. Išanalizavęs byloje susiklosčiusias aplinkybes, visą bylos medžiagą nutarė priteisti iš atsakovų ieškovės naudai lygiomis dalimis bendrai 735,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškovės ir atsakovų prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nutarė atmesti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

27. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Operos vaistinė“ (toliau – apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas jos prašymas dėl 1 116,89 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų ir priteisti ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1 852,24 Eur, taip pat priteisti iš atsakovų apeliantės naudai 272,25 Eur dydžio išlaidas už šio atskirojo skundo parengimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

27.1. Teismas neteisingai nustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymui teisiškai reikšmingas aplinkybes ir todėl skundžiama nutartimi netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą apeliantei atsisakius savo ieškinio. Nepagrįstai atmetė dalį apeliantės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų priteisimo, todėl šioje apimtyje nutartis keistina, priteisiant apeliantei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27.2. Apeliantė atsisakė ieškinio reikalavimų dėl bylos nagrinėjimo metu pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, nesutikimas prarado savo aktualumą ir jo nebuvimas nesudarė pagrindo atsisakyti ieškovei išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Teismas teisingai įvertino atsakovų nesąžiningą procesinį elgesį, sukėlusį apeliantės teisių pažeidimus ir būtinybę jai savo pažeistas teises ginti teismine tvarka, tačiau nepagrįstai sprendė, kad nuo 2024 m. lapkričio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, apeliantė turėjo galimybę atsisakyti ieškinio anksčiau ir taip išvengti papildomų bylinėjimosi išlaidų, o to nepadariusi, netenka teisės į dalį savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

27.3. Apeliantė pažymėjo, kad byloje 2024 m. lapkričio 7 d. gautas atsakovų atsiliepimas į ieškinį, kuriuo jie ginčijo ieškovės teisę įgyvendinti paprastojo remonto sprendinius. Byloje 2024 m. lapkričio 8 d. buvo gautas trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimas į ieškinį, kuriame nurodytos aplinkybės dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo pasikeitimo. Teismo rezoliucija apeliantei buvo nustatytas terminas iki 2024 m. lapkričio 18 d. pateikti rašytinę poziciją dėl tolimesnio byloje kilusio ginčo nagrinėjimo. Vykdydama šį teismo įpareigojimą, apeliantė 2024 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą dėl bylos sustabdymo, kurį motyvavo tuo, kad artimiausiu metu ketina teikti naują prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, todėl iki šio prašymo išnagrinėjimo tikslinga nagrinėjamą bylą stabdyti.

27.4. Apeliantė pažymėjo, kad pagal nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusią Statybų įstatymo redakcija, reikalavimas pateikti žemės sklypo bendraturčių sutikimus netaikomas tik tais atvejais, kai žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams ir yra priimtas jų sprendimas pagal šios dalies 7 punkte nustatytus reikalavimus, taip pat atliekant statinio paprastąjį ir (ar) kapitalinį remontą (27 straipsnio 5 dalies 6 punktą). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo byloje esantis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne visiems daugiabučio namo bendraturčiams ir didžioji dalis žemės sklypo (t. y. 1360/1482 dalys) nuosavybės teise priklauso šiame daugiabučiame name jokios nuosavybės neturinčiam subjektui – Lietuvos Respublikai, apeliantė šiame bylos nagrinėjimo etape nepateikė pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo.

Šalies argumentai

27.5. Apeliantė taip pat nurodė teismui, kad atsižvelgs į trečiojo asmens poziciją ir nedelsiant pateiks naują prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo neturėdama atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, sutikimo. Tuo atveju, jeigu šis prašymas būtų patenkintas arba jeigu jo atmetimo motyvai nebus susiję su žemės sklypo bendraturčių sutikimo (ne)pateikimu, apeliantė byloje pateiks atitinkamą procesinį prašymą dėl tolimesnio bylos nagrinėjimo tikslingumo. Taigi, apeliantė teismui atskleidė savo ketinimus ir siekdama byloje nedidinti bylinėjimosi išlaidų, prašė sustabdyti nagrinėjamą bylą CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

27.6. Atsakovai tokio prašymo neteikė ir šiam apeliantės prašymui jokio pritarimo nenurodė. Priešingai, nepaisydami trečiojo asmens atsiliepimo ir toliau aktyviai ginčijo ieškovės reikalavimus, reikalavo imtis papildomų įrodinėjimo priemonių, pateikti atsakymus į daugybę jų sugalvotų klausimų, atsakymus pagrįsti, teikti į bylą papildomus rašytinius įrodymus ir pan. Taigi, būtent atsakovai elgėsi nesąžiningai, didino apeliantės bylinėjimosi išlaidas, nors jų sutikimas liko nebeaktualus.

