Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SMDF Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SMDF Group“ iškelta bankroto byla pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

10. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei UAB „SMDF Group“ iškelta bankroto byla. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą iškelti bendrovei (apeliantei) nemokumo (bankroto) bylą.

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.

16. Spręsdamas dėl kitų apeliantės pateiktų įrodymų (1 t., b. l. 73, 75, 80–86, 88–90) priėmimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 7 d. ir 2026 m. sausio 16 d. nutartimis suteikė galimybę UAB „SMDF Group“ pateikti mokumą pagrindžiančius dokumentus, tačiau bendrovė šia galimybe nepasinaudojo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad prie atskirojo skundo pridėti nauji įrodymai yra reikšmingi, siekiant tinkamai išnagrinėti bankroto bylos bendrovei (ne)iškėlimo klausimą. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė VMI pasisakė dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų, taigi, jų priėmimas neužvilkintų bylos išnagrinėjimo.

17. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bankroto bylos bendrovei (ne)iškėlimo klausimą, šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje priima su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus ir juos vertina, pasisakydamas dėl atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų.

Dėl nemokumo (bankroto) bylos UAB „SMDF Group“ iškėlimo pagrįstumo

20. Aptarta JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: 1) ar juridinis asmuo gali laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas); 2) ar juridinio asmens įsipareigojimai neviršija jo turto vertės (balanso testas). Likvidumo testas siejamas su skolininko negalėjimu įvykdyti prievolių, o balanso testas – su juridinio asmens turimo turto ir įsipareigojimų santykio vertinimu. Iš JANĮ projekto aiškinamojo rašto matyti, kad: 1) skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas; 2) taikant balanso testą turi būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė.

21. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar juridinis asmuo iš tiesų yra nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant juridinį asmenį kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019, 15 punktas). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokų juridinį asmenį iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus juridinio asmens nemokumą, greičiau apsaugoti jo kreditorių ir paties juridinio asmens interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020, 23 punktas).

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 50 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas UAB „SMDF Group“ nemokumą konstatavo išanalizavęs bendrovės 2026 m. sausio 15 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos, parengtų už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d., duomenis, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste. Teismas nustatė, kad bendrovės balanse nurodyta turimo turto bendra vertė – 417 378 Eur, iš jo: ilgalaikis materialusis turtas – 35 154 Eur vertės, trumpalaikis turtas – 382 099 Eur vertės (atsargos – 132 813 Eur, per vienus metus gautinos sumos – 249 045 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 241 Eur); mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 254 896 Eur, iš jų: po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 62 503 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 192 393 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad aptariamu laikotarpiu bendrovė gavo 99 393 Eur grynojo pelno. Teismas padarė išvadą, kad, nors apeliantė pagal balanso duomenis turi 417 378 Eur vertės turto, tačiau beveik visą bendrovės turtą (91,49 proc.) iš esmės sudaro 132 813 Eur vertės atsargos, kurių apeliantė nedetalizavo, bei 249 045 Eur per vienerius metus gautinos sumos, tačiau apeliantė nepateikė objektyvių duomenų apie realias galimybes atgauti šias sumas iš debitorių. Teismas taip pat nustatė, kad pagal VMI pateiktus 2025 m. lapkričio 11 d. duomenis apeliantės mokestinė nepriemoka yra 18 501,30 Eur, ji susidarė nuo 2022 metų, be to, VMI vykdo priverstinį skolų iš bendrovės išieškojimą devyniose vykdomosiose bylose.

