- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- eI-210-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02471-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Jarūnė Sedalienė (pran.), Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- V. A. J., I. Č.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, Radviliškio rajono savivaldybės tarybai
- Kategorijos
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Žano Kubecko ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovų Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos atstovui Vytautui Žvikui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. patikslintą skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės tarybai ir Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č., atstovaujamos advokato D. V., kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamos: 1) priteisti solidariai iš atsakovų I. Č. naudai 1 495,26 Eur žalos atlyginimo; 2) priteisti solidariai iš atsakovų V. A. J. naudai 1 495,26 Eur žalos atlyginimo; 3) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-377 ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą sekančiame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo pakartotinai išspręsti pareiškėjų V. A. J. bei I. Č. atstovo 2014 m. spalio 22 d. prašymą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. patikslintame skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokatas D. V. paaiškino, jog Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą Nr. T-377, kuriuo pavėluotai, vykdydama teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą dėl įpareigojimo, nusprendė netenkinti jų 2014 m. spalio 22 d. prašymo (taip pat netenkinti 2016 m. spalio 5 d. prašymo) suteikti maksimaliai įmanomą 2015 m. žemės mokesčio lengvatą. Su šiuo atsakovo sprendimu ir jo priėmimo motyvais pareiškėjos nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėjos 2011 m. balandžio 8 d. bendrąja daline nuosavybe paveldėjimo būdu įgijo 81 žemės sklypą Radviliškio mieste, 1998 m. vasario 27 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 94 patvirtintoje Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detaliojo plano teritorijoje (prieš tai nuosavybės teisė į šiuos žemės sklypus buvo atkurta pareiškėjų seneliui M. B. 2010 m. lapkričio 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimais). Pagal šį planą miesto mikrorajone turėtų būti nutiesti keliai ir šaligatviai, elektros įvadai, požeminės komunikacijos, apšvietimo infrastruktūra ir atlikti kiti individualių gyvenamųjų namų mikrorajonui statyti bei vystyti reikalingi savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirti veiksmai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” 2 ir 3 punktų nuostatomis, atsakovai buvo įpareigoti įvykdyti teritorijos inžinerinės įrangos darbus, t. y. nutiesti bent jau žvyruotus kelius ir elektros linijas iki pareiškėjų būsimų 81 sklypo bei kuriuo buvo nustatytas tokios pareigos įvykdymo galutinis terminas – 1999 m. sausio 1 d. Taigi, iki 1999 m. sausio 1 d. ir ne vėliau kaip perduodant nuosavybėn 81 žemės sklypą, t. y. iki 2010 m. lapkričio 19 d., atsakovai minėtų 81 sklypų teritorijoje turėjo būti nutiesę, suprofiliavę, nužvyravę gatves, nutiesę elektros tiekimo linijas, tačiau ši teritorija niekaip netvarkoma. Joje jokia statybos veikla, numatyta 1998 m. detaliajame plane, neįmanoma ne dėl pareiškėjų, o dėl paties atsakovo neveikimo, t. y. sprendimų nepriėmimo. Dėl tos pačios priežasties sklypų niekas nenori pirkti nei kaip namų statybos paskirties, nei kitokiems tikslams, kadangi dirbti šios žemės taip pat negalima, o statyti jose kokius nors pastatus taip pat neįmanoma. Kadangi dėl šios atsakovų pareigos neteisėto neįvykdymo pareiškėjos negalėjo naudotis savo 81 sklypu pagal tiesioginę jo paskirtį, tai pripažindama taryba pareiškėjas yra atleidusi nuo 2013 ir 2014 metų žemės mokesčio mokėjimo, tačiau tik iš dalies, nuo 50 proc., likusią dalį pareiškėjos buvo priverstos sumokėti. 