Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi G. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Nuosprendžiu iš G. G. O. P. naudai priteisti trys tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt du litai ir 9 centai turtinei žalai ir keturiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti, K. P. naudai keturiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti, R. P. naudai keturiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 27 d. apie 22.10 val., būdamas neblaivus, kieme prie namo esančio (duomenys neskelbtini), Varėnoje, kilusio konflikto metu, tyčia dūrė vieną kartą peiliu R. P. į krūtinę, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę – kiauryminę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su širdies kiauriniu sužalojimu ir pjautinę paviršinę smakro vidurinės dalies žaizdą, dėl to R. P. nuo ūmaus kraujavimo, durtinės pjautinės kiauryminės krūtinės kairės pusės žaizdos su širdies kiauriniu sužalojimu, mirė. Tokiais veiksmais G. G. nužudė žmogų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam G. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, kuriuos patvirtina byloje išsamiai ištirtų ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma.

Iš liudytojo A. P. , kuris betarpiškai dalyvavo įvykyje, parodymų matyti, kad nuteistasis G. G. įvykio metu konfliktavo su nukentėjusiuoju R. P. . Liudytojas apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. balandžio 27 d. kartu su R. P. dienos metu vartojo alkoholinius gėrimus pas E. R. . Pas E. R. į namus apie 12.00 val., atėjo nepažįstamas vyriškis apie 35 metų amžiaus, šviesių trumpų plaukų. R. P. vyriškiui įpylė vyno ir davė išgerti, tada E. R. vyriškį išvijo iš namų. Po to liudytojas (A. P. ) grįžo namo. Vėliau jam paskambino R. P. , kuris pasiūlė išgerti vyno. Susitikus nuėjo į parduotuvę ir nupirko vyno, kurį išgėrę su R. P. lauke parūkė ir išsiskirstė. Apie 22.00 val. vėl paskambino R. P. ir pasiūlė parūkyti. Išėjęs į kiemą netoli boilerinės pamatė R. P. ateinantį su G. G. , kurį tuo metu pažinojo tik iš matymo, jo pavardę sužinojo vėliau. Visi parūkė prie namo (duomenys neskelbtini) tada jis nuėjo prie boilerinės kampo nusišlapinti. Sugrįžęs pamatė, kad R. P. ir vyriškis vienas kitam suėmę už atlapų stumdosi, keikiasi, tačiau konflikto priežasties nežino. Mėgino juos raminti, tada G. G. jam pasakė „nelysk nes prištyrysiu abudu“, suprato, kad papjaus. R. P. pasakė, kad G. G. turi peilį, o pastarasis liepė jam pasitraukti į šoną, ką jis ir padarė, nueidamas prie šiukšlių konteinerių. Netrukus atsisukęs pamatė, kad R. P. guli ant žemės, o minėtas vyriškis bėga iš įvykio vietos. Liudytojas pribėgo prie R. P. ir paklausė, kas atsitiko. Šis atsakė, kad „prištyrino“. Tada jis (A. P. ) paskambino policijai ir paklausė greitosios pagalbos telefono. Sužinojęs greitosios pagalbos telefono numerį paskambino medikams ir pasakė, kad yra pripjautas žmogus. Kaip nuteistasis dūrė R. P. jis nematė, nes tuo metu ėjo į šalį nuo konfliktuojančiųjų. Tačiau yra įsitikinęs, jog tai padarė G. G. , nes įvykio vietoje jie buvo trise, kitų asmenų nebuvo (3 t., 24 – 26 b. l.). Iš esmės analogiškus parodymus A. P. davė 2010 m. liepos 20 d. apklausiamas liudytoju (1 t., 87 – 88, 113 – 114 b. l.). Juos patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (1 t., 89 – 95 b. l.).