24. Apeliantė UAB „SMDF Group“ atskirajame skunde tvirtina, kad pagal UAB „SMDF Group“ 2025 m. lapkričio 21 d. balansą bendrovė turi 417 378 Eur vertės turto, o įsipareigojimų kreditoriams bendra suma – 254 896 Eur. Be to, apeliantės teigimu, ji nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d. gavo 104 486 Eur pajamų, iš jų 99 393 Eur yra pelnas. Apeliantė taip pat nurodo, kad atskirojo skundo parengimo dieną (2026 m. vasario 10 d.) bendrovės skola VMI yra sumažėjusi 3 810 Eur (1 t., b. l. 80–86), skola kreditorei UAB „RBF apskaita“ – sumažėjusi 500 Eur (1 t., b. l. 90); skola kreditorei AB „Artea bankas“ – sumažėjusi 6 656,73 Eur (1 t., b. l. 88), bendrovės didžiausia kreditorė UAB „Atomvik“ atidėjo 112 152,77 Eur skolos sumokėjimo terminą iki tol, kol apeliantė atsiskaitys su kitais kreditoriais. Pasak apeliantės, 2025 m. lapkričio 21 d. duomenimis, bendrovės įsipareigojimai sumažėjo nuo 251 166,26 Eur iki 240 199,53 Eur, o atmetus didžiausios kreditorės UAB „Atomvik“ reikalavimą apeliantės įsipareigojimai kitiems kreditoriams yra 128,046,76 Eur. Apeliantė taip pat nurodo, kad bendrovei priklauso transporto priemonė „Volvo XC90“, kuri yra lizinguojama iš finansų įstaigos ir kurią UAB „Sostena“ pasiūlė nupirkti už 44 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus įvertina kaip stokojančius pagrįstumo.

25. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Būtent juridinis asmuo, kuriam inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020, 15 punktas).

26. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turi pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, bendrovė turto turi daugiau negu įsipareigojimų (konkrečiai – kad didžiąją nurodomo turto masę sudarančios gautinos sumos yra realios ir yra realių galimybių jas atgauti), kad yra realių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles (CPK 12, 178 straipsniai).

27. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų apie UAB „SMDF Group“ visumą, neturi pagrindo daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad bendrovė yra nemoki.

29. Teismų praktikoje pažymima, kad, siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami tiek finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek kiti byloje esantys duomenys, pagrindžiantys realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę ir įsipareigojimų kreditoriams dydį. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023, kt.).

30. Atliekant juridinio asmens mokumo situacijos vertinimą, svarbi finansinių rodiklių dinamika, t. y. kaip kinta juridinio asmens finansinė padėtis – gerėja ar blogėja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016).

31. Jau nurodyta, kad, sprendžiant dėl bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo, mokumo pagrindimo našta tenka būtent juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą.

32. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 7 d. nutartimi įpareigojo bendrovės vadovą iki 2026 m. sausio 15 d. pateikti teismui: bendrovės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyti kreditorių ir skolininkų rekvizitai, prievolių įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai; bendrovės finansinių ataskaitų rinkinį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo padavimo dienos ir praėjusių finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu toks nėra pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui; informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne teismo tvarka; informaciją apie įkeistą turtą ir įkeitimu ar hipoteka užtikrintus įsipareigojimus; bendrovės sąskaitų, įskaitant areštuotas, sąrašą; informaciją apie bendrovės turimą turtą ir jo vertę, kitus ūkinės ir finansinės būklės duomenis, galinčius turėti reikšmės pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėti.

33. Bendrovei 2026 m. sausio 16 d. pateikus atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir paprašius atidėti bylos nagrinėjimą, Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 16 d. nutartimi, atidėjo bylos nagrinėjimą ir pakartotinai įpareigojo bendrovės vadovą iki 2026 m. sausio 25 d. pateikti duomenis, galinčius turėti reikšmės pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėti. Nurodytoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad UAB „SMDF Group“ 2025 m. lapkričio 21 d. parengtame balanse nurodyta, jog bendrovės trumpalaikio turto vertė – 382 099 Eur, iš jo atsargos – 132 813 Eur, per vienus metus gautinos sumos – 249 045 Eur, tačiau bendrovė iš esmės nepaaiškino, kas sudaro bendrovės turimas 132 813 Eur atsargas, ar nurodytos atsargos yra likvidžios; nors bendrovė teigia, kad gautinos sumos yra 249 045 Eur, tačiau nepateikė skolininkų sąrašo, kuriame būtų nurodyti skolininkų rekvizitai, skolų sumos, įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai. 2025 m. lapkričio 21 d. balanse nurodyta, kad mokėtinos sumos iš viso sudaro 254 896 Eur, tačiau atsakovė nepateikė kreditorių sąrašo, kuriame būtų nurodytas asmens vardas ir pavardė, jeigu jis fizinis asmuo, arba pavadinimas ir kodas, jeigu jis juridinis asmuo, gyvenamosios vietos ar buveinės adresai, reikalavimų sumos, įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo bendrovę pateikti nurodytus dokumentus ir paaiškinimus.

