- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-760-945/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18543-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Dalė Burdulienė, Mindaugas Šimonis
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Atsakovas
- V. M., A. R.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Nemuno būstas“, Kauno miesto savivaldybė, Valstybės įmonė „Turto bankas“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, S. B., L. V., A. D., R. V., N. M., A. K., O. R., K. D., D. Š., R. N., R. B., E. A., D. B., R. C., V. M., J. Ž., J. M., J. Č., A. P., S. V., B. Š., V. K., S. Č., R. J., A. Č., R. M., J. B., A. R., N. S., I. S., Z. K., N. R., I. K., V. P., R. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ patikslintą ieškinį atsakovams V. M. ir A. R. dėl šilumos tiekėjo ir vartotojo ginčo išsprendimo iš esmės, tretieji asmenys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Nemuno būstas“, Kauno miesto savivaldybė, Valstybės įmonė „Turto bankas“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, S. B., L. V., A. D., R. V., N. M., A. K., O. R., K. D., D. Š., R. N., R. B., E. A., D. B., R. C., V. M., J. Ž., J. M., J. Č., A. P., S. V., B. Š., V. K., S. Č., R. J., A. Č., R. M., J. B., A. R., N. S., I. S., R. M., V. M., Z. K., N. R., I. K., V. P., R. K., R. K.–k., G. M., A. K., R. S., V. S., V. L., E. O., B. S., O. S., D. S., Z. L., E. S., J. Š., G. S., A. S., S. Z., J. P., L. J., V. J., D. S., A. G., V. B., B. G., A. S., R. S., N. V.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė patikslintu ieškiniu (2 t., b. l. 109–119) prašė pripažinti, kad name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo tinkamai įgyvendintas namo butų savininkų pasirinktas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas „be karšto vandens tiekėjo“ ir ieškovė neprivalo vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijų name. Ieškovė nurodė, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 03-248 (toliau – Sprendimas) išnagrinėjo atsakovų ir ieškovės ginčą dėl ieškovės veiksmų skirstant šilumą bendrabučio tipo daugiabučiame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – Namas arba Pastatas). Komisija konstatavo, kad Namo bendraturčiai netinkamai įgyvendino apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimą, kadangi, priėmę sprendimą dėl tiekimo būdo pasirinkimo, neįvykdė pareigos sudaryti sutartis su tiekėjais, todėl karšto vandens tiekėjo funkcijas privalo vykdyti ieškovė. Nesutikdama su šia išvada ieškovė nurodė, kad 2010 m. balandžio 23 d. ir 2010 m. gegužės 30 d. raštais Namo administratorius UAB „Būsto administravimo agentūra“ (dabartinis pavadinimas UAB „Nemuno būstas“) informavo ieškovę, jog Namo bendraturčiai pasirinko tuo metu galiojusį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kai geriamasis vanduo perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Kauno vandenys“), o šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš šilumos tiekėjo (AB „Kauno energija“). Reikalavimas sudaryti sutartis tam, kad pasirinktas būdas būdų įgyvendintas tinkamai, teisės aktuose įtvirtintas tik 2010 m. lapkričio 1 d. Karštas vanduo kaip galutinis produktas butų savininkams nebuvo tiekiamas. UAB „Kauno vandenys“ informavo Komisiją, kad už geriamąjį vandenį Namo gyventojai moka UAB „Kauno vandenys“. Kadangi apsirūpinimo karštu vandeniu būdas nebuvo keičiamas, pasirašyti naujas sutartis nebuvo būtina.
Atsiliepimas
2. Atsakovai atsiliepime į patikslintą ieškinį (2 t., b. l. 131–143) nurodė, kad ieškinio reikalavimus ieškovė turi reikšti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, bet ne jiems. Atsakovai kreipėsi į Komisiją su prašymu nustatyti, ar ieškovės veiksmai skirstant šilumą yra teisėti. Komisija savo Sprendime pagrįstai įpareigojo ieškovę vykdyti karšto vandens tiekėjo veiklą Name, nes butų ir kitų patalpų savininkai nėra priėmę sprendimo dėl karšto vandens tiekėjo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo.
3. Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (2 t., b. l. 10–14, 147–148) prašė patikslintą ieškinį atmesti, nurodė, kad Pastato bendraturčiai, pasirinkę karšto vandens tiekimo būdą, jo tinkamai neįgyvendino, nepasirinko jiems teisėtai atstovaujančio asmens, kuriam būtų suteikti įgaliojimai sudaryti sutartis su UAB „Kauno vandenys“ dėl geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo, todėl tokios sutartys nebuvo sudarytos. Komisija padarė išvadą, kad Pastato bendraturčiai netinkamai įgyvendino apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo pasirinkimą, todėl karšto vandens tiekėjo funkcijas privalo vykdyti ieškovė.
4. Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) atsiliepimu (2 t., b. l. 3–5, 147–148) prašė patikslintą ieškinį atmesti, nurodė, kad duomenų ar dokumentų, jog Pastato bendraturčiai teisės aktų nustatyta tvarka būtų sudarę geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo–pardavimo sutartis su geriamojo vandens tiekėja UAB „Kauno vandenys“, Komisija priimdama Sprendimą neturėjo, ieškovė minėtų sutarčių taip pat nepateikė. Inspekcija 2016 m. rugpjūčio 22 d. surašė nurodymą Nr. 13ĮP1-49, kuriuo ieškovė iki 2016 m. spalio 1 d. įpareigota Pastato šilumos punkte įrengti karšto vandens ruošimo skaitiklį, butuose ir kitose patalpose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus.
5. Trečiasis asmuo UAB „Nemuno būstas“ atsiliepimu (2 t., b. l. 129–130) su patikslintu ieškiniu sutiko, nurodė informavusi ieškovę apie bendraturčių valią pasirinkti antrą aprūpinimo karštu vandeniu būdą, t. y. kai šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas vyksta iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas – iš geriamojo vandens tiekėjo. Savininkai neketino keisti aprūpinimo karštu vandeniu būdo, nes tai sąlygotų Namo inžinierinės įrangos keitimą ir dideles išlaidas.
6. Trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Turto bankas“ atsiliepime (4 t., b. l. 116–121) nurodė, kad dėl patikslinto ieškinio tenkinimo palieka spręsti teismui, tačiau mano, jog patikslintas ieškinys turėtų būti tikslinamas, o atsakove traukiama Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovė, nesutikdama su Komisijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu, turėtų jį skųsti.
7. Trečiasis asmuo J. Č. atsiliepime (4 t., b. l. 125–126) ir tretieji asmenys G. M., V. S., E. S., B. S., V. L., S. Z., E. O., A. K., D. S., V. L., B. G., R. V., S. Č., B. Š., J. P., Z. L., D. B., V. M., A. R., A. P. ir S. V. bendruose rašytiniuose paaiškinimuose (4 t., b. l. 128–129) nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka. Tretieji asmenys nurodė, kad 2010 m. kovo 22 d. UAB „Nemuno būstas“ raštas atitinka jų vidinę valią, yra priimtas daugumos namo savininkų, sukėlė teisines pasekmes, kurių jie siekė – šilumą karštam vandeniui ruošti pirko ir perka iš ieškovės, už šią paslaugą atsiskaito. Apsirūpinimo karštu vandeniu būdo keisti tretieji asmenys nenorėjo, nes tai sąlygotų namo inžinerinės įrangos keitimą ir dideles išlaidas.
8. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu (4 t., b. l. 107–113) su patikslintu ieškiniu sutiko, nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė yra Namo butų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė. Namo gyventojai buvo sudarę sutartis su AB „Kauno energija“, pagal kurias ieškovė yra ne karšto vandens tiekėja, bet teikia šalto vandens pašildymo paslaugą. 2010 m. kovo 22 d. prašyme buvo išreikšta 44 namo butų savininkų valia pasirenkant karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo. Nėra pateikta duomenų, kad savininkai būtų kada nors pakeitę savo poziciją šiuo klausimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu (5 t., b. l. 33–50) ieškovės patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei V. M. 1 748,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės valstybei 80,46 Eur, panaikino 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. birželio 12 d. nutarimo ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. nurodymo vykdymo sustabdymą.
10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 7 dalimi, sprendė, kad ieškovei pareiškus ieškinį ginčas tarp vartotojų ir energetikos įmonės buvo perkeltas į teismą, kur turi būti išnagrinėtas iš esmės. Ginčas kilo tarp vartotojų V. M., A. R. ir ieškovės, todėl ieškinys pareikštas tinkamiems atsakovams.
11. Teismas nustatė, kad butų ir kitų patalpų savininkai su ieškove yra sudarę sutartis dėl šilumos tiekimo butams šildyti, vandeniui pašildyti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti, tačiau nėra sudarę rašytinių sutarčių su šalto vandens tiekėju.
