- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- e2-188-330/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00201-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- L. M.
- Kategorijos
- 3.4.3.7.3Kreditorių susirinkimas, jo teisės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo L. M. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daivinga“ 2018 m. kovo 13 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo panaikinimo, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Daivinga“ bankroto byloje (Nr. eB2-307-555/2018),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Daivinga“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtintas UAB „Daivinga“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo patikslintas. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi UAB „Daivinga“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017, UAB „Daivinga“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
Šalies argumentai
2. 2018 m. kovo 13 d. įvyko BUAB „Daivinga“ kreditorių susirinkimas, kuriame buvo priimtas nutarimas įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo klausimu (antras darbotvarkės klausimas). BUAB „Daivinga“ buvęs vadovas ir akcininkas L. M. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti šiuo klausimu priimtą kreditorių nutarimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta įmonės turto vertė ir pradinė šio turto pardavimo kaina (1 000 Eur) yra ne tik ekonomiškai nepagrįsta, bet ir visiškai neatitinka tikrosios turto rinkos vertės. Nurodė, kad bankroto administratorė neatliko jokių veiksmų, būtinų nustatant parduodamo turto realią rinkos vertę. Pareiškėjo nuomone, pasirinktas turto pardavimo būdas (pardavinėti jį kaip prekių kompleksą) ekonominiu požiūriu yra nenaudingas.
3. UAB „Daivinga“ bankroto administratorė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad skundą pareiškėjas pateikė praleidęs kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminą. Paaiškino, kad iš esmės analogiški pareiškėjo argumentai, susiję su ginčo turto vertės nustatymu, ne kartą buvo nagrinėjami teismų, tačiau nei vienoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, galinčių pagrįsti, jog pareiškėjo pateiktuose prekių perdavimo aktuose nurodyta to turto vertė iš tiesų atitiko jo vertę. Administratorės nuomone, aplinkybė, kas turtas perduotas praėjus daugiau nei ketveriems metams po įmonės veiklos sustabdymo, atsižvelgiant į šio turto pobūdį (apatinis trikotažas, apatiniai rūbai), leido pagrįstai spręsti, jog tokio turto vertė, lyginant su buvusia 2008 metais, neabejotinai sumažėjo, o taip pat sumažėjo ir jo paklausa.
4. Administratorė akcentavo aplinkybę, jog sprendimą dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos priėmė kreditorių dauguma. Pažymėjo, kad ginčo turtas šiuo metu yra realizuotas, perduotas pirkėjui ir už jį yra sumokėta. Kreditorių nutarimo, kuris jau yra įvykdytas, ir kurio įvykdymo jokie suinteresuoti asmenys neginčija, panaikinimas nesukeltų teisinių pasekmių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino.
6. Teismas, įvertinęs bankroto administratorės nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčui aktualaus kreditorių susirinkimo protokolas teismui pateiktas jau po klausimo dėl UAB „Daivinga“ bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimo, nesant bankroto byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas asmeniškai dalyvavo kreditorių susirinkime ar buvo informuotas apie jo sušaukimą bei apie susirinkime priimtą skundžiamą nutarimą, sutiko su pareiškėjo argumentais, kad apie ginčijamą kreditorių nutarimą pareiškėjui galbūt tapo žinoma tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. Šių aplinkybių pagrindu teismas netenkino bankroto administratorės prašymo taikyti skundo padavimo senatį.
7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, ginčydamas kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina ir tvarka, skunde nenurodė objektyvių duomenų, galinčių sukelti pagrįstas abejones dėl kreditorių susirinkime nustatytos bankrutuojančios įmonės turto pradinės pardavimo kainos objektyvumo ar realumo, nustatytos turto pardavimo tvarkos (visą turtą parduodant bendrai laisvu pardavimu) teisėtumo ir ekonominio naudingumo. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo abejonėms pagrįsti turėjo pateikti realaus turinio duomenis, kai šiuo atveju nutarimas buvo ginčijamas iš esmės deklaratyviais, abstraktaus pobūdžio teiginiais.
8. Teismas akcentavo aplinkybę, jog į bylą pateikta 2018 m. birželio 26 d. turto pirkimo - pardavimo sutartis patvirtina, kad šiuo metu ginčo turtas yra realizuotas už 30 Eur kainą. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad parduodamas įmonės turtas net ir už kreditorių susirinkime nustatytą pradinę jo pardavimo kainą (1 000 Eur) nesudomino potencialių pirkėjų, t. y. net ir kreditorių susirinkimo metu nustatyta pradinė ginčo turto kaina neatitiko rinkos sąlygų.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Pareiškėjas L. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti BUAB „Daivinga“ 2018 m. kovo 13 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, dėl turto pardavimo kainos bei tvarkos nustatymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių ginčijamo kreditorių nutarimo neteisėtumą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas privalėjo pateikti rašytinius įrodymus, kurie galėtų sukelti abejones dėl turto pardavimo kainos objektyvumo ir realumo. Byloje įrodinėtina ne turto vertė, bet tai, ar kreditorių susirinkime nustatyta kaina buvo objektyviai pagrįsta.
