Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-05 · Administracinė byla Nr. I-1087-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-05
Bylos Nr.
I-1087-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03765-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1087-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03765-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo tik 7 kv. m ploto, 2 kv. m šių kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas, kameros buvo užstatytos baldais. Pareiškėjas jose buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl Lukiškių TI-K kamerose jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto. Kamerų sienos, lubos ir grindys būdavo atsilupusios, ištrupėjusios, nubyrėjęs tinkas, ant jų buvo pelėsio, todėl negalėjo jų valyti ir dezinfekuoti. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,30 m aukščio sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą, kadangi nuolat buvo stebimas Lukiškių TI-K pareigūnų. Tualete nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl nuolat jautė iš tualeto sklindančius nemalonius kvapus. Pareiškėjo lova buvo netoli sanitarinio mazgo, todėl nuolat girdėjo kitų asmenų atliekamų gamtinių reikalų sklindančius garsus, jautė nemalonius kvapus. Dėl minėtų pažeidimų buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir orumas, jautė tam tikrus nepatogumus, kurių nebūtų paryręs jeigu būtų laikomas teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–22).

Nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir reikalingos priemonės. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimus finansinius resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, jos yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. atliekant bausmę Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 15–24).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 15–24) byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą gyvenamosiose patalpose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai dėl per mažo kameros ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo įrengtas kameros kampe ir visiškai neatskirtas nuo durų ir stebėjimo langelio.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo laikomas kamerose Nr. 109, 257, 263, 268, 281, 289, 290, 313, 315, 320, (b. l. 15–22, 24). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėn. pranešime „Dėl V. G. skundo“ (b. l. 25-26) nurodoma, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinių nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Byloje pateiktos fotonuotraukos (b. l. 43–46) patvirtina, jog Lukiškių TI-K tualetai nuo likusio kameros ploto atitverti pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Taip pat tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nepaneigtinos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., išskyrus 2018 m. liepos 28 d., kuomet pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 257, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, buvo pažeista 97 paras.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl jose tvyrojo blogas kvapas.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.10 punktu nustatyta, jog kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje pateiktame Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 15–22) atsakovės atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Pažymėtina, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų netinkamos ventiliacijos nesikreipė. Pareiškėjui nepaneigus ir teismui nustačius, kad teisės aktuose nurodytas vėdinimo būdas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas buvo užtikrintas, konstatuotina, kad atsakovės atstovės ar jos pareigūnų neteisėti veiksmai nėra nustatyti.

Pareiškėjo teigimu, kamerų sienos, lubos ir grindys būdavo atsilupusios, ištrupėjusios, nubyrėjęs tinkas, ant jų buvo pelėsio, todėl negalėjo jų valyti ir dezinfekuoti.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėn. pranešime „Dėl V. G. skundo“ (b. l. 25–26) nurodoma, kad kamerų remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius ir finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, 2010–2018 m. buvo atliekamas remontas kamerose Nr. 109, 257, 268, 320. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų atsilupusių sienų, lubų, kai kuriose vietose ištrupėjusių grindų, ant jų matomo pelėsio visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinamas tinkamas kamerų įrengimas, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar dėl netinkamų kamerų būklės, nesikreipė.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais 97 paras, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 100 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška