Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-63-662/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-22
Bylos Nr.: P-63-662/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02075-2013-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas: Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“
Trečiasis asmuo: Vilniaus teritorinei muitinei

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-63-662/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02075-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „3Ri“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „3Ri“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-9), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo buvo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM1900277s, ir Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM190277s (toliau – ir ginčijama ataskaita) ta dalimi, kuria nuspręsta perskaičiuoti deklaracijoje Nr. 10LTVR3000IM01D396 (2010 m. spalio 6 d.), 12LTVR3000IM001334 (2012 m. sausio 13 d.), 12LTVR3000IM007457 (2012 m. kovo 1 d.), 12LTVR3000IM00BCC7 (2012 m. balandžio 7 d.) importo mokesčius ir įregistruoti 109 909 Lt akcizo, 23 081 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 11 972 Lt akcizo delspinigių, 2 515 Lt PVM delspinigių nepriemoką bei paskirti pareiškėjui 13 299 Lt piniginę baudą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (I t., b. l. 135–143) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190277s ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (I t., b. l. 149-152) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190277s ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taip pat priteisė pareiškėjo UAB „3Ri“ naudai iš atsakovo Muitinės departamento 1 000 Lt (289,62 EUR) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teismas nurodė, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl prekių importo, jų kiekio, prekės pažymėjimo kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00, todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų iš naujo netikrino. Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo teisės taikyti lengvatinį akcizo mokestį importuotai prekei, kuri buvo paneigta pareiškėjo ginčijamais muitinės sprendimais, nusprendus importuotai prekei, deklaracijoje nurodytai kaip „šildymo kuras-alyva“, suteikti Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąraše numatytą X304 kodą. Kodo pakeitimo aplinkybės pagrįstumas vertinamas iš naujo, kadangi ji yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui ir dėl to Muitinės departamentas teikė apeliacinį skundą. Minėtu Nacionaliniu papildomu kodu X304 yra klasifikuojami gazoliai arba produktai, kurie pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą (toliau – ir Akcizų įstatymas) apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje. Iš šios teisės normos turinio seka, kad pagal minėtą kodą klasifikuojami gazoliai ir kitos prekės. Muitinė savo sprendimuose nenurodė, kodėl būtent pagal šį kodą klasifikavo pareiškėjo importuotas prekes, todėl nėra aišku, ar pareiškėjo importuota prekė priskirta gazoliams ar kitiems produktams, kurie apmokestinami minėto įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytu tarifu. Taip pat nenurodžius, kokiam ekvivalentiškam produktui ginčo prekė buvo priskirta, nėra galimybės spręsti dėl tinkamo akcizo tarifo dydžio ir tai yra skundžiamų Muitinės sprendimų trūkumas, kadangi produkto priskyrimas vienam iš nurodytų Akcizų įstatymo 37–39 straipsniuose yra pagrindas spręsti dėl taikytino akcizo tarifo dydžio.

Bendrosios Kombinuotosios nomenklatūros aiškinimo taisyklės nustato, kad klasifikuojant prekes pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau (3 taisyklės a punktas). Ši taisyklė taikytina ir klasifikuojant prekę nacionaliniu kodu. Todėl Muitinė, keisdama kodą, privalėjo savo sprendimą motyvuoti ir pagrįsti jį argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kodėl būtent pagal konkretų kodą klasifikavo pareiškėjo importuotas prekes ir kokių prekių grupei jas priskyrė. Tokia nuostata kyla iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Nemotyvuotas administracinis aktas savo turiniu yra iš esmės defektyvus, kadangi riboja tokio akto teisminę kontrolę, taip riboja asmens, kuriam aktas sukelia tam tikras teisines pasekmes, įprastas gynybos priemones, todėl tai yra pagrindas tokį aktą panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pasisakant iš esmės dėl pareiškėjo teisės į lengvatinį akcizą importuotoms prekėms, pažymėta, kad šiam ginčui yra taikytinas Akcizų įstatymas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintos Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo importuotos prekės deklaracijose priskirtos produktams, kurie klasifikuojami KN 2707 kodu pozicijoje, kuriai priskiriami produktai yra nurodyti Akcizų įstatymo 1 priedo „Energiniai produktai“ 1 punkte, ir KN 2707 99 pozicijoje klasifikuojami produktai nėra minimi Akcizų įstatymo 2 priedo nuostatose, todėl šie energiniai produktai tampa akcizų objektu, jeigu jie parduodami arba naudojami kaip variklių degalai, jų priedai arba kaip šildymui skirtas kuras (Akcizų įstatymo 2 str. 2 d., 3 str. 13 d.).