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-709 taryba nustatė 2015 metų žemės mokesčio tarifus pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį: kita (gyvenamosios teritorijos) 0,8 proc. Tuo pačiu sprendimu nuspręsta atleisti nuo žemės mokesčio savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė. Kitų žemės savininkų padėtį negaunant jokios naudos iš savo žemės sklypų atsakovas vertina kitaip nei pareiškėjų. Atsakovas teisę savo biudžeto sąskaita mažinti žemės mokestį už žemę arba atleisti nuo jo mokėjimo realizavo formaliai ir biurokratiškai, nes sąmoningai neįsigilino į ginčo situaciją, kad dėl atsakovo kaltės ir neveikimo pareiškėjos negalėjo naudotis ginčo žeme pagal paskirtį, be to, objektyviai neįmanoma iš jos gauti bet kokios naudos, netgi ją išnuomojant – niekam nereikalinga žemė, kurios negali nei dirbti, nei joje statyti. Atsakovas taiko nevienodus standartus iš esmės į tokias pačias situacijas patekusiems asmenims, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės natūra į turėtą žemę: 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T-709 4 punktu atleido nuo žemės mokesčio visus be išimties žemės savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė, o pareiškėjoms tokios lengvatos suteikti nesutiko. Pareiškėjos jokių pajamų iš savo 81 žemės sklypo negavo ir negalėjo gauti dėl atsakovų neveikimo. Atsakovai šiuo neveikimu nepagrįstai diskriminavo pareiškėjas kaip individualių namų (butų) statybai tinkamos žemės savininkes žemės mokesčio lengvatų suteikimo atžvilgiu, dėl to sukėlė pareiškėjoms žalą ir privalo ją atlyginti. Neatleisdamas pareiškėjų nuo 2013–2014 m. žemės mokesčio visiškai, atsakovas pažeidė teisinio saugumo bei tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Susiklosčius atitinkamoms faktinėms (mikrorajono infrastruktūros nevystymas, 1998 m. patvirtinus jo detalųjį planą) bei teisinėms (įstatyme numatyta atsakovės teisė atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo bei pareiga nediskriminuoti asmenų socialinės padėties pagrindu) aplinkybėms, atsakovo pareiga atlikti infrastruktūros įrengimą buvo neįvykdyta, tuo pačiu buvo pažeisti ir pareiškėjų teisėti lūkesčiai bei interesai, atsirado žala. Turimi sklypai realiai nenaudojami, jų vertė vien tik dėl detaliuoju planu nustatytos paskirties ir naudojimo būdo yra didelė, palyginti su žemės ūkio paskirties sklypais ar kitais nekomercinės paskirties sklypais, kokiais realiai (pagal faktinę būklę) šiuo metu pareiškėjų sklypai ir išlikę. Prašymus atleisti nuo žemės mokesčio pareiškėjos teikė atsakovams kasmet. Pareiškėjos stengėsi šiuos Radviliškio miesto ribose turėtus žemės sklypus parduoti, tačiau ilgą laiką nepavyko dėl to, kad žemės ūkio ar kita su namų statyba susijusi veikla šiuose sklypuose negalima, o gyvenamųjų namų statyti neįmanoma dėl infrastruktūros nebuvimo. Tik 2016 m. spalio 7 d. visus šiuos 81 žemės sklypą pareiškėjos pardavė kitam asmeniui. 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu atsakovas perpus sumažino pareiškėjoms mokėtiną 2014 metų žemės mokestį už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose. Analogiškai ir vėliau 2014 m. gruodžio 18 d. taryba priėmė sprendimą Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“, kuriuo tenkino pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir nors neatleido, bet sumažino žemės mokestį 50 procentų. Pareiškėjų prašomą priteisti žalą sudaro 2013 ir 2014 m. sumokėti žemės mokesčiai litais: I. Č. – 3028 Lt ir 2134,82 Lt, iš viso 5162,82 Lt (1495,26 Eur), V. A. J. – 3028 Lt ir 2134,82 Lt, iš viso 5162,82 Lt (1495,26 Eur). Visuose sklypuose dėl atsakovo neveikimo absoliučiai jokia veikla negalima, t. y. ir bet kokios naudos gavimas objektyviai yra neįmanomas. Visos šios aplinkybės ir teismų sprendimais nustatyti faktai suponuoja, kad atsakovai pripažino pareiškėjų teisę į žemės mokesčio lengvatą, tik neteisėtai jo nesumažino, priešingai nei padarė Šiaulių miesto savivaldybė. Atsakovas sprendimus priima pats, vadovaudamasis įstatymais ir teisės į mokesčio lengvatą apsvarstymo rezultatais. Tokio svarstymo ir sprendimo priėmimo metu buvo pažeistas teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsakovai, neatleisdami pareiškėjų nuo viso 2013 ir 2014 m. žemės mokesčio mokėjimo, padarė pareiškėjoms žalą tiesioginių nuostolių forma. Be to, 2016 m. lapkričio 24 d. tarybos sprendimu Nr. T-377 atsakovas atmetė pareiškėjų prašymus dėl maksimalios lengvatos nepritaikymo nepagrįstai, nurodydamas neteisėtus ir nepagrįstus su šiuo sprendimu susijusius motyvus. Atsakovas neatsižvelgė į aukščiau šiame skunde nurodomas aplinkybes ir pareiškėjų tiesioginiuose prašymuose atsakovui nurodomas aplinkybes dėl negalėjimo naudotis visais savo 81 sklypais pagal paskirtį, taip pat nesuprantamais motyvais neteisėtai panaikino jos pačios 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-908 suteiktą mokesčio lengvatą, nors teismas tokio veiksmo net nebuvo įpareigojęs atlikti.