34. Bendrovė 2026 m. sausio 30 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašė ginčą perduoti spręsti teisminės mediacijos būdu, atidėti civilinės bylos nagrinėjimą, paskiriant kitą posėdžio datą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė daugiau įrodymų, kurie pagrįstų bendrovės mokumą, vykdomą veiklą, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

35. Bendrovės 2025 m. lapkričio 21 d. balanse nurodyta, kad bendrovė turi iš viso 417 378 Eur vertės turto: 35 154 Eur vertės ilgalaikio turto (35 154 Eur – materialusis turtas); 382 099 Eur vertės trumpalaikio turto: 132 813 Eur atsargos, 249 045 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 241 Eur pinigai ir jų ekvivalentai; nuosavas kapitalas – 162 482 Eur: kapitalas – 3 000 Eur, nepaskirstytas pelnas (nuostoliai) – 159 482 Eur; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 254 896 Eur: po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 62 503 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 192 393 Eur (1 t., b. l. 34). 2025 m. lapkričio 21 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad bendrovė gavo 104 486 Eur pajamų ir uždirbo 99 393 Eur grynojo pelno (1 t., b. l. 40).

36. Pagal UAB „SMDF Group“ 2025 m. lapkričio 21 d. kreditorių sąrašą bendrovės finansinių įsipareigojimų kreditoriams bendra suma – 251 166,26 Eur. Didžiausia skola (62 844,77 Eur) yra kreditorei UAB „Atomvik“, kurios vadovas – D. P. (1 t., b. l. 73). Pagal UAB „SMDF Group“ debitorių sąrašą bendrovė turi debitorinių reikalavimų, kurių bendra suma – 249 754,96 Eur. Didžiausią skolą (217 035,41 Eur) bendrovei turi debitorius D. P. (1 t., b. l. 75).

37. Iš apeliantės su atskiruoju skundu pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, kad apeliantė kreditorei UAB „RBF apskaita“ 2026 m. sausio 5 d. sumokėjo 500 Eur (1 t., b. l. 90); 2026 m. vasario 9 d. septyniais mokėjimo pavedimais kreditorei VMI sumokėjo 3 810 Eur (1 t., b. l. 80–87). Apeliantė taip pat pateikė: AB „Artea bankas“ ir UAB „SMDF Group“ 2026 m. sausio 9 d. skolų suderinimo aktą Nr. 1332, kuriame nurodyta, kad bendrovė nuo 2022 m. rugpjūčio 12 d. turi 31 627,79 Eur finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai pagal lizingo sutartį Nr. FN-22-304786-01 (1 t., b. l. 88); UAB „SMDF Group“, atstovaujamos vadovo G. P., ir UAB „Atomvik“, atstovaujamos vadovo G. P., 2026 m. vasario 9 d. sudarytą susitarimą dėl skolos mokėjimo termino, kurio pagrindu UAB „Atomvik“ atidėjo bendrovei 112 152,77 Eur skolos sumokėjimo terminą iki tol, kol bendrovė atsiskaitys su kitais kreditoriais (1 t., b. l. 89).

38. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės pateiktus duomenis apie bendrovės turimo turto vertę, pažymi, kad dėl debitorinių skolų priskyrimo prie juridinio asmens realaus turto vertės, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, teismų praktikoje preziumuojama, jog juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti įmonei aspektais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Toks trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimams mažinti, nes šiomis lėšomis disponuoja tretieji asmenys ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, toks turtas turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020).

