Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.1.5.2.; 1.1.3.4.; 1.1.14.; 1.2.5.4.2.; 1.2.14.10.2.1.; 1.2.22.9.2.; 1.2.26.2.; 2.1.2.11.; 2.4.6.6.5.; 2.4.7.

2018 m. liepos 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, B. B. gynėjui advokatui Aidui Venckui, B. B. atstovė pagal įstatymą S. B.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, B. B. gynėjo ad­vokato Aido Venckaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. va­sario 1 d. nutarties, kuria pripažinta, kad B. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi red.), 258 straipsnio 2 dalyje, 145 straips­nio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, ir taikė B. B. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, bendro stebėjimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B. 2015 m. liepos 9 d. apie 15.20 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), elg­da­masis agresyviai, reikalavo (duomenys neskelbtini) muziejaus raktų bei grasino atim­ti muziejaus įėjimo kodą, nerišliai kalbėjo apie morgus, sakydamas, kad darbuotojams blo­gai baigsis, šiais savo neadekvačiais veiksmais sutrikdė valstybės tarnautojų darbą, savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. įvykdė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi red.).Be to jis, tiksliau nenustatytu laiku, neturėdamas leidimo, nenustatytu būdu įgijo duriamojo – pjau­namojo poveikio „D“ kategorijos nešaunamąjį - šaltąjį ginklą, pagamintą pramoniniu būdu, kurį nešiojosi, taip neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu iki 2015 m. liepos 9 d. 15.45 val., kol policijos pareigūnai pas jį ginklą rado ir paėmė, t. y. įvykdė įstatymo uždraustą veiką, nu­ma­tytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.Be to jis, 2015 m. birželio mėn. viduryje, tiksliau nenustatytu laiku, antstolio V. Z. kon­toroje, esančioje (duomenys neskelbtini), įsiveržęs į kabinetą, ant antstolio darbo stalo padėjęs krep­šį ir biliardo lazdą, reikalavo nuimti areštą nuo jo sąskaitų, o antstoliui atsisakius tai pada­ryti, kalbėdamas anglų ir rusų kalbomis, grasino antstoliui susidorojimu, jei šis per dvi savaites neįvykdys jo reikalavimo, tokiais savo veiksmais davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2015 m. birželio 19 d., antstolio V. Z. kon­to­ro­je, esančioje (duomenys neskelbtini), glostydamas kabinete buvusią 50 cm aukščio Te­mi­dės statulą bei sakydamas, kad viską apie antstolį žino, t. y. pateikdamas teisingus ant­s­tolio duomenis - banko pavadinimą, mokėjimo kortelės PIN kodą ir sąskaitos likutį bei gra­sindamas susidorojimu, reikalavo antstolio V. Z. nuimti areštą nuo jo sąskaitų, tokiais savo veiksmais davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti,tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2015 m. birželio 22 d., apie 9.15 val., (duomenys neskelbtini), eidamas požemine perėja šalia antstolio V. Z., prisidėjęs telefoną prie au­sies sakė „...storulis čia dabar yra Senamiestyje, perėjoje, jį reikia paimti ir nuvežti į mišką, pavedimą jums vėliau padarysiu“, taip sukėlė V. Z. baimę, tokiais savo veiksmais davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti,tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2015 m. liepos 9 d., apie 11 val., antstolio V. Z. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), reikalavo išieškoti pinigus iš jo sko­lininko, o antstoliui nesutikus, pasakė „gal neišsižudykim“,tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2015 m. liepos 11 d., apie 17.30 val., į V. Z. viešai paskelbtą mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nr. (duomenys neskelbtini), atsiuntė gra­si­nančią trumpąją žinutę „...nuo pirmadienio geriau, kad turėtumėt visada prie savęs shau­namąjį ginklą“, tokiais savo veiksmais davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvyk­dyti, taip sistemingai baugino antstolį V. Z., t. y. įvykdė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.Be to jis, 2016 m. lapkričio 25 d., apie 9.32 val., išdaužė lauko durų lango stiklą, pro angą įmetė sumirkytus degiuoju skysčiu skudurus ir padegė žiebtuvėliu (duomenys neskelbtini) pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais, visuotinai pavojingu būdu - padegant, sugadino svetimą turtą, pada­ry­da­mas (duomenys neskelbtini) turtinę žalą, t. y. įvykdė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyjeKauno apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė išvadą, kad B. B., darydamas įstatymo uždraustas veikas, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jį pripažino nepakaltinamu.Apeliaciniame skunde asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, B. B. gynėjas advokatas Aidas Venckus prašo panaikinti Kauno apylin­kės teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą: nutraukti šią baudžiamąją bylą B. B. atžvilgiu dalyse dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje padarymo, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar bau­džia­mojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.); nutraukti šią baudžiamąją bylą B. B. atžvilgiu, dalyje dėl nusi­kals­ta­mos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo, neįrodžius, kad B. B. padarė nurodytą nusikalstamą veiką.Skunde teigiama, jog teismas, darydamas išvadą, kad B. B. padarė nusikalstamą veiką, nu­matytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes B. B. veiksmuose nėra būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties elemento - realaus visuo­me­nės rimties ar tvarkos sutrikdymo ir jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, už kurį ga­li­ma baudžiamoji atsakomybė, ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus vertino pažeis­da­mas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus bei nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos. Gynėjo teigimu, pirmos instancijos teismo išvada, jog B. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta, ka­dan­gi nei agresyvus elgesys, nei nerišli kalba apie morgus, užuominos apie blogą baigtį valstybės tarnautojams ar nedetalizuoti neadekvatūs veiksmai viešoje vie­toje nepatenka į BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Teismo posėdyje liudytoja A. N. nurodė, kad apie 2015 m. liepos 9 d. įvykį ji nieko pasakyti negali, nes tuo metu atostogavo ir dar­be nebuvo. Liudytojas M. S. teismo posėdyje patvirtino, kad buvo gavęs nuro­dy­mą 2015 m. liepos 9 d. nuvykti į (duomenys neskelbtini), kur rado B. B., kuris elgėsi ramiai, nei jam, nei jo kolegai nesi­prie­šino, tik atsisakė jiems prisistatyti, dėl ko buvo sulaikytas. Šiuo atveju galėtų būti įrodinėjama tik liudytojų A. L., S. S. ir R. Ž. parodymais, duotais nagrinėjant bylą teisme, kadangi ka­sacinės instancijos teismas aiškina, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pa­rei­gūnų iki­teis­minio tyrimo metu surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuos­prendį teis­mui neturi.2015 m. liepos 9 d. B. B. valstybinės institucijos darbo metu atvyko į (duomenys neskelbtini). Ten užėjo į nenustatytą skaičių įstaigos kabinetų, patekimas į kuriuos neribojamas, galimai ieškodamas asmens, su kuriuo prieš tai buvo ben­dravęs telefonu. Įstaigos priimamajame bendravo su liudytoju A. L.. Jų pokalbį girdėjo liudytoja R. Ž.. Liudytojas S. S. A. L. pa­sa­kė, kad pas juos atėjo žmo­gus, apie kurį buvo girdėję iš (duomenys neskelbtini) darbuotojų, kad jis tariamai išdaužė (duomenys neskelbtini) muziejaus langą, dėl ko nuėjo kviesti po­li­ci­jos pareigūnus. Šis liudytojas pa­tvirtino, kad B. B. jam negrasino, neagresyviai pradėjo įvedinėti savo tvarką, vaikš­čio­ti po kabinetus. Jų įstaigos darbas buvo sutrikdytas dėl to, kad jis turėjo rašyti pa­reiš­ki­mą policijai. Liudytojas S. S. patvirtino, kai A. L. bendravo su B. B., jų ins­ti­tu­cijos darbas vyko normaliai. Dėl B. B. veiks­mų nenukentėjo nei vienas asmuo. Iš liu­dy­tojų A. L., S. S. ir R. Ž. parodymų matyti, kad dėl paminėtų B. B. veiksmų jiems nebuvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, dėl ko jie nebuvo pri­pa­žin­ti nukentėjusiais. Vien aplinkybė, kad institucijos vadovas nusprendė iškviesti policijos pareigūnus dėl ta­riamai netinkamo B. B. elgesio, kurio jis pats nematė, negali būti abejonių nekeliančiu įrodymu, kad B. B. veiksmais buvo sutrikdyta institucijos veikla. Kad institucijos veikla realiai nebuvo sutrikdyta, patvirtino ir liudytoja R. Ž.. B. B. veiksmai truko trumpai, todėl dėl B. B. veiksmų realiai nebuvo sutrikdyta nei visuomenės rimtis, nei tvarka. Nors liudytojai R. Ž., A. L. ir S. S. teigė, kad B. B. elgesys jiems buvo nemalonus, tokie liudytojų parodymai negali būti pakankami iš­va­dai, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Nors B. B. buvo įtariamas ag­resyviai reikalavęs (duomenys neskelbtini) namo muziejaus raktų bei grasinęs atim­ti muziejaus įėjimo kodą, tokių aplinkybių nepatvirtino nei vienas iš liudytojų. B. B. bendravimas su A. L. buvo susijęs su B. B. pretenzijomis į jo (duomenys neskelbtini) turtą, dėl ko B. B. ben­dra­vimas su A. L. neišeina už privataus konflikto ribų ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, kurio 6 straipsnio 4 dalis (15-a įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014-10-14 iki 2016-09-01) numatė, kad "D" kategorijai priskiriami šaltieji ginklai nepriskirti draudžiamiesiems ginklams. Draudžiamieji ginklai, ginklų priedeliai ir šaud­menys, išvardinti nurodyto įstatymo 7 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad civilinėje apyvartoje draudžiami šaltieji ginklai su automatiškai iššokančia ar atsi­len­kiančia geležte, kuri atitinka bent vieną iš šioje dalyje nurodytų kriterijų. Pas B. B. as­mens kra­tos metu surastas ir paimtas durklas nėra priskirtas prie draudžiamų civilinėje apyvartoje, dėl ko netgi įrodžius, kad B. B. jį nešiojosi, už tai negalėtų kilti bau­džia­moji atsa­ko­mybė pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.Skunde pažymėta, jog bylos nagrinėjimo metu nus­ta­ty­ta, kad durklą B. B. ga­beno įdėtą į dėklą, o su juo ir į kuprinę, kas neabejotinai pa­tvir­tina, kad jis buvo transportuojamas to­kio­mis sąlygomis, kurios užtikrina, kad ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant. Šiuo at­ve­ju B. B. veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip nešau­na­mo­jo ginklo gabenimas, už ką BK 258 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta baudžiamoji at­sakomybė. Pirmos instancijos teis­mas nusprendė nurodytą duriamojo - pjaunamojo po­vei­kio "D" kategorijos nešaunamąjį ginklą, pramoniniu būdu pagamintą durklą, grąžinti B. B. įstatyminei atstovei S. B., konstatuodamas, kad tai yra šeimos re­lik­vija, dėl ko jo įgijimo teisėtu­mo/­netei­sė­tu­mo klausimas šiuo atveju negali kilti netgi teoriškai. Skunde taip pat teigiama, kad liudytojai M. V. ir R. A. yra po­li­ci­jos pareigūnai, kurie negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad B. B. būtų atlikęs keturis sa­varankiškus veiksmus, ar dalį jų, kuriuos pirmos instancijos teismas laikė sistemingu V. Z. bauginimu, naudojant psichinę prievartą. Iš Kauno apygardos prokuratūros Kau­no apylinkės prokuratūros prokurorės 2017-11-15 nutarimo turinio akivaizdu, kad kalti­nant B. B. sistemingu antstolio V. Z. bauginimu jis nebuvo kaltinamas tai daręs nau­do­damas psichinę prievartą, tai yra jam net nebuvo inkriminuotas būtinasis nurodytos nusi­kals­tamos veikos sudėties elementas, dėl ko jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Pagal šiuo metu galiojančią BPK redakciją, bylą nagrinėjantis teis­mas savo iniciatyva negali išplėsti reiškiamo kaltinimo ir pasunkinti ginamojo teisinę padėtį savo iniciatyva jam inkriminuodamas psichinės prievartos panaudojimą. Vien dėl šios priežasties baudžiamoji byla dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straips­nio 2 dalyje, padarymo, B. B. atžvilgiu turi būti nutraukta jam nepadarius bau­džiamojo įstatymo uždraustos veikos.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad 2015 m. birželio mėnesį B. B. tu­rė­jo bent jau teorinę teisę reikalauti, kad antstolis V. Z. nuimtų areštą nuo jo sąs­kai­tų. Vien dėl šios priežasties B. B. išreikštas reikalavimas antstoliui panaikinti jo sąskaitų areš­tą negali būti vertinamas kaip antstolio bauginimas ir užtraukti bau­džia­mo­sios at­sa­komybės. Aplinkybė, ar B. B. nurodytą reikalavimą antstoliui išreiškė galimai ne visai etiškai, nepatenka į BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtį. Kuo pasireiškė B. B. ta­ria­mas įsiveržimas į antstolio kabinetą jo darbo metu nepaaiškino net antstolis V. Z.. Bylos na­grinėjimo metu buvo nustatyta, kad B. B. į antstolio kontorą buvo užėjęs jos darbo laiku ir jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip įsiveržimas į antstolio kabi­ne­tą, neatliko. Skunde pažymėta ir tai, kad šioje kaltinimo dalyje B. B. inkriminuojant sis­te­mingą antstolio bauginimą antstolio kontoroje šioje baudžiamojoje byloje nebuvo ap­klaus­tas nei vienas antstolio V. Z. kontoros darbuotojas, kuris galėtų patvirtinti arba pa­neigti kaltinime nurodytas aplinkybes.Iš V. Z. parodymų akivaizdu, kad skundžiamoje nutartyje pirmos instancijos teismas padarė bylos nagrinėjimo metu tirtiems įrodymas prieštaraujančią išvadą, jog B. B. ang­lų ir rusų kalbomis grasino antstoliui susidorojimu, kadangi pats antstolis V. Z. pripažino, kad kas jam buvo sakoma anglų kalba jis nesuprato, o rusų kalba