Atsiliepimas
Atsakovai Radviliškio rajono savivaldybė, atstovaujama Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, bei Radviliškio rajono savivaldybės taryba atsiliepime bei jų atstovas teismo posėdžio metu su pareikštu patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba gavo pareiškėjų atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. prašymą atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. Minėto prašymo pagrindu priimti ankstesni Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimai buvo apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo tvarka teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eAG-395-525/2016 teisminis ginčas išspręstas, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Nr. eI-29-621/2016 įsiteisėjo (teismas nusprendė panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. T-45 ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą sekančiame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti pareiškėjų V. A. J. bei I. Č. atstovo 2014 m. spalio 22 d. prašymą atleisti jas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą), todėl pakartotinai buvo svarstomas pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. prašymas atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 19 d. posėdžio metu svarstė pareiškėjų atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir padarė išvadą, kad pagrindo sumažinti žemės mokestį pareiškėjoms nėra, todėl Komisija pasiūlė savivaldybės administracijos direktoriui parengti savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl pareiškėjų prašymo netenkinimo. Savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į komisijos siūlymus, pateikė savivaldybės tarybai svarstyti artimiausiame jos posėdyje, kuris įvyko 2016 m. spalio 13 d., tris alternatyvius tarybos sprendimo projektus: tenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir atleisti jas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose; tenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. prašymą ir nustatyti 0,01 procento žemės mokesčio tarifą už 2015 metus už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose; netenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. prašymo. Komitetų posėdžiuose klausimas dėl pareiškėjų prašymo buvo svarstomas iš esmės, o savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 13 d. posėdyje buvo nuspręsta šio klausimo svarstymą iš esmės atidėti iki artimiausio tarybos posėdžio, nes 2016 m. spalio 6 d., t. y. po Komitetų, buvo gautas pareiškėjų atstovo D. V. papildomas prašymas dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo dar didesne nei 50 proc. dalimi. Savivaldybės taryba 2016 m. spalio 13 d. posėdyje konstatavo, kad papildomas prašymas turi būti apsvarstytas administracijos direktoriaus sudarytoje specialioje Žemės mokesčio klausimams spręsti komisijoje. Komisija 2016 m. spalio 28 d. išnagrinėjo pareiškėjų atstovo D. V. 2016 m. spalio 6 d. papildomą prašymą dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo dar didesne nei 50 proc. dalimi ir nusprendė siūlyti savivaldybės administracijos direktoriui teikti savivaldybės tarybai svarstyti tarybos sprendimo projektą dėl prašymo netenkinimo. Atsakovas savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 24 d. posėdyje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą, atsižvelgdama į pareiškėjų atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymus bei į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. A-1053 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėti posėdžio 2016 m. rugsėjo 19 d. protokolą Nr. 4 ir 2016 m. spalio 28 d. protokolą Nr. 5, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pagrįstai ir teisėtai nusprendė netenkinti pareiškėjų atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų ir pripažinti netekusiu galios Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktą. Atleidimas nuo žemės mokesčio yra savivaldybės tarybos teisė, bet ne pareiga. Ginčijamas sprendimas motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant suprantamas, sprendime nurodytas teisinis pagrindas, sprendimo projekto paaiškinamajame rašte suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kodėl pareiškėjoms nebuvo