- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-29
- Bylos Nr.
- 2S-525-265/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02659-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Kreditorius
- AB banko SNORAS
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininko ir įkeisto turto savininkų J. V. ir Z. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko SNORAS pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko ir įkeisto turto savininkų J. V. ir Z. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
hipotekos kreditorius pateikė pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš J. V. ir Z. V. priklausančio įkeisto turto pagal 2009-10-09 sudarytą hipotekos lakštą (identifikavimo kodas 03120090008563).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-09 nutartimi areštuoti įkeisti daiktai, įspėjant skolininkus ir įkeistų daiktų savininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių.
Klaipėdos apygardos teismas 2011-06-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1083-538/2011 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-09 nutartį paliko nepakeistą.
2011-07-19 gautas kreditoriaus AB banko SNORAS pakartotinis pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriame nurodo, kad skolininkas J. V. per nustatytą terminą kreditoriui skolos negrąžino. J. V. skola AB bankui SNORAS pagal 2007-01-31 paskolos sutartį Nr. 031-93300 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) 2011-06-29 dieną yra: 1 898 974,22 Lt negrąžinto kredito, 106 998,95 Lt nesumokėtų palūkanų, 351 701,48 Lt iki 2011-06-29 priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 26 331,38 Lt iki 2011-06-29 priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas ir 12 Lt nesumokėto komisinio mokesčio, iš viso – 2 384 018,03 Lt ir kreditoriaus sumokėtas 133 Lt žyminis mokestis.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-09-15 nutartimi nutarė išieškoti kreditoriaus AB banko SNORAS prašomą skolą nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą ir už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą: pastatą–sandėlį, pažymėta plane 3F1g, bendro 911,41 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Bendras įkeičiamų daiktų įkainojimas – 480 000 Lt.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas ir įkeistų daiktų savininkai J. V. ir Z. V. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir kreditoriaus pakartotinį pareiškimą atmesti. Nurodo, kad paskola buvo suteikta vartojimo reikmėms, todėl teismas privalėjo ex officio įvertinti sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skolininko kaip silpnesniosios paskolos sutarties šalies interesus, nenagrinėjo kreditoriaus reikalavimų adekvatumo ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Paskolos sutarties 27.3.4 punktas numato kreditoriui teisę nutraukti sutartį, jeigu skolininkas ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelstų grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas, tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Apelianto nuomone, tokios paskolos sutarties sąlygos pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą, šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 1, 2, 4, 7 d.). Individualiai neaptartos paskolos sutarties sąlygos, nustatančios neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties pažeidimą, prieštarauja CK 6.188 str. 2 d. 5 punktui, o sąlygos, suteikiančios teisę bankui vienašališkai nutraukti sutartį, prieštarauja CK 6.188 str. 2 d. 6 punktui. Paskolos sutarties 17.6 punkte numatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną skolininkui kaip vartotojui yra akivaizdžiai per dideli, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turėtų būti mažinami iki 0,02 proc. Paskolos sutarties 26.14 punkte numatytos 8 proc. dydžio procesinės palūkanos, nors CK 6.210 str. 1 dalis numato 5 proc. dydžio palūkanas. Skolininkas neturėjo galimybės su banku derėtis dėl sutarties sąlygų. Taip pat teismas turėtų įvertinti, ar paskolos sutarties 27.3 punktas, nustatantis tik 10 kalendorinių dienų įspėjimo terminą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, yra sąžiningas ir nepažeidžia vartotojo interesų. Skundžiamos nutarties neteisėtumą patvirtina ir tai, kad po