Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties, kuria spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui I. M. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikaičiais nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

14. Atsakovas I. M. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

16. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo specifikos ginčuose, kylančiuose iš šeimos teisinių santykių

18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

19. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas iš šeimos teisinių santykių kilęs ginčas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

20. Pabrėžtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

21. Kartu pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į nuo metu teismo turimus reikšmingus duomenis, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar jas panaikinti (CPK 148, 149 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat į apeliacinio nagrinėjimo ribas, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, sprendžia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. tikrina, ar teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė aktualias teisės normas. Tuo tarpu po skundžiamos teismo nutarties priėmimo pasikeitus faktinei situacijai, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir / ar apimties spręstinas kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

22. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vaiko teisė bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams, o CK 3.172 straipsnyje nustatyta, kad tėvai turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Taigi, artimieji giminaičiai, o nagrinėjamu atveju – senelė, turi teisę bendrauti ir matytis su anūkais, jei tai neprieštarauja nepilnamečio vaiko interesams ar yra kitų reikšmingų aplinkybių.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nekonkretinama, kokia padėtis ar veiksmai laikytini priešingais vaikų interesams, dėl kurių galėtų būti ribojamas bendravimo teisės įgyvendinimas. Kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vaikų brandą, susidariusią padėtį ir artimųjų giminaičių poelgius, jų gyvenimo būdą ir kitas konkrečias aplinkybes, sprendžiama, ar bendravimas atitinka vaikų interesus. Pagrindinis kriterijus, lemiantis trečiųjų asmenų (ne tėvų) ir vaikų šeimos ryšio užtikrinimo teisinėmis priemonėmis būtinybę, turi būti šio ryšio teisinis vertinimas. Jei toks ryšys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikomas šeimos gyvenimu, egzistuojančiu tarp vaiko ir konkretaus asmens, atsiranda pareiga užtikrinti šį ryšį. Vaikas turi teisę bendrauti ir matytis su asmenimis, su kuriais jį sieja šeimos ryšiai. Vaiko bendravimas su artimaisiais giminaičiais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti ryšius ne tik su tėvais, bet ir su kitais artimais asmenimis. Ypač svarbus gali tapti tokių ryšių palaikymas su artimaisiais giminaičiais šeimos aplinkos, kurioje gyveno vaikas, iširimo atveju (pavyzdžiui, tėvams nutraukus santuoką, vienam iš jų mirus ir pan.), nes tų ryšių palaikymas ir plėtojimas gali užpildyti svarbaus jo raidai bendravimo spragas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007). Nustačius, kad vaiką ir kitą asmenį sieja šeimos ryšiai, turi būti nustatomas paties vaiko noras ir poreikis įgyvendinti savo teisę į šiuos ryšius. Vaiko noras bendrauti su artimaisiais giminaičiais turi būti išsiaiškintas nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų jį suformuluoti ir išreikšti, tačiau, vertinant vaiko norą bendrauti su artimaisiais giminaičiais, turi būti atsižvelgta į vaiko amžių ir jo brandumą, motyvaciją. Be to, vaiko norus būtina vertinti atsižvelgiant į kitas aplinkybes, ypač į tai, ar vaiko norai nekenkia jo interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009. Teismų praktika. 2009, 32). Taigi byloje svarbu nustatyti pačių nepilnamečių vaikų (vaikaičių) norą ir poreikį bendrauti su senele (ieškove), taip pat tai, ar jų noras bei bendravimas teismo nustatyta tvarka su ieškove atitiks jo interesus.

24. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepilnamečio vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais tvarkos nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Dėl laikinosios bendravimo tvarkos (ne)nustatymo nagrinėjamu atveju

25. Pirmiau aptarti išaiškinimai reikšmingi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl poreikio taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir, atitinkamai, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.

26. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju į teismą dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais E. M. ir A. M. tvarkos nustatymo kreipėsi nepilnamečių vaikų senelė iš nepilnamečių motinos pusės. Nepilnamečių vaikų tėvų santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teismui patvirtinus pareiškėjų (duomenys neskelbtini) sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), laikinai apribota motinos valdžia nepilnamečių vaikų atžvilgiu bei laikinai apribota tėvo valdžia nepilnamečio vaiko E. M. atžvilgiu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymais vaikai E. M. ir A. M. grąžinti tėvui ir nuo to laiko gyvena su atsakovu.