Pareiškėjas deklaravo, kad importuota prekė skirta šildymui ir Deklaracijos 31 langelyje nurodė, kad tai yra „šildymo kuras-alyva“. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329 „Dėl bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos patvirtinimo“ 27.35.2 punkte nustatyta, kad deklaracijos 31 langelio vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas, kuris paprastai vartojamas prekyboje. Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą. Dėl prekių klasifikavimo kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 ginčo nėra, todėl padaryta išvada, jog prekės aprašymas Deklaracijos 31 langelyje pasirinktu pavadinimu iš esmės yra priimtinas. Prekės pavadinimo aprašymas, vartojamas prekyboje, taip pat yra pakankamas, kadangi yra nurodytas esminis požymis, leidžiantis ją identifikuoti pagal jos paskirtį, jog tai yra šildymo kuras. Toks pavadinimas savo rūšiniais požymiais iš esmės atitinka Akcizų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą pavadinimą „šildymui skirtas kuras“.

Kadangi importuota prekė, kaip energinis produktas, nėra nurodytas Akcizų įstatymo 37–39 straipsniuose, vadovaujantis to paties įstatymo 42 straipsniu, apmokestinimo tikslais ji turi būti priskirta ekvivalentiškiems produktams, vietoj kurių ar kaip šių produktų priedai jie gali būti ar yra parduodami arba naudojami. Pareiškėjas nesutinka, kad deklaruota prekė yra gazolis ir įrodinėja, kad tai yra absorbentas. Tokia pareiškėjo pozicija skiriasi nuo deklaruoto Deklaracijos 31 langelyje prekės aprašymo ir šio ginčo atveju nepakanka duomenų, patvirtinančių pareiškėjo poziciją. Pareiškėjas deklaravo, kad tai prekė, skirta šildymui, nes nurodė, jo tai yra „šildymo kuras-alyva“ ir klasifikavo importuotą prekę nacionaliniu kodu X305, kuriuo klasifikuojamos prekės: šildymui skirti gazoliai (buitinis krosnių kuras), pažymėti nustatyta tvarka, arba produktai, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Šiuo kodu gali būti klasifikuojami ir kiti produktai, apmokestinami lengvatiniu akcizu ne tik gazoliai. Tokia nuostata kyla iš Akcizų įstatymo 42 straipsnio.

Žemesnės instancijos teismas

Prekių klasifikavimui KN kodu ir prekių atribojimui nuo kitų ekvivalentinių prekių taikant akcizų mokestį yra reikšmingas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 3 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Hauptzollamt Köln prieš Kronos Titan GmbH ir Hauptzollamt Krefeld prieš Rhein-Ruhr Beschichtungs-Service GmbH(C-43/13 ir C-44/13). Teismas pacitavo minėtą sprendimą ir nurodė, jog, kaip pažymėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sąvoką „produkto ekvivalentiškumas“ reikia aiškinti atsižvelgiant į nagrinėjamų energetikos produktų pakeičiamumą arba sukeičiamumą. Todėl pagrindinėse bylose reikia patikrinti, ar vienas iš Direktyvos 2003/96 I priedo C lentelėje numatytų produktų galėtų būti naudojamas kaip šių energetikos produktų pakaitalas, siekiant numatyto rezultato. Taip užtikrinama, kad tą pačią funkciją atliekantys produktai būtų apmokestinami tuo pačiu lygmeniu (35 p.). Be to, kai nėra pakaitalų, kaip tai suprantama pagal minėtąjį punktą, atsižvelgiant į kiekvieną atvejį reikia nustatyti, kurie variklių degalai ar krosnių kuras pagal savo savybes ir paskirtį yra artimiausi nagrinėjamam produktui. Tai leistų laikytis pareigos atskirti variklių degalus nuo krosnių kuro, kiek tai susiję su produktais, kuriems atskirai minimalus mokesčio tarifas nėra nustatytas Europos Sąjungoje (36 p.). Atitinkamai „ekvivalentiški variklių degalai ar krosnių kuras“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 3 dalį, pirmiausia turi būti nustatomi pagal nagrinėjamo produkto naudojimą kaip variklių degalų ar krosnių kuro; paskui reikia nustatyti variklių degalus ar krosnių kurą, numatytus atitinkamoje Direktyvos 2003/96 I priedo lentelėje, kuriuos šis naudojamas produktas iš tiesų pakeičia, arba, jei to negalima padaryti, į kuriuos savo savybėmis ir paskirtimi jis labiausiai panašus (37 p.). Pagal šį sprendimą lemiamas kriterijus, leidžiantis atriboti produktų paskirtį, yra jo faktinis panaudojimas, o po to turi būti nustatoma, kokiam krosnių kurui jis yra ekvivalentiškas, siekiant numatyto rezultato, o jei to neįmanoma padaryti, turi būti nustatyta, į kuriuos savo savybėmis priskirtas kuras labiausiai panašus.

Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis importavo produktą, kuris negali būti priskirtas variklių degalams. Pareiškėjas su Baltarusijos Respublikoje registruotu pardavėju OOO „KadansInvestStroi“ 2010 m. rugsėjo 17 d. sudarė Produkcijos tiekimo sutartį Nr. 17-09/10, kurios pagrindu pareiškėjas įsigijo iš pardavėjo skalūno-alyvos ir tai patvirtina pardavėjo 2010 m. rugsėjo 17 d. išrašyta komercinė sąskaita Nr. 20. Pardavėjas išdavė pareiškėjui parduotos produkcijos partijos techninį pasą Nr. 5, iš kurio matyti, kad produkcija įvardinta kaip skalūno alyva, pasižyminti tokiomis savybėmis: vienalytis (homogeniškas) klampus juodos spalvos skystis. Pareiškėjas nurodo, kad įvežtą skalūnų alyvą pagal 2010 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį (I t., b. l. 54-58) įsipareigojo parduoti ir pristatyti kaip absorbentinio skiediklio, tokio kaip skysto šildymo kuro, priedą. Iš byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros matyti, kad UAB „3Ri“ pardavė UAB „Artela“ skystą kurą (absorbentą), skysta kurą (mazutą), UAB „Artela“ 2013 m. gruodžio 16 d. raštas patvirtina, jog pareiškėjo įsigytą prekę ši įmonė panaudojo kaip priedą į šildymo kurą (b. l. 186). Taip pat pareiškėjas pagal 2010 m. spalio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1002010 importuotą produktą, sutartyje nurodytą kaip šildymo kuro alyvą, pardavė UAB „Andopas“, PVM sąskaitoje faktūroje įvardintą kaip kurą alyvą (b. l. 184-185, 192). UAB „Andopas“ ir UAB „Artela“ išduotos licencijos patvirtina, jog jos turi teisę prekiauti šildymui skirtu kuru, tačiau licencijose nėra nurodyta teisė prekiauti energiniu produktu, klasifikuotu KN kodu 2707 99 99 00. Tačiau pažymėta, kad importuoto produkto įvežimo ir jo pardavimo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1629 „Dėl Prekybos nefasuotais naftos produktais licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ priede pareiškėjo importuotas produktas (KN 2707 99 99 00) nebuvo įtrauktas į nefasuotų naftos produktų, kurių prekyba licencijuojama, sąrašą, tačiau tai nereiškia, jog jo negali būti apyvartoje.

