Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo "(duomenys neskelbtini)", uždaroji akcinė bendrovė, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos N. S. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsisakius teismui paduoto skundo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjos skundo atsisakymą ir nutraukęs bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu, netenkino pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo 2026 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 26S43953 panaikinti savo priimtą skundžiamą 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23725 nėra pareiškėjos pareikšto skundo patenkinimas geruoju po kreipimosi į teismą dienos, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 2 d.).

Pareiškėja atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos skundo teismui argumentus, geranoriškai panaikino priimtą skundžiamą 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23725, todėl pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Taigi tam, kad pareiškėjas įgytų teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį būtinos dvi sąlygos: 1) pareiškėjas turi atsisakyti skundo; 2) pareiškėjas tai turi padaryti dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-691-602/2023; kt.).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos, t. y. kad pareiškėja atsisakė skundo. Vertinant, ar yra įvykdyta antroji sąlyga ABTĮ 40 straipsnio 2 daliai taikyti, būtina įvertinti, ar galima šiuo atveju pripažinti, kad atsakovas šioje byloje pareiškėjos skundą patenkino geruoju padavus skundą.

Administracinių teismų praktikoje, aiškinant teisinį reguliavimą šioje srityje, konstatuota, kad sprendžiant šalies patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą tuomet, kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kuomet nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausiai būtina įvertinti kelto ginčo turinį, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta bei nustatyti, kas yra atsakingas dėl šiuo atveju pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-298-602/2017; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1006-502/2016; kt.). Būtina įvertinti, ar dėl pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą ir bandymo priverstine tvarka įgyvendinti (ginti) subjektines teises (atitinkamai ir dėl pareiškėjo patirtų išlaidų) nėra atsakingas atsakovas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-293/2010).

Nagrinėjamoje atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23725, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą Nr. 2505-LLG-5091 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas 2026 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 26S43953 pripažino 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23725 netekusiu galios, t. y. patenkino pareiškėjos skundo reikalavimą po to, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, ir 2026 m. vasario 20 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skundžiamame atsakovo 2026 m. sausio 26 d. sprendime Nr.26S23725 buvo nurodyta, kad 2026 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas kreipėsi į Universitetą ir 2026 m. sausio 12 d. gavo atsakymą, jog pareiškėja išbraukta iš studentų sąrašų bei naujas tarpininkavimo raštas gali būti išduotas tik po to, kai pareiškėja pateiks prašymą studijoms ateinančiam priėmimui. Kaip matyti iš byloje esančių pareiškėjos ir Universiteto elektroninio susirašinėjimo, 2026 m. sausio 13 d. Universitetas užklausė pareiškėjos, ar ją vis dar domina studijos Universitete. Nuo 2026 m. sausio 13 d. iki 2026 m. vasario 3 d. pareiškėja derino prašymo pateikimo studijoms ateinančiam priėmimui klausimą. 2026 m. vasario 5 d. Universitetas išdavė tarpininkavimo raštą Nr. 20260205-016079 ir 2026 m. vasario 19 d. – tarpininkavimo raštą Nr. 20260219-022629, kuriuose nurodė, kad pareiškėja priimta studijuoti pagal studijų programą.

2026 m. vasario 5 d. pareiškėjos atstovas surašė Migracijos departamentui skirtą pretenziją dėl 2026 m. sausio 26 d. sprendimo Nr.26S23725, kurioje nurodė, kad Universitetas išdavė priėmimo į Universitetą patvirtinimą ir tarpininkavimo raštą Nr. 20260205-016079 ir tuo atveju, jei Migracijos departamentas iki 2026 m. vasario 9 d. nepanaikins 2026 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 26S23725, nevertins visų reikalingų aplinkybių ir nepateiks atsakymo, pareiškėja inicijuos teisminį ginčą savo teisėtiems interesams apginti. Duomenų, kad ši pretenzija buvo įteikta atsakovui, byloje nėra. 2026 m. vasario 9 d. pareiškėja, kaip jau minėta, su skundu kreipėsi į teismą.

Pažymėtina, kad pareiškėja, nelaukdama atsakymo iš atsakovo, skundą teismui pateikė praėjus tik keturioms dienoms nuo skundo surašymo Migracijos departamentui (taip pat ir keturioms dienoms nuo Universiteto tarpininkavimo rašto Nr. 20260205-016079 išdavimo). Pareiškėja skunde neįrodinėjo, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus (praleido terminą atsakymui į pretenziją pateikti), nepagrįstai atsisakė panaikinti sprendimą, išaiškėjus naujoms aplinkybėms, kad Universitetas išdavė tarpininkavimo raštą. Pareiškėja skunde įrodinėjo, kad atsakovo 2026 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 26S23725 yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, daro išvadą, kad iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjos skundo reikalavimus dėl to, kad pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą. Šioje nutartyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamo 2026 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 26S23725 priėmimo metu pareiškėja buvo išbraukta iš studentų sąrašų ir Universitetas atsisakė Migracijos departamentui pateikti tarpininkavimo raštą. Pareiškėja atskirajame skunde šių aplinkybių neginčija. 2026 m. vasario 5 d. Universitetas išdavė tarpininkavimo raštą Nr. 20260205-016079 ir 2026 m. vasario 19 d. – tarpininkavimo raštą Nr. 20260219-022629, t. y. jau po ginčijamo 2026 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 26S23725 priėmimo, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas 2026 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. 26S43953, kuriuo 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23725 pripažino netekusiu galios, ir 2026 m. vasario 20 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne dėl jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, o Universitetui pateikus naują tarpininkavimo raštą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjos atskirojo skundo argumentas, kad teismas, atsisakydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėjo vertinti, jog 2025 m. rugsėjo 5 d. atsakovas sprendimu Nr. 25S196607 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, dėl to pareiškėja buvo išbraukta iš studentų sąrašų, atmestinas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėja atskirajame skunde paaiškina, kad atsakovui pirmą kartą išnagrinėjus pareiškėjos 2025 m. birželio 10 d. prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2505-LLG-5091 ir priėmus neteisėtą bei nepagrįstą 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 25S196607, kurį Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-19041-860/2025 panaikino, susidarė situacija, kad Universitetas išbraukė pareiškėją iš studentų sąrašų, o Universitetui išbraukus pareiškėją iš studentų sąrašų, atsakovas tuo pagrindu vėl priėmė nepalankų pareiškėjai ginčijamą 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23725, vis dėlto, iš bylos medžiagos matyti, jog net ir susidarius tokiai situacijai, pareiškėja turėjo pakartotinai kreiptis į Universitetą. Dėl šių priežasčių taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėjai neliko kitų būdų, kaip tik savo pažeistas teises ginti teisminiu keliu, todėl 2026 m. vasario 9 d. pareiškėja pateikė teismui skundą.

Kiti pareiškėjos atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui dėl atskirojo skundo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.