27. Institucijos, teikiančios išvadą byloje, pateiktoje išvadoje nurodoma, jog ieškovės aplinkos sąlygos nebuvo ištirtos, nes sutartu laiku su ieškove susitikti nepavyko (vienu atveju ieškovė informavo, kad išvyksta, o perkėlus susitikimo datą, ieškovė informavo negalinti sutartu laiku susitikti, nes serga), todėl nėra žinoma, ar jos yra tinkamos ten būti nepilnamečiams vaikams. Išvadoje, be kita ko, nurodoma, kad paskutiniame Atvejo vadybos plane pažymima, jog su atsakovu ir jo vaikais dirbanti socialinė darbuotoja nurodo, kad, bendraujant su vaikais, ypatingai su E., pastebima, jog ją labai išbalansuoja bendravimas arba nebendravimas su motina arba močiute, pokalbiai nėra stabilūs, jeigu mergaitė neatsiliepia močiutei – E. sulaukia įvairaus netinkamo pobūdžio tekstinių žinučių, dėl kurių ji išsako, kad blogai jaučiasi. Prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka plati, neatitinka vaiko valios. Tarnybos vertinimu, šioje šeimoje vaikai yra patyrę pakankamai nemažai trauminių patirčių, todėl svarbu maksimaliai užtikrinti jų emocinį ir psichinį stabilumą, E. jaučia pyktį mamai, kažkiek ir močiutei, jaučia baimę. Pritaikius ieškovės prašomą nustatyti laikiną bendravimo tvarką E. jausis neapginta, galimai, neatsižvelgus į jos nuomonę, bus pažeista jos savivertė. Kita vertus, A. dalinosi prisiminimais, jog būnant pas močiutę, jis su ja nieko neveikdavo, žaisdavo arba vienas, arba su E., o močiutė tik gamindavo. Galimai tokios vaiko įžvalgos sąlygoja, jog ieškovė ne visada su vaikaičiais turimą laiką leisdavo turiningai. Šios išvados pagrįstumo ieškovė objektyviais įrodymais nepaneigė.

28. Iš vaiko nuomonės išklausymo akto matyti, kad A. M. dėl savo amžiaus negebėjo išreikšti nuomonės dėl bendravimo su senele, tačiau nurodė, kad myli senelę V. Vaiko nuomonės išklausymo akte užfiksuota, jog E. M. nurodė, kad: nelabai nori susitikti su senele V.; jaučia nejaukumo, pykčio, šiek tiek baimės (10 procentų), 50 procentų laimės; 50 procentų laimės su močiute jaučia dėl to, kad, gal artimas žmogus, bet kartu ir nelabai, nes išdavė, atidavė juos, pati nenorėjo anūkų auginti ir juos atidavė į vaikų namus, pati nesistengė jų iš vaikų namų pasiimti; 10 procentų baimės, kai yra su močiute, nes baisu kalbėti ir nedrąsu, kad kažką ne taip pasakys, gali močiutę netyčia įžeisti, be to, močiutė yra grasinus, kad atvažiuos į darželį, mokyklą ir prasidės ten kažkas; močiutė pasakos ką nors bloga, kad pavyzdžiui, tėvai neleidžia ko nors, ją muša ir panašiai; jaučia grėsmę; pyktis močiutei yra dėl to, kad močiutė atidavė, nesistengė, ji norėjo, kad taip būtų, dabar daro dar blogiau ir trukdo gyventi, lavintis, mokytis, močiutė važiuoja į teismą, sako, kad tėtis neleidžia, pavyzdžiui, kalbėtis, tada reikia čia į Vaiko teises važinėti, šnekėtis ir tai nėra malonu; kai močiutė skambina, neatsiliepia, nes nenori kalbėti arba būna užsiėmusi; paklausta, kaip ji norėtų bendrauti su močiute, atsakė, jog norėtų ji pati kada nors pasiskambinti močiutei telefonu ir pašnekėti 15 minučių į tris savaites vieną kartą arba visai nenorėtų; nenori šventėmis būti su močiute; savaitgaliui pas močiutę V. irgi nenorėtų.