pirmojo kreditoriaus pranešimo dėl įsipareigojimų nevykdymo skolininkas sumokėjo 6 000 Lt palūkanų, taip pat 500 Lt palūkanų buvo sumokėta jau po sutarties nutraukimo. Tai patvirtina, kad skolininkas nevengė vykdyti paskolos sutarties, todėl ją nutraukti nebuvo sąžiningo pagrindo. Be to, skolininkas nurodo, kad analogišku pagrindu kreditorius kreipėsi į teismą dėl išieškojimo iš kito įkeisto turto, kuris buvo įkeistas užtikrinant paskolos sutarties Nr. 031-93300 vykdymą. Kaip nurodo apeliantas atskirajame skunde, šiose civilinėse bylose vykdomos pagal paprastos hipotekos taisyklės yra neteisėtos, kadangi jos turėtų būti vykdomos pagal jungtinę hipoteką reglamentuojančias teisės normas, suteikiant įkeistų daiktų savininkui teisę nustatyti išieškojimo iš įkeistų daiktų eilę, o kol bus nustatyta eilė, negalima vykdyti skolos išieškojimo supaprastinta procedūros tvarka. Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad dėl visų nutarčių yra paduoti atskirieji skundai, prašo šias civilines bylas sujungti ir atskiruosius skundus nagrinėti vienoje byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepime hipotekos kreditorius prašo skolininko atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad šalių sudaryta kredito sutartis negali būti laikoma vartojimo. Bankas skolininkui suteikė 1 790 000 Lt paskolą UAB „Rangovas“ akcijoms įsigyti. Įsigydamas daugiau kaip 90 proc. minėtos bendrovės akcijų, skolininkas planavo tęsti bendrovės veiklą kartu su esamais akcininkais, atnaujinti dalį įrengimų, išplėsti pardavimus. Iš skolininko einamosios sąskaitos išrašų matyti, kad skolininkas buvusiems akcininkams 2007-02-07 pervedė 1 500 000 Lt pagal akcijų pardavimo sutartį. Už likusius pinigus skolininkas ketino pakeisti bankui įkeisto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį suformuojant 14 naujų žemės sklypų, o po to, pardavus atskirus sklypus, atsiskaityti su banku. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl paskolos sutarties sąlygų. Skolininko santykiai su banku nebuvo vienkartiniai, kredito sutarties sąlygos buvo ne kartą modifikuojamos sudarant papildomus susitarimus, keičiant esmines paskolos sutarties sąlygas. Pavyzdžiui, 2009-07-03 susitarimu buvo restruktūrizuotas suteiktas kreditas padidinus kredito sumą, kurios dalis buvo skirta anksčiau suteikto kredito refinansavimui. Skolininkui susidūrus su finansiniais sunkumais keletą kartų buvo peržiūrimos kredito sutarties sąlygos, atliekami paskolos grąžinimo atidėjimai, tačiau po pertvarkymų skolininkas nemokėjo palūkanų. Paskutinis sprendimas banke dėl kredito sutarties pertvarkymo buvo patvirtintas 2010-05-21, tačiau skolininkas jo nepasirašė. Tarp banko ir skolininko vykdavo derybos, kurių metu buvo aptariamos individualios sutarties sąlygos. Šios derybos baigdavosi sudarant atitinkamus susitarimus. Apelianto reikalavimas mažinti netesybas yra nepagrįstas, kadangi šis klausimas gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka. Šalių teisė susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartinės netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais. Vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą bankas nereiškė reikalavimo priteisti nuostolius. paskolos sutartyje nustatytas 0,05 proc. delspinigių dydis nėra neprotingai didelis. Apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi sutartis nėra vartojimo, nėra ilgalaikė, bankas bendradarbiavo su skolininku, pradelstos palūkanos buvo kapitalizuotos, o kredito dalies mokėjimas atidėtas. Kredito sutarties nutraukimo dieną skolininkas vėlavo vykdyti savo įsipareigojimus daugiau kaip 190 dienų. Sutartis buvo nutraukta esant tiek pačioje sutartyje, tiek įstatyme nustatytiems pagrindams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
2007-01-31 sudarytos paskolos sutarties Nr. 031-93300 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) pagrindu bankas suteikė J. V. 1 790 000 Lt kreditą, kuris papildomu susitarimu buvo padidintas iki 1 898 974,22 Lt iki 2012-01-10 kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Prievolė pagal paskolos sutartį užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu. Minėta sutartis su kredito gavėju yra nutraukta, nes skolininkas nevykdė prievolių pagal paskolos sutartį.
