Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. U. ieškinį atsakovui V. Ž. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

3. Teismas nustatė atsakovui 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti. 2024 m. rugsėjo 24 d. elektroniniu paštu, patvirtindamas jam siųsto ieškinio ir teismo pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo gavimą (DOK-141817), nurodė kad su viskuo sutinka. Detalaus atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą, atsakovas neteikė.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

4. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti. Pažymėjo, kad mama visada sakydavo, kad butą išsipirko ji viena. Sutuoktinis neprisidėjo prie buto pirkimo, jis, iširus santuokai su mama turėjo kur išeiti ir išėjo – pas seserį. Jis jūreivis, po pusę metų būdavo užsienyje, niekada jokių pretenzijų dėl buto nereiškė. Prašė atkreipti dėmesį, kad dėl susidariusios situacijos, t. y., kad ieškovė turėjo kreiptis į teismą, atsakovas nėra kaltas, procese atsakovas elgėsi tinkamai, kliūčių procesui nedarė, todėl ieškovė mano, kad iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti dengiamos. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu teismas bylinėjimosi išlaidas priteistų, prašė, kad jos būtų priteistos iš ieškovės. Paaiškino, kad jai atitenka paveldimas turtas, todėl ji nenori, kad bylinėjimosi išlaidų našta tektų broliui, atsakovas nėra kaltas dėl išlaidų susidarymo.

5. Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, teismo šaukimas jam buvo įteiktas elektroniniu paštu, gautas atsakovo patvirtinimas, kad jam siųstus procesinius dokumentus jis gavo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, byla išnagrinėta atsakovui V. Ž. nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

6. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė R. U. yra E. Ž., gimusios (duomenys neskelbtini), dukra. (duomenys neskelbtini) ieškovės motina mirė, o ieškovė kreipėsi į notarą ir priėmė palikimą, atsiradusį po E. Ž. mirties. Tačiau, ieškovės teigimu, Vilniaus m. 14-ojo biuro notarė R. B. informavo ieškovę, kad jos motinos vardu įregistruotas butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), įgytas 1992 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, buvo įgytas ieškovės motinai E. Ž. esant santuokoje su R. J. Ž. ir pagal įstatymą turėtų priklausyti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

7. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad Butas buvo įsigytas už jos motinos E. Ž. asmenines lėšas, todėl siekdama paveldėti šį turtą pareiškė ieškinį dėl Buto pripažinimo asmenine E. Ž. nuosavybe. Ieškinys grindžiamas tuo, jog minėtas turtas buvo įgytas ieškovės motinai E. Ž. esant tik formalioje santuokoje su R. J. Ž., atsakovu V. Ž. tėvu, nevedant bendro ūkio ir negyvenant kartu. R. J. Ž. neprisidėjo prie Buto įsigijimo. E. Ž. Butą įsigijo ir valdė asmeninėmis lėšomis.

8. Nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 1990 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta E. Ž. ir R. J. Ž. santuoka, įregistruota (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota ir E. Ž. bei R. J. Ž. ištuoka, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). 1992 m. rugsėjo 11 d. E. Ž. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu už 15 431,00 rublių sumą, iš kurių 13 549,00 sudarė investiciniai čekiai, įsigijo ginčo Butą.

9. Pažymėtina, kad ieškinyje nurodytas turtas įgytas galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – ir SŠK), kuris galiojo iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo. Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio („Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas“) normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Todėl šioje byloje sprendžiant ieškovės motinos ir R. J. Ž. santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji jungtinė) klausimą, turi būti vadovaujamasi ir atitinkamomis šiuo metu galiojančio CK nuostatomis.

10. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsnis). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (santuokos metu), yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo ir gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką šiuo klausimu nurodo kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.).

12. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio į gytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju ginčo Buto pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad minimas Butas parduodamas E. Ž.. Nekilnojamojo turto registre jai įregistruota nuosavybės teisė į nurodomą daiktą, nenurodant nuosavybės teisės rūšies. Aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalies normą dėl registracijos reikšmės registruoto turto statusui (bendroji jungtinė ar asmeninė ir pan.) sistemiškai su kitomis susijusiomis normomis, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014 ir kt.).

13. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.). Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

14. Byloje pateikti duomenys tikėtinai įrodo faktą, kad ginčo Butas 1992 m. rugsėjo 11 d. E. Ž. vardu buvo įgytas jau faktiškai jai nebegyvenant santuokoje su R. J. Ž. ir nebevedant bendro ūkio, už jos asmenines lėšas. Kaip jau minėta, ieškovės motinos ir R. J. Ž. santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 1990 m. gruodžio 3 d. sprendimu, t. y. Butas įsigytas praėjus daugiau nei pusantrų metų po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Beje, teismo sprendime nurodyta, kad ieškovės E. Ž. teigimu, šalys virš metų negyvena santuokinio gyvenimo ir nebeveda bendro ūkio, ir atsakovas R. J. Ž. su ieškiniu sutinka. Be to, kaip jai minėta, didžioji dalis ginčo Buto kainos buvo apmokėta ieškovės motinos investiciniais čekiais. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. (1991 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. I-1146 redakcija) nustatyta, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 “Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams” patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausomai nuo jo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška, t. y. patvirtino konkrečią pinigų sumą, ir nustatė šių išmokų skyrimo tvarką. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, todėl laikytina, kad tai yra asmeninė kiekvieno piliečio nuosavybė.

15. Galiojusio SŠK 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu, o šio straipsnio 4 dalis numatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Šiuo atveju, nutraukiant ieškovės motinos ir R. J. Ž. santuoką nebuvo padalytas jų santuokoje metu įgytas turtas, tačiau nebuvo ir galimybės padalyti ginčo Buto, nes jis iš viso dar nebuvo įsigytas ieškovės motinos. Bylos duomenimis R. J. Ž. (duomenys neskelbtini) mirė. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie buto įsigijimo ar valdymo išlaidų apmokėjimo, ar, kad iki mirties būtų reiškęs kokias nors pretenzijas į ginčo Butą. Iš valstybės įmonės ,,Registrų centras“ Gyventojų registro duomenų matyti, kad R. J. Ž. mirė ištuokoje su ieškovės motina, jo sūnus – V. Ž., kuris yra vienintelis pirmos eilės nurodomo asmens įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). V. Ž. po tėvo mirties taip pat jokių teisių paveldėti ginčo Butą nereiškė, o nagrinėjamoje byloje patvirtino, kad su pareikštais reikalavimais sutinka.

16. Pažymėtina, kad nors E. Ž. ir R. J. Ž. ištuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), o pagal tuo metu galiojusio SŠK 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruodavo santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose, tačiau byloje nėra jokių duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų, jog E. Ž. sutuoktinis kažkokiu būdu prisidėjo prie šio turto įsigijimo. Kaip jau minėta, iš į bylą pateiktų duomenų (teismo sprendimo, registrų išrašų) sutuoktiniai šio turto įsigijimo metu jau ne vienerius metus nebegyveno kartu, nevedė bendro ūkio.

17. Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad nors ieškinyje nurodytas nekilnojamasis turtas įgytas formaliai ieškovės motinai ir R. J. Ž. esant santuokoje, bet byloje surinkti įrodymai paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją (minimas nekilnojamasis turtas buvo įgytas išskirtinai už ieškovės motinos asmenines lėšas, negyvenant ir nevedant bendro ūkio su sutuoktiniu, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), jos motinos E. Ž. asmenine nuosavybe tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neprašė, kad iš atsakovo būtų priteistos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

19. Ieškovei nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles, šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavęs duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Remiantis 2024 m. spalio 21 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nagrinėjamoje civilinėje byloje sudarė 417,35 Eur. Ieškovei prašant šias išlaidas priteisti iš jos, nurodytos išlaidos priteistinos iš ieškovės. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, byloje nepatirta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad Butas/Patalpa - Butas, su rūsiu, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1992-09-11 Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 10-9325 pagrindu, yra asmeninė E. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybė.

Priteisti iš ieškovės R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 417,35 Eur (keturis šimtus septyniolika eurų 35 ct) į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5630. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti Valstybės įmonei Registrų centrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.