Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izprojektai“ ieškinį atsakovui R. L. dėl 198 549,56 Eur žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Izprojektai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. L. 198 549,56 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad įmonei 2020 m. gegužės 18 d. iškėlus bankroto bylą, atsakovas, kuris buvo įmonės akcininkas ir vadovas, neįvykdė teismo nutartimi ir įstatymu nustatytos pareigos perduoti nemokumo administratoriui juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis ir visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Atsakovas perdavė tik nedidelę dalį UAB „Izprojektai“ priklausančio turto – vieną iš penkių įmonei priklausančių automobilių „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 263,47 Eur likutinės vertės. Transporto priemonė „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuota. Atsakovas taip pat privalėjo perduoti 500,30 Eur likutinės vertės automobilį „Chrysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2 402,59 Eur likutinės vertės 2008 m. automobilį „Ford Focus“ ir 4 995,87 Eur likutinės vertės automobilį „Mercedes-Benz CLK 270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įmonė kasoje turėjo 136 323,30 Eur, tačiau piniginės lėšos nebuvo perduotos. Be to, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. pirkėjui Zvizda Montage GmbH&Co.KG buvo išrašytos septynios PVM sąskaitos faktūros, jose ranka įrašyta, kad atsakovas gavo atsiskaitymą grynaisiais pinigais už suteiktas paslaugas, iš viso – 54 327,50 Eur, tačiau pinigai į įmonės kasą nebuvo įnešti. Dokumentų apie piniginių lėšų arba turto panaudojimą nepateikta, o atsakovas 2020 m. kovo 4 d. paaiškinime nurodė, kad realiai UAB „Izprojektai“ kasoje nėra virš 150 000 Eur likučio. Atsakovas savo kaltais veiksmais padarė įmonei ir jos kreditoriams žalą, kurią privalo atlyginti, t. y. sumokėti 144 22,06 Eur neperduoto turto vertę pagal 2020 m. birželio 6 d. balansą ir 54 327,50 Eur sumą, gautą iš paslaugų pirkėjo Zvizda Montage GmbH&Co. KG.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 69 809,13 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos perduoti ieškovės nemokumo administratorei įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis. Teismas nustatė, kad pagal įmonės apskaitos dokumentus atsakovas neperdavė 136 323,30 Eur kasos likučio, trijų 7 898,76 Eur likutinės vertės automobilių, taip pat į įmonės kasą neįnešė ir neperdavė 54 327,50 Eur grynųjų pinigų, gautų pagal septynias įmonės išrašytas PVM sąskaitas faktūras iš Zvizda Montage GmbH&Co.KG už darbuotojų laikino įdarbinimo paslaugų teikimą. Nors atsakovas teigė, kad šių pinigų negavo, juos gavo V. R., o sąskaitas jis buvo priverstas pasirašyti, įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsakovas teigė, kad kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau vėliau jį nutraukė, vykdydamas nemokumo administratorės nurodymą, tačiau į bylą jokių šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų ar kitų įrodymų taip pat nepateikė.

5. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog išgrynino įmonės lėšas iš sąskaitos ir perdavė pinigus verslo partneriui pagal žodinį susitarimą. Ir nors atsakovas teigė, kad lėšos buvo reikalingos įmonės darbuotojams apgyvendinti ir sumokėti kitas įmokas, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį, nepateikė. Taip pat teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog šios lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje teisėtu pagrindu. Byloje nėra įrodymų, kad lėšos, sumokėtos atsakovui pagal jo įmonės PVM sąskaitas faktūras už darbuotojų įmonėje Zvizda Montage GmbH&Co.KG laikiną įdarbinimą, jam nebuvo įteiktos arba iš jo paimtos prieš atsakovo valią. Nors atsakovas nurodo, kad kreipėsi dėl 235 294,90 Eur skolos ir 2 471,42 Eur delspinigių išieškojimo iš kitos ieškovės partnerės Zvizda Montage Schiffs-Innenausbau, tačiau byloje nėra duomenų, jog skola būtų buvusi priteista. Atsakovas teigia, kad byla buvo nutraukta, be to, teismas nustatė, jog pagal buhalterinės apskaitos dokumentus minėta įmonė ieškovei skolinga tik 51 357,87 Eur pagal septynias PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. Be kita ko, atsakovas nurodė, kad kitas įmonės turtas –automobilis „Chrysler“ – liko kažkur aikštelėje Vokietijoje ir kiti du – Ukrainoje, jų grąžinimu nesirūpina, nes tai neefektyvu, automobilius pagal įmonės įgaliojimą naudojo įmonės darbuotojai.

6. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė, kad atsakovas kaip įmonės vadovas elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, tyčia iššvaistė įmonės lėšas ir prarado turtą, tokiu būdu padarė įmonei ir jos kreditoriams 198 549,56 Eur žalą. Netekusi apyvartinių lėšų ir turto įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, įmonės veikla buvo nutraukta, kas privedė prie bankroto. Teismas pažymėjo, kad įmonės kreditiniai reikalavimai siekia tik 57 074,13 Eur ir jeigu atsakovas nebūtų atlikęs anksčiau nurodytų neteisėtų veiksmų, įmonė nebūtų patyrusi bankroto, turėtų pakankamai apyvartinių lėšų tęsti veiklą.

7. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad jis nėra kaltas dėl žalos padarymo, o pinigus išgrynindavo ir veždavo į Vokietiją įteikti Zvizda Montage GmbH&Co.KG ir Zvizda Montage Schiffs-Innenausbau vadovui I. Z., nes reikėjo apmokėti darbuotojų apgyvendinimo ir kitas išlaidas, jo priverstas pasirašė, jog gavo atsiskaitymą, nors faktiškai jo negavo. Toks ieškovės įsipareigojimas nenumatytas 2019 m. sausio 2 d. Zvizda Montage Schiffs-Innenausbau ir UAB „Izprojektai“ darbo sutartyje (derybų protokole), be to, atsakovas, kaip pats nurodė, 136 323,30 Eur sumą, kuri susidarė per ketverius metus, dalimis, kiekvieną mėnesį po 3 000–4 000 Eur, išgrynindavo iš sąskaitos ir nuveždavo Zvizda Montage; pasiaiškinime „Sodrai“ ir teismui nurodė, kad toks buvo žodinis susitarimas – Zvizda Montage į įmonės sąskaitą įmokėdavo daugiau lėšų, o jis išgrynindavo ir veždavo atgal I. Z.. Atsakovas nesikreipė į teisėsaugos organus dėl patirto smurto ar prievartos veiksmų, teismo siūlymu į bylą nepateikė kitų leistinų įrodymų savo teiginiams pagrįsti, visus į valstybinę kalbą išverstus papildomai po bylos atnaujinimo pateiktus dokumentus (iš jų ir vokiečių kalba pateiktą 2020 m. vasario 11 d. IG Metall Vorstand neigiamą atsakymą į prašymą) teismas ištyrė ir įvertino. Taip pat kaltės prezumpcijos nepaneigia atsakovo teiginiai apie tai, kad įmonės automobilių neperdavė administratoriui dėl to, jog neefektyvu šiuos automobilius pargabenti iš Vokietijos ir Ukrainos. Teismas pažymėjo, kad šie teiginiai nepagrįsti įrodymais, be to, net ir papildomos išlaidos pervežant automobilius nėra pagrindas atleisti įmonės vadovą nuo pareigos perduoti įmonės turtą nemokumo administratorei.