Minėti įrodymai patvirtina, kad importuotas energinis produktas pagal faktinę paskirtį buvo skirtas krosnių kurui, todėl jis pagal Akcizų įstatymo 42 straipsnį priskirtinas ekvivalentiniam produktui. Pagal byloje esamus įrodymus, patvirtinančius prekės savybes ir jos rodiklius, energinis produktas yra artimiausias skystajam kurui (mazutui), numatytam Akcizų įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje, tačiau tikslesnis produkto įvardijimas negalimas be jo detalaus ištyrimo. Tačiau šiam ginčui dėl nacionalinio kodo pakeitimo pakanka bendrųjų anksčiau minėto ekvivalento savybių, kad galima būtų pripažinti, jog tai nėra gazolis arba produktas, kuris pagal Akcizų įstatymą apmokestinamas akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje, klasifikuotinas kodu X304. Pagal Akcizų įstatyme numatytą energinio produkto ekvivalentą pareiškėjo importuotas energinis produktas pagal jo deklaruotą pavadinimą ir KPN kodą bei pagal siekiamą naudoti paskirtį pripažintinas kuru, skirtu šildymui.

Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato lengvatinį tarifą šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui), tik pažymėtiems Akcizų įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokia tvarka turi būti taikoma ir kitiems energiniams produktams, kurie numatyti Akcizų įstatymo 42 straipsnyje. Minėtose nuostatose minimo Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka žymimi <...> šildymui skirti energiniai produktai, kuriems taikomas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas akcizų tarifas“. Pareiškėjas siekė pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytu lengvatiniu akcizo tarifu, šie produktai privalėjo būti pažymėti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Jokių išimčių šiam reikalavimui įstatymų leidėjas nėra numatęs. Pareigai žymėti energinius produktus, kai siekiama pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytu lengvatiniu tarifu, netaikytinas šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kadangi jis apima tik tuos atvejus, kai siekiama taikyti kitas nei Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatas energiniams produktams.

Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas dėl energinių produktų žymėjimo yra įgyvendintas Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 235 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas“. Šio nutarimo 1.3.1 punktu Energetikos ministerija buvo įgaliota patvirtinti kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarką. Šiam ginčui taikytinų Ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintų Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklių 1 priedo 2.1 punktas (ūkio ministro 2005 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 4-51 redakcija) nustato, kad žymėtinas „šildymui skirtas kuras apima produktus, klasifikuojamus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą, kodais 2707.50.10, 2707.99.19, 2710.19.41, 2710.19.45, 2710.19.49, 2710.19.61, 2710.19.63, 2710.19.65, 3824.90.99“.

Pareiškėjas importuoto kuro nepažymėjo, tačiau pareiškėjo importuota prekė, klasifikuota KN kodu 2707 99 99 00 subpozicijoje, nėra numatyta minėtų Taisyklių 1 priedo 2.1 punkte, kaip žymėtinas kuras, nors pagal anksčiau pateiktą energinių produktų vertinimą, importuota prekė, klasifikuota KN kodu 2707 99 99 00, privalėjo būti įsakymu pripažinta kaip žymima. Tokia situacija vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga, ribojanti pareiškėjo teisę į lengvatinį akcizą, numatytą Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje.

Byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas importavo prekę, kuriai taikytinas lengvatinis akcizo mokestis, numatytas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Dėl teisinio reguliavimo spragos pareiškėjas negalėjo jos pažymėti, kadangi tokia tvarka nebuvo nustatyta ir formaliai neteko teisės į lengvatą, tačiau poįstatyminis aktas negali riboti teisės į lengvatą, nustatytą įstatymu. Teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties ir jiems turi būti užtikrinta, jog jie gali pasiekti norimo rezultato, veikdami remdamiesi teisės normomis. Suteiktos teisės asmeniui teisės normos pagrindu negali būti panaikintos ar suvaržytos vėlesniais teisės aktais.Remiantis minėtomis nuostatomis, teisės reguliavimo spragą, esant šioms aplinkybėms, privalo užpildyti teismas, spręsdamas individualų ginčą. Todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo importuotam produktui, pažymėtam kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 ir nacionaliniu kodu X305, taikytinas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatinis akcizo mokestis. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šią teisę pripažino pareiškėjui, panaikindamas Muitinės sprendimus, ir nustatė, kad ginčo atveju keisti nacionalinio kodo nebuvo pagrindo.

