Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-12-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1701-826/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-07-14Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-12-05Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-05
Bylos Nr.
2A-1701-826/2014
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-14490-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Dobrovolskis (pirm.), Albina Pupeikienė, Erinija Kazlauskienė
Atsakovas
A. J.
Ieškovas
AAS „Gjensidige Baltic”, Lietuvoje
Trečiasis asmuo
BUAB „Jareda“, atstovaujama UAB „Pajūrio administratorių agentūra“
Kategorijos
  • 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2A-1701-826/2014

Teisėja Genovaitė Vaizgelienė (Proceso Nr. 2-06-3-14490-2012-4)

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.1; 73.2.6.1; 99.5; 99.7; 121.21. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. gruodžio 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės ir Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-14 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic”, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui A. J. dėl išmokėtų sumų grąžinimo, trečiasis asmuo BUAB „Jareda“, atstovaujama UAB „Pajūrio administratorių agentūra“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu teismo prašė iš atsakovo priteisti 44 610,76 Lt išmokėtų draudimo išmokų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-09-26 atsakovas, vairuodamas automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sutrikdyta A. G. ir E. G. sveikata. Pažymėjo, kad eismo įvykį atsakovas sukėlė būdamas neblaivus, Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu dėl sukelto eismo įvykio. Nurodė, kad buvo apdraudęs automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu bei išmokėjo dėl atsakovo sukelto eismo įvykio 40 738,14 Lt dydžio draudimo išmokas, sumokėjo nukentėjusiajai A. G. išmokėtą 3872,62 Lt dydžio netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2012-04-13 iki 2013-04-30 ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į kaltą dėl eismo įvykio asmenį, t. y. atsakovą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-07-14 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo A. J. ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 44 610,76 Lt išmokėtų draudimo išmokų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 44 610,76 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-12-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 338,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo A. J. 36,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-09-14 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-166-903/2012, Klaipėdos apygardos teismo 2013-01-14 nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-25 nutartis patvirtina, kad 2011-09-26 autoįvykio metu atsakovas automobilį vairavo neblaivus, sužalojo žmones, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 2004-06-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.1 punkto nuostatomis, teismas pripažino, kad ieškovas – draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, pagrįstai reikalauja, kad atsakovas ją grąžintų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 44 610,76 Lt draudimo išmokų yra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirma draudimo išmoka išmokėta 2011-12-12, civilinė byla užvesta 2012-12-12, todėl konstatavo, jog ieškovas vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.

Šalies argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-14 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad eismo įvykis įvyko 2011-09-26, todėl ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Apeliantas taip pat nurodė, kad civilinėje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų konkretaus draudimo išmokų pagrįstumą, todėl yra pagrindas civilinį ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, ieškovas, neįsitikinęs pateiktų prašymų dėl draudimo išmokų išmokėjimo pagrįstumu, visas atvejais pervesdavo prašomas sumas į nurodytas sąskaitas bei nepareikalaudavo ataskaitų apie lėšų panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai įvertino atsakovo pareikštas pastabas šiuo klausimu ir neįsitikinęs pareikštų reikalavimų pagrįstumu formaliai sprendė, kad ieškovas yra teisus dėl pateiktų skaičiavimų. Apelianto nuomone, į bylą nebuvo pateikti visi dokumentai, patvirtinantys ieškinyje nurodytų sumų išmokėjimą, nėra jokios detalizacijos bei priedų, kas konkrečiai sudaro ieškinio faktinį pagrindą. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam bei duoti paaiškinimus apie visas bylos aplinkybes, neinformavo, kad privalo susirasti įgaliotąjį atstovą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-14 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nesutinka su apeliacinio skundo motyvais ir nurodo, kad ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo, nes pirmoji draudimo išmoka buvo išmokėta 2011-12-12, o pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo išsiųstas 2012-12-10, tai yra, nepraleidus 1 metų ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties apelianto argumentas dėl senaties termino taikymo yra nepagrįstas. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė išmokėtų draudimo išmokų detalizaciją, išmokos buvo būtinos kompensuoti nukentėjusiųjų išlaidas dėl gydymosi ligoninėje ir dėl to patirtas papildomas išlaidas dėl vaikų priežiūros ikimokyklinio ugdymo įstaigose, buvo kompensuota nukentėjusiųjų neturtinė žala, valstybinio socialinio draudimo išlaidos. Ieškovo išmokų teisėtumas ir jų priežastinis ryšys su ginčo eismo įvykio metu patirta nukentėjusiųjų asmenų žala yra įrodytas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). LR CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apelianto nuomone, ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nesutinka. Civilinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2012-12-11 (T. 1, b. l. 1), pirmoji draudimo išmoka buvo išmokėta 2011-12-12 (T. 1, b. l. 62), paskutinė – 2013-04-10 (T. 1, b. l. 168), todėl ieškovas sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliantas nepagrįstai ieškinio senaties terminą sieja su eismo įvykio data, nes kol ieškovas neišmokėjo draudimo išmokų eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims, jis neįgijo teisės reikalauti šių išmokų grąžinimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str.