27.7. Teismas akcentavo, kad apeliantė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, kuris turėjo įvertinti aplinkybes, pasikeitus teisiniam reglamentavimui. Tačiau savavališkos statybos padarinių šalinimo srityje veikianti kompetentinga valstybės institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kuri yra atsakinga už valstybės politikos šioje srityje įgyvendinimą ir teisės aktų taikymą, pateikė į bylą išvadą, kad net ir pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsakovų sutikimo vis dar reikėjo. Todėl teismo argumentacija, kad apeliantės atstovė galėjo paraginti ieškovę anksčiau atsisakyti ieškinio, nelaikytina teisinga. Juo labiau, kad kaip jau minėta aukščiau, ginčo žemės sklypas tik mažąja dalimi priklauso daugiabučio namo savininkams, o didžiausia jo dalis priklauso nuosavybės name neturinčiam asmeniui – Lietuvos Respublikai, atitinkamai ir dėl šios procesinės aplinkybės ginčo situacijai Statybų įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto redakcijos taikymas po pasikeitimo nebuvo vienareikšmiškai aiškus.

27.8. Apeliantės atstovė negalėjo patarti ieškovei atsisakyti ieškinio anksčiau, nes tuo atveju, jeigu būtų pasitvirtinusi minėtoje išvadoje nurodyta pozicija, kad ir po 2024 m. lapkričio 1 d. apeliantei yra reikalingas atsakovų sutikimas, o apeliantė jau būtų atsisakiusi ieškinio, ji jokia forma negalėtų apginti savo pažeistų teisių dėl to, kad ieškinio atsisakymo pasekmės yra tokios, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

27.9. Teismas nevertino, kad ir tokioje nevienareikšmiškoje situacijoje, apeliantė ėmėsi procesinių priemonių, kad bylinėjimosi išlaidos nedidėtų – prašė stabdyti bylos nagrinėjimą. Apeliantės procesinis elgesys rodo maksimalų jos apdairumą ir sąžiningumą, ko negalima pasakyti apie atsakovus.

27.10. Jei teismas laikosi pozicijos, kad nepaisant byloje tarp valstybinių institucijų kilusios polemikos dėl nurodytos Statybos įstatymo nuostatos aiškinimo, pačioms šalims (ar jų atstovams) turėjo būti vienareikšmiškai aišku, kad nuo 2024 m. lapkričio 1 d. atsakovų sutikimo nebereikia, tuomet teismas turėjo vertinti, kad atsakovų procesinis elgesys po trečiojo asmens atsiliepimo niekaip nesikeitė – jie aktyviai ginčijo apeliantės teisę, prieštaravo ieškiniui, nors galėjo jį pripažinti ir tokiu būdu išvengti papildomų byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų. Po trečiojo asmens atsiliepimo byloje gavimo atsakovai netgi pasisamdė advokatę, kuri atstovaudama jų interesus, prieštaravo ieškiniui, neprašė stabdyti šios bylos. Toks atsakovų procesinis aktyvumas rodo, kad būtent atsakovai procese nebuvo sąžiningi ir visiškai nesvarstė teisinių priemonių, kaip išvengti arba bent jau sustabdyti bylinėjimosi išlaidų augimą.

Atsiliepimas

28. Atsakovai R. V. ir R. V. atsiliepimu atskirąjį skundą prašė atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Apeliantė yra juridinis asmuo ir jai yra lengviau samdyti advokatus jos interesams atstovauti nei atsakovams – fiziniams asmenimis. Apeliantės advokatė byloje paaiškino, kad jai buvo žinoma apie tai, jog UAB „Operos vaistinė“ dar 2023 m. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir kad buvo būtina tvarkyti dokumentus. Apeliantė ieškinį pateikė be jokio teisėto pagrindo, nes Statybos įstatymo 27 straipsnio nauja redakcija buvo priimta 2024 m. spalio 1 d. Nr. XIV-2994, TAR paskelbta 2024 m. spalio 10 d. Nr. 17764. Ieškinys pateiktas 2024 m. spalio 23 d., t. y. jau po to, kai buvo priimta nauja redakcija. Akivaizdu, kad ginčo dalykas neišnyko dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo, nes jis jau buvo pasikeitęs, o apie tai apeliantės atstovė privalėjo žinoti iki iškeliant ieškinį. Apie tai, koks buvo apeliantės vadovės elgesys su atsakovais, plačiai parašyta jų 2023 m. lapkričio 7 d. atsiliepime į ieškinį. Taigi, ne atsakovų elgesys buvo nesąžiningas, bet apeliantės. Atsakovai sakė, kad nori ginčą spręsti geruoju, bet nesutinka su teismo išlaidomis.

