- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- 2S-358-370/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02656-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Kreditorius
- AB bankas „Snoras“
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2S-358-370/2012
2012 m. vasario 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo teisėja Danguolė Martinavičienė rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi hipotekos skolininko ir įkeisto daikto savininko J. V. atskirąjį skundą dėl Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-30 nutarties, suinteresuoti asmenys – įkeisto daikto bendraturtė Z. V., hipotekos kreditorius AB bankas „Snoras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2011-03-09 patenkinus kreditoriaus pareiškimą įkeistas daiktas buvo areštuotas ir skolininkas bei įkeistų daiktų savininkai buvo įspėti, kad per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos įkeisti daiktai bus parduoti varžytynėse.
Šalies argumentai
Hipotekos kreditorius Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriui 2011-07-08 pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto daikto – 2 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Įkeisto daikto vertė hipotekos lakšte – 280 000 Lt. Hipotekos lakštas užregistruotas 2009-07-20, kodas 08120090001281.
Kreditorius nurodė, kad skolininkas neįvykdė teismo įspėjimo ir per vieno mėnesio terminą bankui skolos negrąžino, todėl skola pagal 2007-01-31 paskolos sutartį Nr. 031-93300 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) išieškotina priverstinai, parduodant iš varžytynių hipotekos lakštu įkeistą nekilnojamąjį daiktą. Skolą bankui sudaro iš viso 2 384 018,03 Lt: 1 898 974,22 Lt negrąžinto kredito, 106 998,95 Lt nesumokėtų palūkanų, 351 701,48 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 26 331,38 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, 12 Lt komisinio mokesčio. Taip pat iš skolininko išieškotina 133 Lt žyminio mokesčio ir 8 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo pakartotinio pareiškimo pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2011-08-30 nutartimi nutarė įkeistą daiktą už skolą parduoti varžytynėse.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas ir įkeistų daiktų savininkas J. V. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir kreditoriaus pakartotinį pareiškimą atmesti. Nurodo, kad paskola jam buvo suteikta vartojimo reikmėms, todėl teismas privalėjo ex officio įvertinti sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skolininko kaip silpnesniosios paskolos sutarties šalies interesus, nenagrinėjo kreditoriaus reikalavimų adekvatumo ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Paskolos sutarties 27.3.4 punktas numato kreditoriui teisę nutraukti sutartį, jeigu skolininkas ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelstų grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas, tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Apelianto nuomone, tokios paskolos sutarties sąlygos pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą, šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 1, 2, 4, 7 d.). Individualiai neaptartos paskolos sutarties sąlygos, nustatančios neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties pažeidimą, prieštarauja CK 6.188 str. 2 d. 5 punktui, o sąlygos, suteikiančios teisę bankui vienašališkai nutraukti sutartį, prieštarauja CK 6.188 str. 2 d. 6 punktui. Paskolos sutarties 17.6 punkte numatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną skolininkui kaip vartotojui yra akivaizdžiai per dideli, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turėtų būti mažinami iki 0,02 proc. Paskolos sutarties 26.14 punkte numatytos 8 proc. dydžio procesinės palūkanos, nors CK 6.210 str. 1 dalis numato 5 proc. dydžio palūkanas. Skolininkas neturėjo galimybės su banku derėtis dėl sutarties sąlygų. Taip pat teismas turėtų įvertinti, ar paskolos sutarties 27.3 punktas, nustatantis tik 10 kalendorinių dienų įspėjimo terminą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, yra sąžininga ir nepažeidžianti vartotojo interesų. Skundžiamos nutarties neteisėtumą patvirtina ir tai, kad po pirmojo kreditoriaus pranešimo dėl įsipareigojimų nevykdymo skolininkas sumokėjo 6 000 Lt palūkanų, taip pat 500 Lt palūkanų buvo sumokėta jau po sutarties nutraukimo. Tai patvirtina, kad skolininkas nevengė vykdyti paskolos sutarties, todėl ją nutraukti nebuvo sąžiningo pagrindo. Be to, kreditoriui kreipusis į skolininką dėl sutarties nevykdymo Lietuvoje buvo sunki ekonominė situacija, skolininkui kilo finansinių sunkumų ir atsiskaitymai kreditoriui galėjo vėluoti. Teismas šių aplinkybių neįvertino.
