- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-07
- Bylos Nr.
- AS-1006-502/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00752-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- J. K.
- Pareiškėjas
- VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras
- Trečiasis asmuo
- M. G.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo J. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui J. K., trečiajam suinteresuotam asmeniui M. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – ir VĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo J. K. (toliau – ir atsakovas) 108,17 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos prašymą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad atsisako pateikto prašymo ir prašo bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė pareiškėjai atsisakius skundo.
II.
Atsakovas pateikė teismui prašymą priteisti iš pareiškėjos 990 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma taikoma tada, kai yra priimamas procesinis teismo sprendimas, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės. Tačiau byla gali būti užbaigiama ir nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės – nutraukus bylą (ABTĮ 103 straipsnis) ar palikus skundą nenagrinėtą (ABTĮ 105 straipsnis). ABTĮ nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo minėtais atvejais, išskyrus ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Kitais atvejais išlaidų paskirstymo klausimas pareiškėjui atsisakius skundo turėtų būti sprendžiamas įvertinant, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo atsisakė dėl to, jog atsakovas ginčo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) rajone negyveno. Pažymėjo, kad atsakovas J. K. prašomos priteisti rinkliavos skolos skaičiavimo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo ir iki šiol tebėra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Nors atsakovas teigia, kad jis negyvena (duomenys neskelbtini) rajone, tačiau pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 10 straipsnio 1 dalies (vėlesnės redakcijos 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 13 straipsnio 1 dalis) reikalavimus, asmenys, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti naują gyvenamąją vietą per 7 darbo dienas (vėlesnės redakcijos - per 15 darbo dienų).
Taigi būtent atsakovui, išvykusiam gyventi iš (duomenys neskelbtini) rajono, teko pareiga deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pagal bylos aplinkybes teismas nustatė, kad minėtos pareigos atsakovas neįvykdė, todėl pareiškėja skaičiavo jam vietinę rinkliavą ir kreipėsi į teismą dėl jos priteisimo. Atsakovas minėtus dokumentus už vėliau skaičiuotą ir prašytą priteisti rinkliavą (kuriuos turėjo teikti kiekvienais metais iki 2009, 2010, 2011, 2012, 2013 ir 2014 metų pabaigos), pateikė tik 2016 m. rugsėjo 14 d. jau teisme nagrinėjant administracinę bylą. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas pareiškėjos prašymo geruoju nepatenkino, būtent jo veiksmai lėmė, kad pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą. Įvertinęs šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui iš pareiškėjos prašomas bylinėjimosi išlaidas.
III.
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti iš pareiškėjos atsakovui jo patirtas 990 Eur atstovavimo išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad visų pirma teismas klausimą išnagrinėjo remdamasis nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančiomis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, nors prašymas pritiesti nesumokėtą vietinę rinkliavą pareiškėjos teismui pateiktas 2016 m. kovo 23 d., todėl teismas turėjo taikyti ABTĮ redakciją, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Vien ši aplinkybė, atsakovo teigimu, sudaro pagrindą nutartį panaikinti.
Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai atsisakius skundo ne dėl to, kad atsakovas jį patenkino, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai pasikreipus į teismą, atsakovas jau buvo ėmęsis aktyvių savo teisės gynimo veiksmų ir patyrė 990 Eur bylinėjimosi išlaidų. Dar 2008 metais atsakovas pareiškėją informavo, kad gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), kur deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta, pardavė M. G.. Atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), todėl neturi pareigos mokėti pareiškėjos reikalaujamos vietinės rinkliavos. Pareiškėja nepagrįstai skaičiavo rinkliavą atsakovui ir kreipėsi į teismą dėl jos priteisimo. Todėl šiuo atveju pareiškėjos netinkami veiksmai lėmė, kad atsakovas visiškai nepagrįstai buvo įtrauktas į teisminį procesą ir dėl to patyrė išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjos.
Akcentavo, kad tokio pobūdžio ginčas vertinamas kaip mokestinis, o pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalį, tokiems ginčams nustatoma privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra, todėl pareiškėjos prašymas apskritai neturėjo būti priimtas.
Atskirajame skunde atsakovas taip pat teigia, kad jis nuo 1994 m. sausio mėn. gyvena (duomenys neskelbtini) universitetui priklausančiame bendrabutyje, tačiau sutikimas jam deklaruoti savo gyvenamąją vietą bendrabutyje nėra duodamas. Atitinkamai teismo argumentai, kad atsakovas išvykęs gyventi iš (duomenys neskelbtini) nedeklaravo gyvenamosios vietos pasikeitimo, o tokią pareigą jam numatė įstatymo nuostatos, nepagrįsti. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Be to, mokestis už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra privaloma įmoka už vietos savivaldos institucijų teikiamas paslaugas tik turint nuosavybę, o ne už gyvenamosios vietos deklaravimą. Nustačius, kad paslauga nebuvo suteikta, negali būti reikalaujama ir rinkliava už nesuteiktas paslaugas. Pareiškėja su atsakovu jokios sutarties dėl paslaugų nebuvo sudariusi, atsakovas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio būsto neturi, nurodytu adresu negyveno ir negyvena, pareiškėja jam paslaugų nėra suteikusi, todėl pareiškėja į teismą kreipėsi nesant tam jokio pagrindo. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pareiškėjos netinkamo elgesio ir piktnaudžiavimo procesu, atsakovas nepagrįstai buvo įtrauktas į bylą, todėl pareiškėja privalo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Pareiškėja pateiktame atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, teismo nutartį palikti galioti.