28.2. Gavus trečiojo asmens atsiliepimą, teismas būtent apeliantę, o ne atsakovus įpareigojo pateikti poziciją. Nors apeliantė nurodė, kad įvertinusi trečiojo asmens poziciją nedelsiant pateiks naują prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo neturėdama atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių sutikimo. Tačiau apeliantė taip ir nepateikė į bylą įrodymų, kad ji kreipėsi į Valstybinės žemės patikėtinį dėl sutikimo gavimo.

Šalies argumentai

28.3. Apeliantė teigia, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, nes nepaisydami trečiojo asmens atsiliepimo, aktyviai ginčijo ieškinį, taip didindami apeliantės bylinėjimosi išlaidas, nors jų sutikimas liko neaktualus. Tačiau teismas, gavęs rašytinį ieškovės prašymą dėl sustabdymo, nepareikalavęs atsakovų pozicijos, 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi, kuri neskundžiama, jį atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įteikti procesiniai dokumentai trečiajam asmeniui Š. T., todėl nesprendė dėl pasirengimo formos bei nurodė, kad per šį laiką ieškovei gavus reikalingą informaciją, ji turi teisę pateikti atitinkamą procesinį prašymą dėl tolimesnio bylos nagrinėjimo tikslingumo. Apeliantė jokio kito procesinio prašymo dėl tolimesnio bylos nagrinėjimo tikslingumo,nepateikė.

28.4. Atsakovai prašė apeliantės pateikti informaciją dėl kitų bendrasavininkų sutikimo, tačiau apeliantė tokios informacijos nepateikė. Ieškinys buvo pateiktas 2024 m. spalio 23 d. Tik atsakovams reikalaujant pateikti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą apeliantė pateikė el. susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad 2024 m. spalio 23 d. ji kreipėsi dėl sutikimo į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, tačiau į šį prašymą negavo jokio atsakymo, kurį jai turėjo pateikti per 20 darbo dienų. Apeliantė ieškinio šiai institucijai nereiškė ir ieškinyje tvirtino, kad tik dėl atsakovų kaltės negali gauti leidimo. Tik atsakovams reikalaujant, apeliantė 2025 m. vasario 3 d. pakartotinai kreipėsi dėl sutikimo gavimo.

28.5. Apeliantė kaip žemės savininkus ieškinyje neteisingai nurodė savo dukrą R. T. ir savo žentą Š. T., nors puikiai žinojo, kad jie jau yra pardavę žemę ir byloje turėjo būti kiti asmenys. Tokie veiksmai lėmė, kad byla buvo užvilkinta. Dėl dokumentų neįteikimo teismas pasisakė 2023 m. lapkričio 14 d., 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. sausio 28 d. nutartyse. Jau pradėjus nagrinėti bylą paaiškėjo, kad žemės savininkai kiti, dėl ko teismas 2025 m. vasario 3 d. nutartimi pašalino Rūtą ir Š. T. iš proceso ir pakeitė juos kitais asmenimis.

28.6. Bylos nagrinėjimo metu faktiškai buvo sutarta sudaryti taikos sutartį, tačiau apeliantės vadovė kategoriškai nesutiko, kad teismas savarankiškai išspręstų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

28.7. Atsakovai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimas buvo gautas 2024 m. lapkričio 8 d., kuriuo buvo patvirtinta, kad sutikimas nėra reikalingas. Nors apeliantė žadėjo nedelsiant kreiptis į šią instituciją, bylos duomenys nepatvirtina, kad apeliantė kreipėsi į instituciją. Leidimas buvo išduotas tik 2025 m. vasario 21 d., dėl kurio apeliantė be jokio pagrindo pradėjo bylą ir atsakovais įtraukė Roką ir R. V..