12. Teismas, vadovaudamasis Šilumos teikimo ir vartojime taisyklių (redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gruodžio 25 d.) 365 punktu, nurodė, kad vartotojams teko pareiga iki 2010 m. balandžio 1 d. pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą ir iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoti šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Teismas nustatė, kad Pastato bendraturčiai priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, apie priimtą sprendimą 2010 m. balandžio 23 d. raštu administratorius informavo ieškovę ir UAB „Kauno vandenys“. Teismas pažymėjo, kad pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, karšto vandens poreikių tenkinimui vartotojai turėjo sudaryti (pakeisti) su šilumos tiekėju šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį bei su geriamojo vandens tiekėju sudaryti (pakeisti) geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartį (Šilumos teikimo ir vartojime taisyklių (redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gruodžio 25 d.) 297 punktas). Kadangi tokios sutartys nebuvo sudarytos, teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad pareiga tiekti karštą vandenį tenka ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu (5 t., b. l. 70–76) ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą, tenkinti ieškovės patikslintą ieškinį, priteisti ieškovei iš atsakovų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant procesines teisės normas. Teismo išvada, kad butų ir kitų patalpų savininkai nėra sudarę rašytinių sutarčių su šalto vandens tiekėju, yra nepagrįsta į bylą surinktais įrodymais. Ieškovė tokių įrodymų pateikti negalėjo, nes jais nedisponuoja, o teismas bylos nagrinėjimo metu šių įrodymų nereikalavo.
1.2. Aplinkybė, kad patalpų savininkai neva nėra sudarę rašytinių sutarčių su šalto vandens tiekėju, yra nereikšminga, nes geriamo vandens pirkimo–pardavimo sutartims nenustatyta privaloma rašytinė forma. Kadangi geriamas vanduo faktiškai buvo tiekiamas, teisiniai santykiai susiklostė rašytinių sutarčių arba vartotojų ir UAB „Kauno vandenys“ konkliudentinių veiksmų pagrindu. Vartotojai su vandens tiekėju nesudaro atskirų sutarčių dėl šalto ir karšto vandens pirkimo, o yra sudaroma viena sutartis, t. y. skirta šalto vandens vartojimui ir dėl šalto vandens, skirto karštam vandeniui ruošti.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Teismas konstatavo, kad vartotojai pasirinko karšto vandens tiekimo būdą ir apie jį informavo tiekėjus. Ši išvada pagrįsta į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Ji paneigia ginčijamo sprendimo motyvą, kad pareiškėjai ar energijos tiekėjai galėjo skirtingai vertinti susiklosčiusią situaciją.
1.4. Teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-378/2015 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma, kadangi nurodytoje byloje vartotojai priėmė sprendimą pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, o nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas pasilikti prie esamo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 pateikė išaiškinimus, kad tam, jog antras apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kurį pasirinko pastato gyventojai, būtų tinkamai įgyvendintas, visas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 193 punkte nurodytas sąlygas reikalinga įvykdyti tik tuomet, kai yra keičiamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 išaiškino, kad anksčiau galiojusi apsirūpinimo karštu vandeniu tvarka gali būti keičiama tik pastato bendraturčiams sudarius sutartis su nauju tiekėju.
1.5. Šilumos tiekėjui negali būti priskiriamos karšto vandens tiekėjo pareigos iki pastato bendraturčiai nenuspręs pakeisti esamo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. 2010 m. kovo 22 d. prašyme 44 pastato butų bendraturčių (daugumos) valia buvo išreikšta pasirenkant karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo. Byloje nėra duomenų, kad bendraturčiai būtų kada nors pakeitę savo poziciją, todėl ieškovė ir toliau turi išlikti tik šilumos, skirtos pašildyti vandenį, tiekėja.
Atsiliepimas
14. Atsakovai V. M. ir A. R. atsiliepimu (5 t., b. l. 87–93) į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad vartotojai nėra sudarę įstatyme nustatytų sutarčių su UAB „Kauno vandenys“. Argumentai, kad atsakovai ir UAB „Kauno vandenys“ negalėjo nežinoti, koks aprūpinimo karštu vandeniu būdas yra taikomas name, yra nepagrįsti, nes name nėra įrengti nei pirmam, nei antram apsirūpinimo karštu vandeniu būdui būtini apskaitos prietaisai. Bendraturčių sprendimas dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo nėra priimtas CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Administratoriaus tiekėjams siųstas raštas yra prieštaringas, kadangi jame išreiškiama valia nekeisti karšto vandens tiekimo būdo, t. y. pasirinkti pirmą būdą, kadangi nuo 2009 m. liepos 1 d. karštą vandenį turėjo tiekti ieškovė, bet tuo pačiu nurodo besirenkantys antrąjį būdą.
15. Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (5 t., b. l. 84–86) su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, nurodo, kad, vartotojams teisės aktuose nustatyta tvarka priėmus sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, turėjo būti pakeistos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys su šilumos tiekėju ir sudarytos karšto vandens poreikių tenkinimui geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartys su geriamojo vandens tiekėju. Pastato bendraturčiai priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, tačiau nesudarė sutarčių su UAB „Kauno vandenys“ dėl geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo. Dėl to pastato bendraturčiai netinkamai įgyvendino apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo pasirinkimą, todėl karšto vandens tiekėjo funkcijas privalo vykdyti ieškovė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl faktinių šilumos ir karšto vandens tiekimo santykių
19. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar Pastato patalpų savininkai iki 2010 m. gegužės 1 d. tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintą teisę pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą. Siekiant įvertinti patalpų savininkų veiksmus, būtina išanalizuoti, kokia faktinė situacija buvo susiklosčiusi iki 2010 m. gegužės 1 d. Įvertinusi į bylą surinktus įrodymus, ginčijamo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad faktiškai buvo susiklostę santykiai, pagal kuriuos ieškovė tiekė tik šilumą vandeniui pašildyti, o vandenį patalpų savininkams tiekė UAB „Kauno vandenys“.
21. Bylos nagrinėjimo metu iškilus klausimui dėl to, kad patalpų savininkai galimai nėra sudarę su UAB „Kauno vandenys“ rašytinių sutarčių dėl vandens tiekimo, teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, t. y. konkliudentiniais veiksmais. Kad nesant sudarytos vandens tiekimo sutarties galioja Vyriausybės patvirtintos standartinės vandens tiekimo sutarties sąlygos, buvo numatyta ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.). Tokį teisinį reglamentavimą kasacinis teismas aiškino kaip patvirtinantį, kad įrenginių prijungimas ir vandens vartojimas patvirtina vandens tiekimo teisinių santykių faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-687/2016). Net ir ginčijamame sprendime cituotoje 2014 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad vartotojo įrenginius prijungus prie energijos tiekimo tinklų, atsiranda energijos tiekimo–vartojimo teisiniai santykiai, šalių valia gauti ir tiekti energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais, t. y. energijos tiekėjo ir buitinio vartotojo sutartis gali būti sudaroma konkliudentiniais veiksmais, kartu nurodydamas, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata netaikoma tuo atveju, kai išreiškiama valia pakeisti karšto vandens tiekėją. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad vandenį Pastato patalpų savininkams tiekė UAB „Kauno vandenys“, o šilumą karštam vandeniui pašildyti – ieškovė.
Dėl karšto vandens tiekėjo sampratos
22. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl to, kas privalo vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijas, jeigu patalpų savininkai teisės aktuose nustatyta tvarka nepasirenka karšto vandens tiekimo būdo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju karšto vandens tiekėjo funkcijas privalo vykdyti šilumos tiekėjas.
23. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį vartotojai turi teisę pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme įtvirtintas nuo 2008 m. sausio 1 d. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ir įstatymui įgyvendinti skirtų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 316 punkte buvo numatyta vartotojų teisė pasirinkti tiek karšto vandens tiekimo būdą, pagal kurį karšto vandens, kaip galutinio produkto, tiekėju būtų šilumos tiekėjas, tiek ir būdą be karšto vandens tiekėjo, pagal kurį vandenį tiektų geriamo vandens tiekėjas, o šilumą vandeniui pašildyti – šilumos tiekėjas. Taisyklių 363 punkte buvo numatytas šios teisės įgyvendinimo terminas – iki 2009 m. liepos 1 d. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 289.3 punkte buvo nurodyta, kad iki kol vartotojai pasirinks karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Toks teisinis reglamentavimas prioritetą suteikė faktiniam karšto vandens tiekimo būdui, pagal kurį karštas vanduo, kaip galutinis produktas, arba geriamas vanduo ir šilumos energija jam pašildyti buvo tiekiami iki pareigos pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą atsiradimo.