II.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. kovo 3 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, nukrypo nuo Europos Teisingumo Teismo suformuotos praktikos, taip pat padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir tai sudaro pagrindą proceso atnaujinimui. Tiek pirmosios instancijos teismas, nusprendęs panaikinti apelianto 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paneigė pareiškėjo poziciją dėl Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Pareiškėjas tiek savo skunde apeliantui, tiek bylos nagrinėjimo administraciniuose teismuose proceso metu nuosekliai teigė, kad jo importuota prekė nepatenka į Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto reglamentavimo sritį, t. y. prekė nelaikytina šildymui skirtu energetiniu produktu ir jam nėra taikomas žymėjimo privalomumas. Priešingai, pareiškėjas aiškino, kad minėta prekė laikytina kitu energetiniu produktu (Akcizų įstatymo 44 str. 1 d. 2 p.), taigi privalėjo būti žymima tik tada, kai tai nustatyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Pareiškėjui prekės importo metu nekilo klausimo dėl prekės žymėjimo privalomumo, nes, kaip buvo minėta anksčiau, jis klaidingai vadovavosi Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Kitaip tariant, Pareiškėjas manė, kad atvejus, kai atitinkamas produktas turi būti žymimas, turi nustatyti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Tačiau šį ginčą nagrinėję administraciniai teismai patvirtinto muitinės poziciją, kad pareiga pareiškėjui žymėti šildymui skirtą produktą buvo ir tai nustatė būtent Akcizų įstatymas, o ne poįstatyminiai teisės aktai. Nagrinėjamo ginčo atveju aplinkybė, jog Taisyklės nenumatė pareiškėjo importuotos prekės kodo, neturėjo reikšmės. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 neatsakė į esminį šiame ginče iškilusį klausimą, ar poįstatyminis teisės aktas (nagrinėjamu atveju – Taisyklės) gali nustatyti kitokius reikalavimus kuro žymėjimui nei tie, kuriuos numatė Akcizų įstatymas.

Atsakovo teigimu, tiek Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, tiek 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas aiškiai nustato pareigą žymėti šildymui skirtą kurą, o pati žymėjimo sąlyga yra neatsiejamai susijusi su lengvatos taikymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje minėtą aplinkybę laikė įrodyta ir apeliantas pritaria tokiai nuomonei, tačiau nesutinka su teismo pozicija dėl poįstatyminio akto, ribojančio teisę į lengvatą. Preziumuotina, kad sąžiningas ir apdairus mokesčių mokėtojas, siekdamas pritaikyti lengvatą importuojamam kurui, negalėjo ignoruoti įstatyme nustatytos pareigos žymėti kurą, nepaisant to, kad Taisyklės nenumatė jo importuotos prekės kodo. Kita vertus, nesant aiškumo dėl žymėjimo tvarkos, mokesčių mokėtojas turėtų kvestionuoti ir pačios lengvatos, kuri neatsiejama nuo žymėjimo privalomumo, taikymo galimybę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, toks klausimas pareiškėjui niekada nekilo. Be to, įvertinus Taisyklių turinį, reikalavimai, susiję su kuro žymėjimu, yra pakankamai nesudėtingi, t. y. Taisyklėse yra aiškiai nurodomos reikiamos cheminės medžiagos bei jų kiekiai, reikalingi tinkamam kuro pažymėjimui. Taigi nėra abejonės dėl to, kad pareiškėjo importuota prekė galėjo ir turėjo būti žymima Taisyklėse nustatyta tvarka.

Apeliantas pažymi, kad teisinio reguliavimo trūkumas, susijęs su ginčo prekės žymėjimu, galėjo būti užpildytas vadovaujantis būtent Taisyklėmis nustatyta tvarka. Minėtos taisyklės, kurios iš esmės laikytinos techniniu reglamentu, numatančiu kuro žymėjimui naudojamas medžiagas, jų kiekius, žymėjimo vietas, galėjo būti taikomos ir pareiškėjo importuotos prekės žymėjimui. Muitinės departamentas pažymi, kad joks poįstatyminis teisės aktas negalėjo nustatyti kitų įpareigojimų, susijusių su žymėjimo privalomumu, nei tie, kuriuos numato Akcizų įstatymas. Tai, kad pirmiau minėtos Taisyklės neįvardijo produkto, klasifikuojamo KN kodu 2707 99 99 00, negalėjo būti kliūtis žymėti apelianto importuojamą prekę šiose Taisyklėse nustatytu būdu. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus mokestinius ginčus, 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3647-121/2013 bei 2015 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2970-764/2015 nusprendė atmesti pareiškėjo skundus ir patvirtino muitinės sprendimus, kuriais buvo papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, taip pat palaikė muitinės poziciją dėl kuro žymėjimo privalomumo.