Atsiliepimas

28.8. Atsakovai tikėjosi sudaryti taikos sutartį ir šią aplinkybę nurodė atsiliepime į ieškinį, iki bylos nagrinėjimo iš esmės, nesamdė advokato, siekiant taikos sudarymo bei bylinėjimosi išlaidų nedidinimo. Kaip minėta, leidimas buvo išduotas 2025 m. vasario 21 d., tačiau apeliantės atstovė dar 2025 m. kovo 26 d. teikė papildomą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovai pažymėjo, kad jiems teismas jų patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, apeliantei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą atsakovai jau yra sumokėję, tačiau apeliantė vis tiek skundžia teismo procesinį sprendimą, papildomai didindama bylinėjimosi išlaidas, nes atsakovai privalėjo vėl samdyti advokatą, kad surašyti atsiliepimą į atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

32. Analizuojamu atveju byla buvo užbaigta neišnagrinėjus ginčo iš esmės, ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimų. Bylinėjimosi išlaidų, susidariusių ieškovui atsisakius nuo ieškinio ir teismui šį atsisakymą priėmus bei civilinę bylą nutraukus, atlyginimą reglamentuoja CPK 94 ir 98 straipsniai. Vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tačiau visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

33. Skirstant bylinėjimosi išlaidų naštą šalims, ieškovui atsisakius ieškinio, yra svarbu nustatyti ieškinio atsisakymo priežastis, t. y. ar ieškinio atsisakymas buvo sąlygojamas atsakovo veiksmų. Priežasties teorija numato, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų priežastimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-104/2013).

34. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, taip pat įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovės reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovei pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

35. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla buvo nutraukta ieškovei atsisakius ieškinio, tačiau nepilnai patenkinus jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Skunde teigiama, jog atsakovų procesinis elgesys buvo nesąžiningas, o dėl neaiškaus teisės normų taikymo esą nebuvo galimybės anksčiau atsisakyti ieškinio. Tačiau šie argumentai yra teisiškai nepagrįsti, nes jie nepaneigia teismo motyvų pagrįstumo ir nesuteikia pagrindo spręsti, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas buvo neteisingas ar neproporcingas.

36. Visų pirma, esminė aplinkybė, kuri turi būti įvertinta, yra ta, kad ginčas kilo būtent dėl pačios ieškovės neteisėtų veiksmų – paprastąjį statinio remontą ji pradėjo vykdyti neturėdama statybą leidžiančio dokumento, t. y. savavališkai. Toks faktinis elgesys – atlikti statybos darbus be įstatymo nustatyta tvarka gauto leidimo – suponuoja ne tik teisinių pasekmių galimybę, bet ir tai, kad pati ieškovė prisiėmė riziką dėl galimų teisinių ginčų kilimo. Tai reiškia, jog ieškovė iš esmės inicijavo procesą dėl situacijos, kurią pati sukūrė, ir negali reikalauti, kad visa bylinėjimosi našta būtų perkelta atsakovams, kurie gynybai pasitelkė, jų nuomone, reikalingas teisėtas procesines priemones pareikštam reikalavimui ginčyti.

37. Ieškovė savo skunde nurodo, kad kreipėsi į teismą dėl to, jog atsakovai esą nepagrįstai atsisakė duoti sutikimą paprastajam remontui. Vis dėlto, byloje nebuvo atliktas išsamus ginčo nagrinėjimas iš esmės, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovai būtų pralaimėję bylą. Priešingai – ginčo objektas (sutikimo reikalingumas) išnyko dėl teisės normos pakeitimo, t. y. pasikeitus Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto redakcijai nuo 2024 m. lapkričio 1 d. nebeliko reikalavimo gauti bendraturčių sutikimą paprastojo remonto darbams. Taigi, bylos nutraukimą lėmė objektyvus teisinis pasikeitimas, o ne kurių nors proceso šalių veiksmai. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad atsakovų elgesys buvo neteisėtas ar nesąžiningas, ir juo labiau – kad tai sudaro pagrindą atlyginti ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Juolab, kad atsakovams bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės nebuvo priteistos.