B. B. pasa­kė tik tai, kad jam gali blogai baigtis, to niekaip nedetalizuodamas ir nesukon­kre­tin­da­mas, kas negali būti laikoma grasinimu susidoroti. Vien ta aplinkybė, kad B. B. su sa­vi­mi nešėsi biliardo lazdą, kurią kartu su kitais savo daiktais pasidėjo ant antstolio stalo, nelei­džia daryti pagrįstos išvados, kad tokiais veiksmais baugino antstolį ir darė tai naudodamas psichinę prievartą. Dėl nurodytų aplinkybių šis epizodas iš kaltinimo padarius nusikals­ta­mą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, turėjo būti pašalintas. Nei kabinete esančios Temidės statulos glostymas, nei banko mokėjimo kortelės PIN kodo ir sąskaitos likučio atskleidimas jų savininkui negali būti laikomas asmens bauginimu BK 145 straipsnio 2 dalies prasme ar psichinės prievartos vartojimu. Nors 2015 m. liepos 13 d. liudytojo apklausos metu V. Z. parodė, kad B. B. elgesys 2015-06-19 tariamai buvo agresyvus, ką skundžiamoje nutartyje pažodžiui atkartojo ir pirmos instancijos teis­mas, iš nurodytų procesinių dokumentų turinio nėra galimybės suprasti, kuo pasireiškė B. B. tariamai agresyvus elgesys, nes toks jo elgesio kvalifikavimas nutartyje neat­skleis­tas ir neargumentuotas. Svarbu pažymėti tai, kad nei liudytojo apklausoje, nei teismo posėdyje V. Z. nenurodė, kad 2015-06-19 B. B. būtų jam grasinęs susidorojimu. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog skundžiamos nutarties išvada, kad B. B. antstolio V. Z. kontoroje elgėsi agresyviai ir grasino V. Z. susidorojimu neati­tin­ka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, o tuo pačiu ir nukentėjusiojo V. Z. parodymų. Dėl nurodytų aplinkybių šis epizodas iš kaltinimo padarius nusikals­ta­mą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, taipogi turėjo būti pašalintas. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nukentėjusysis V. Z. yra antstolis, dėl ko B. B. turi teisę kreiptis į jį dėl skolos išieškojimo iš jo kreditorių. Kreipimasis į antstolį su prašymu išieškoti skolą iš jo skolininko, nepriklausomai nuo to, ar pareikšdamas tokį prašymą jis antstoliui pateikė visus būtinus dokumentus, patvirtinančius jo reikalavimo teisę ar ne, negali būti vertinamas kaip antstolio bauginimas. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, išskyrus suinteresuoto asmens, tai yra antstolio V. Z., paaiškinimus, kurie patvirtintų, kad B. B. 2015-07-09 antstolio V. Z. kontoroje būtų pasakęs teiginį „gal neišsižudykim“, nors ir šis teiginys pats sa­vai­me negali būti laikomas bauginimu, vartojant psichinę prievartą. Byloje nėra duomenų, kad B. B. priklausė mobi­laus ryšio telefono abonentas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Joje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog B. B. naudojosi nurodytu mobilaus ryšio telefono abo­nen­tu 2015 m. liepos 11 d., kad būtent jis būtų išsiuntęs V. Z. nurodyto turinio žinutę. Todėl ir šioje dalyje skundžiama nu­tartis pagrįsta ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, bet tik prielaidomis, taip akivaizdžiai nukrypstant nuo kasacinės ins­tan­ci­jos teismo suformuotos teisės tai­kymo ir aiškinimo praktikos, kas skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties nelei­džia laikyti nei pagrįsta, nei teisėta.Skundžiamoje nutartyje minimi liudytojai V. M. ir N. V. yra policijos pareigūnai, į įvykio vietą atvykę jau po kilusio gaisro, dėl ko negalėjo matyti jokių ap­lin­kybių. Aplinkybės, jog B. B. tariamai išdaužė (duomenys neskelbtini), durų stiklą ir pro angą įmetė su­mir­ky­tus degiuoju skysčiu skudurus, šiuo atveju buvo įrodinėjamos tik liudytojos D. R. parodymais, kadangi liudytoja S. V. 2017 m. gruodžio 21 d teismo posėdyje, nu­ro­dė, kad ji neatsimena įvykio aplinkybių, dėl ko negali nei patvirtinti, nei paneigti, savo pa­rodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, o prieš tai, šiame skunde jau aptarta kasacinės ins­tancijos teismo praktika (LAT nutartis Nr. 2K-671/2005, Nr. 2K-105/2010 ir kt.), drau­džia priimamą procesinį sprendimą grįsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro, iki­teis­minio tyrimo metu surinktais duomenimis. Nei skundžiamoje nutartyje nurodyta liu­dy­to­ja D. R., nei liudytojai V. M., nei N. V. nepatvirtino, kad būtų matę, kaip A. B., išdaužė pastato, esančio (duomenys neskelbtini) durų stiklą ir/ar įmetė į nurodytą pastatą degiu skysčiu sumirkytus skudurus.Liudytojos S. V. parodymai yra prieštaringi. 2016-11-25 apklausos metu liudytoja S. V. teigė, jog matė, kaip jos minimas vyriškis išdaužė priešais esančio pastato durų stiklą. 2017-01-25 ji to jau netvirtino, tik padarė prielaidą, kad būtent jos matytas vyriškis, kurį beje ji matė tik nueinantį nuo nurodyto pastato, išdaužė pastato durų stiklą, nes kitų žmo­nių gatvėje nebuvo. 2016-11-25 apklausos metu liudytoja S. V. teigė, kad vyras, kuris tariamai išdaužė durų stiklą, buvo apsirengęs su kamufliažinėmis kelnėmis ir tamsios spalvos liemene, tai 2017-01-25 ji jau teigė, kad nuo pastato nueinantis vyras buvo ap­si­ren­gęs kamufliažinėmis kelnėmis ir juodos spalvos striuke bei dėvėjo odines pirštines. Toliau liudytoja S. V. teigė, kad po 10 minučių pamatė, kad tas pats vyriškis iš turimo su sa­vi­mi maišelio pro angą duryse meta kažkokius skudurus. Po 10 min. pamatė, kad dega pas­tato (duomenys neskelbtini) durys ir pastato viduje, todėl paskambino 112 ir pranešė apie gaisrą. Liudytoja S. V. teisme nurodė, kad nepamena kas vyko 2016-11-25 dėl to negali nei pa­tvirtinti, nei paneigti, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, nes neprisimena, nepatvirtino, kad parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. Svarbu pažymėti, kad 2017 m. gruodžio 21 d. teismo posėdyje liudytoja D. R. patvirtino, jog jos kolegė, liudytoja S. V., nematė kaip buvo padegtas rankšluostis. Iš liudytojų D. R. ir S. V. parodymų akivaizdu, kad B. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, šiuo atveju galėjo būti įro­di­nė­jama tik liudytojos D. R. parodymais, tačiau ir jie neleidžia daryti abejonių neke­liančios išvados, kad būtent B. B. padarė šią nusikalstamą veiką.Vertinant liudytojos D. R. parodymus 2017 m. gruodžio 21d. teismo posėdyje svarbu yra tai, kad atsakydama į gynėjo klausimus, ji patvirtino, kad vyriškį, kuris padegė rankšluostį, kuris buvo užmestas ant pastato durų stiklo matė labai trumpai, iš antro pastato aukšto ir tik iš šono, todėl jo veido bruožų neįsidėmėjo. Be to liudytoja nurodė ir tai, jog mano, kad ne tas pats vyriškis išdaužė pastato durų stiklą ir padegė ant nurodyto stiklo likučių kabantį rankšluostį. Šios abejonės bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos, o skun­džiamoje pirmos instancijos teismo nutartyje aplamai neaptartos, dėl ko nėra gali­my­bės suprasti, kaip liudytojos D. R. parodymus teisme, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, vertino Kauno apylinkės teismas.2016-11-25 B. B. policijos pareigūnų V. M. ir N. V. buvo parodytas atpažinti liudytojoms D. R. ir S. V. net neapklausus jų apie aplinkybes, ku­riomis jos matė ar kitaip įsidėmėjo B. B., paminėtiems policijos pareigūnams įvar­di­jant jį kaip galimą įtariamąjį, nors tuo metu tam nebuvo teisinio pagrindo, šio procesinio veiks­mo net neįforminant BPK nustatyta tvarka. Vien dėl šios priežasties, pakartotinis pa­ro­dymo atpažinti veiksmais, atliktas atitinkamai 2017-01-18 ir 2017-01-25, liudytojoms S. V. ir D. R. parodžius atpažinti B. B., kaip tariamą įtariamąjį, aki­vaiz­džiai neatitinka BPK 191 straipsnio reikalavimų, dėl ko yra neteisėtas, o vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, tokio procesinio veiksmo metu užfiksuoti duomenys negali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.2017-02-21 specialisto išvadoje konstatuota, jog ant B. B. kelnių, pirštinių, striukės, ba­tų, supakuotų pakete Nr. 1, ir striukės, supakuotos pakete Nr. 2, yra degaus skysčio - žibalo arba dyzelino pėdsakų. Tuo tarpu kitame šios išvados sakinyje jau nurodoma priešingai, kad ant tirti pateiktos B. B. striukės, supakuotos pakete Nr. 2, degių skysčių pėdsakų nėra. Taigi iš tokios išvados nėra galimybės suprasti, ar ant B. B. striukės pakete Nr. 2 buvo surasta žibalo arba dyzelino pėdsakų, ar ne. Nežiūrint to, iš pa­minėtos specialisto iš­va­dos galima tik spėti, kad ant B. B. yra kažkurio degaus skysčio pėdsakai – arba ži­ba­lo, arba benzino, bet grįsti baudžiamojoje byloje priimamą procesinį spren­dimą prie­lai­domis draudžia kasacinės instancijos teismo suformuota tei­sės taikymo praktika. Kadangi visos abejonės baudžiamojoje byloje vertinamos kaltinamojo naudai, B. B. gynėjas nurodo, kad daro prielaidą, kuri nepaneigta jokiais teismui pateiktais ir ištirtais įrodymais, kad ant B. B. rūbų yra benzino pėdsakai. Tuo tarpu šios specialisto išvados 1-me punkte nurodyta, jog ant įvykio vietoje ap­degusio skuduro esantis skystis yra žibalas, kas reiškia, kad ant nurodyto skuduro su­ras­tas degus skystis arba jo pėdsakai nesutampa su degiu skysčiu arba jo pėdsakais, surastais ant B. B. rūbų. Tai reiškia, kad ši specialisto išvada negali būti laikoma įrodymu, pa­tvirtinančiu, kad būtent B. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad nei šioje specialisto išvadoje, nei jokiame kitame teismui pateiktame ir ištirtame procesiniame dokumente nėra duomenų apie tai, kad degus skystis, surastas ant B. B. rūbų ir degus skystis surastas ant įvykio vietoje paimto, apdegusio skuduro būtų tos pačios sudėties, ar turėję bendrą kilmės šaltinį.Pirmos instancijos teismas nusprendė sunaikinti B. B. priklausančius daiktus: dvejas striukes, dvejas kelnes, dvejus batus ir pirštines. Toks pirmos instancijos teismo spren­di­mas visiškai nemotyvuotas, dėl ko neaišku, kokiu įsta­tyminiu pagrindu pirmos instancijos teis­mas nusprendė sunaikinti B. B. asmeninius daiktus.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios me­dicinos priemonės, gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nuro­dy­tiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, B. B. gynėjo advo­ka­to Aido Venckaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą teisėjų ko­le­gija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, pažeisdamas BPK rei­ka­lavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Dėl baudžiamojo įsta­ty­mo už­draustos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje

Apeliaciniame skunde neigiama, kad B. B. padarė įstatyme uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi red.), pa­­da­rymo, ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas bei teigiama, kad teismo pa­da­rytos išvados neatitinka bylos ap­lin­kybių. Priimdamas sprendimą dėl B. B. inkriminuoto viešosios tvarkos pa­žei­dimo pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino ir ištyrė įvykio situa­ci­ją, pažeis­da­mas BPK reika­lavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl šios bau­džia­mojo įsta­ty­mo uždraustos veikos sudėties buvimo B. B. veiksmuose. Skundžiama teismo nutartimi pripažinta, kad B. B., būdamas nepakaltinamas, padarė bau­džiamojo įsta­tymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi red.), kuri numato at­sa­komybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, gra­si­ni­mais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, ir su­trik­dė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog pripažinta, kad B. B. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), elgdamasis agresyviai, reikalavo (duomenys neskelbtini) muziejaus raktų bei grasino atimti muziejaus įėjimo kodą, neriš­liai kalbėjo apie morgus, sakydamas, kad darbuotojams blogai baigsis, šiais savo neadekvačiais veiksmais sutrikdė valstybės tarnautojų darbą, savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą ap­lin­kiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar B. B. padarė baudžiamojo įsta­tymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi A. L., R. Ž., A. N., S. S., M. S. parodymais, juos laikė neginčijamais nusikalstamos veikos pa­darymą patvirtinančiais įrodymais ir jais grindė baudžiamojo įsta­tymo uždraustos veikos po­žymių buvimą B. B. veiksmuose. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas spren­dimą dėl šios baudžiamojo įsta­tymo uždraustos veikos požymių buvimo pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK rei­ka­la­vi­mus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl B. B. veiksmų - viešosios tvarkos pažeidimo sudėties buvimo. Apylinkės teismas, darydamas išvadą, kad B. B. padarė baudžiamojo įsta­tymo uždraustą veiką, nu­matytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pri­tai­kė baudžiamąjį įstatymą, nes B. B. veiksmuose nėra būtinojo šios veikos sudėties elemento - realaus visuo­me­nės rimties ar tvarkos sutrikdymo ir ji nesiekia tokio pa­vojingumo lygio, už kurį ga­li­ma baudžiamoji atsakomybė.Liudytojas A. L. parodė, kad jam į tarnybinį telefoną paskambino B. B. ir pradėjo pykti, įžeidinėti, grasinti. Kai pokalbis pasidarė nepakenčiamas, liudytojas padėjo ragelį. Tada B. B. paskambino dar du kartus. Vėliau B. B. atvyko į instituciją, pradėjo įžūliai vaikščioti po patalpas, skambinti į tarnybinį telefoną, pasakė „morge yra vietų“. Liudytojo nuomone, tai buvo grėsmingi pareiškimai. Bendraudamas su B. B. liudytojas jautėsi nesmagiai, sprendė, kad tai akiplėšiškas elgesys. Liudytoja R. Ž. parodė, kad (duomenys neskelbtini) patalpose B. B. vaikščiojo, energingai kalbėjo, grasino