Apeliantas pažymi ir tai, kad mokesčių mokėtojas, siekiantis pasinaudoti mokesčių įstatymuose numatytomis lengvatomis, negali būti pasyvus ir, kilus bet kokiems neaiškumams, turėtų kreiptis į mokesčių administratorių. Tokia nuostata turėtų būti taikoma ir nagrinėjamo ginčo atveju, susijusiu su mokesčių mokėtojo gaunama nauda, – mokestine lengvata, kuri suprantama kaip išimtis iš bendros taisyklės, suteikiančios teisę taikyti mažesnį mokesčio tarifą. Atitinkamai, iš to turėtų kilti ir pareiga mokesčių mokėtojui imtis papildomų priemonių vykdant su lengvata susijusias sąlygas. Mokesčių mokėtojas turėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad mokesčių lengvatos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, gali būti nustatomos tik atitinkamo mokesčių įstatymo, reglamentuojančio to mokesčio apskaičiavimo tvarką. Taigi tik įstatymas ir numato privalomus reikalavimus apmokestinamai prekei, kurių pakeisti poįstatyminis teisės aktas negali. Viena iš pagrindinių mokesčių mokėtojų teisių yra teisė iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti (MAĮ 36 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjas, importuodamas ginčo prekę, pasinaudojo mokestine lengvata, tačiau neinformavo muitinės dėl to, jog neturi galimybės įvykdyti Akcizų įstatyme įtvirtinto reikalavimo pažymėti kurą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-879/2014 išnagrinėjęs panašų ginčą pasisakė, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta akcizų lengvata, privalėjo tokį kurą pažymėti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Jokių išimčių šiam reikalavimui įstatymų leidėjas nėra numatęs. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad bet kokios mokesčio lengvatos, sudarančios išimtį iš bendrų taisyklių, turi būti aiškinamos griežtai (plečiamasis aiškinimas nėra leidžiamas), todėl siekiant taikyti Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas lengvatas, energiniai produktai turi būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka paženklinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 pasisakė, kad aplinkybė, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra nustačiusi tvarkos, pagal kurią turėtų būti žymima pareiškėjo įvežta prekė, kuri pagal turinį (sudėtį) ir paskirtį galėtų būti vertinamas kaip produktas, kuriam taikoma akcizo tarifo lengvata, negali eliminuoti pareiškėjo galimybės tokia lengvata pasinaudoti. Muitinės departamentas nesutinka su 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi ir laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino nuostatas, susijusias su akcizo lengvatos taikymu bei atitinkamu prekės žymėjimu.

Apeliantas taip pat palaiko ir savo argumentus dėl MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos aiškinimo. Minėta norma, nustatanti, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, šiam ginčui netaikytina. Kaip buvo minėta pirmiau, neaiškumo ar prieštaravimo įstatyminiu lygmeniu nėra, o tai, kad egzistuoja teisinio reglamentavimo trūkumas poįstatyminiame akte (t. y. Taisyklėse), negalima laikyti prieštaravimu. Teisės aktų prieštaravimą ar neaiškumą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, kai Bendrovė importuotas prekes būtų žymėjusi, tačiau kiltų ginčas dėl žymėjimo tvarkos, žymėjimui naudojamų medžiagų ar kitų reikalavimų, kurie yra Tvarkos reglamentavimo sritis. Nagrinėjamu atveju toks klausimas nekyla, kadangi importuotos prekės iš viso nebuvo žymėtos.