sumažintas žemės mokestis, nurodytos Komisijos tyrimo metu nustatytos faktinės žemės mokesčio nesumažinimo aplinkybės ir motyvacija, taip pat nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Pareiškėjos turtinės žalos atsiradimą kildina iš tariamai neteisėtų savivaldybės tarybos veiksmų: 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. T-623, kuriais pareiškėjos nebuvo visiškai atleistos nuo žemės mokesčio mokėjimo už 2013 ir 2014 metus, dėl to, pareiškėjos, jų nuomone, nepagrįstai turėjo sumokėti pilną žemės mokestį. Tokia pareiškėjų motyvacija nepagrįsta ir atmestina, nes atsakovas pareiškėjoms nesukūrė prievolės mokėti mokesčius, šiuo atveju žemės mokesčio, ši prievolė atsirado įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo) pagrindu. Sprendimais atsakovas ir taip suteikė dalinę mokesčio lengvatą, kitaip tariant privilegiją prieš kitus mokesčių mokėtojus mokėti mažesnį nei įstatymu nustatytą žemės mokestį, todėl atsakovo veiksmai visiškai neatleisti pareiškėjų nuo žemės mokesčio nelaikytini neteisėtais CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme. Tai tik diskrecijos, numatytos Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, realizavimas. Be to, 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. T-623, kuriais pareiškėjos nebuvo visiškai atleistos nuo žemės mokesčio mokėjimo už 2013 ir 2014 metus, nėra panaikinti, jie galiojantys ir taikytini, todėl ir dėl šios aplinkybės pagrindo spręsti galimos žalos atlyginimo klausimą nėra. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Kaip jau minėta, taikyti mokesčių lengvatas – savivaldybės teisė, bet ne pareiga, todėl pareiškėjos, teikdamos prašymą negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad jų prašymas tikrai bus patenkintas, todėl šiuo atveju, nesant pareigos, atsakovas, netenkinęs prašymų, nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Savivaldybei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu priskirta funkcija: savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas, tačiau joks teisės aktas nenumato konkrečių terminų dėl gatvių tiesimo, nenumato jokio laiko momento, iki kada nurodyti veiksmai turi būti atliekami. Pareiškėjų skunde nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“, kurio nuostatos įpareigojo miestų, rajonų savivaldybes atlikti teritorijų inžinerinės įrangos darbus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1225 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ pripažinimo netekusiu galios“ panaikintas, nutarimas įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d., todėl pagrindo taikyti prašymų pateikimo metu negaliojantį teisės aktą bei vadovautis šio teisės akto pagrindu priimta advokato papildomai pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 4D-2013/2-662 „Dėl Lietuvos žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriaus skundo prieš Šiaulių miesto savivaldybės administraciją“ nėra. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pagrindo teigti, kad savivaldybė neįvykdė ir (ar) nevykdo jai priskirtų funkcijų ir dėl to pareiškėjoms atsirado turtinė žala tiesioginių nuostolių forma, nėra. Be to, ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Reikalavimo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ nuostatas, jam dar galiojant, pareiškėjos nereiškė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjų patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-377, kuriuo netenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymai ir jos neatleistos nuo 2015 metų žemės mokesčio, bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punkto, kuriuo Taryba buvo nusprendusi sumažinti 50 procentų 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose, pripažinimo netekusiu galios, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat keliami reikalavimai priteisti pareiškėjoms iš atsakovų turtinės žalos, atsiradusios dėl to, kad pareiškėjos nebuvo visiškai atleistos nuo 2013–2014 m. žemės mokesčio, atlyginimą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 1 d., toliau – Viešojo administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., toliau – Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2015 m. sausio 1 d., toliau – Žemės mokesčio įstatymas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos normos (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 7 d., toliau – CK).
Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. įsiteisėjusiu sprendimu, panaikindamas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. T-45, įpareigojo Radviliškio rajono savivaldybės tarybą sekančiame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti pareiškėjų V. A. J. bei I. Č. atstovo 2014 m. spalio 22 d. prašymą atleisti jas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už Radviliškio miesto ribose esančius sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. Pareiškėjos 2014 m. spalio 22 d. prašymu prašė Radviliškio rajono savivaldybės tarybos priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą, t. y. atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus 2015 metais mokėjimo, o jei tai neįmanoma, nustatyti pareiškėjoms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktu nusprendė sumažinti 50 procentų 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose. Radviliškio rajono savivaldybės taryba ginčijamu 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-377, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą, atsižvelgdama į pareiškėjų atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymus bei į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. A-1053 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėti posėdžio 2016 m. rugsėjo 19 d. protokolą Nr. 4 ir 2016 m. spalio 28 d. protokolą Nr. 5, nusprendė: 1) netenkinti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų; 2) pripažinti netekusiu galios Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktą. Pareiškėjos, atstovaujamos advokato D. V., 2016 m. spalio 5 d. prašymu Radviliškio rajono savivaldybės tarybos prašė nustatyti jų atveju maksimaliai įmanomą žemės mokesčio lengvatą už jų žemės sklypus Radviliškio mieste 2015 metams (atleisti jas nuo šio mokesčio, sumažinti joms šį mokestį dar didesne nei 50 proc. dalimi ir pan.).
Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-377, nurodydamos, jog sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neaiškių motyvų pagrindu, be to, atsakovas nepaaiškinęs neteisėtai panaikino savo paties 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-908 suteiktą mokesčio lengvatą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010). Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Iš skundžiamo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-377 matyti, jog jį priimant vadovautasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, kuriame įtvirtinta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta, bei Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamąjį raštą.
Pažymėtina, jog analogiškose bylose, kuriose buvo ginčijami savivaldybių tarybų sprendimai dėl neatleidimo nuo tam tikro mokesčio, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiu administraciniu aktu laikytini ne tik ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, bet ir atitinkamo tarybos sprendimo aiškinamasis raštas bei tarybos posėdžio protokolo išrašas, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012). Iš byloje esančio sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamojo rašto matyti, jog ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Nors aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-377 dalis, minimas dokumentas (aiškinamasis raštas) yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjoms nuo pat skundo pateikimo teismui dienos. Aiškinamajame rašte, kaip ir sprendime Nr. T-377, nurodomos tos pačios teisės normos, kurių pagrindu priimtinas sprendimas žemės mokesčio klausimu, pažymima apie nebuvimą aplinkybių, galinčių sąlygoti atleidimą nuo 2015 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus arba nustatymą 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifo, arba žemės mokesčio sumažinimo dar didesne nei 50 proc. dalimi pagal Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T-377 „Dėl žemės mokesčio“. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tvirtinti, jog ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nepaisant tam tikrų trūkumų, priimant skundžiamą savivaldybės tarybos sprendimą. Pareiškėjoms nebuvo kliūčių realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamas savivaldybės tarybos sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Aiškinamasis raštas yra neatsiejama 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalis, jame ir pateikiamas pagrindimas, dėl kokių priežasčių atsisakoma tenkinti pareiškėjų Vidmantės A. J. ir I. Č. 2014 m. spalio 22 d., 2016 m. spalio 5 d. prašymų dalis dėl alternatyvų: 1) visiško atleidimo nuo 2015 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, 2) 0,01 procento lengvatinio žemės mokesčio tarifo nustatymo 2015 metams, 3) žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus sumažinimo dar didesne nei 50 proc. dalimi.