darbuotojams, mosikavo rankomis, atrodė grėsmingai, gra­sino nužudyti. Liudytoja A. N. parodė, kad jai paskambino vyriškis, prisistatė B. B., kalbėjo gana agresyviai, emocionaliai. Liudytojas S. S. parodė, kad B. B. vaikščiojo koridoriumi, nerišliai kažko reikalavo, kažką grasino, kalbėjo apie morgus, buvo ap­siblausęs. Įvertinusi liudytojų parodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręs­da­mas, kad B. B. padarė baudžiamojo įsta­tymo uždraustą veiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisme apklausti policijos pareigūnai įvykio nematė, liudytoja A. N. įvykio dieną atos­to­gavo, todėl remiasi tik aukščiau paminėtų liudytojų parodymais. Kolegija pažymi, jog pa­mi­nėtų liudytojų nurodytas B. B. elgesys gali būti vertinamas kaip nemandagus ir nepriimtinas, tačiau, kolegijos nuomone, B. B. veiksmais realiai nebuvo sutrikdyta nei visuomenės rimtis, nei tvarka ir jo veiksmuose nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamojo įsta­tymo uždraustos veikos sudėties elementų.Kolegija taip pat pažymi, jog nei agresyvus elgesys, nei nerišli nesukonkretinta kalba ar neadek­vatūs veiksmai viešoje vietoje nepatenka į BK 284 straipsnio dispoziciją. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nedetalizuoja, kaip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, koks B. B. elgesys vertintinas kaip įžūlus. Nors liudytojai teigė, kad jiems B. B. elgesys buvo nemalonus, tačiau nenurodė, kad jiems būtų padaryta kokia nors žala. Nei vienas iš liudytojų nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. Liudytojai nenurodė B. B. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami, kaip piktybiškas tyčiojimasis ar vandališki veiksmai. Vi­suo­me­nės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pa­var­to­tas fizinis smur­tas, aplinkiniai pasijuto pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar dar­bas, pa­da­ryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms su­keltas dide­lis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Spren­džiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsi­žvel­gia­ma ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiks­mai (ka­sa­cinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-895/2015).Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog vien aplinkybė, kad B. B. vaikš­čiojo po patalpas, energingai kalbėjo, mosikavo rankomis, neapibrėžtai grasino darbuotojams, kad B. B. elgesys liudytojams buvo nemalonus ir kad institucijos vadovas iškvietė policijos pa­reigūnus dėl netinkamo B. B. elgesio, negali būti abejonių nekeliančiu įrodymu, kad tokiais jo veiksmais buvo sutrikdyta visos institucijos – (duomenys neskelbtini) veikla.Pažymėtina ir tai, kad nors teismui pateiktame prokurorės nutarime perduoti bylą teismui dėl pri­verčiamųjų medicinos priemonių taikymo, B. B. buvo įtariamas tuo, jog elgdamasis agre­syviai reikalavo muziejaus raktų, ir šią aplinkybę teismas nurodė kaltinime, tokios aplinkybės bylos nagrinėjimo teisme metu nepatvirtino nė vienas iš apklaustų liudytojų. Kaip matyti iš liudytojų nurodytų B. B. pretenzijų esmės ir pokalbių turinio, B. B. bendravimas su (duomenys neskelbtini) darbuotojais buvo susijęs su jo pretenzijomis į (duomenys neskelbtini) turtą, dėl ko B. B. konfliktas su departamento darbuotojais laikytinas privataus pobūdžio konflikto tęsiniu, kas taip pat paneigia buvus tikslą pažeisti viešąją tvarką.Ape­liacinės instancijos teismas, įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą, kons­­tatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog B. B. 2015 m. liepos 9 d. padarė nu­sikalstamai pavojingus veiksmus – viešosios tvarkos pa­žei­di­mą, ir taip sukėlė BK 284 straips­nio 1 dalyje numatytus padarinius, nepagrįsta objektyviais ir patikimais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepa­ša­lin­tas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepa­šalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, ape­liacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama teismo nutartis dalyje dėl B. B. pripažinimo padarius baudžiamojo įsta­tymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, naikintina, kadangi B. B. nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl byla šioje dalyje nutrauktina.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje

Skundžiama nutartimi pripažinta, kad B. B., būdamas nepakaltinamas, padarė bau­džiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, t. y., kad neteisėtai nešiojo ir disponavo duriamojo – pjaunamojo poveikio „D“ kategorijos nešaunamuoju – šal­tuo­ju ginklu – durtuvu. Pagal BK 258 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą.Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (Su­vestinė redakcija galiojusi nuo 2014-10-04 iki 2016-08-31), pažymi, kad pagal minėto įstatymo 6 straipsnį „D“ kategorijai priskiriami šie ginklai: 1) signaliniai šautuvai, pistoletai (revolveriai); 2) pneumatiniai ginklai, kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J; 3) dujiniai aerozoliniai įrenginiai, įtaisai; 4) šaltieji ginklai, nepriskirti draudžiamiesiems ginklams; 5) elek­tros šoko įtaisai savigynai; 6) visiškai netinkami naudoti ginklai; 7) prietaisai ar daiktai, su­kons­truoti kaip svoriniai-gabaritiniai ginklų maketai; 8) senoviniai ginklai. Kaip matyti, „D“ ka­te­gorijos ginklai nėra priskiriami prie draudžiamų ginklų. Vadovaujantis to paties įstatymo 7 straips­nio 3 ir 4 dalimis, civilinėje apyvartoje draudžiami: „A“ kategorijos ginklai, ginklų prie­dė­­liai ir šaudmenys, skirti tik „A“ kategorijos ginklams, išskyrus atvejus, kai juos naudoja Lie­tuvos bankas, Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys, gaminantys „A“ kategorijos gink­lus, ginklų priedėlius, šaudmenis „A“ kategorijos ginklams, jų dalis, valstybinės krimi­na­lis­ti­nės eks­pertizės įstaigos, valstybiniai muziejai, „A“ kategorijos ginklus, šaudmenis, jų dalis ir prie­dė­lius tiriančios ir konstruojančios mokslinio tyrimo įstaigos; 2) bet kokie savadarbiai šau­na­mieji ginklai; 3) dujiniai ginklai su nuodingosiomis medžiagomis, šaunamųjų ginklų šaud­me­nys su nuo­dingosiomis medžiagomis; 4) begarsiai šoviniai; 5) šoviniai, kurių kulkos yra su kieto me­talo šerdimi ar kieto metalo apvalkalu; 6) lazeriniai taikikliai, išskyrus sportui naudojamus la­­ze­rinius taikiklius; 7) kastetai, blakštai, mėtomosios žvaigždės ir kiti šaltieji smogiamojo ir svai­do­mojo pobūdžio ginklai; 8) elektros šoko įtaisai su iššaunamosiomis adatomis, lanksčiais laidais sujungtomis su aukštosios įtampos elektros energijos šaltiniu. Civilinėje apyvartoje drau­džiami šaltieji ginklai su automatiškai iššokančia ar atsilenkiančia geležte, kurie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 1) iššokanti ar atsilenkianti geležtė yra ilgesnė kaip 8,5 cm; 2) geležtė per vidurį yra siauresnė kaip 14 proc. jos ilgio; 3) geležtė yra paaštrinta iš abiejų pusių. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme pateikto baigtinio draudžiamų ginklų sąrašo, pas B. B. rastas duriamojo – pjaunamojo poveikio nešaunamasis – šaltasis „D“ kategorijos ginklas į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pas B. B. kratos metu surastas ir paimtas durklas nėra priskirtas prie draudžiamų civilinėje apyvartoje.Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodo, kad neturėdamas leidimo, minėtą ginklą B. B. įgijo, nešiojo su savimi, taip neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu. Ape­liacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaud­menų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 9 dalį, „D“ kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus. Kaip matyti, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, pas B. B. rastam ginklui leidimas nereikalingas. Be to, kaip matyti iš bylos aplinkybių – asmens kratos metu pas B. B. rastas durklas buvo įdėtas į metalinę makštį, kuri buvo kuprinėje. Šiomis aplinkybėmis nėra paneigtas apeliacinio skundo argumentas, kad B. B. ga­beno durklą sąlygomis, kurios užtikrina, kad ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant. Taip pat nėra paneigta aplinkybė, kad durklas yra B. B. šeimos relikvija, kurią jis gabeno grąžinti B. B. įstatyminei atstovei S. B.. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad B. B. veiksmai gali būti vertinami kaip nešau­na­mo­jo ginklo gabenimas, už ką BK 258 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta bau­džia­moji at­sakomybė. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas šį ginklą, kaip šeimos relikviją, nutarė grąžinti B. B. atstovei pagal įstatymą S. B..Esant aptartoms aplinkybėms, akivaizdu, kad šiuos B. B. veiksmus vertinti baudžiamosios teisės prasme nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad B. B. nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje. požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl byla šioje dalyje nutrauktina.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje

B. B. taip pat pripažintas padaręs įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje už tai, kad 2015 m. birželio mėn. viduryje antstolio V. Z. kontoroje įsiveržęs į ka­bi­netą, ant ant­s­tolio darbo stalo padėjęs krepšį ir biliardo lazdą, reikalavo nuimti areštą nuo jo sąs­kaitų, o ant­s­to­liui atsisakius tai padaryti, kalbėdamas anglų ir rusų kalbomis, grasino antstoliui su­sidorojimu, jei šis per dvi savaites neįvykdys jo reikalavimo, tokiais savo veiksmais davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Taip pat 2015 m. birželio 19 d., antstolio V. Z. kontoroje glostydamas kabinete buvusią Temidės statulą bei sakydamas, kad viską apie antstolį žino, t. y. pateikdamas teisingus antstolio duomenis - banko pavadinimą, mokėjimo kortelės PIN kodą ir sąskaitos likutį bei grasindamas susidorojimu, reikalavo antstolio V. Z. nuimti areštą nuo jo sąskaitų, tokiais savo veiksmais davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Toliau jis 2015 m. birželio 22 d. eidamas požemine perėja šalia antstolio V. Z., prisidėjęs telefoną prie ausies sakė „...storulis čia dabar yra Senamiestyje, perėjoje, jį reikia paimti ir nuvežti į mišką, pavedimą jums vėliau padarysiu“, taip sukėlė V. Z. baimę, taip davė pagrindą ma­ny­ti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. 2015 m. liepos 9 d. antstolio V. Z. kontoroje rei­ka­lavo išieškoti pinigus iš jo skolininko, o antstoliui nesutikus, pasakė „gal neišsižudykim“. 2015 m. liepos 11 d. į V. Z. viešai paskelbtą mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nr. (duomenys neskelbtini), atsiuntė grasinančią trumpąją žinutę „...nuo pirmadienio geriau, kad turėtumėt visada prie savęs shaunamąjį ginklą“, tokiais veiksmais davė pagrindą ma­nyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Taip sistemingai baugino antstolį V. Z., t. y. įvykdė įstatymo uždraustą veiką, nu­matytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar B. B. padarė įstatymo uždraustą veiką, nu­ma­tytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, rėmėsi nukentėjusiojo V. Z. ir liudytojų M. V. ir R. A. parodymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pa­kankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teis­me ištirtus įrodymus, dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos įstatymo uždraustos veikos pa­darymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius duomenis, skundžiamoje nutartyje išsamiai išdėstė įrodymus, paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje ir kodėl jais grindžiama nutartis. Šioje dalyje teismo iš­va­dos yra pagrįstos byloje surinktų duomenų visapusišku ir objektyviu įvertinimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo, skundžiama nutartis atitinka baudžiamojo proceso įstatyme jai keliamus turinio reikalavimus. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to tikėjosi ir norėjo gynėjas, savaime nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ir kad jos buvo įvertintos netinkamai.Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, pa­degti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmo­gų naudodamas psichinę privartą. Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta viena iš alternatyvių nusikaltimo sudėtis – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą – gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amo­ra­laus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas kons­ta­tuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-942/2016). Apeliaciniame skunde teigiama, jog B. B. nebuvo inkriminuotas būtinasis nurodytos nusi­kals­tamos veikos elementas – jis nebuvo kaltinamas psichinės prievartos naudojimu, tačiau at­mes­dama šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, ver­tintinas tokių veiksmų pavojingumas ir realumas, o sprendžiant, ar asmens išsakyti žodžiai gali būti laikomi sistemingu bauginimu, vertintinas ir įvykio kontekstas, susiklostę konflikto šalių tar­pusavio santykiai, išorinės įvykio aplinkybės, taip pat kaip pasireiškė bauginimo siste­min­gu­mas, kaltininko tyčios ir išsakyto grasinimo turinys bei kitos grasinimo realumui ir pavo­jin­gu­mui nustatyti svarbios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423-303/2016).Gynėjo teigimu, B. B. išreikštas reikalavimas antstoliui panaikinti jo sąskaitų areštą negali būti vertinamas kaip antstolio bauginimas ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes B. B. ir antstolį siejo tam tikri teisiniai santykiai. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų ko­le­gi­ja pažymi, jog subjektyviai sistemingumas rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bau­gi­ni­mo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis bau­džia­mojoje byloje Nr. 2K-327-696/2016), taigi, net ir teisinių santykių turėjimas ir aplinkybė, kad B. B. pas V. Z. buvo užėjęs jo kontoros darbo laiku, negali paneigti B. B. nusi­kals­tamų veiksmų ir neeliminuoja aplinkybės, kad jis sistemingai baugino V. Z.. Skunde taip pat teigiama, jog byloje nėra liudytojų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti nuken­tėjusiojo V. Z. duotus parodymus. Pareigūnai tiesiogiai įvykio nematė, o antstolių kontoros darbuotojai nebuvo apklausti. Atmesdama šiuos argumentus, kolegija pažymi, jog bylose, su­si­jusiose su grasinimais, asmenų, kurie tiesiogiai matė grasinimus, dažnai nebūna, todėl tokiose by­lose svarbūs išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie patirtus grasinimus, parodymai. Pažymėtina, kad dalis B. B. grasinimo veiksmų buvo atlikti ne jo kontoroje, o gatvėje, skambinant telefonu bei rašant SMS žinutes, t. y. tiesiogiai ir asmeniškai pačiam nukentėjusiajam tuo metu kai aplink nebuvo jo kon­toros darbuotojų. Apeliaciniame skunde B. B. gynėjas aptaria kiekvieną jo ginamajam inkriminuotą epizodą atskirai ir nurodo, kad nei vienas atskiras epizodas negali būti laikomas bauginimu. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju teismas vertina, ar buvo daromas sistemingas bauginimas, t. y. objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bau­gi­nančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kal­ti­ninko elgesio kryptingumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog B. B. ant antstolio darbo stalo padėjęs krešį ir biliardo lazdą reikalavo nuimti areštą nuo jo sąskaitų, grasino antstoliui, kad jam blogai baigsis. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, pavienis reikalavimas nuimti areštą nelaikytinas bauginimu, tačiau kai be reikalavimo dar ir grasinama bei akivaizdžiai ant stalo padedama biliardo lazda, kuri nors ir nėra tiesiogiai pritaikyta asmeniui sužaloti, tačiau, akivaizdu, kad su ja gali būti padarytas kūno sužalojimas, duoda pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai, jog antstoliui gali blogai baigtis, gali būti įvykdyti, todėl tokius veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip bauginimą. B. B. žodžiai, kad viską apie antstolį žino, vertinant juos visų epizodų kontekste, taip pat leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog tai asmens bauginimas. Teisingų nukentėjusiojo bankinių duomenų pateikimas, jo sąskaitos likučio nurodymas, leidžia asmeniui suprasti, kad jis galimai sekamas, juo yra ypatingai domimasi, ieškoma su juo susijusios asmeninės informacijos, kuri nėra paprastai prieinama pašaliniams asmenims.Gynėjo teigimu, iš nukentėjusiojo parodymu neaišku, kuo konkrečiai pasireiškė B. B. ag­re­sy­vus elgesys. Tačiau teismas pažymi, jog nukentėjusysis nėra specialistas, todėl negalima tikėtis, kad duodamas parodymus jis tiksliai nurodys, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė būtent agresyvus elgesys. Nukentėjusysis nurodė, kad B. B. vaikščiojo po kabinetą, nuken­tėjusysis jautėsi taip lyg jam suduos su Temidės statula, glostė Temidės skulptūrą, taip, panaudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusįjį. Ištirtais rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) B. B. požeminėje perėjoje šalia antstolio V. Z. prisidėjęs telefoną prie ausies sakydamas „...storulis čia dabar yra Se­na­miestyje, perėjoje, jį reikia paimti ir nuvežti į mišką, pavedimą jums vėliau padarysiu“, taip su­keldamas V. Z. baimę, taip pat tai, kad B. B. reikalavo išieškoti pinigus iš jo sko­li­ninko, o antstoliui nesutikus, pasakė „gal neišsižudykim“, po ko į V. Z. viešai paskelbtą mo­biliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nr. (duomenys neskelbtini), atsiuntė grasinančią SMS žinutę „...nuo pirmadienio geriau, kad turėtumėt visada prie savęs shaunamąjį ginklą“. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, šiais veiksmais B. B. naudodamas psichinę prievartą sistemingai baugino žmogų bei V. Z. davė pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvyk­dyti. Toks nevienkartinio pobūdžio reikalavimų išreiškimas su užuominomis ir pakankamai vie­nareikšmiškais grasinimais susidorojimu yra pakankamas pripažinti ir vertinti juos agresyviais ir grėsmingais. Pagal nustatytas byloje aplinkybes nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusysis paty­rė psi­cho­loginį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą. Todėl nėra pagrindo sutikti su ape­lia­ci­nio skundo argumentu, kad B. B. turėjo teisę tokiais veiksmais kreiptis į antstolį dėl sko­los iš­ieškojimo. Kaip jau minėta, SMS žinutės ir pokalbių turinys bei B. B. elgesys ants­tolio kon­toroje, nusikalstamų veiksmų trukmė ir intensyvumas patvirtina, kad B. B. grasino nukentėjusiajam, siekdamas sukelti nesaugumo jausmą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas savo iniciatyva išplėtė kal­ti­ni­mą ir pasunkino B. B. teisinę padėtį savo iniciatyva jam inkriminuodamas psichinės prie­var­tos panaudojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje pažymėdamas, kad B. B. sistemingai baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą grasino V. Z., o nuosprendyje suformuluotame kaltinime nurodydamas, kad B. B. sis­te­mingai baugino antstolį V. Z. bei detalizuodamas, kuo pasireiškė psichinė prievarta, jokių naujų kaltinimo elementų nesuformulavo, kaltinimo neišplėtė, BPK reikalavimų nepažeidė ir V. Z. teisinės padėties nepasunkino.Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo pa­da­rytos išvados dėl šios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių B. B. veiksmuose buvimo ir kitų svarbių aplinkybių nekelia abejonių. B. B. veiksmai pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje

BK 187 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog B. B. visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, o būtent: 2016 m. lapkričio 25 d., apie 9.32 val., išdaužė lauko durų stiklą, pro angą įmetė sumirkytus degiuoju skysčiu skudurus ir padegė žiebtuvėliu turto patikėjimo teise, (duomenys neskelbtini), padarydamas (duomenys neskelbtini) turtinę žalą. Skundžiamoje nutartyje pirmos instancijos teismas nurodė, kad aplinkybes, jog B. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, patvirtina teisme apklaustų liudytojų – D. R., S. V., V. M. ir N. V. paro­dy­mai, įvykio vietos apžiūros, asmens parodymų atpažinti pagal fotonuotrauką, kratos ir sa­va­no­riško daiktų, dokumentų pateikimo protokolai, 2016 m. lapkričio 25 d. aktas dėl kilusio gaisro ir 2017 m. vasario 21 d. specialisto išvada.Pirmos instancijos teismas nurodo, kad prieš tai paminėtų liudytojų parodymai neginčijamai patvirtina, kad B. B. išdaužė durų stiklą ir pro angą į nurodytą pas­tatą įmetė sumirkytus degiuoju skysčiu skudurus. Liudytojų D. R. ir S. V. pa­rodymai iš esmės sutampa tarpusavyje ir papildo vieni kitus. Liudytoja D. R. girdėjo dūžtantį stiklą ir pamatė įdėtus skudurus, netrukus pamatė asmenį, padegantį skudurus. Liu­dy­toja S. V. nurodė tas pačias aplinkybes apie dūžtantį stiklą ir skudurus, iš karto po stiklo išdužimo gatvėje matė vienintelį nueinantį asmenį, vediną šunimi. Abi liudytojos apibūdino įtariamą padegėją po­licijos darbuotojams, o jiems B. B. sulaikius netoli įvykio vietos, iš karto jį atpažino. Nors šis atpažinimas nebuvo užfiksuotas pagal BPK reikalavimus, įvertinus liu­dy­tojų D. R. ir S. V. parodymus apie požymius, pagal kuriuos jos B. B. at­pa­žino, faktą, kad B. B. atpažino abi liu­dy­tojos, kurios vėliau atpažino B. B. ir iš atpažinti pateiktų nuotraukų, tai nepaneigia liu­dytojų D. R. ir S. V. parodymų įro­do­mosios reikšmės. Policijos darbuotojas N. V. nurodė, kad B. B. patvirtino turįs šunį. Nors liudytojų D. R. ir S. V. parodymuose yra neatitikimų, teisėjų ko­le­gijos nuomone, jie nėra esmi­niai. Nors nė viena iš liudytojų nematė žmogaus, išdaužusio stik­lą, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad B. B. padegė skudurus, kas ir sudaro objektyviąją jam inkriminuotos baudžiamojo įstatymo už­draus­tos veikos sudėties dalį. Nors liudytojai pareigūnai V. M. ir N. V. tie­sio­giai įvykio nematė, jie surado B. B. pagal liudytojų D. R. ir S. V. jiems pateiktą apibūdinimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad liu­dytoja S. V. nepatvir­ti­no savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi liu­dytoja S. V. neprisiminė visų aplinkybių, pirmos instancijos teismo posėdyje perskaičius liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja patvirtino, kad šie jos parodymai yra teisingi. Kadangi šie liudytojos parodymai iš esmės atitinka liudytojos D. R. parodymus, nėra pagrindo jais nesivadovauti. Specialisto išvados rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ant tirti pateikto apdegusio skuduro esan­tis skystis yra de­gu­sis skystis – žibalas, o ant B. B. kelnių, pirštinių, striukės, batų (paketas Nr. 1) ir kelnių, striu­kės (paketas Nr. 2) yra degaus skysčio – žibalo arba dyzelino pėdsakų. Toliau pažymėta, kad ant B. B. striukės (paketas Nr. 2) degių skysčių nėra. Nors specialisto išvadoje ir yra tam tikras prieštaravimas, jis laikytinas rašymo apsirikimu, kuris nepaneigia fakto, kad ant kitų B. B. drabužių ir avalynės rasta degaus skysčio pėdsakų. Nors specialisto išvada ir nėra kategoriška – nėra nustatyta, kokio būtent degaus skysčio pėd­sakai buvo rasti ant B. B. drabužių, tačiau ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina B. B. ryšį su padegimu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visetą – liudytojų parodymus, spe­cia­listo išvadą ir kitus bylos dokumentus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad pastato duris padegė būtent B. B., ir padegdamas (duomenys neskelbtini), svetimą turtą jis suga­dino visuotinai pavojingu būdu, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo už­draustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

Dėl B. B. asmeninių daiktų

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą 2018 m. vasario 1 d. nutartį nutarė su­naikinti B. B. priklausančius daiktus – dvi striukes, dvejas kelnes, dvejus batus ir pirštines. Kaip matyti iš byloje esančios 2017 m. vasario 21 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), joje nurodyta, kad ant B. B. drabužių ir batų, supakuotų Pakete Nr. 1 ir Nr. 2, buvo rasti degaus skysčio - žibalo arba dyzelino pėdsakai, dėl ko šie daiktai gali būti laikomi daiktais, tu­rinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar nagrinėti (BPK 91 str.). Ant B. B. striukės, kuri buvo supakuota pakete Nr. 2, degių skysčių pėdsakų nebuvo rasta, dėl ko ji negali būti laikoma daiktu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar nagrinėti. Išnagrinėjus bylą šie daiktai tapo nereikalingi. BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog priimant nuosprendį ar nutrau­kiant procesą daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kurie nenurodyti šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, grąžinami teisėtiems jų savininkams, o jeigu šie nenus­tatyti - pereina į valstybės nuosavybę. B. B. yra teisėtas savo daiktų savininkas. Byloje nėra jokių duomenų, kuriai remiantis B. B. nebūtų galima grąžinti jam priklausančių daiktų.Remiantis tuo, kas išdėstyta, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis taip pat keistina – B. B. priklausantys asmeniniai daiktai, paimti 2016 m. lapkričio 25 d. kratos metu ir pateikti pagal 2016 m. lapkričio 25 d. savanorišką daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, grąžintini jam.

Dėl B. B. paskirto gydymo

Apylinkės teismas skundžiama nutartimi taikė B. B. priverčiamąją medicinos priemonę – sta­cionarinį gydymą specializuotoje įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, bendro stebė­jimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Sprendimą taikyti tokį gydymą pir­mos instancijos teismas priėmė remdamasis psichiatrinės ekspertizės aktu, teismo psichiatrų paaiškinimais. Apeliaciniame skunde dėl jo iš esmės nepasisakoma. Tokį pirmos instancijos teismo sprendimą tei­sė­jų kolegija neįžvelgia pagrindo vertinti neteisėtu ir nepagrįstu, todėl jis paliekamas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, B. B. gynėjo ad­vokato Aido Venckaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, kad B. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraus­tas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi red.), ir 258 straips­nio 2 dalyje.

Nutraukti baudžiamąją bylą B. B. atžvilgiu dalyje dėl baudžiamojo įstatymo už­draus­tos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi red.), pa­da­rymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.);

Nutraukti baudžiamąją bylą B. B. atžvilgiu dalyje dėl baudžiamojo įstatymo už­draus­tos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.);

Grąžinti B. B. asmeninius daiktus, paimtus 2016 m. lapkričio 25 d. kratos metu ir pateiktus 2016 m. lapkričio 25 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, tai yra: dvi striukes, dvejas kelnes, du batus ir pirštines.

Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.