Nors liudytojas A. P. parodė, kad nematė momento, kai nuteistasis peiliu smogė nukentėjusiajam R. P. , tačiau kolegijos manymu, vertinant susiklosčiusių aplinkybių visumą, joks kitas asmuo negalėjo to padaryti. Kaip matyti iš aukščiau aptartų liudytojo A. P. parodymų, įvykio vietoje jie buvo trise (jis, R. P. ir G. G. ), o tarpusavyje konfliktavo tik nuteistasis G. G. ir R. P. . Kai nuteistasis jam liepė pasitraukti, jis nusisuko, šiek tiek paėjo ir atsisukęs pamatė, kad nukentėjusysis guli, o nuteistasis bėga iš įvykio vietos. Pribėgęs pamatė, kad nukentėjusysis sužalotas. Kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo. Tokie šio liudytojo parodymai sutampa su nuteistojo G. G. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad tik nuteistasis G. G. galėjo sužaloti nukentėjusįjį peiliu. Juolab, kad aplinkybes, jog būtent nuteistasis G. G. įvykio vakarą, netrukus iki įvykio buvo greta įvykio vietos patvirtino liudytoja L. Ž. , be to ši liudytoja, taip pat liudytojai D. Č. , L. K. ir J. K. patvirtino, kad nuteistasis turėjo peilį.

Liudytoja L. Ž. teismo posėdyje parodė, kad G. G. pažįsta iš matymo, 2010 m. balandžio 27 d. dirbo parduotuvėje pardavėja. Apie 21.30 val. į parduotuvę atėjo du jaunuoliai iš kurių vienas nuteistasis. Jiems atėjus G. G. pirko vyno ir alaus, bei pradėjo rėkauti, vartodamas necenzūrinius žodžius. Atsiskaitydamas už prekes jis iš kišenės traukė pinigus ir kartu ištraukė peilį, kuris buvo sulankstomas su raudonos spalvos rankena. Išsiėmęs pinigus, peilį G. G. įsidėjo atgal į kišenę ir atsiskaitęs už prekes kartu su kitu jaunuoliu išėjo. Be to, ši liudytoja parodė, kad dirba iki 22 val. Netrukus po darbo eidama namo netoli E. R. namo matė G. G. , taip pat girdėjo kalbant R. P. , kurį pažino iš balso (3 t., 21 - 22 b. l.). Liudytojas L. Č. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2010 m. balandžio 27 d. apie 19.30 val. eidamas į parduotuvę, susitiko susinervinusį G. G. , kuris sakė, jog susiginčijo su sugyventine. Jie kartu nuėjo į parduotuvę. Ten G. G. nupirko alkoholinių gėrimų ir nuėjo pas pažįstama E. R. , kur vartojo alkoholį. Po to jie vėl nuėjo į parduotuvę, kur G. G. dar nupirko vyno ir alaus, bei abu sugrįžo pas E. R. į namus bei visi tie patys asmenys, t. y. E., O., A. ir R. gėrė toliau. Išgertuvių metu jokio konflikto nebuvo. Parduotuvėje perkant alkoholį matė, jog G. G. turėjo daiktą panašų į peilį, nes išimdamas pinigus iš kišenės, jis kartu išsiėmė ir šį daiktą (3 t., 20 – 21 b. l.). Liudytoja L. K. teismo posėdyje parodė, kad dirba toje pačioje parduotuvėje kartu su L. Ž. pardavėja ir 2010 m. balandžio 27 d. apie 21.30 val. į parduotuvę buvo atėję du jaunuoliai, kuriuos pažįsta tik iš matymo, vienas iš jų G. G. . Jiems užėjus į parduotuvę jaunuoliai nuėjo prie alkoholio skyriaus, kur buvo pardavėja L. Ž. . Apie ką jie kalbėjo neišgirdo, tik būdama nuo jų apie trijų metrų atstumu, nugirdo vieną frazę, kaip nuteistasis pasakė, kam aš tą peilį išsitraukiau (3 t., 22 – 23 b. l.). Aplinkybę, kad nuteistasis G. G. įvykio dieną turėjo peilį patvirtino ir liudytojas J. K. , kuris pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog pas jį atvykę G. G. , J. L. ir kiti asmenys turėjo du peilius, vienas iš jų buvo, atlenkiamas su rusvos spalvos rankena (1 t., 58 - 59 b. l., 3 t., 24 b. l.). Kolegijos manymu, toks liudytojo J. K. pateiktas nuteistojo atvykusio su kitais asmenimis turėto peilio apibūdinimas iš esmės sutampa su liudytojos L. Ž. pateiktu apibūdinimu.

Kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusiajam R. P. į krūtinę peiliu smūgiavo nuteistasis G. G. . Tuo tarpu aplinkybę, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo peiliu padarytas sužalojimas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 168/10 (06), kurioje nurodyta, kad R. P. , mirė nuo ūmaus nukraujavimo, durtinės – pjautinės – kiauryminės krūtinės kairės pusės žaizdos su širdies kiauriniu sužalojimu. R. P. mirtis galėjo įvykti 2 – 4 val. iki apžiūros įvykio vietoje. R. P. lavono kraujyje rasta 3,11 ‰ (promilių) etilo alkoholio. Tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. R. P. buvo padaryti sužalojimai: durtinė pjautinė kiauryminė krūtinės kairės pusės žaizda su širdies kiauriniu sužalojimu, pjautinė paviršinė smakro vidurinės dalies žaizda padaryta aštraus duriamai pjaunančio daikto poveikyje, galimai peiliu. R. P. lavone pomirtinių sužalojimų, nukentėjusiojo kovos ir savigynos požymių nenustatyta. Neatmetama galimybė, kad po padaryto sužalojimo, t. y. durtinės –pjautinės – kiauryminės kairės pusės krūtinės ląstos žaizdos su širdies kiauriniu sužalojimu, nukentėjusysis galėjo trumpame laiko tarpe, t. y. iki tol kol neteko sąmonės, atlikti valingus veiksmus. Sužalojimo padarymo metu, nukentėjusysis galėjo būti vertikalioje ar artimose joms padėtyse. Sužalojimo padarymo metu labiausiai tikėtina, kad užpuoliko ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtis buvo vienas prieš kitą. Durtinė – pjautinė – kiauryminė kairės pusės krūtinės ląstos žaizda su širdies kiauriniu sužalojimu, padaryta vienu poveikiu. Paviršinė žaizdelė smakro srityje padaryta vienu poveikiu. Mažai tikėtina, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats (1 t., 16 – 21 b. l.).

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. G. parodė, kad R. P. jis nežudė. 2010 m. balandžio 27 d., tikslaus laiko neprisimena, jis girtavo, nes šventė J. L. gimtadienį. Vėliau pasiėmęs pinigų, nuėjo į Basanavičiaus gatvę, kur susitiko D. Č. ir šiam pasiūlė išgerti. Parduotuvėje nusipirko alaus ir su D. Č. nuėjo pas E. R. , kurio namuose pamatė ir A. P. . Gėrė atsineštą alų, praėjus tam tikram laiko tarpui jis su D. Č. dar nuėjo į parduotuvę, kur nusipirko alkoholinių gėrimų bei grįžo į E. R. butą, kur vėl vartojo alkoholį. Vėliau jis (G. G. ) užmigo, o kai pabudo, bute buvo tik E. R. , su kuriuo išgėręs vyno, išėjo namo pas motiną. Užėjęs į laiptinę ir lipdamas laiptais paslydo ir susižalojo koją. G. G. taip pat parodė, kad byla jo atžvilgiu suklastota, o liudytojai duoda melagingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai darė jam spaudimą, įtikinėjo, jog geriau bus prisipažinti nužudžius R. P. , be to pareigūnai grasino jį nušauti, vežė į mišką, laikė prastomis sąlygomis, neleido skambinti ir pasimatyti su giminaičiais. 2010 m. balandžio 27 d. jis įvykio vietoje nebuvo ir smūgių peiliu R. P. nesudavė, o ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką būdamas psichologiškai paveiktas. Įvykio dieną peilio neturėjo, jo parduotuvėje pirkdamas alkoholinius gėrimus nebuvo išsitraukęs iš kišenės (3 t., 4 – 5 b. l.).