Pasisakant dėl prašymų esmės, pareiškėjos juos grindė prasta turtine padėtimi bei negalėjimu naudoti apmokestintų žemės sklypų pagal paskirtį.
Kaip jau minėta, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendime Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, iš dalies pakeistame 2014 m. spalio 9 d. Nr. T-841 sprendimu, nustatyti atvejai, kuriems esant Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendė taikyti žemės mokesčio lengvatas, t. y. nustatant neapmokestinamųjų žemės sklypų dydžius žemės savininkams, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių, ar yra nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų: Radviliškio ir Šeduvos miestuose – 0,07 ha, kaimo vietovėje – 0,5 ha (3 punktas); atleidžiant nuo žemės mokesčio savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė (4 punktas); žemės savininkams, kuriems atkurta nuosavybės teisė natūra Radviliškio ir Šeduvos miestų ribose, už žemę, esančią apsauginėse inžinerinių tinklų zonose, naudojamą žemės ūkio veiklai (pagal pateiktą seniūnijos pažymą), skaičiuojant žemės mokestį, taikant koeficientą: nuo 0,30 ha iki 1 ha – 0,5, daugiau nei 1 ha – 0,3 (5 punktas); atleidžiant nuo žemės mokesčio mokėtojus, kurių apskaičiuota žemės mokesčio suma yra mažesnė nei 1,45 euro (5 Lt) (6 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančią rašytinę medžiagą bei šalių paaiškinimus, nagrinėjamu atveju pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. į šį subjektų ratą nepateko.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog prieš teikiant sprendimą tvirtinti savivaldybės tarybai jis (taip pat ir kiti trys alternatyvūs šio sprendimo variantai) buvo apsvarstytas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 13 d. posėdyje, kuriame vienbalsiai nutarta, jog pagrindo atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio nėra. Iš posėdžio protokolo bei aiškinamojo rašto matyti, jog taryba įvertino pareiškėjų atstovo prašymuose nurodytas aplinkybes, išanalizuodama galiojančius teisės aktus, tarybos sprendimus pareiškėjų nurodytai faktinei situacijai bei pateikė argumentuotą išaiškinimą, kad pagrindų atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už 2015 metus, nustatyti 0,01 proc. lengvatinį žemės mokesčio tarifą, taip pat ir sumažinti žemės mokestį dar didesne nei 50 proc. dalimi už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus nėra. Taigi Radviliškio rajono savivaldybės taryba ginčijamo sprendimo 1 punktą priėmė remdamasi teisės aktais, aiškinamajame rašte, kuris yra neatsiejama skundžiamo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalis, nurodė savo argumentus dėl pareiškėjų prašymuose nurodytos jų faktinės situacijos. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimas netenkinti I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. V. 2014 m. spalio 22 d. ir 2016 m. spalio 5 d. prašymų, t. y. atleisti nuo 2015 metų žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus arba nustatyti 0,01 procento lengvatinį žemės mokesčio tarifą 2015 metams, arba sumažinti žemės mokestį dar didesne nei 50 proc. dalimi už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus, pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjų atstovo teiginiams, kad skundžiamas sprendimas, o būtent jo 1 punktas, yra be motyvų, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, remdamasi aktualiu nagrinėjamai administracinei bylai teisiniu reguliavimu, susijusiu su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos teise nustatyti žemės mokestį ir nuo jo atleisti pagal pasitvirtintus kriterijus pareiškėjų žemės sklypų atžvilgiu 2015-iesiems mokestiniams metams (jos realizavimu), ir jo nebekartodama, konstatuoja, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad ginčijamo sprendimo 1 punktas, kuriuo atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba, vykdydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiais sprendimais administracinėse bylose Nr. eI-770-257/2015 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00208-2015-4) bei Nr. eI-29-621/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02109-2015-6) nustatytus įpareigojimus išspręsti pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą (atleisti jas nuo žemės mokesčio už 2015 metus už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą), yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl šios sprendimo dalies panaikinimo bei įpareigojimo pakartotinai išspręsti 2014 m. spalio 22 d. prašymą nėra pagrindo.
Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo 2 punktą, pritaria pareiškėjų atstovo argumentams, jog atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba, priimdamas pastarąjį punktą, viršijo pagal vykdomų funkcijų apimtį, paskirtį bei veiklos pobūdį turimus įgaliojimus, t. y. ginčijamoje sprendimo dalyje pripažinti netekusiu galios Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktą, kuriuo taryba jau buvo nusprendusi sumažinti pareiškėjoms 50 procentų 2015 metų žemės mokestį už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose, taip pat ir sprendimo projekto aiškinamajame rašte nedetalizuota, kodėl savivaldybės taryba atsisakė taikyti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 1.1 punktu pareiškėjoms nustatytą žemės mokesčio už 2015 metus lengvatą.
Priešingai atsakovų argumentams, teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. eI-770-257/2015 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00208-2015-4) nebuvo skundžiama sprendimo dalis dėl pareiškėjoms 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo 50 procentų, pastarojoje byloje ginčas buvo kilęs dėl to, kad pareiškėjos, Radviliškio rajono savivaldybės tarybai priėmus tik 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“, negavo atsakymo (į pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą) dėl visiško atleidimo nuo žemės mokesčio. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu įpareigojo Radviliškio rajono savivaldybės tarybą užbaigti pradėtą administracinę procedūrą – pirmojo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl pareiškėjų Vidmantės A. J. ir I. Č. 2014 m. spalio 22 d. prašymo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio. Atsakovas ginčijamo sprendimo 2 punktu panaikinęs pareiškėjoms sumažintą 50 procentų 2015 metų žemės mokestį už sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose, iš esmės pablogino pareiškėjų padėtį.
Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymas įpareigoja savivaldybę, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-377 dalis (2 punktas), kuria Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendė pripažinti netekusiu galios 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktą, yra neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams – nagrinėjamu atveju Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, todėl naikintina.
Dėl turtinės žalos atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje ginčas taip pat kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjos kildina iš, jų manymu, neteisėto atsakovų neveikimo, atlyginimo.
Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Skundo reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, o nesant bent vienos, reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas. Taigi sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina visas būtinas žalos atsiradimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, kurias privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjos 2011 m. balandžio 8 d. paveldėjimo būdu įgijo žemės sklypus, nuosavybės teise priklausiusius pareiškėjų seneliui M. B., kuris nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus įgijo natūra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimų pagrindu. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. T-623 pareiškėjų mokėtinas 2013 metų bei 2014 metų žemės mokestis už ginčo žemės sklypus buvo sumažintas 50 procentų, sprendimai nebuvo skundžiami, pareiškėjos nustatytus žemės mokesčius sumokėjo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų atstovas tvirtina, kad atsakovui neįvykdžius pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” 2 ir 3 punktų nuostatomis (neelektrifikavus, nenutiesus žvyruotų kelių ir pan. nagrinėjamai bylai aktualiuose kvartaluose), pareiškėjos, sumokėdamos 2013, 2014 metų žemės mokesčius, patyrė tiesiogines išlaidas pagal CK 6.249 straipsnį – turtinę žalą – po 1 495,26 Eur kiekviena. Pareiškėjos nurodomą turtinę žalą grindžia aplinkybe, kad atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba neatleido pareiškėjų nuo viso 2013–2014 m. žemės mokesčio už ginčo žemės sklypus, nors jais pareiškėjos negalėjo naudotis pagal paskirtį.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” (neteko galios nuo 2014 m. sausio 1 d.), įgyvendindama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio nuostatas, patvirtino Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarką. Šiuo Vyriausybės nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės įrangos darbus konkrečiose teritorijose, kurios buvo perduotos piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo procese kaip atlyginimas piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę kitoje nei jų turėtoje teritorijoje, taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo nutarimu patvirtinta tvarka nenustatė savivaldybės pareigos atlikti inžinerinės infrastruktūros įrengimo darbus teritorijoms, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkuriama grąžinant žemę natūra (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kaip ir nagrinėjamoje byloje.