39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasiūlė bendrovei, be kita ko, pateikti duomenis, kokiu pagrindu susidarė debitorių skolos, kokie yra skolų grąžinimo terminai, kokios yra galimybės gauti iš debitorių iš viso 249 754,96 Eur, tačiau bendrovė tokių duomenų nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu (CPK 12, 178 straipsniai). Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, apeliantė nebuvo ir nėra iniciavusi teismo procesų, kuriuose bendrovė būtų pareiškusi turtinius reikalavimus debitoriams (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Esant tokiems bylos duomenims, bendrovės balanse įrašyta 249 754,96 Eur debitorių skolų suma negali būti įvertinta kaip realus bendrovės turtas (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

40. Iš balanse nurodytos turimo turto bendros vertės (417 378 Eur) atėmus nepagrįstą iš debitorių gautinų skolų sumą (249 754,96 Eur), lieka tik 167 623,04 Eur (417 378 Eur – 249 754,96 Eur) vertės turtas.

41. Be to, yra pagrindas abejoti, ar bendrovės realaus turto vertė nėra dar mažesnė nei 167 623,04 Eur. Nors pirmosios instancijos teismas įpareigojo bendrovės vadovą, tačiau į bylą nebuvo pateikti ir duomenys, kas sudaro 132 813 Eur vertės bendrovės atsargas, ar nurodytos atsargos yra likvidžios (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, šio bendrovės balanse įrašyto turto realumas taip pat nepagrįstas (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į tai, iš balanse nurodyto turto yra nepagrįstas ir 132 813 Eur vertės turto (atsargų) realumas.

42. Esant tokioms bylos duomenims, yra pagrindas daryti išvadą, kad bendrovė neįrodė, jog bendrovė turi daugiau nei 34 810,06 Eur vertės turto (417 378 Eur – 249 754,96 Eur – 132 813 Eur) (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atsižvelgus į tai, kad bendrovės balanse nurodyta mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma – 254 896 Eur, iš kurios per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 192 393 Eur, yra pagrindas nuspręsti, jog bendrovės įsipareigojimai aiškiai viršija bendrovės realiai turimo turto vertę, taigi, remiantis balanso testu, bendrovė yra nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

43. Vertinant apeliantės mokumą likvidumo testo aspektu (ar bendrovė gali laiku vykdyti turtines prievoles), bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė nuo 2022 metų laiku nevykdo piniginių prievolių kreditoriams ir tai tęsiasi ilgą laiką, t. y. negalėjimas sumokėti skolų nėra tik laikinas.

44. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2025 m. lapkričio 21 d. pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovė gavo 104 486 Eur pajamų ir deklaravo 99 393 Eur grynąjį pelną, t. y. deklaruotas grynasis pelnas beveik tokio paties dydžio, kaip gautos pajamos. Apeliantė nepateikė duomenų apie bendrovės veiklos sąnaudų struktūrą, vykdomų sandorių pobūdį ar kitus ekonominius rodiklius, kurie leistų įsitikinti deklaruoto grynojo pelno realumu. Be to, byloje nustatyta, kad, nepaisant deklaruojamos bendrovės vykdomos veiklos ir iš jos gaunamo grynojo pelno, bendrovė nuo 2022 metų turi reikšmingų neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, tarp jų – mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantės deklaruojamas pelnas nepagrįstas realiais piniginių lėšų srautais, kurie sudarytų prielaidas atsiskaityti su kreditoriais (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis).

45. Aptariamu atveju nustatytos aplinkybės apie ilgą laiką nevykdomas mokestines prievoles, didelį skaičių nerezultatyvių priverstinio išieškojimo procesų, nepagrįstą realiai bendrovės turimo turto vertę, grynąjį pelną, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bendrovė yra nemoki ir vertinant pagal likvidumo testą, nes sistemingai ir ilgą laiką negali įvykdyti turtinių prievolių (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad veiksmų bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais bendrovė ėmėsi tik po to, kai kreditorė VMI inicijavo bankroto bylos iškėlimą.