Dėl apelianto teisės būti išklausytam bei duoti paaiškinimus žodžiu apie visas bylos aplinkybes pažeidimo

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino atsakovo teisės būti išklausytam, nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo dėl apelianto ligos ir neišaiškino, kad jis privalo susirasti įgaliotąjį atstovą, kuris atstovautų jam procese. Susipažinus su rašytine civilinės bylos medžiaga ir 2014-01-15 įvykusio teismo posėdžio garso įrašu, nustatyta, kad 2014-01-15 įvykęs teismo posėdis buvo atidėtas atsakovo prašymu, kad jis galėtų susirasti savo atstovą ir tinkamai pasiruoštų teismo posėdžiui. 2014-01-15 teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad jam reikalingas advokatas, atsiliepimą į ieškinį jam ruošė advokatas, kuris gynė jį baudžiamojoje byloje, todėl apeliantas ketino kreiptis į jį dėl atstovavimo. Dėl apelianto ligos buvo atidėti 2014-02-24 (T. 2, b. l. 60), 2014-03-27 (T. 2, b. l. 67), 2014-04-30 (T. 2, b. l. 72, 75) turėję įvykti teismo posėdžiai. Teisėjų kolegijos nuomone, penkių mėnesių terminas buvo pakankamas laikas apeliantui susirasti atstovą, be to, pagal CPK 246 str. 2 d. nuostatas, atsakovo liga nelaikoma svarbia nedalyvavimo teismo posėdyje priežastimi. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas apelianto prašymus dėl teismo posėdžių atidėjimo ir sudarydamas galimybę pasirūpinti teisine pagalba, užtikrino apelianto teisę būti išklausytam teismo posėdžio metu tiek tiesiogiai, tiek per atstovą.

Dėl draudimo išmokos dydžio

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai, neįsitikinęs pareikštų reikalavimų pagrįstumu, nepatikrinęs 2013-05-09 raštuose nurodytos informacijos, sprendė, kad ieškovas yra teisus dėl pateiktų skaičiavimų bei prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio, todėl ieškinį tenkino nepagrįstai.

Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (skundžiamo sprendimo trečias lapas, pirma pastraipa) patikrino 2013-05-09 rašte nurodytą informaciją apie išmokėtų išmokų pagrįstumą (T. 1, b. l. 52–134, 162–168), be to, Klaipėdos apygardos teismas 2013-01-14 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-62-360/2013, pasisakydamas dėl nukentėjusiosioms eismo įvykio metu A. G. ir E. G. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paliko draudimo bendrovės (šioje byloje ieškovo) nustatytus ir jau nukentėjusiosioms sumokėtus išmokų dydžius, tai yra, E. G. – 28 77,30 Lt, o A. G. – 5 754,70 Lt, todėl išmokėto neturtinės žalos atlyginimo dydis šioje byloje negali būti kvestionuojamas (CPK 182 str. 3 p.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymų numatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į ieškinį (T. 1, b. l. 139) tik abstrakčiai nurodo, kad nesutinka su išmokėtų draudimo išmokų dydžiu, tačiau įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pateikti įrodymai apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokų sumas yra nepagrįsti, nepateikė.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinėje byloje ieškovo pateikti įrodymai apie apskaičiuotas išmokėtas draudimo išmokas (T. 1, b. l. 52–134, 162–168) laikytini pagrįstais, todėl šios ieškovo patirtos išlaidos pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo priteistos iš atsakovo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovo valstybei priteistinas 1 338,00 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas atsakovui 2014-08-18 pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (T. 2, b. l. 105) (CPK 84 str., 93 str. 3 d.).

Duomenų apie ieškovo ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. J. 1 338,00 Lt (387 EUR) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Kolegijos pirmininkas Marius DobrovolskisKolegijos teisėjos Albina PupeikienėErinija Kazlauskienė