Atsiliepime nurodė, kad atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas taikė naujos redakcijos ABTĮ normas, nedaro nutarties nepagrįsta, kadangi tai nesutrukdė bylą išspręsti teisingai. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Pažymėjo, kad prašoma priteisti iš atsakovo vietinė rinkliava buvo skaičiuojama pagrįstai, kadangi atsakovas gyvenamąją vietą buvo ir yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju procesas byloje baigėsi pareiškėjos naudai. Akcentavo, kad fizinis asmuo, deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu nenurodant gatvės ir/arba namo numerio yra rinkliavos mokėtojas ir nebūtinai būdamas turto savininku, todėl atsakovas pagrįstai laikytas rinkliavos mokėtoju, o rinkliava jam buvo skaičiuojama už jį patį, M. G. – už jį ir jo šeimos narius.
Vietinė rinkliava už (duomenys neskelbtini) rajone negyventą laikotarpį, ne trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų, neskaičiuojama šiems fiziniams asmenims, kurie ne vėliau kaip iki einamųjų mokestinių metų pabaigos pateikia administratoriui prašymą ir aplinkybes patvirtinančius dokumentus, t. y. šie duomenys deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvenant ilgesnį laikotarpį turi būti pateikiami kiekvienais metais iki einamųjų metų pabaigos. Atkreipė dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, atsakovas yra advokatas, jo darbovietės adresas nurodytas: (duomenys neskelbtini). Pareiga pateikti duomenis apie išvykimą nustatytą atsakovui, todėl jų nepateikus, asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja neturi pareigos prašyti asmenų pateikti išvykimą patvirtinančius duomenis.
Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai (neveikimas) lėmė, kad pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, todėl pagal LVAT praktiką, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nors, kaip minėta, pareiškėja neturi pareigos reikalauti negyvenimą patvirtinančių duomenų, tačiau 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu tokius duomenis pateikti. Atsakovas tokių duomenų pareiškėjai nepateikė, tuomet pareiškėjos prašymu šiuos duomenis atsakovą įpareigojo pateikti teismas. Atsakovui įvykdžius teismo įpareigojimą ir pateikus duomenis, nors ir praleidus terminą juos pateikti, pareiškėja skolą anuliavo, prašymo atsisakė, o teismas bylą nutraukė. Ši situacija atitinka ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pareiškėja, o ne atsakovas, turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo, tačiau šia teise nesinaudoja.
Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad byla buvo išspręsta atsakovui pateikus duomenis apie tai, kad jis deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena. Šiems duomenims pateikti nereikalingos jokios specialios žinios, tokius duomenis nuolat teikia įvairaus išsilavinimo žmonės ir dėl to į advokatą nei vienas iš jų nesikreipė, šiuo gi atveju pareiškėjas pats yra advokatas. Atsakovas duomenis apie tai, kad negyvena deklaruotoje vietoje pateikė tik 2016 m. rugsėjo 14 d. ir tik teismui įpareigojus tai padaryti, nors tokius duomenis turėjo teikti kiekvienais metais.
Dėl atsakovo atskirojo skundo argumento, kad jam nesuteikiamas sutikimas deklaruoti gyvenamąją vietą bendrabutyje, nurodo, kad tai neatleidžia nuo įstatyme nustatytos pareigos deklaruoti naują gyvenamąją vietą išvykus. Atsakovas nepaaiškino, kodėl nepasinaudojo galimybe būti įtrauktu į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje, kodėl neskundė atsisakymo ir pan.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašytos priteisti rinkliavos laikotarpiu siuntė atsakovui pranešimus apie apskaičiuotą vietinę rinkliavą, jos įsiskolinimą, kuriuose taip pat buvo nurodyta, kad nesant galimybės išsideklaruoti ir pateikus juridiškai pagrįstus dokumentus apie tai, kad yra išvykę ar negyvena nurodytu adresu, vietinė rinkliava nebus skaičiuojama. Minėti dokumentai turi būti pateikiami kiekvienais metais. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas tik teismui įpareigojus, 2016 m. rugsėjo 14 d. pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad deklaruotoje vietoje negyvena. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti atsakovo atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties, kuria atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą iki šiol deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovui išvykus, jam teko pareiga deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą, tačiau jis šios pareigos neįvykdė, todėl pareiškėja skaičiavo vietinę rinkliavą ir kreipėsi į teismą. Būtent atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesinį elgesį, konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti atsakovui iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad šiuo atveju atsakovas skundo nepatenkino geruoju, o pareiškėja prašomą priteisti skolą pati sprendimu anuliavo ir skundo atsisakė dėl to, kad atsakovas ginčo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) negyveno, todėl atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, atsakovas dar 2008 metais pareiškėjai nurodė, kad gyvenamąjį namą, kur deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta, kitus statinius jis pardavė M. G., o pats faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas neturėjo mokėti vietinės rinkliavos už laikotarpį, kai nekilnojamasis turtas perleidžiamas kitiems asmenis. Dėl pareiškėjos nepagrįstų reikalavimų atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas, kadangi nepagrįstai buvo įtrauktas į procesą, todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam turi būti atlygintos. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nepagrįstai vadovavosi nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančia ABTĮ redakcija, turėjo vadovautis iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusia ABTĮ redakcija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 375-388) pažymėjo, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.). Taigi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-503/2008, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-264/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje pažymėjo, kad pagal ABTĮ 44 straipsnį šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, kuri neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir kuriai atitinkamai gali tekti atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo plėtojama išaiškinant, jog ji saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).
Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ABTĮ nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai administracinė byla nutraukiama, išskyrus ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Todėl sprendžiant šalies patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą tuomet, kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kuomet nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausiai būtina įvertinti kelto ginčo turinį, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta bei nustatyti, kas yra atsakingas dėl, šiuo atveju, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja su prašymu kreipėsi į teismą dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja pateikto prašymo atsisakė dėl to, jog atsakovas, nors ir pavėluotai, tačiau pateikė duomenis, kad vietinės rinkliavos skaičiavimo laikotarpiu negyveno (duomenys neskelbtini), todėl skola jam buvo anuliuota.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, jo netenkino iš esmės dėl to, kad atsakovas vietinės rinkliavos skolos skaičiavimo laikotarpiu buvo ir iki šiol tebėra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), nors, jeigu jis šiuo adresu negyvena, pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo reikalavimus, privalėjo deklaruoti naują gyvenamąją vietą, tačiau šios pareigos neįvykdė, duomenis pareiškėjai pateikė tik 2016 m. rugsėjo 14 d. po kelių reikalavimų jau nagrinėjant administracinę bylą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis nustatyta, kad paskutinė atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Byloje nustatyta, kad atsakovas 2008 m. kovo 31 d. VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ direktoriui pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad gavo sąskaitą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kurioje reikalaujama sumokėti 30 Lt vietinę rinkliavą, susidariusią laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. Kadangi atsakovas faktiškai gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), jokių atliekų jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje nesusidaro, prašė anuliuoti skolą (b. l. 37). Atsakovas 2008 m. liepos 1 d. VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ direktoriui pateikė papildomą pretenziją dėl reikalavimo sumokėti vietinę rinkliavą, kurioje nurodė, kad dar 1998 m. rugpjūčio 18 d. gyvenamąjį namą ir statinius, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), pardavė M. G., tačiau jo gyvenamosios vietos registracija liko nurodytu adresu, nors jis faktiškai nuo 1994 metų gyvena bendrabutyje, adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi sutikimo deklaruoti gyvenamąją vietą bendrabutyje negauna. Prašė jam apskaičiuotą vietinę rinkliavą anuliuoti ir daugiau jokių sąskaitų neišrašinėti, nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atleisti (b. l. 38). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (su istorija) matyti, kad gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 1998 m. birželio 12 d. iki 1998 m. spalio 16 d. priklausė atsakovui J. K., o nuo 1998 m. spalio 16 d. namo ir kitų statinių savininkas yra M. G. (b. l. 48–51). Taigi, nors atsakovo gyvenamoji vieta ir deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau gyvenamasis namas ir kiti statiniai dar 1998 m. buvo parduoti M. G., atsakovas nėra minėto turto savininkas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyta informacija, taip pat ir tai, kad atsakovas deklaruotu gyvenamosios vietos adresu negyvena, pareiškėjai buvo žinoma faktiškai nuo 2008 metų, kai atsakovas pateikė pretenziją ir papildomą pretenziją dėl jam apskaičiuotos vietinės rinkliavos laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d., šios aplinkybės pareiškėja iš esmės neneigia. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 14 d. iš esmės pateikė tokią pačią informaciją, kuri pareiškėjai buvo žinoma dar 2008 metais, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2015 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1470-602/2015, kadangi bylos aplinkybės nėra tapačios. Šioje byloje atsakovas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir pareiškėjai jokios aplinkybės, susijusios su asmens išvykimu, nebuvo žinomos. Nagrinėjamu atveju, nors Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas ir nustato asmenims pareigą keičiant gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoti naują gyvenamąją vietą, tačiau aplinkybė, kad atsakovas deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena ir gyvenamąjį namą bei kitus statinius 1998 metais yra pardavęs, pareiškėjai buvo žinoma dar 2008 metais.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir aiškino bei taikė proceso teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, ir nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartis naikinama ir atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo J. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti atsakovo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.