47. Iš su atskiruoju skundu pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, kad apeliantė atliko kelis nedidelės apimties mokėjimus kreditoriams VMI ir UAB „RBF Apskaita“, tačiau šios aplinkybės nepaneigia sistemingo ir ilgą laiką trunkančio bendrovės negalėjimo laiku vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Vienkartiniai epizodiniai mokėjimai, nesant įrodymų, kad bendrovė realiai vykdo veiklą, generuoja pajamas ir netolimoje ateityje turės pakankamai lėšų tiek susikaupusioms skoloms padengti, tiek einamosioms prievolėms laiku įvykdyti. Jau nurodyta, kad apeliantės mokestinė nepriemoka VMI yra nuo 2022 metų, mokesčių administratorius vykdė priverstinį skolų išieškojimą, tačiau jis nerezultatyvus, bendrovė neturi likvidaus turto, iš kurio galėtų būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai.

48. Apeliantės argumentas, kad bendrovei priklauso transporto priemonė „Volvo XC90“, kurią UAB „Sostena“ pasiūlė įsigyti už 44 500 Eur, taip pat nepaneigia bendrovės nemokumo. Pirma, byloje nėra duomenų apie šios transporto priemonės faktinę rinkos vertę ar apie tai, kokia jos vertės dalis faktiškai priklausytų apeliantei, atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė yra lizingo objektas. Antra, net ir realizavus šį turtą, vienkartinės pajamos savaime neužtikrintų bendrovės galimybių įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus kreditoriams, kurių, kaip nurodė pati bendrovė, yra iš viso 254 896 Eur, o vykdytinų per vienerius metus – 192 393 Eur.

49. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kad didžiausia bendrovės kreditorė UAB „Atomvik“ sutinka atidėti 112 152,77 Eur skolos mokėjimo terminą, tačiau nenurodė, kokiu pagrindu ir kokiomis sąlygomis susiformavo šis finansinis įsipareigojimas tarp susijusių įmonių (UAB „SMDF Group“ ir UAB „Atomvik“ vadovas yra tas pats asmuo – D. P.). Be to, skolos sumokėjimo terminas yra tik atidėtas, bendrovė nėra atleista nuo skolos ar jos dalies sumokėjimo. Tam, kad bendrovė įveiktų finansinius sunkumus, nepakanka didžiausios skolos sumokėjimo atidėjimo. Bendrovė turi turėti realių galimybių vykdyti veiklą ir generuoti pajamas. Objektyvių duomenų, patvirtinančių tokias galimybes, bendrovė nepateikė.

50. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad bendrovė realiai vykdo veiklą, gauna iš jos pajamų ir yra pagrindas tikėti, jog per protingą laiką bendrovės finansiniai sunkumai galėtų būti įveikti, t. y., jog negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (atsiskaityti su kreditoriais) yra laikinas ir kad pinigines prievoles savo kreditoriams bendrovė galėtų įvykdyti ateityje (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Šioje proceso stadijoje nenustatyta pagrindo vertinti, kad bendrovė yra gyvybinga ar kad jos gyvybingumą galima atkurti artimoje ateityje (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

51. Bendrovė nei pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nenurodė, kad ketina inicijuoti restruktūrizavimo bylą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, restruktūrizavimo byla bendrovei nėra iškelta (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

52. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė UAB „SMDF Group“ bankroto bylą, nes yra nustatytos abi JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos būtinos sąlygos: 1) apeliantė yra nemoki; 2) jai nėra keliama restruktūrizavimo byla.

53. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantė ir bankroto proceso metu turi teisę siekti taikos sutarties su kreditoriais sudarymo ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti dėl bankroto bylos nutraukimo (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2, 3 dalys, 79, 80 straipsniai).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

54. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė skubotai, rašytinio proceso tvarka, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir neišreikalavęs visų su bendrovės finansine padėtimi susijusių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