38. Taip pat pažymėtina, kad Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto nauja redakcija buvo priimta 2024 m. spalio 1 d., paskelbta 2024 m. spalio 10 d. , o įsigaliojimo data – 2024 m. lapkričio 1 d. Ieškinys buvo pateiktas 2024 m. spalio 23 d., t. y. jau po to, kai buvo aiškiai žinoma, kad teisės norma netrukus pasikeis, o pareiga gauti bendraturčių sutikimą paprastajam remontui – bus panaikinta. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovę atstovavo profesionali teisininkė (advokatė), ji turėjo pareigą vadovautis profesionalaus atstovo standartais ir, prieš pateikdama ieškinį, įvertinti tiek galiojančią, tiek artimiausiu metu įsigaliosiančią įstatymo redakciją, taip pat – galimą proceso ekonomiškumo ir tikslingumo santykį, kaip tai numatyta CPK 7 ir 8 straipsniuose. Tai reiškia, kad būtų buvę tikslinga palaukti trumpą laikotarpį ir įvertinti, ar ginčas išliks aktualus po teisės normos pakeitimo įsigaliojimo. Juolab, kad pasikeitus įstatymo redakcijai, statybos leidimas apeliantei buvo išduotas ir be atsakovų sutikimo, kas sudaro pagrindą manyti, jog apeliantė turėjo galimybę susidariusią situaciją išspręsti ir ne ginčo tvarka. Įvertinus šias aplinkybes, visiškas ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimas būtų nepagrįstas ir nesuderinamas su teisingo proceso principais.

39. Atsakovai skunde kaltinami nesąžiningu procesiniu elgesiu dėl to, kad, esą, po teisės aktų pakeitimo nepritarė ieškinio patenkinimui, nesutiko stabdyti bylos ir toliau laikėsi priešingos pozicijos. Tačiau pažymėtina, kad teisės aktų pakeitimas savaime nesukuria prievolės atsakovui sutikti su ieškiniu ar imtis kokių nors veiksmų ieškovės naudai. Pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, kiekvienas proceso dalyvis turi teisę gintis nuo jam pareikšto reikalavimo tol, kol byla nėra nutraukta ar išspręsta iš esmės. Atsakovai pasinaudojo šia teise ir jų elgesys – laikytis savo procesinės pozicijos – savaime negali būti laikomas nesąžiningu ar pažeidžiančiu proceso lygiateisiškumo principą, kol ieškovė šiuo atveju neatsisakė ieškinio ir bylos nenutraukė. Pažymėtina, jog teismas, 2024 m. lapkričio 8 d. gavęs trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimą, kuriame buvo akcentuojamas ginčo neaktualumas pasikeitus minėtam teisiniam reglamentavimui, įpareigojo būtent ieškovę pateikti poziciją dėl tolesnio bylos nagrinėjimo ir ginčo tikslingumo. Apeliantė, susipažinusi su minėtu atsiliepimu, pasinaudodama savo procesinėmis teisėmis pasirinko tęsti bylos nagrinėjimą ir neatsisakė ieškinio, teismui pareikšdama prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą. Toks ieškovės pasirinkimas rodo, kad būtent ji prisiėmė riziką dėl bylos tęsimo, todėl atsakovai negali būti laikomi atsakingais už tokį ieškovės apsisprendimą, o jų aktyvumas procese negali būti tapatinamas su nesąžiningumu.

40. Ieškovė savo poziciją grindžia ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPVI) išaiškinimu, teigdama, kad net ir po 2024 m. lapkričio 1 d. esą liko neaiškumų dėl sutikimo reikalingumo. Tačiau pažymėtina, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas 2025 m. vasario 21 d. jau pagal naują įstatymo redakciją, be atsakovų sutikimo, kas patvirtina, kad tiek savivaldybės pozicija, tiek faktinė teisinė situacija buvo aiški – sutikimų nebereikėjo. VTPVI nuomonė nėra teisiškai privaloma teismui, ji negali paneigti nei įstatymo aiškumo, nei faktinės situacijos. Ieškovės atstovė – kaip profesionali teisininkė – turėjo pareigą vadovautis procesiniu ekonomiškumo ir sąžiningumo principu, kaip tai įtvirtina CPK 7 ir 8 straipsniai, ir įvertinusi pasikeitusią situaciją, atsisakyti ieškinio laiku. Kadangi to nepadaryta, susidariusios papildomos išlaidos negali būti perkeltos vieniems atsakovams kaip jų atsakomybės rezultatas.

41. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliantės atskirajame skunde dėstomų argumentų teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

44. Apeliantė prašė priteisti 272,25 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atskirojo skundo parengimą. Kadangi atskirasis skundas atmestas, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

45. Atsakovai prašo priteisti iš apeliantės jų turėtas 100 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą. Netenkinus atskirojo skundo, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir yra pagrįstos atsakovų pateiktais rašytiniais įrodymais, priteistinos iš apeliantės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Operos vaistinė“, juridinio asmens kodas 124050411, atsakovams R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 50 Eur (penkiasdešimt eurų) kiekvienam bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Edita Šliumpienė