8. Teismas pritarė ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams dėl visiško nuostolių atlyginimo principo, sprendžiant dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei, tačiau nagrinėjamu atveju nuostolių atlyginimą sumažino iki 69 809,13 Eur (57 074,13 Eur kreditinių reikalavimų suma + 12 735 Eur administravimo išlaidos bankroto byloje). Teismas tokį sprendimą priėmė įvertinęs faktą, kad atsakovo psichinė ir fizinė sveikata pašlijusi ir tai neabejotinai sumažina galimybę dirbti papildomus darbus ir pačių darbų pasiūlymus, jog atsakovas turi daugiau kreditorių, iš jų ir nepilnamečių vaikų, visiškas nuostolių atlyginimas gali sukelti atsakovui nepriimtinas ir sunkias pasekmes. Teismas nustatė, kad atsakovas 2020 metais patyrė insultą, sirgo SARS-CoV-2, kelis kartus gydėsi stacionare dėl inkstų veiklos sutrikimų ir kitų ligų, gydymas tęsiamas. Teisme nuo 2020 m. gruodžio 2 d. nagrinėjama byla dėl atsakovo santuokos nutraukimo, šeima turi virš 130 000 Eur negrąžintų butams įsigyti suteiktų paskolų; nuo 2021 m. rugpjūčio 24 d. teisme nagrinėjama byla dėl 35 480 Eur žalos atlyginimo priteisimo tai pačiai ieškovei, be to, įsiteisėjo ir perduotas vykdyti 2020 m. birželio 18 d. teismo įsakymas dėl 21 600 Eur išlaikymo skolos ir išlaikymo periodinėmis išmokomis po 300 Eur vaikams išlaikyti išieškojimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, byloje nustatytus faktus, paviršutiniškai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas nepasisakė ir neargumentavo dėl atsakovo pateiktų įrodymų, o būtent, dėl Vokietijos Federacijos advokatų pateiktų procesinių dokumentų; verslo partnerio Zvizda Montage ir Zvizda Montage GmbH&Co.KG veiksmų, neteisėtai, be jokio pagrindo išmokant darbo išmokas buvusiems darbuotojams neapskaitytomis lėšomis; mokesčių ir skolų perkėlimo atsakovui, panaudojus prieš jį psichologinį ir fizinį smurtą.

9.2. Teismas nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nurodė, kad atsisako priimti ir grąžina 2021 m. balandžio 12 d. atsakovo pateiktą pareiškimą, kuris buvo pagrindas bylą atnaujinti įrodymų tyrimo dalyje, nors pats teismas nepagrįstai iš atsakovo reikalavo atlikti dokumentų vertimus, kurie priklausė ieškovui. Nėra suprantama, kodėl teismas šio pareiškimo neišsprendė, priimdamas atskirą motyvuotą nutartį, o tai atliko sprendimo rezoliucinėje dalyje.

9.3. Teismas nepagrįstai netenkinto atsakovo prašymo prijungti rašytinius įrodymus, kurie nebuvo išversti iš vokiečių į lietuvių kalbą, nors šie buvo susiję su Vokietijos Federacijoje iškeltomis bylomis Zvizda Montage ir Zvizda Montage GmbH&Co.KG atžvilgiu dėl neapmokėtų sąskaitų, kurių neapmokėjimas ir sužlugdė įmonės veiklą. Ankstesniais prašymais atsakovas ne kartą prašė teismo padėti sureguliuoti dokumentų vertimą, kad šie būtų prijungti prie bylos ir išanalizuoti. Dalį dokumentų išvertė ir teismui pateikė ieškovė, tačiau tik tą dalį, kuri buvo naudinga jos pačios nesąžiningiems tikslams pasiekti, t. y. nepagrįstai atsakovui priteisti skolą, ta dalimi, kuri pagal sąskaitas buvo neapmokėta bendrovių Zvizda Montage ir Zvizda Montage GmbH&Co.KG. Teismas nepagrįstai nereikalavo, kad ieškovė išverstų visus dokumentus, nors jie priklausė UAB „Izprojektai“ ir perėmus ieškovės valdymą, minėtais dokumentais disponavo nemokumo administratorė, todėl šiuo atveju, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus išversti privalėjo ieškovė, o ne atsakovas.

9.4. Teismas, tenkindamas dalį ieškovės ieškinio, laikė, kad atsakovas iš dalies atliko neteisėtus veiksmus, tačiau jų nedetalizavo. Teismo sprendimas negali būti grindžiamos spėlionėmis ar prielaidomis, tačiau šiuo atveju teismas priėmė būtent tokį sprendimą.

2. Ieškovė bankrutavusi UAB „Izprojektai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1. Sprendime yra išnagrinėti visi į bylą pateikti įrodymai, teismas detaliai pasisakė ir motyvavo dėl visų byloje esančių įrodymų.