9.2. Teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjo skunde nėra nurodyta objektyvių duomenų, galinčių sukelti pagrįstas abejones dėl kreditorių susirinkime nustatytos turto pardavimo kainos objektyvumo ir realumo. Pareiškėjo argumentai dėl nustatytos kainos neadekvatumo buvo grindžiami rašytiniais įrodymais – turto perdavimo aktais ir juose nurodyta turto verte. Bankroto administratorė, nesutikdama su pareiškėjo argumentais, turėjo nurodyti savo atsikirtimus bei pateikti atitinkamus rašytinius įrodymus. Bankroto administratorė neturėjo pagrindo savo nuožiūra nustatyti parduodamo turto kainos. Aplinkybę, kad turto kaina nustatyta netinkamai, patvirtina kitoje civilinėje byloje teismo suformuluotos išvados.
9.3. Kreditorių susitinkime patvirtinta turto pardavimo tvarka nepagrįsta ir prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia įmonės kreditorių interesus. Teismas turėjo įvertinti, ar patvirtinta turto pardavimo tvarka ekonomiškai pagrįsta ir naudinga kreditoriams. Pasirinktas būdas turtą parduoti kaip kompleksą akivaizdžiai nenaudingas. Siekiant gauti didžiausią naudą, turėjo būti svarstomas klausimas dėl turtinių vienetų grupavimo pagal daiktų rūšį.
9.4. Pasirinktas turto pardavimo būdas nulėmė nepagrįstą kainos sumažinimą. Parduodamą turtą įvertinus 1 000 Eur suma, darytina išvada, jog turto vieneto kaina buvo sumažinta iki 0,07 Eur, nors jo kaina pagal pateiktus perdavimo aktus sudaro nuo 0,29 Eur iki 5,27 Eur.
9.5. Bankroto administratorės veiksmai patvirtina, kad ji nėra suinteresuota turto pardavimu už didžiausią galimą kainą. Iš bankroto administratorės pateiktų duomenų nustatyta, kad turtas buvo parduodamas kaip apatinių drabužių ir medžiagų likučiai, t. y. kaip gamybinės atliekos. Tokios aplinkybės patvirtina, jog administratorė turėjo vienintelį tikslą – turtą parduoti bet kokia kaina.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Pareiškėjas L. M. prie atskirojo skundo pridėjo priedus: priedą Nr. 1 – „duomenys apie analogiško turto vertę rinkoje“; priedą Nr. 2 – „bendrovės gaminių nuotraukos“. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aptariamu atveju apeliacinis teismas nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nurodytą išimtį dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme draudimo. Pareiškėjas prašymo priimti įrodymus nesuformulavo, nenurodė ir priežasčių, pagrindžiančių būtinybę šiuos dokumentus pateikti tik apeliaciniame procese. Naujų įrodymų pateikimo būtinybė turi būti aiškiai argumentuota, kai nagrinėjamu atveju įrodymų ryšys su atskirojo skundo argumentais gali būti tik nuspėjamas. Įvertinęs tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti ir jų nevertina. Kita vertus, apeliacinis teismas pastebi, jog pateikti įrodymai turi akivaizdžių formos trūkumų, kadangi iš priedo Nr. 1 nėra galimybės nustatyti pateiktų duomenų kilmės, jų fiksavimo šaltinio ir laikotarpio, o ir vizualiai pateikti produkcijos pavyzdžiai neturi aiškaus tapatumo su priede Nr. 2 pavaizduotais įmonės produkcijos pavyzdžiais. Tokie trūkumai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti priimti naujus įrodymus (CPK 180 straipsnis).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo procedūrinės patikros
12. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
13. Įstatymas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtiems interesams, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Taigi teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant.
14. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad priimant ginčijamą kreditorių nutarimą buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.
Dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo vertinimo
15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad BUAB „Daivinga“ 2018 m. kovo 13 d. kreditorių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas, kuriuo: nustatyta įmonės turto likučių, nurodytų 2016 m. gegužės 20 d., 2016 m. spalio 31 d. ir 2017 m. balandžio 2 d. aktuose, vertė – 1 000 Eur; nutarta turtą pardavinėti kompleksu laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę nei 1 000 Eur; apie turto pardavimą skelbti viešai internete; pasiūlymų laukti dvi savaites po skelbimo patalpose dienos; turtą parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui; nesulaukus pirkėjų pasiūlymų, kartoti pardavimo procedūrą, antrame turto pardavimo etape pradinę pardavimo kainą sumažinus iki 500 Eur; nesulaukus pirkėjų pasiūlymų, kartoti pardavimo procedūrą, trečiame turto pardavimo etape pradinę pardavimo kainą sumažinus iki 100 Eur; nesulaukus pirkėjų pasiūlymų, dar kartą kartoti nustatytą pardavimo procedūrą, nustatant, kad ketvirtame turto pardavimo etape turtas parduodamas už didžiausią pasiūlytą kainą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu prašė šį kreditorių nutarimą panaikinti. Pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos tvirtindamas, kad nustatyta turto pardavimo kaina (vertė) akivaizdžiai per maža, o patvirtintas turto pardavimo būdas – parduodant visus daiktus (prekių likučius) kaip vieną kompleksą – ekonomiškai nenaudingas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė remdamasis tuo, jog pareiškėjas objektyviais duomenimis nepagrindė apskųsto nutarimo neteisėtumo ir (ar) nenaudingumo. Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo suformuluotų išvadų ir pagal jas priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
16. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog paties pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys patvirtina, kad 2018 m. birželio 26 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu turtas, dėl kurio pardavimo tvarkos ir kainos buvo nuspręsta kreditorių susirinkimo nutarimu (ginčijamas nutarimas), buvo parduotas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę, pripažino ją kaip papildomai patvirtinančią, jog kreditorių susirinkime nustatyta ginčo turto pardavimo kaina nėra (nebuvo) per maža. Apeliacinis teismas faktinę ginčo turto pardavimo aplinkybę aiškina kitokiu aspektu. Apeliacinio teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad šioje byloje ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo įvykdytas – ginčo turtas parduotas kreditorių susirinkime patvirtinta tvarka. Įvertinus aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas turto pirkimo - pardavimo sandoris, darytina išvada, kad apskųsto kreditorių nutarimo teisėtumo vertinimas nesukels realių teisinių pasekmių (padarinių). Apeliacinis teismas laikosi nuostatos, jog vien šios aplinkybės (ginčijamo nutarimo faktinio įvykdymo) egzistavimas sudaro savarankišką pareiškėjo skundo atmetimo pagrindą.
17. Apeliacinis teismas nepagrįstais pripažįsta atskirojo skundo argumentus ir dėl kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad deklaratyvūs ir objektyviais duomenimis neparemti pareiškėjo teiginiai nesuponuoja išvados dėl ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos ginčo turto pardavimo tvarkos ir kainos neadekvatumo.
18. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina, balsuodami kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų finansinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne) pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 straipsnis). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimo ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).
19. Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų detaliai nereglamentuoja. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms, kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatyta tokia turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Kaip minėta, parduodamo turto vertę ir tvarką teisės aktais pavesta nustatyti kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011).
20. Įrodymai, patvirtinantys turto vertę, gali būti ne tik tokio turto įvertinimą galinčių atlikti asmenų dokumentai (turto įvertinimas, atliktas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus), bet ir duomenys apie parduoto arba parduodamo panašaus turto vertes, taip pat kiti įrodymai. Kilus ginčui tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu, ginčą sprendžia teismas, pagal proceso įstatymo reikalavimus tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus (CPK 183, 185 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1587/2011).
21. Apeliacinis teismas pastebi, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente (skunde), nei atskirajame skunde nenurodė objektyvių duomenų, sukeliančių pagrįstas abejones dėl kreditorių susirinkime nustatytos bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos objektyvumo ar realumo, nustatytos turto pardavimo tvarkos teisėtumo ir ekonominio naudingumo. Kaip teisingai akcentuojama apskųstoje teismo nutartyje, pareiškėjas savo abejonėms pagrįsti turėjo pateikti objektyvius duomenis (pvz., duomenis apie analogiškų turto objektų rinkos vertę, pardavimo kainą, ginčo turto vertinimo ataskaitą ir pan.). Apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjo nuomonė dėl galimos turto kainos ar kitokio pardavimo būdo (formos), kuri paremta tik abstrakčiais bendro pobūdžio teiginiais, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kreditorių susirinkime nustatytos turto pardavimo kainos pagrįstumo ir realumo.
22. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė yra įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šalis, laikydamasi dispozityvumo ir rungimosi principų, turi veikti aktyviai, įrodinėti savo reikalavimų pagrindą, formuluoti atsikirtimus į kitos šalies pareikštus reikalavimus, teikti kontrargumentus ir įrodymus, paneigiančius kitos šalies argumentus bei įrodymus. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, jog aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti šalių rungimosi principo ir nesudaro pagrindo šalies atleisti nuo pareigos įrodyti savo teiginius. Šalių rungimosi principas taip pat taikomas ir nagrinėjant klausimus, susijusius su bankrutuojančios bendrovės kreditorių nutarimų, kuriais nustatyta parduodamo turto kaina, teisėtumu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
23. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinis teismas sprendžia, kad apelianto teiginiai nepaneigia teismo išvados, jog ginčijamu kreditorių nutarimu nustatyta turto pardavimo kaina ir tvarka yra teisinga, nepažeidžianti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teisių bei interesų (CPK 17, 178, 185 straipsniai).
24. Kiti pareiškėjo atskirajame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.