Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atmestas A. S. skundas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Purvėnų pasienio užkardos (toliau – ir Institucija) 2023 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. 37307-ANR_N-1011-2023 paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis atmestinas.

7. Apygardos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nenustatęs esminių procesinių pažeidimų, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados dėl minėtos transporto priemonės konfiskavimo pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, išsamiai aprašytas aplinkybių turinys, motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti A. S. skundo argumentai. Vien tai, jog teismas priėmė ne tokį sprendimą, kurio tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

11. ANK 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turto konfiskavimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda gali skirti teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

13. Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo, būdamas automobilio savininku, privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir užtikrinti, kad automobilis, kaip didesnio pavojaus šaltinis, nepatektų kitiems asmenims, neturintiems teisės jo valdyti, t. y. savininkas su jam priklausančiu daiktu turi elgtis taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-23-2012, 2AT-31-2013, Nr. 2AT-46-628/2019). Nesilaikant tokios pareigos, savininkas turi prisiimti visas iš to kylančias pasekmes, įskaitant ir nuosavybės teisių ribojimą. Kartu pažymima, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žalos. Šis draudimas išlieka nepaisant to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Savininkas kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika. Tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo priemonė, konfiskavimas prilyginamas jo faktiniam žuvimui, dėl to savininkas praranda galimybę jį susigrąžinti natūra. Toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Kita vertus, automobilio savininkas gali reikalauti iš teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykių sureguliavimas įstatymo yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2- 42-167/2018, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-295-988/2021).

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino transporto priemonės perleidimo aplinkybes bei faktinės savininkės ir teisėtos valdytojos ryšį su A. S. padarytu administraciniu nusižengimu ir pagrįstai taikė transporto priemonės – Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą.

15. Pirmosios instancijos teisme automobilio savininkė M. T. paaiškino, kad nors automobilis Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jai, tačiau jis buvo pirktas naudotis dukrai E. T., kuri jau pora metų yra šio automobilio valdytoja. Nurodė, kad žinojo, jog apeliantas buvo baustas už vairavimą neturint tam teisės ir nesutinka, jog A. S. vairuotų jos mašiną, tačiau akivaizdu, jog perleisdama sau priklausančią transporto priemonę dukteriai, gyvendama skirtingu adresu (kaip matyti iš skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų duomenų) M. T. savo turto naudojimo nekontroliavo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog E. T. su jai motinos patikėtu turtu elgėsi nepakankamai rūpestingai. Ji apklausta apylinkės teisme parodė, kad žinojo, jog A. S. anksčiau buvo baustas už vairavimą neturint tokios teisės, taip pat ji patvirtino, kad neleisdavo apeliantui vairuoti, tačiau tuo pačiu nurodė, kad jai ne kartą yra tekę vykti pas pareigūnus atsiimti sulaikytą A. S. vairuotą jos automobilį. Mašinos raktelius laikė laisvai prieinamoje vietoje iš kurios A. S. galėjo juos paimti. Taigi, iš tokių parodymų seka, kad E. T. buvo žinoma, jog A. S. neturi teisės vairuoti transporto priemones, tačiau sistemingai tai darydamas dar ir naudojasi jos automobiliu. Aukštesnysis teismas pritaria skundžiamos nutarties išvadai, kad E. T., kaip teisėta turto valdytoja, nesiėmė priemonių tinkamai sukontroliuoti ir šalinti rizikas dėl transporto priemonės panaudojimo atliekant neteisėtus veiksmus, priešingai, sudarė tam sąlygas ir su jos motinai priklausančia jai patikėta nuosavybe elgėsi nepakankamai atsakingai bei rūpestingai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti išskirtinės situacijos, kad automobilis buvo paimtas be transporto priemonės teisėto valdytojo ar savininko žinios ir panaudotas prieš jų valią, atitinkamai šiuo atveju buvo pagrindas taikyti M. T. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės konfiskavimą (ANK 29 straipsnio 4 dalis).

16. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apygardos teismui apeliaciniu skundu nurodė, kad konfiskavus transporto priemonę, neigiamas pasekmes pajus su administraciniu nusižengimu nesusiję asmenys, kad mašina reikalinga tiek mažamečio vaiko, tiek sugyventinės kasdienių poreikių tenkinimui. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė. Aukštesnysis teismas pritaria žemesniojo teismo išvadoms, kad A. S. nurodomos aplinkybės yra įprastos ir gyvenimiškos, todėl nelaikytinos išskirtinėmis. Jos A. S. buvo žinomos dar prieš darant tiek nagrinėjamu atveju aptariamą, tiek ankstesnį analogišką nusižengimą, tačiau tai jo nuo neatsakingo elgesio nesulaikė. Atsižvelgiant į tai, kilę neigiami padariniai (apsunkinta galimybė vežti vaiką į ugdymo, ar gydymo įstaigas, važiuoti į kaimą ir kt.) yra paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens neatsakingo elgesio rezultatas. Asmuo, kuriam transporto priemonė yra būtina dėl šeimos gerovės, privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį bei galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl KET pažeidimo, būti suinteresuotas nedaryti nusižengimų, galinčių lemti transporto priemonės konfiskavimą. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju A. S. buvo baustas už analogišką administracinį nusižengimą, todėl neabejotinai suvokė kuo rizikuoja vairuodamas neturint tokios teisės.