Atsiliepimas
Atsiliepime hipotekos kreditorius prašo skolininko atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad šalių sudaryta kredito sutartis negali būti laikoma vartojimo. Bankas skolininkui suteikė 1 790 000 Lt paskolą UAB „Rangovas“ akcijoms įsigyti. Įsigydamas daugiau kaip 90 proc. minėtos bendrovės akcijų, skolininkas planavo tęsti bendrovės veiklą kartu su esamais akcininkais, atnaujinti dalį įrengimų, išplėsti pardavimus. Iš skolininko einamosios sąskaitos išrašų matyti, kad skolininkas buvusiems akcininkams 2007-02-07 pervedė 1 500 000 Lt pagal akcijų pardavimo sutartį. Už likusius pinigus skolininkas ketino pakeisti bankui įkeisto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį suformuojant 14 naujų žemės sklypų, o po to, pardavus atskirus sklypus, atsiskaityti su banku. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl paskolos sutarties sąlygų. Skolininko santykiai su banku nebuvo vienkartiniai, kredito sutarties sąlygos buvo ne kartą modifikuojamos sudarant papildomus susitarimus, keičiant esmines paskolos sutarties sąlygas, pavyzdžiui, 2009-07-03 susitarimu buvo restruktūrizuotas suteiktas kreditas padidinus kredito sumą, kurios dalis buvo skirta anksčiau suteikto kredito refinansavimui. Skolininkui susidūrus su finansiniais sunkumais keletą kartų buvo peržiūrimos kredito sutarties sąlygos, atliekami paskolos grąžinimo atidėjimai, tačiau po pertvarkymų skolininkas nemokėjo palūkanų. Paskutinis sprendimas banke dėl kredito sutarties pertvarkymo buvo patvirtintas 2010-05-21, tačiau skolininkas jo nepasirašė. Tarp banko ir skolininko vykdavo derybos, kurių metu buvo aptariamos individualios sutarties sąlygos. Šios derybos baigdavosi sudarant atitinkamus susitarimus. Apelianto reikalavimas mažinti netesybas yra nepagrįstas, kadangi šis klausimas gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka. Šalių teisė susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartinės netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą bankas nereiškė reikalavimo priteisti nuostolius. paskolos sutartyje nustatytas 0,05 proc. delspinigių dydis nėra neprotingai didelis. Apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi sutartis nėra vartojimo, nėra ilgalaikė, bankas bendradarbiavo su skolininku, pradelstos palūkanos buvo kapitalizuotos, o kredito dalies mokėjimas atidėtas. Kredito sutarties nutraukimo dieną skolininkas vėlavo vykdyti savo įsipareigojimus daugiau kaip 190 dienų. Sutartis buvo nutraukta esant tiek pačioje sutartyje, tiek įstatyme nustatytiems pagrindams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teismas sutikdamas su kreditoriaus atsiliepimo motyvais atmeta apelianto argumentus dėl paskolos sutarties vertinimo kaip vartojimo. Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms (Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 13–16 d.). Kreditoriaus pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 117–132) patvirtina atsiliepime išdėstytas aplinkybes, kad paskolos sutartį skolininkas sudarė verslo tikslais, todėl apelianto argumentai dėl paskolos sutarties sąlygų atitikties CK 6.188 str. nustatytiems sąžiningumo reikalavimams atmestini. Be to, 2007-01-31 paskolos sutarties sąlygos kelis kartus buvo keistos papildomais susitarimais (b. l. 48–54), tai patvirtina, kad dėl konkrečių skolininkui reikšmingų sutarties sąlygų vyko sėkmingos derybos, todėl apelianto argumentas, kad jis sutarties sąlygoms negalėjo daryti įtakos, neatitinka tikrovės.
Atmestini ir apelianto argumentai dėl paskolos sutarties nutraukimo ir šią procedūrą (terminus) nustatančių sutarties sąlygų teisėtumo bei pagrįstumo. Apelianto argumentai dėl trumpų sutarties nutraukimo pagrindu esančių mokėjimų uždelsimo bei įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminų yra teisiškai nereikšmingi, kadangi paskolos sutartį kreditorius nutraukė po daug ilgesnio termino, nei numatyta sutartyje. Pirmasis įspėjimas dėl įsipareigojimų nevykdymo kreditoriui buvo pareikštas dar 2009-12-21 (b. l. 134), vėliau skolininkas buvo dar keletą kartų įspėtas (b. l. 135–139), o paskolos sutartis nutraukta tik 2010-06-29, t. y. praėjus pusmečiui po pirmojo įspėjimo. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis po pirmojo įspėjimo sumokėjo 6 000 Lt palūkanų ir 500 Lt sumokėjo jau po sutarties nutraukimo, nepatvirtina, kad jis turėjo finansinių galimybių vykdyti sutartį jos nutraukimo metu ar po to, nes jo įsiskolinimas buvo daug kartų didesnis. Esant bent daliniam įsiskolinimui, hipotekos kreditorius turi teisę paduoti pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuris yra pagrindas teismui priimti nutartį už skolą įkeistus daiktus parduoti iš varžytynių (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str. 2 d.). Apelianto pradelsta suma, kuri kartu su palūkanomis ir delspinigiais prieš sutarties nutraukimą buvo 247 684,49 Lt, sudarė didelę sutartinių piniginių prievolių dalį, todėl sutarties pažeidimas laikytinas esminiu CK 6.209 str. 3 d. ir 6.217 str. 1 d. prasme. Kredito grąžinimo terminai kelis kartus buvo atidėti (CK 6.217 str. 3 d.), paskutiniame įspėjime bankas pareikalavo padengti įsiskolinimą arba pasirašyti papildomą susitarimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau skolininkas nesureagavo, tai suteikė kreditoriui pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šalių kredito sutartis buvo nutraukta egzistuojant tiek sutartyje, tiek įstatyme nustatytiems pagrindams, laikantis sutartyje ir įstatyme nustatytos tvarkos, todėl kreditorius turėjo teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą (CK 4.196 str. 1 d. 5 p., 6.209 str. 3 d., 6.217 str., 6.218 str. 1 d., 6.874 str. 2 d.).
Atmestini apelianto argumentai dėl sutartų procesinių palūkanų (8 proc.) dydžio, nes CK 6.210 str. 1 dalyje numatytos palūkanos taikomos, kai šalys nėra susitarusios dėl kitokio palūkanų dydžio. Apelianto teiginius, kad jis negalėjo daryti įtakos palūkanų dydžiui, paneigia trys papildomi susitarimai, kurių kiekviename buvo aptariama palūkanų norma (b. l. 48–54).
Atmestini apelianto argumentai dėl delspinigių dydžio. 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną nelaikytini neprotingai dideliais, kadangi tokio dydžio delspinigiai leistini netgi vartojimo kredito atveju (Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d.), o kaip minėta, byloje nagrinėjamu atveju šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina vartojimo.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.