Apelianto nuomone, šiam ginčui labai svarbi aplinkybė yra ir tai, kad pareiškėjas, deklaruodamas ginčo prekes importo deklaracijose 33-ajame langelyje nurodė prekių kodą X305. Minėtas kodas, kaip tai numato Muitinės departamento 2007 m. kovo 29 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-240 patvirtintas Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašas, naudojamas deklaruoti šildymui skirtų gazolių (buitinis krosnių kuras), pažymėtų nustatyta tvarka, arba produktų, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Taigi iš to matyti, kad pareiškėjas žinojo ir suprato apie žymėjimo privalomumą ir savo prekes deklaravo kaip žymėtas. Paminėtina ir tai, kad prekės deklaravimas X305 kodu laikytinas konkliudentiniu veiksmu, rodančiu, kad prekėms ne tik yra taikoma mokestinė lengvata, bet ir tai, jog jos yra pažymėtos. Dėl minėtos aplinkybės įtakos nagrinėtam ginčui Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė, todėl laikyta, kad tai yra dar vienas pagrindas proceso atnaujinimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-852/2014, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2014 m. gruodžio 11 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Bendrovių prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2015 m. kovo 3 d. (t. II, b. l. 1), taigi atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodamos 2015 m. kovo 3 d. įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido.

Atsakovas Muitinės departamentas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).

Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog teismas, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, nukrypo nuo Europos Teisingumo Teismo suformuotos praktikos, taip pat padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir tai sudaro pagrindą proceso atnaujinimui. Tačiau apeliantas nenurodė, nuo kokios gi Europos Teisingumo Teismo suformuotos praktikos apeliacinės instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje nukrypo, taip pat nenurodė konkrečios materialinės teisės normos ir neatskleidė jos pažeidimo, todėl toks abstraktus teiginys nevertintinas kaip pagrįstas pagrindas proceso atnaujinimui.

Atsakovas nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus mokestinius ginčus, 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3647-121/2013 bei 2015 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2970-764/2015 nusprendė atmesti pareiškėjo skundus ir patvirtino muitinės sprendimus, kuriais buvo papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, taip pat palaikė muitinės poziciją dėl kuro žymėjimo privalomumo. Taip pat atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-879/2014 išnagrinėjęs panašų ginčą pasisakė, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta akcizų lengvata, privalėjo tokį kurą pažymėti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kaip matyti iš bylos duomenų, šioje byloje Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata nebuvo taikoma ir aiškinama, atsakovo paminėta byla su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa (administracinėje byloje Nr. A602-879/2014 ginčas kilo dėl teisės aktų, reglamentuojančių akcizo lengvatų taikymo sąlygas, aiškinimo, t. y. ar specialios paskirties degalų dažymas yra privalomas, norint pasinaudoti akcizų lengvata, numatyta Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės taikyti lengvatinį akcizo mokestį importuotai prekei, kuri buvo paneigta pareiškėjo ginčijamais muitinės sprendimais, nusprendus importuotai prekei, deklaracijoje nurodytai kaip „šildymo kuras-alyva“, suteikti Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąraše numatytą X304 kodą), todėl šie argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Kaip jau minėta, atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012), o aptariamu atveju nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Atsakovo nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog administracinių teismų praktika šiuo klausimu yra prieštaringa. Taigi teisėjų kolegija, nagrinėjanti prašymus atnaujinti procesą, nevertina, jog minėtos aplinkybės sudaro pagrindą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-852/2014.

Kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą, atsakovas nesutinka su teismo pozicija, dėl poįstatyminio akto, ribojančio teisę į lengvatą, mano, jog pareiškėjo importuota prekė galėjo ir turėjo būti žymima Taisyklėse nustatyta tvarka, taip pat atsakovas laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino nuostatas, susijusias su akcizo lengvatos taikymu bei atitinkamu prekės žymėjimu, be to, atsakovo manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 neatsakė į esminį šiame ginče iškilusį klausimą, ar poįstatyminis teisės aktas (nagrinėjamu atveju – Taisyklės) gali nustatyti kitokius reikalavimus kuro žymėjimui nei tie, kuriuos numatė Akcizų įstatymas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Atsakovo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog atsakovas iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją, par. 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje R. prieš Rusiją, par. 51–58).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog atsakovo Muitinės departamento prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasAnatolijus BaranovasSkirgailė Žalimienė