10.2. Teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo vokiečių kalba pateiktus duomenis ir nurodė, kad turi būti pateiktas vertimas į lietuvių kalbą, nes taip numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 113 straipsnio 3 dalis.

10.3. Apeliaciniame skunde nurodomi tik abstraktūs teiginiai, kad teismas nenustatė visų ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, bei neteisingai aiškino ginčo santykiui taikytų teisės normų turinį. Apeliantas apskriti nenurodo, kokios aplinkybės byloje liko nenustatytos ar netinkamai įvertintos. 2021 m. vasario 1 d. nutartimi teismas atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, pareikalavo iš ieškovės pateikti papildomus įrodymus, o ieškovė nutartyje nurodytus įpareigojimus įvykdė. 2020 m. lapkričio 20 d. nutartimi ir vėlesniais procesiniais sprendimais teismas siūlė atsakovui pasirūpinti atstovavimu, bei nustatė papildomą terminą papildomiems įrodymams pateikti, tačiau atsakovas jokių papildomų įrodymų ar duomenų nepateikė.

10.4. Teismo nesaisto ir neįpareigoja šalių nurodytų teisės normų taikymas, būtent teismui tenka pareiga išnagrinėjus bylą pagal surinktus įrodymus tinkamai taikyti teisės normas, ką teismas ir padarė, priimdamas sprendimą byloje.

10.5. Teismas, spręsdamas dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, pritarė ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams dėl visiško nuostolių atlyginimo principo, tačiau nagrinėjamu atveju nuostolių atlyginimą sumažino iki 69 809,13 Eur.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytus faktus.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

14. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

15. Nagrinėjamos bylos atveju matyti tai, kad dauguma apelianto nurodomų aplinkybių yra pagrįstos tik jo paties paaiškinimais. Apeliaciniame skunde jis nurodo, jog vienos ar kitos teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais, teismas įrodymus įvertino nekvalifikuotai, tačiau skunde nėra nurodoma, kokie konkrečiai įrodymai buvo įvertinti netinkamai.

16. Apeliantas akcentuoja, kad teismas nepasisakė ir neargumentavo dėl atsakovo pateiktų įrodymų, o būtent, dėl Vokietijos Federacijos advokatų pateiktų procesinių dokumentų; verslo partnerio Zvizda Montage ir Zvizda Montage GmbH&Co.KG veiksmų, neteisėtai, be jokio pagrindo išmokant darbo išmokas buvusiems darbuotojams neapskaitytomis lėšomis; mokesčių ir skolų perkėlimo atsakovui, panaudojus prieš jį psichologinį ir fizinį smurtą; nepagrįstai netenkinto atsakovo prašymo prijungti rašytinius įrodymus, kurie nebuvo išversti iš vokiečių į lietuvių kalbą, nors šie buvo susiję su Vokietijos Federacijoje iškeltomis bylomis Zvizda Montage ir Zvizda Montage GmbH&Co.KG atžvilgiu.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 11 straipsnyje nurodyta, jog teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį, Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. CPK 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. CPK 198 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas. Valstybinės kalbos principas taikomas visiems procesiniams dokumentams ir jų priedams, todėl teismas, sprendžiantis procesinių dokumentų priėmimo klausimą, turi reikalauti, kad būtų pateikti procesinių dokumentų ir jų priedų vertimai į valstybinę kalbą. Įstatymas nenumato išimčių procesinių dokumentų priedų kalbai, kaip teigia apeliantas, jog dokumentai turi būti verčiami to asmens, kuriam dokumentai priklauso. Kaip jau minėta, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, todėl užtikrinti procesinių dokumentų vertinimą turi būti ta šalis, kuris teikia įrodymus, siekdama pagrįsti nurodomas aplinkybes. Kadangi kiekvienas bylos šalies teikiamas procesinis dokumentas ar jo priedas privalo būti suprantamas ne tik teismui, bet ir kitai proceso šaliai, todėl apelianto teiktų priedų trūkumai teismo buvo nustatyti pagrįstai, o apeliantui šių trūkumų nepašalinus, juos pagrįstai atsisakyta vertinti.

18. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikšdama reikalavimą atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad buvęs įmonės vadovas (apeliantas) neišsaugojo įmonės turto ir jo neperdavė bankroto administratorei, pateikė ir tam tikrus tai patvirtinančius įrodymus (įmonės balansą, PVM sąskaitas faktūras, kuriose apeliantas pasirašęs, kad apmokėjimas iš Zvizda Montage GmbH&Co.KG gautas grynaisiais pinigais, 2020 m. kovo 4 d. apelianto teiktą VSDFV Klaipėdos skyriui paaiškinimą ir laikotarpio nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. vasario 14 d. kasos knygos išrašą). Apeliantas, atsikirsdamas į pareikštą ieškinį, nurodė, kad jis išgrynino įmonės lėšas iš įmonės sąskaitos ir perdavė pinigus savo verslo partneriui Zvizda Montage GmbH&Co.KG, taip pat tai, jog lėšos buvo reikalingos įmonės darbuotojams apgyvendinti ir sumokėti kitas įmokas. Taigi, įrodyti aplinkybes, esančias jo atsikirtimo faktiniu pagrindu, turėjo apeliantas (CPK 178 straipsnis).

19. Vertinant teismo atliktą įrodymų tyrimą dėl apelianto, kaip įmonės vadovo, veiksmų, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas įmonės turtą prarado dėl nerūpestingumo ir aplaidumo, taip padarydamas 198 549,56 Eur dydžio žalą įmonei ir jos kreditoriams. Visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad įmonė turėjo turto, kurį apeliantas prarado (CPK 178, 185 straipsniai). Byloje pateiktas 2020 m. birželio 6 d. įmonės balansas, pagal kurį, įmonės kasos likutis yra 136 323,30 Eur, tačiau pinigai nemokumo administratorei nebuvo perduoti, nepateikti piniginių lėšų panaudojimo įmonės tikslais įrodymai. Taip pat įmonės balanse nurodoma, kad įmonei priklauso transporto priemonės: „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Chrysler Grand Voyager“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Ford Focus“, ir „Mercedes-Benz CLK 270“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Iš minėtų transporto priemonių apeliantas nemokumo administratorei perdavė tik „Volkswagen Passat“, kurios likutinė vertė yra 263,47 Eur. Kaip nustatyta byloje, transporto priemonė „Toyota Avensis“ buvo sulaikyta Lenkijos Korčovos pasienio tarnybos pareigūnų ir paimta 2018 m. gegužės 2 d., tyrimo metu nustatyta, kad ji nuo 2009 m. spalio 15 d. vogta Prancūzijoje ir yra ieškoma. Likusių transporto priemonių buvimo vieta apskritai yra nežinoma. Taip pat byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantas grynaisiais pinigais laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. sausio 13 d. gavo atsiskaitymą iš Zvizda Montage GmbH&Co.KG už darbuotojų laikino įdarbinimo paslaugų teikimą pagal septynias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 54 327,50 Eur.