Kaip minėta, sprendžiant viešosios (valstybės ar savivaldybės) atsakomybės klausimą, turi būti įrodyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teismui pateiktame skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie gali būti nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 straipsnio 1, 2 dalys). Pareiškėjų atstovas remiasi abstraktaus pobūdžio teiginiais ir prielaidomis, kad savivaldybė privalėjo vykdyti minėtu nutarimu patvirtintoje tvarkoje numatytas pareigas – įrengti infrastruktūrą pareiškėjų paveldėtuose ginčo žemės sklypuose, nurodo, jog atsakovų bendrais veiksmais, neatleidžiant nuo viso žemės mokesčio, buvo siekiama tik „nuskurdinti“ pareiškėjas. Teismui pateiktame patikslintame skunde pareiškėjos reikalavimo atlyginti savivaldybės neteisėtais veiksmais padarytą žalą taip pat nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, nenurodė, iš kokių konkrečių savivaldybės veiksmų ar neveikimo kildinama joms padaryta žala, t. y. neįrodė, kad ginčo žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjų seneliui būtų buvę perduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 patvirtintos tvarkos sąlygomis ir pan. Priešingai, teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas patvirtino aplinkybę, jog nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus buvo atkurta natūra, t. y. grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant galimybės nustatyti, iš kokių konkrečių veiksmų (ar neveikimo) pareiškėjos kildina atsakovų joms padarytą žalą, negali būti sprendžiamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, pripažintina, jog neįrodyta ir pareiškėjų turtinė žala. Patikslintu skundu prašoma priteisti kiekvienai pareiškėjai po 1 495,26 Eur turtinę žalą, kurią sudaro pareiškėjų turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) sumokėjus žemės mokestį už 2013–2014 metus.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo.
Bylos duomenys patvirtina, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. T-376 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. T-623, kurių pagrindu atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba, pritaikydamas žemės mokesčio lengvatą, sumažino 50 procentų mokėtiną 2013 metų bei 2014 metų žemės mokestį, nebuvo skundžiami, jų teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos kaip žalą įvardija sumas, kurias sumokėjo kaip privalomus mokėti mokesčius už turimus žemės sklypus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių sumokėjimas negali būti laikomas pareiškėjų patirta žala, nes mokesčių mokėjimas yra pareiškėjų mokestinė prievolė, kurios vykdymą kontroliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos teritoriniai skyriai Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba šiuo atveju veikė kaip institucija, kurios išimtinė kompetencija – sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktas).
Nenustačius viešajai atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų: žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, o patikslinto skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Pareiškėjos prašo priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad teismui yra pateikti tik rašytiniai įrodymai, patvirtinantys išlaidas už žyminio mokesčio sumokėjimą (22,50 Eur). Pareiškėjų atstovas advokatas D. V. su pareiškėjomis yra sudaręs teisinių paslaugų sutartis, minėtas atstovas atstovavo pareiškėjoms teismo posėdyje, tačiau nepateikė jokių kitų rašytinių įrodymų, pavirtinančių išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Remiantis koncentruotumo, ekonomiškumo principais, atsižvelgiant į tai, kad nepateikta rašytinių įrodymų, pavirtinančių išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, pareiškėjų Vidmantės A. J. ir I. Č. prašymas dėl patirtų išlaidų nenagrinėtinas šioje proceso stadijoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-377 2 punktą, kuriuo pripažintas netekusiu galios Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktas.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.