Kolegija konstatuoja, kad šiuos nuteistojo G. G. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip prieštaringus ir nenuoseklius, kadangi juos paneigia aukščiau aptarti kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai bei objektyviais įrodymais nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kas išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje, be to, tokie nuteistojo parodymai neatitinka jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas 2010 m. gegužės 1 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nuteistasis G. G. parodė, kad nukentėjusiojo R. P. peiliu nesužalojo, apie pastarojo mirtį sužinojo kitos dienos rytą (1 t., 168 b. l.). Tuo tarpu iš nuteistojo 2010 m. gegužės 21 d. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, kad nuteistasis duodamas parodymus apie savo veiksmus iki nukentėjusiojo sužalojimo parodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tačiau parodymų dalyje apie patį įvykį, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, nuteistasis parodė, kad prisimena, jog tarp jo bei A. P. ir R. P. kilo konfliktas, kurio metu A. P. jam mėgino suduoti ranka, tačiau nepataikė. Dėl šios priežasties jis išsitraukė su savimi turėtą peilį ir liepė A. P. trauktis. Šiam pasitraukus nežino kaip prie jo atsirado R. P. , tačiau suprato, jog sukdamasis pastarajam dūrė peiliu, nes R. P. susmuko. Dūręs peiliu nukentėjusiajam išsigando ir pabėgo (1 t., 180 – 181 b. l.). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis G. G. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno 2010 m. gegužės 20 d. (1 t., b. l. 169). Taigi, nuteistojo G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, skiriasi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo nuteistasis G. G. pirmosios apklausos metu parodė, kad nukentėjusiojo peiliu nesužalojo. Vėliau apklausiamas tyrėjo bei ikiteisminio tyrimo teisėjo jau neneigė, kad peiliu dūrė nukentėjusiajam, tuo tarpu apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme vėl teigė, kad nukentėjusiojo peiliu nesužalojo. Kolegija mano, kad nuteistojo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas bei jų keitimas sau palankia linkme vertintinas, kaip jo gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie nuteistojo parodymai negali būti vertinami, kaip patikimi, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. G. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje, pagrįstai vertino kaip neatitinkančius objektyvios tiesos ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė tais nuteistojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti ir aukščiau šioje nutartyje bei apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Juolab, kad nuteistojo G. G. 2010 m. gegužės 20 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei 2010 m. gegužės 21 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus atitinka duomenys, užfiksuoti 2010 m. gegužės 20 d. nuteistojo parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Atliekant šį procesinį veiksmą nuteistasis parodė vietą kurioje buvo su A. P. ir R. P. , taip pat parodė kaip laikė peilį, kaip su juo sukosi bei kaip R. P. buvo nukritęs (1 t., b. l. 170 – 178). Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nuteistasis tokius parodymus davė dėl jo atžvilgiu policijos pareigūnų panaudoto neteisėto poveikio ar priemonių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. G. buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjams, taip pat buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam daro kokį nors neteisėtą poveikį ar naudoja neteistas priemones. Juolab, kad tokius nuteistojo parodymus patvirtina ir 2010 m. balandžio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolu nustatytos objektyvios aplinkybės, jog prie namo (duomenys neskelbtini), Varėnoje, kieme rastas R. P. lavonas, gulintis aukštielninkas, kurio krūtinės ląstos kairėje pusėje matosi žaizda, smakro vidurinėje dalyje paviršinė žaizda (1 t., 6 - 12 b. l.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus bei kitus apygardos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis G. G. , suduodamas vieną smūgį gyvybei pavojingu įrankiu – peiliu – nukentėjusiajam į krūtinę, gyvybiškai svarbaus organo – širdies – srityje, suvokė, kad tokiu veiksmu kėsinasi į nukentėjusiojo R. P. gyvybę, numatė, kad taip gali ją atimti ir to norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Todėl nuteistojo G. G. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kartu kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis ginčija byloje surinktų ir ištirtų įrodymų patikimumą. Kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai ištirti išsamiai ir visapusiškai, įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojo A. P. parodymai nepatikimi, nes ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai skiriasi nuo jo parodymų duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis įtariamąjį apibūdino vienaip, o teisme kitaip. Apelianto manymu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis nusikaltimo vietoje nebuvo ir šio nusikaltimo nepadarė. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas. Išties, iš A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis parodė, jog 2010 m. balandžio 27 d., apie 12 val. girtaujant pas E. R. , buvo atėjęs jam nepažįstamas, apie 35 metų amžiaus vyriškis, kuris buvo apsirengęs džinsinėmis mėlynos spalvos kelnėmis, džinsiniu mėlynos spalvos švarkeliu, languotais marškiniais, kalbėjosi su R. P. ir kurį E. R. išvarė. Liudytojo A. P. teigimu būtent tas pats vyriškis buvo vakare su R. P. ir jį sužalojo peiliu (1 t., 87 – 88 b. l.). Tuo tarpu iš liudytojų J. L. , J. L. , A. D. , L. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad visi šie asmenys kartu su G. G. įvykio dieną nuo 11 – 12 val. iki 16 - 17 val. šventė J. L. gimtadienį Zervynų kaime, o nuteistasis G. G. buvo apsirengęs tamsiu džemperiu su kapišonu bei sportinėmis kelnėmis. Kolegijos manymu, šios aplinkybės objektyviai leidžia spręsti, kad nuteistasis 2010 m. balandžio 27 d. apie 12 val. negalėjo ateiti pas E. R. bei nebuvo apsirengęs taip, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytojas A. P. . Visgi šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad įvykio metu, t. y. 2010 m. balandžio 27 d. apie 22.10 val., nukentėjusysis R. P. buvo su nuteistuoju G. G. ir būtent pastarasis jį sužalojo. Pats nuteistasis neneigė, kad prieš įvykį, t. y. apytiksliai nuo 17 val. buvo pas E. R. ir ten girtavo iki vėlumos. Kolegijos manymu, liudytojas A. P. dėl objektyvių aplinkybių, t. y. didelio girtumo (ką jis pats patvirtino) bei fakto, kad pas E. R. lankėsi nemažai norinčių išgerti asmenų, galėjo sąžiningai klysti teigdamas, jog nukentėjusįjį R. P. sužalojo tas pats asmuo, kuris buvo užėjęs pas E. R. dienos metu ir kad būtent G. G. buvo užėjęs pas E. R. dieną. Nežiūrint į paminėtas aplinkybes, liudytojas A. P. asmens parodymo atpažinti metu, pagal veido bruožus atpažino būtent G. G. , kaip asmenį įvykio metu buvusį įvykio vietoje su R. P. ir su pastaruoju konfliktavusį (1 t., 96 – 99 b. l.). Pastebėtina, kad A. P. ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistąjį atpažino ne pagal drabužius, o pagal veido bruožus. Jau minėta, kad ir liudytoja L. Ž. parodė, jog netoli įvykio vietos, artimu įvykiui laiku eidama iš darbo namo, matė būtent nuteistąjį G. G. . Maža to, iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1362(10) matyti, kad ant G. G. sportinės striukės rasti pavieniai raudonai rudos spalvos medvilnės pluoštai yra vienodi su R. P. striukės rankovių audeklo dominuojančiais pluoštais (1 t., b. l. 122 – 129), kas objektyviai leidžia spręsti, jog nuteistasis kontaktavo su nukentėjusiuoju. Nuteistasis iš dalies teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad vien ta aplinkybė, jog ant jo drabužių rasti nukentėjusiojo drabužių mikropluoštai neįrodo, jog jis nužudė nukentėjusįjį, nes jie neva vartojo alkoholį toje pačioje patalpoje, buvo šalia vienas kito ir galėjo liestis. Visgi kolegija mano, kad vertinant aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, ši aplinkybė patvirtina tiek paties nuteistojo G. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tiek liudytojo A. P. visose proceso stadijose iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, kad būtent nuteistasis konfliktavo su nukentėjusiuoju ir buvo susikibę, kas pagrįstai leidžia konstatuoti, jog nukentėjusiojo drabužių mikropluoštai ant nuteistojo drabužių atsirado konflikto metu, o ne kitomis aplinkybėmis. Taigi net ir sprendžiant, jog liudytojas A. P. dienos metu pas E. R. matė ne nuteistąjį, o kitą asmenį, visos aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu įvykio vietoje buvo būtent nuteistasis G. G. , kuris peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį.

Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendyje nustatyta, jog jis ir nukentėjusysis buvo susikibę už atlapų, todėl mano, kad po tokių veiksmų turėjo likti kovos ar gynybos pėdsakai, tačiau nei pas jį, nei pas nukentėjusįjį jų nerasta. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas. Byloje yra duomenys, kad nuteistasis G. G. ir nukentėjusysis R. P. buvo susikabinę už atlapų, tačiau nėra pagrindo manyti, kad šis susikabinimas buvo tokio stiprumo ir intensyvumo, kad neišvengiamai turėjo plyšti jų drabužiai. Pagal liudytojo A. P. parodymus, nuo to momento, kai jis pamatė nukentėjusįjį ir nuteistąjį susikibus iki tada, kai pamatė ant žemės gulintį nukentėjusįjį, praėjo gana trumpas laiko tarpas. Tuo tarpu byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad abu įvykyje dalyvavę asmenys būtų naudoję kokį nors kitokį smurtą vienas kito atžvilgiu, išskyrus nuteistojo smūgį peiliu nukentėjusiajam. Todėl logiška, kad nė pas vieną iš jų nerasta jokių kitokių sužalojimų, leidžiančių spręsti apie kovos ar gynybos veiksmus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad apygardos teismas neteisingai įvertino liudytojos L. Ž. parodymus. Ši liudytoja parodė, jog matė nuteistąjį nueinantį nuo įvykio vietos, be to matė su R. P. stovintį kažkokį asmenį, todėl nuteistasis mano, kad tai ir buvo nukentėjusįjį nužudęs žmogus. Kolegija pastebi, kad remiantis šios liudytojos parodymais, ji į nieką nekreipdama dėmesio nuėjo namo ir kaip toliau vystėsi įvykio eiga nematė. Tuo tarpu nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoja L. Ž. parodė, jog matė nukentėjusįjį R. P. stovintį prie namo su kažkokiu žmogumi, nepagrįstas, kadangi liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad tik iš balso atpažino R. P. , tačiau nei jo nei kitų asmenų, išskyrus G. G. , nematė (3 t., 21 – 22 b. l.). Todėl kolegijos manymu, nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad R. P. kalbėjo ne su nueinančiu nuteistuoju, o su kokiu nors kitu žmogumi, jau nekreipiant dėmesio į tai, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes įvykio vietoje turėjo būti dar ir liudytojas A. P. . Taigi iš liudytojos L. Ž. parodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad nuteistasis su ja prasilenkęs negalėjo sugrįžti pas nukentėjusįjį. Juolab, kad remiantis liudytojo A. P. parodymais, būtent nuteistasis G. G. buvo su nukentėjusiuoju jam atėjus.

Kartu kolegija mano, kad nuteistojo kaltės nužudžius nukentėjusįjį R. P. nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pagal A. P. parodymus neva buvo sudarytas fotorobotas, pagal kurį buvo ieškoma kaltininko, tačiau pareigūnai nuteistąjį matė kitą dieną, bet jo nesulaikė. Bylos duomenimis, nuteistasis A. P. sulaikytas 2010 m. balandžio 28 d., o pirmą kartą apklaustas 2010 m. balandžio 29 d. Tuo tarpu nuteistasis sulaikytas 2010 m. balandžio 30 d., t. y. sekančią diena po liudytojo A. P. apklausos. Taigi sekančią dieną po įvykio, t. y. 2010 m. balandžio 28 d., pareigūnai dar nebuvo apklausę liudytojo A. P. ir objektyviai negalėjo sudaryti ieškomo asmens fotoroboto. Todėl, net jei jie ir matė nuteistąjį G. G. sekančią dieną po įvykio, jie neturėjo objektyvių duomenų apie ieškomą asmenį. Tuo tarpu apklausus liudytoją A. P. , sekančią dieną buvo sulaikytas ir nuteistasis G. G. .

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad liudytojai V. L. , J. L. ir L. A. neva žino kas nužudė R. P. , nes tai jam rašė L. A. savo laiške, todėl prašė apeliacinės instancijos teismo šiuos liudytojus apklausti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nutarus atlikti byloje įrodymų tyrimą, buvo apklausti liudytojai L. A. ir J. L. . Liudytoja L. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad įvykio metu gulėjo ligoninėje, todėl apie įvykį nieko nežino. Tačiau liudytojas J. L. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio jai neva sakė, kad žino kas nužudė R. P. , tačiau nepasakė kas tai padarė. Todėl ji parašė laišką nuteistajam nurodydama šias aplinkybes. Tuo tarpu liudytojas J. L. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tokio pokalbio su L. A. nepamena. Taigi kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytas nuteistojo G. G. apeliacinio skundo argumentas byloje apklausus liudytojus nepasitvirtino, kadangi šių liudytojų parodymai dėl aptariamos aplinkybės prieštaringi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, t. y., kad G. G. daug kartų teistas, teistumai neišnykę, taip pat daug kartų baustas administracine tvarka. Teismas įvertino ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarė labai sunkų nusikaltimą. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kolegijos manymu, šios bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingos aplinkybės įvertintos teisingai, ir nuteistajam G. G. pagrįstai paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra griežtesnė, negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, kolegija byloje nenustatė. Kartu kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi teisingai išsprendė nuteistojo G. G. pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, taip pat nepažeisdamas Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų, teisingai išsprendė pareikštus civilinius ieškinius.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. G. apeliacinį skundą atmesti.