29. Kaip matyti iš bylos duomenų, Institucijos pateiktos išvados, taip pat vaiko nuomonės išklausymo akte pateiktos nepilnamečio vaiko nuomonės, šeimoje vaikai yra patyrę nemažai trauminių patirčių, nepaneigtos bylos aplinkybės, kad vaikai, bendraudami su ieškove, jaučia įtampą, baimę, pyktį, ieškovės ir atsakovo santykiai konfliktiški, įtempti, tai neigiamai veikia vaikų psichinę būseną. Todėl šiuo atveju ir nepilnamečio vaiko išreikšta nuomonė dėl bendravimo su ieškove, remiantis bylos duomenimis, yra svarus argumentas netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas gali įpareigoti tėvus (tėvą ir motiną) sudaryti vaikui sąlygas bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jeigu iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad toks bendravimas neprieštarauja vaiko interesams. Teismo aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prašoma nustatyti intensyvi ir tiesioginė laikina bendravimo su vaikaičiais tvarka konkrečioje situacijoje atitinkamu laikotarpiu neatitinka vaikų interesų augti harmoningoje, saugioje ir ramioje aplinkoje ir negali būti tenkinama (CK 3.161, 3.172, 3.176 straipsniai).

30. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įrodinėjimo, kad toks bendravimas nepakenks vaiko interesams, našta tenka būtent artimiesiems giminaičiams, siekiantiems palaikyti šeimos ryšius su vaiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009), todėl šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti, kad ji užtikrins tokias bendravimo sąlygas, kurios atitiks mažamečių anūkų geriausius interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė.

31. Remiantis nutarties 29 ir 30 punktuose nurodytais argumentais, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti prielaidas, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neigiamai paveiktų vaikų emocinę būseną ir vaikų emocinis ir psichinis stabilumas galėtų būti sutrikdytas, bei, kad vaikų bendravimas su močiute niekaip negali pakenkti jų interesams.

32. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas jai draudžia bendrauti su nepilnamečiais vaikaičiais, tokių duomenų byloje nenustatė ir teismas. Kaip matyti iš byloje pateiktų Tarnybos 2023 m. gegužės 10 d. nepilnamečių vaikų situacijos vertinimo anketų, ieškovė kreipėsi į Tarnybą dėl bendravimo tvarkos su anūkais nustatymo, atlikus situacijos vertinimą, vaiko teisių pažeidimų nenustatyta, anketose taip pat užfiksuota, jog su močiute yra susitarimas, kad vaikai telefonu gali bendrauti su močiute pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 19.00 val. iki 20.00 val., o penktadieniais, iš anksto susitarus, vaikai atvežami susitikimui (vieta parenkama pagal močiutės pageidavimus), A. telefonu su močiute nebendrauja, nes jis nežino, kas ji tokia, pastebima, kad nutrūkęs vaiko ryšys su močiute.

33. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, spręstina, jog, teismui patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų patenkinta dalis ieškinio reikalavimų. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tarp šalių kilęs ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, tik išnagrinėjus bylą iš esmės yra nustatoma konkreti nepilnamečio vaiko ir jo artimo giminaičio bendravimo tvarka, todėl ir dėl nurodyto ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti tenkinamas. Pažymėtina ir tai, kad teismas vertina ieškovės pateiktą prašymą, atsižvelgdamas į jo turinį ir apimtį, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovės teiginiai, jog teismas galėjo nustatyti tam tikrą bendravimo su vaikaičiais laikinąją tvarką savo nuožiūra, ypač atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovės galimybės bendrauti su vaikaičiais yra paneigtos ar visiškai apribotos. Klausimas dėl ieškovės bendravimo su vaikaičiais tvarkos nustatymo bus išspręstas bylą nagrinėjant iš esmės, o bylos faktinės aplinkybės nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti būtinybės nustatyti laikinąją bendravimo tvarką iki tol, kol bus išnagrinėta byla.

34. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos aktualios teismų praktikos. Atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

35. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šioje proceso stadijoje vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

36. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.