20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog pirmiau minėtų pinigų nėra gavęs, nes juos gavo V. R., tačiau ant minėtų sąskaitų pasirašė, nes jį neva privertė Zvizda Montage, buvo grasinama, kad atvažiuos į namus. Apeliantas ir apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes, tačiau, kaip jau minėta, įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius – byloje nėra (CPK 178, 185 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantui ne kartą buvo siūloma pateikti įrodymus, tačiau apeliantas nebuvo pakankamai aktyvus. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kuria byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje, kartu apeliantui pasiūlyta pasirūpinti atstovavimu ir iki 2020 m. gruodžio 31 d. pateikti nutartyje nurodytus papildomus įrodymus – įrodymus apie sudarytus sandorius su Zvizda Montage ir Zvizda Montage GmbH&Co.KG, apie nagrinėjamą bylą Vokietijos Federacijos teismuose ir priimtus procesinius sprendimus. Nei iki teismo nustatyto termino, nei iki 2021 m. sausio 12 d. teismo posėdžio apeliantas jokių įrodymų nepateikė, taip pat neatvyko ir į bylos nagrinėjimą (dieną prieš pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą). Atsižvelgiant į tai, kad apelianto neatvykimo į teismo posėdį priežastys nebuvo pripažintos svarbiomis, teismas bylą išnagrinėjo apeliantui nedalyvaujant ir atidėjo sprendimo paskelbimą. Nepaisant to, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir šalys įpareigotos pateikti įrodymus – iš apelianto teismas pareikalavo iki 2021 m. vasario 26 d. pateikti nutartyje nurodytus papildomus įrodymus apie Vokietijos Federacijoje iškeltą bylą dėl 237 766,62 Eur žalos priteisimo, apie bylos nagrinėjimo vietą, stadiją ir priimtus procesinius sprendimus, kitus atsiliepime į ieškinį nurodytus įrodymus, taip pat pasiūlyti pateikti kitus papildomus įrodymus apie įmonės veiklą, gautų lėšų paskirstymą, buhalterinę apskaitą. Apeliantas 2021 m. vasario 26 d. pateikė teismui prašymą pratęsti terminą papildomų dokumentų pateikimui iki 2021 m. kovo 5 d. Šį prašymą teismas taip pat tenkino. Apeliantas pateikė teismui dokumentus, kurių dalis buvo vokiečių kalba, prašė teismo šiuos įrodymus išversti į lietuvių kalbą, tačiau dar 2021 m. kovo 9 d. apeliantas buvo informuotas, kad jo prašymas dėl dokumentų vertimo nėra tenkintas. Iki teismo posėdžio, kuris vyko 2021 m. kovo 24 d. apeliantas nepateikė teikiamų dokumentų vertimo į lietuvių kalbą. Taigi, nors apeliantui buvo suteikta galimybė teikti įrodymus, tačiau jis nebuvo pakankamai aktyvus, nuo 2020 m. rugsėjo mėn. savo teise CPK nustatyta tvarka teikti įrodymus nepasinaudojo, o atsikirtimus grindė tik savo paaiškinimais.

21. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, tenkindamas dalį ieškovės ieškinio, laikė, kad atsakovas iš dalies atliko neteisėtus veiksmus, tačiau jų nedetalizavo. Teismo sprendimas negali būti grindžiamos spėlionėmis ar prielaidomis, tačiau šiuo atveju teismas priėmė būtent tokį sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog egzistuoja visos apelianto civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai), tačiau teismas, atsižvelgęs būtent į apelianto finansinę, šeiminę padėtį, sveikatos būklę, taip pat į bendrą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų bei administravimo išlaidų dydį, nusprendė taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, numatančią teisę sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių atsakovui. Ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Taigi, sprendimas, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrįstas spėjimais ar prielaidomis, o žalos dydis sumažintas siekiant išvengti sunkių padarinių apeliantui, kartu užtikrinant ir apelianto skunde akcentuojamą Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimą.

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteikė, o CPK 313 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas dėl apelianto priimi blogesnį sprendimą, negu yra skundžiamas, nevertina sprendimo dalies, kuria buvo nuspręsta sumažinti ieškovei iš apelianto priteisiamos žalos dydį.

23. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai skundžiamu sprendimu atsisakė priimti ir grąžino 2021 m. balandžio 12 d. pateiktą pareiškimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinę bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo 2021 m. kovo 24 d. teismo posėdyje ir išėjo priimti sprendimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, apelianto pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo buvo gautas bylą išnagrinėjus iš esmės – 2021 m. balandžio 12 d. (CPK 251 straipsnis) jau teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 257 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie procesiniai dokumentai, prašymai, įrodymai ir kita negali būti teikiami bei vertinami, nes jau yra baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės. Taip pat dar kartą paminėtina, kad teismas bylos nagrinėjimą jau buvo vieną kartą atnaujinęs ir pakartotinai sudaręs apeliantui sąlygas pateikti papildomus įrodymus, tačiau apeliantas šia teise nesinaudojo. Toks apelianto elgesys iš esmė prieštarauja civilinio proceso principams, užtikrinantiems koncentruotą ir ekonomišką ginčo nagrinėjimą teisme (CPK 7 straipsnis).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad apeliantas, būdamas įmonės vadovu, prarado jos turtą, taip padarydamas žalą įmonei ir jos kreditoriams, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jo paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokioss faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

Dėl bylos procesinės baigties

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.