55. Vienas iš pagrindinių nemokumo proceso principų yra efektyvumo principas, kuris reiškia, kad nemokumo procese turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį (JANĮ 3 straipsnio 1 punktas). Kad būtų užtikrinta nemokumo bylose vyraujančio viešojo intereso apsauga, nemokumo procesas turi būti veiksmingas, nemokumo bylos turi būti nagrinėjamos operatyviai. Dėl šios priežasties įstatymas suteikia teismui teisę tokio pobūdžio klausimus spręsti ir rašytinio proceso tvarka, jeigu teismas mano, kad byloje esančių duomenų pakanka sprendimui priimti (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pažymima, kad sprendimas bylą nagrinėti žodinio ar rašytinio proceso tvarka yra teismo diskrecijos klausimas, kuris priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir įrodymų pakankamumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-63-567/2026, 66 punktas). Vien aplinkybė, kad byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, savaime nereiškia proceso teisės normų pažeidimo.

56. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 7 d. ir 2026 m. sausio 16 d. nutartimis įpareigojo apeliantės vadovą pateikti išsamią informaciją apie bendrovės finansinę padėtį, įskaitant kreditorių ir skolininkų sąrašus, finansinių ataskaitų rinkinius, informaciją apie teismuose nagrinėjamas bylas ir vykdomus išieškojimus, informaciją apie turimą turtą bei kitus ūkinės bei finansinės būklės duomenis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pasinaudojęs įstatymo suteiktomis procesinėmis galimybėmis, siekė išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

57. Apeliantė nepateikė teismo prašytų duomenų, kurie leistų objektyviai įvertinti bendrovės finansinę padėtį. Šioje nutartyje jau ne kartą pabrėžta, kad būtent juridinis asmuo, kuriam inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius jo mokumą (CPK 12, 178 straipsniai). Ši įrodinėjimo našta tenka juridiniam asmeniui dėl to, kad būtent jis disponuoja visa informacija apie vykdomą veiklą ir finansinę būklę.

58. Nagrinėjamu atveju tai, kad pirmosios instancijos teismas bankroto bylos bendrovei iškėlimo klausimą išnagrinėjo neturėdamas iš bendrovės pareikalautų papildomų duomenų apie bendrovės turtinę padėtį ir galimybes laiku vykdyti finansinius įsipareigojimus, negali būti vertinama kaip šio teismo padaryta proceso teisės normų pažeidimas, nes tokių duomenų nepateikė pati bendrovė, nepaisydama teismo įpareigojimų, nustatytų net dviem nutartimis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai faktinių duomenų tam, jog įvertintų bendrovės turtinę padėtį ir finansines galimybes laiku vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Be to, apeliacinės instancijos teismui priėmus ir įvertinus apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus papildomus įrodymus, padaryta tokia pati išvada, kokią padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. apeliantė yra nemoki ir yra nustatytos visos būtinos sąlygos iškelti jai bankroto bylą.

59. Apeliantė taip pat teigia, kad bankroto bylos jai inicijavimas neatitinka teismų praktikoje suformuotos bankroto, kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės) teisių gynimo priemonės, sampratos, nes pareiškėja VMI nėra išnaudojusi kitų teisių gynimo būdų, pavyzdžiui, nesiekė skolos išieškojimo bendrąja ginčo teisena. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

60. Pagal JANĮ 16 straipsnio 1 dalį teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiranda nuo: termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas); kreditoriaus ar juridinio asmens pranešimo apie inicijuojamą nemokumo procesą įteikimo, jeigu anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas); likvidatoriaus pranešimo apie inicijuojamą bankroto procesą kreditoriams įteikimo (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kreditoriaus pranešimo apie inicijuojamą bankroto procesą juridiniam asmeniui įteikimo, jeigu antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, nes juridinis asmuo neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti tenkinami reikalavimai (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

61. Taigi, vadovaujantis JANĮ 16 straipsniu, kreditorius, nustatęs juridinio asmens – skolininko – nemokumo požymius, turi teisę inicijuoti nemokumo procesą ir neprivalo prieš tai išnaudoti kitų individualių skolos išieškojimo būdų.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės (ne)mokumo situacija, jas įvertino pagal civilinio proceso teisės normų įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisingai pritaikė nemokumo (bankroto) bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog bendrovė yra nemoki, todėl jai iškeltina bankroto byla. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.