17. 2023 m. kovo 2 d. nutarimu A. S. buvo baustas už analogišką administracinį nusižengimą, tačiau tuomet vairuota transporto priemonė nebuvo konfiskuota, nežiūrint į tai, apeliantas išvadų nepadarė ir netrukus, vos po daugiau nei 3 mėn., padarė analogišką administracinį nusižengimą. Iš čia akivaizdu, kad ankstesnė nuobauda ir taikyta administracinio poveikio priemonė (specialiosios teisės atėmimas) nebuvo pakankama. Nagrinėjamu atveju padarius analogišką administracinį nusižengimą ir nekonfiskavus vairuotos transporto priemonės, teisinės atsakomybės poveikis būtų formalus ir prieštarautų ANK 22 ir 27 straipsnių nuostatų tikslams, būtų sudaromos prielaidos formuoti suvokimą, jog darant administracinius nusižengimus naudojamas kitam asmeniui priklausantis turtas nebus konfiskuojamas. Asmeniniai pažeidėjo ir jo šeimos poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo.

18. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. S. apeliaciniame skunde teigia, jog šio administracinio nusižengimo kontekste nepagrįstai vertinti jo ankstesni administraciniai nusižengimai, kadangi jiems suėjo senaties terminas, taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nurodo, kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi. Vis tik, aukštesnysis teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui būtina išpildyti dvi sąlygas – kaltininkas turi ne tik prisipažinti padaręs administracinį nusižengimą, tačiau ir nuoširdžiai gailėtis arba padėti jį išaiškinti. Šiuo atveju apelianto padarytas pažeidimas buvo konstatuotas pareigūnų, taigi, prie jo išaiškinimo A. S. niekaip neprisidėjo, tuo tarpu jo apgailestavimas dėl savo veiksmų laikytinas deklaratyviu. Kaip matyti iš Administracinių nusižengimų registro A. S. yra eilę kartų baustas už vairavimą neturint tam teisės. Nustatyta, kad vien nuo 2020 m. jis net 7 kartus vairavo transporto priemones nors tokios teisės nėra įgijęs, o vėliau ji buvo ir atimta. Be to, A. S. vis dar turi galiojančių administracinių nuobaudų ir už kitus administracinius nusižengimus. Pagal Administracinių nusižengimų registro išrašą dar 2018 m. paskirtos baudos, kaip ir didžioji dalis vėlesnių nėra sumokėtos ir dar nėra suėję ANK 672 straipsnyje numatyti nutarimų skirti baudą priverstinio vykdymo senaties terminai. Dėl šių priežasčių apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į ankstesnius A. S. baustumus, kaip į asmenį charakterizuojančius duomenis, t. y. tokie duomenys liudija, jog asmuo sistemingai daro Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o nemokėdamas paskirtų baudų, vengia atsakomybės už savo veiksmus.

19. Aptartos aplinkybės pažeidėją ne tik charakterizuoja neigiamai, tačiau taip pat ir rodo, kad jo savo veiksmų vertinimas nėra nuoširdus, išsakytas vien siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Tokį aukštesniojo teismo įsitikinimą sustiprina ir tai, jog iš asmens duomenų matyti, kad A. S. niekuomet net nebuvo įgijęs teisės vairuoti automobilį, tačiau jį vairuoja, ignoruodamas ir nevienkartinį šios specialiosios teisės atėmimą. Be to, 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu už ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą jam jau buvo skirta administracinio poveikio priemonė – transporto priemonės konfiskavimas, tačiau apeliantas net ir žinodamas galimas pasekmes, teisei priešingo elgesio neatsisako. Tai rodo, jog savo elgesio kritiškai nevertina. Šiame kontekste taip pat aktualu ir tai, kad nagrinėjamu atveju A. S. transporto priemonės vairavimo tikslas nebuvo itin svarbus ir neatidėliotinas. Pagal jo 2023 m. lapkričio 30 d. paaiškinimą, važiavo į degalinę. Tuo tarpu iš sugyventinės parodymų seka, jog pastaroji buvo sutikusi pavežti A. S. į degalinę benzino pjūklui, tačiau prieš tai nuėjo nusiprausti, o pastarasis jos nesulaukęs nusprendė vairuoti pats. Nurodytos aplinkybės bei sistemingas nustatytų draudimų pažeidimas niekaip nesiderina su apelianto išsakytu apgailestavimu dėl savo veiksmų, priešingai, rodo asmens abejingumą teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams ir nustatytiems draudimams, kaip ir tai, jog ankstesnės nuobaudos už KET pažeidimus nesuteikė asmens elgesį koreguojančio ar atgrasančio nuo neteisėtų veiksmų rezultato. Akivaizdu, jog apgailestavimas dėl padaryto administracinio nusižengimo jei ir buvo, tai – formalus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nekonstatavo.

20. Nors apeliantas savo skunde akcentuoja darbdavio pateiktą teigiamą charakteristiką, kur nurodoma, kad jis yra atsakingas ir neturintis žalingų įpročių, vis tik tai esminės įtakos administracinio poveikio priemonės skyrimui neturi. Kaip minėta šiuo atveju esminę reikšmę turi sistemingas analogiškų pažeidimų vykdymas, rodantis teisei priešingą apelianto elgesį už darbovietės ribų.

21. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją pateikto apeliacinio skundo motyvais nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

A. S. skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.