Kaip vieną iš pagrindinių atskirojo skundo argumentų skolininkas nurodo tai, jog pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo paskolos sutarties kaip vartojimo ir ex officio nepatikrino sutarties sąlygų pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendrojo pobūdžio taisyklė, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Vien tik sutarties 17.1 punkte nurodyta nuostata, kad paskola buvo suteikta vartojimo reikmėms, nesudaro pagrindo jos vertinti pagal vartojimo sutarties nuostatas byloje esant tai paneigiančių įrodymų. Kreditoriaus pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atsiliepime išdėstytas aplinkybes, kad paskolos sutartį skolininkas sudarė verslo tikslais, o ne asmeniniais, šeimos, ar namų ūkio tvarkymo tikslais, todėl apelianto reikalavimas pripažinti paskolos sutartį vartojimo ir jos sąlygas vertinti pagal CK 6.188 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.
Atmestinas ir skolininko reikalavimas mažinti delspinigius nuo 0,05 iki 0,02 proc. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sutartyje įtvirtinta nuostata dėl 0,05 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nelaikytini neprotingai dideliais, kadangi tokio dydžio delspinigiai leistini netgi vartojimo kredito atveju (Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d.), o kaip minėta, byloje nagrinėjamu atveju šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina vartojimo.
Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu dėl paskolos sutarties nutraukimo ir šią procedūrą (terminus) nustatančių sutarties sąlygų teisėtumo bei pagrįstumo. Apelianto argumentai dėl trumpų sutarties nutraukimo pagrindu esančių mokėjimų uždelsimo bei įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminų yra teisiškai nereikšmingi, kadangi paskolos sutartį kreditorius nutraukė po daug ilgesnio termino, nei numatyta sutartyje. Be to, kaip minėta, šios sutarties sąlygos nevertintinos pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, kadangi šalių sudaryta sutartis nėra vartojimo. Taip patvirtinant apelianto nurodytas aplinkybes sutarties nutraukimo kontekste konstatuotina, kad sutarties nutraukimo metu ir po jo sumokėtas įsiskolinimas buvo daug kartų mažesnis, nei bendra skola kreditoriui. Be to, esant bent daliniam skolininko įsiskolinimui, hipotekos kreditorius turi teisę paduoti pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuris yra pagrindas teismui priimti nutartį už skolą įkeistus daiktus parduoti iš varžytynių (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str. 2 d.).
Apeliantai prašo sujungti tris Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamas civilines bylas pagal skolininko atskiruosius skundus: nagrinėjamą bylą, civilinę bylą Nr. 2S-525-265/2012 (Nr. 2-4390-144/2011) pagal atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-15 nutarties ir Nr. 2S-358-370/2012 (Nr. 2-4387-144/2011) pagal atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-30 nutarties. Pažymėtina, jog CPK nenumato civilinių bylų sujungimo apeliacinės instancijos teisme, o vertinant apeliantų argumentą dėl jungtinės hipotekos konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje pagrįstai išieškojimas vykdomas pagal paprastos hipotekos taisykles. CK 4.180 straipsnis nustato, kad jungtinė hipoteka – tai kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju skolininkui ir įkeistų daiktų savininkams priklausantys daiktai buvo įkeisti norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą – paskolos sutarties Nr. 031-93300 įvykdymą, tačiau nekilnojamieji daiktai įkeisti skirtingu metu pagal skirtingus hipotekos lakštus – 2007-01-31, 2009-07-20, 2009-10-14. Esant nurodytai aplinkybei vykdant priverstinį išieškojimą pagal kiekvieną hipotekos lakštą buvo užvesta atskira civilinė byla. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog išieškojimas turėtų būti vykdomas pagal jungtinės hipotekos taisykles.
Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų apie išieškojimo eilę teismas plačiau nepasisako, kadangi nagrinėjam atveju jis pripažintinas teisiškai nereikšmingu. CK 4.194 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė nustatyti išieškojimo eilę savininkui, jeigu išieškojimas vykdomas pagal jungtinės hipotekos taisyklės, o šioje byloje, kaip minėta, išieškojimo procedūra iš įkeistų daiktų vykdoma pagal paprastos hipotekos taisykles, todėl nėra pagrindo teisės normos taikymui, suteikiančiai teisę savininkui nustatyti išieškojimo eilę iš įkeisto turto.
Esant nurodytų aplinkybių visetui nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-15 nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.