24. Iki pasibaigiant teisės aktuose nustatytam karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo terminui, teisinis reglamentavimas buvo pakeistas, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad iki kol nebus pasirinktas karšto vandens tiekimo būdas, karšto vandens tiekėju laikomas šilumos tiekėjas. Kaip matyti iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto, teisinio reglamentavimo pakeitimas buvo sąlygotas siekio užtikrinti didesnę vartotojų teisių apsaugą, kuri, įstatymo leidėjo vertinimu, labiau užtikrinama tuo atveju, kai karštas vanduo tiekiamas kaip galutinis produktas, kurį tiekia šilumos tiekėjas. Be to, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1-95 ir 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 buvo du kartus pratęstas terminas karšto vandens tiekimo būdui pasirinkti (iki 2010 m. sausio 1 d., vėliau – iki 2010 m. gegužės 1 d.; Taisyklių 365 punktas). Šie teisinio reglamentavimo pokyčiai prioritetą suteikė karšto vandens tiekimo būdui su karšto vandens tiekėju, kartu numatant konkrečią datą (2010 m. gegužės 1 d.), po kurios, nesant vartotojų valios dėl karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo, karšto vandens, kaip galutinio produkto, tiekėju įstatymo pagrindu tampa šilumos tiekėjas. Toks reglamentavimas nagrinėjamoje byloje lemia, kad iki 2010 m. gegužės 1 d. turėjo tęstis faktiniai santykiai, pagal kuriuos vandenį tiekė UAB „Kauno vandenys“, ieškovei pareigos tiekti karštą vandenį, kaip galutinį produktą, galėjo atsirasti tik po 2010 m. gegužės 1 d. ir tik pripažinus, kad Pastato patalpų savininkai nepasirinko karšto vandens tiekimo būdo be karšto vandens tiekėjo. Tokia pati išvada dėl karšto vandens tiekimo būdo prioritetiškumo ir datos, nuo kada atsiranda pareigos karšto vandens tiekėjui, suformuluota ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-378/2015).
Dėl karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo
25. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su Komisijos išvada, ginčijamame sprendime nurodė, kad Pastato patalpų savininkai tinkamai neįgyvendino teisės pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo, todėl karšto vandens tiekėju tapo ieškovė. Įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus ir šalių apeliaciniam teismui teikiamus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvadą nulėmė netinkamas ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas, nepagrįstas vadovavimasis ginčo situacijai neaktualia kasacinio teismo praktika.
26. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad daugiabučio namo bendro naudojimo objektų administratorius 2010 m. balandžio 23 d. ir 2010 m. gegužės 3 d. raštais informavo UAB „Kauno vandenys“ ir AB „Kauno energija“, kad namo gyventojai pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kai geriamas vanduo perkamas iš geriamo vandens tiekėjo, o šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš šilumos tiekėjo (1 t., b. l. 21–22; 2 t., b. l. 26–29). Raštas siųstas gyventojų parašais patvirtinto prašymo administratoriui pagrindu (2 t., b. l. 145–146; 4 t., b. l. 132–133). Atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą dėl Pastato patalpų savininkų valios išraiškos teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į bylą nepateikta duomenų, kurie leistų abejoti, jog išreikšdami valią dėl karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo patalpų savininkai nesilaikė procedūrinių teisės aktų reikalavimų. Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio 7 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti ir nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus savo sprendimą. Komisijos nutarime nurodyta, kad Pastate yra (duomenys neskelbtini) butas (1 t., b. l. 14), o administratoriaus rašte yra 44 patalpų savininkų parašai, kas patvirtina, kad buvo kvorumas ir dauguma pasisakė už karšto vandens tiekimo būdo be karšto vandens tiekėjo pasirinkimą (CK 4.85 str. 1–2 d.). Be to, atsakovai neįrodinėjo, kad sprendimas buvo ginčijamas CK 4.85 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip minėta, tiek Kauno miesto savivaldybė, kuriai priklauso 6 butai, tiek ir 22 kitų patalpų savininkai patvirtino valią pasirinkti aptariamą karšto vandens tiekimo būdą (4 t., b. l. 107–113, 125–126, 128–129). Į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai (3 t., b. l. 170–174, 179–180) patvirtina, kad atsakovas A. R. nuosavybės teises į Pastate esančią gyvenamąją patalpą įgijo 2013 m. birželio 28 d., atsakovė V. M. – 2015 m. vasario 4 d. pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu, t. y. sprendimo priėmimo metu jie nebuvo patalpų savininkai ir jų teisės išreikšti poziciją dėl karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo negalėjo būti pažeistos. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad valią dėl karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo patalpų savininkai išreiškė tinkamai.
27. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentą, kad patalpų savininkų sprendimas nėra aiškus. Sprendime (2 t., b. l. 145–146; 4 t., b. l. 132–133) įvardijamas ne tik pasirenkamas karšto vandens tiekimo būdas be karšto vandens tiekėjo, bet ir nurodoma, kad šiluma karštam vandeniui ruošti bus perkama iš šilumos tiekėjo, o vanduo – iš geriamo vandens tiekėjo. Ta pati informacija nurodoma ir administratoriaus 2010 m. balandžio 23 d. ir 2010 m. gegužės 3 d. raštuose UAB „Kauno vandenys“ ir AB „Kauno energija“ (1 t., b. l. 21–22; 2 t., b. l. 26–29). Byloje nebuvo keliamas klausimas ir dėl to, kad faktinė situacija po sprendimo priėmimo nepasikeitė, vandenį ir toliau tiekia UAB „Kauno vandenys“. Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktų sutarčių turinio (1 t., b. l. 94–97, 110–113, 157–160), laikotarpiu po 2010 m. gegužės 1 d. ieškovės su Namo gyventojais pasirašytose sutartyse aiškiai nurodoma, kad bus tiekiama tik šiluma karštam vandeniui pašildyti. Tokia nuostata įtvirtinta ir su atsakove V. M. sudarytos 2015 m. balandžio 20 d. sutarties (1 t., b. l. 23–28) 1.1 punkte.
28. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 185 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, sprendė, kad tam, jog būtų pasirinktas karšto vandens tiekimo būdas be karšto vandens tiekėjo, nepakako priimti sprendimą dėl šio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, buvo būtina sudaryti sutartis su UAB „Kauno vandenys“ dėl vandens tiekimo ir su ieškove dėl šilumos vandeniui pašildyti tiekimo. Kadangi byloje nėra duomenų, kad po 2010 m. gegužės 1 d. tokios sutartys buvo sudarytos, teismas sprendė, jog teisė pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą nebuvo tinkamai įgyvendinta. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, aptariamoje civilinėje byloje kasacinis teismas vertino situaciją, kai sprendimu patalpų savininkai nusprendė pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą: buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai šilumos tiekėjas tiekė karštą vandenį, kaip galutinį produktą, o patalpų savininkai priėmė sprendimą pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo. Šį faktinių aplinkybių skirtumą teisėjų kolegija vertina kaip esminį. Kaip minėta nutarties 21 pastraipoje, kasacinis teismas aptariamoje nutartyje konstatavo, kad sutartys gali būti sudaromos ir konkliudentiniais veiksmais, tokiais veiksmais (t. y. nesant įformintos šalių valios) negali būti keičiamas karšto vandens tiekimo būdas. Nagrinėjamoje byloje patalpų savininkai sprendimu nusprendė karšto vandens tiekimo būdo nekeisti, t. y. santykiai, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, turi būti grindžiami sutartimis, buvo susiformavę konkliudentinių veiksmų pagrindu ir nebuvo modifikuojami. Kasacinis teismas aptariamoje nutartyje taip pat nurodė, kad turi būti sudaromos sutartys su geriamo vandens tiekėju, nes iki tol santykių tarp vartotojų ir geriamo vandens tiekėjo nebuvo, šilumos tiekėjas tiekė karštą vandenį, kaip galutinį produktą, be to, turi būti keičiamos sutartys su šilumos tiekėju, kadangi keičiasi jo tiekiamas produktas (sutartyse turi būti nurodoma, kad šilumos tiekėjas tieks ne karštą vandenį, bet šilumą vandeniui pašildyti). Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodyta nutarties 20 pastraipoje, ieškovė namo gyventojams iki sprendimo priėmimo tiekė tik šilumą vandeniui pašildyti, administratorius informavo ieškovę, kad ir toliau situacija nesikeis, todėl keisti esamų sutarčių nebuvo pagrindo. Nutarties 21 pastraipoje konstatavus, kad vandenį iki sprendimo priėmimo Pastato patalpų savininkams tiekė UAB „Kauno vandenys“, spręsti, kad tokie santykiai esant aiškiai valios išraiškai negalėjo tęstis, nėra pagrindo. Tokia išvada atitinka Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje 2A-245-370/2016, kurios faktinės aplinkybės tuo aspektu, jog gyventojai išreiškė valią nekeisti karšto vandens tiekimo būdo, atitinka nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, suformuotą teisės aiškinimo taisyklę.
29. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija vertina ir pirmosios instancijos teismo argumentą, kad turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 185 punkte nustatyta imperatyvi sutarčių su geriamo vandens tiekėju sudarymo tvarka, pagal kurią priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-u karšto vandens tiekimo būdu (be karšto vandens tiekėjo), vartotojai privalo per 30 dienų paskirti atstovą, kuris pateiktų geriamo vandens tiekėjui sprendimą ir savo įgaliojimus patvirtinančius dokumentus bei sudarytų su vandens tiekėju sutartis, o kol šie veiksmai neatlikti, karšto vandens tiekimo būdas laikomas tinkamai neįgyvendintu. Teisėjų kolegija pažymi, kad karšto vandens tiekimo būdas buvo pasirinktas iki 2010 m. balandžio 1 d., energijos tiekėjai apie sprendimą informuoti iki 2010 m. gegužės 1 d., t. y. per teisės aktuose nustatytą terminą. Speciali sutarčių sudarymo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, iki tol specialių reikalavimų patalpų savininkų sprendimo įgyvendinimui teisės aktuose nebuvo nustatyta. Tarp vartotojų ir šilumos bei geriamo vandens tiekėjų buvo susiklostę sutartiniai santykiai, patalpų savininkai aiškiai išreiškė valią šiuos santykius tęsti, todėl po 2010 m. gegužės 1 d. ieškovė netapo karšto vandens, kaip galutinio produkto, tiekėja, karšto vandens tiekimo būdo be karšto vandens tiekėjo pasirinkimas buvo tinkamai, laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, įgyvendintas patalpų savininkams išreiškus valią tęsti esamus sutartinius santykius. Vėlesnis teisinio reglamentavimo pasikeitimas, vadovaujantis CK 1.7 straipsnio 2 dalimi, negali paneigti vartotojų teisių, įgyvendintų laikantis teisės aktų reikalavimų ir besitęsusių faktinių energijos vartojimo teisinių santykių pagrindu.
30. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad namo gyventojai iki 2010 m. gegužės 1 d. tuo metu galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatyme ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka įgyvendino savo teisę pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo, todėl Pastate ir toliau geriamąjį vandenį turi tiekti UAB „Kauno vandenys“, o ieškovė yra atsakinga tik už šilumos vandeniui pašildyti tiekimą. Nurodyta išvada pripažįstama pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti byloje naują sprendimą, ieškinį tenkinti, taikyti CK 1.138 straipsnio 1 punkte įtvirtintą ieškovės teisių gynimo būdą, t. y. pripažinti, kad name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo tinkamai įgyvendintas namo butų savininkų pasirinktas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas „be karšto vandens tiekėjo“ ir ieškovė neprivalo vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijų name (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl procesinių klausimų
31. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, ieškinį patenkinus atsakovai neturi teisės į jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė teikdama ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo 82 Eur žyminio mokesčio (1 t., b. l. 170; 5 t., b. l. 11–13). Nutarties 17 pastraipoje pripažinusi, kad V. M. ir A. R. yra tinkami atsakovai byloje, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ieškovė į teismą buvo priversta kreiptis būtent dėl to, kad atsakovai iniciavo ginčo nagrinėjimą Komisijoje. Ieškinį patenkinus atsakovams tenka pareiga atlyginti ieškovės turėtas išlaidas (CPK 93 str.), kurios, įstatyme nesant nuostatos dėl proceso dalyvių solidarios atsakomybės už bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, iš atsakovų ieškovei priteisiamos lygiomis dalimis. Vadovaujantis CPK 96 straipsniu, iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamas teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Pripažinti, kad name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo tinkamai įgyvendintas namo butų savininkų pasirinktas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas „be karšto vandens tiekėjo“ ir ieškovė AB „Kauno energija“ neprivalo vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijų name.
Priteisti ieškovei AB „Kauno energija“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovų V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 7,90 Eur (septynis eurus 90 ct) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.