Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I2-2332-609/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-05-12
Bylos Nr.: I2-2332-609/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-01646-2021-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas: V. S.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

Administracinė byla Nr. I2-2332-609/2022Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01646-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 20.2.3.2; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 12 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. – T. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl ribojimų ir draudimų panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. S. – T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti jai taikomus ribojimus ir draudimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“, pakeisto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3¹ punkte bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, jai priteisti neturtinę žalą po 10 Eur per dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki jai taikomų apribojimų ir draudimų, nustatytų Nutarimo 3¹ punkte, panaikinimo.

Skunde, kurį patikslino (b. l. 2-8, 20-27) nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtomis neteisėtomis antikonstitucinėmis priemonėmis kiekvieną dieną yra pažeidžiamos jos, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, teisės ir laisvės, todėl jos turi būti kuo skubiau panaikintos. Jomis pareiškėja įvardina Galimybių pasą bei ribojimus ir draudimus, įtvirtintus Nutarimu, kurio 3.1.1 papunktyje numatyta, kad kontaktiniu būdu paslaugos teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku organizuojami, atsižvelgiant į rekomenduojamas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis, asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, užtikrinant kitus valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytus visuomenės sveikatos saugos ir higienos ir kitus susijusius reikalavimus, ir kai aptarnaujami ar paslaugomis naudojasi tik asmenys, atitinkantys vieną iš šių kriterijų (išskyrus Nutarimo 3¹ punkte nurodytas išimtis):

asmuo yra pasiskiepijęs viena iš šių COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų: praėjus vienai savaitei nuo „Comirnaty“ ar „Spikevax“ vakcinos antrosios dozės suleidimo pagal skiepijimo schemą, išskyrus šio nutarimo 3.1.1.1.5 papunktyje nurodytą atvejį; praėjus 2 savaitėms nuo „COVID-19 Vaccine Janssen“ vakcinos dozės suleidimo; praėjus 4 savaitėms,, bet ne daugiau kaip 13 savaičių nuo pirmos „Vaxzevria“ vakcinos dozės suleidimo, išskyrus šio nutarimo 3.1.1.1.5 papunktyje nurodytą atvejį; po antros „Vaxzevria“ vakcinos dozės suleidimo pagal skiepijimo schemą; praėjus 2 savaitėms nuo „Comirnaty“, „Spikevax“ ar „Vaxzevria“ vakcinos vienos dozės suleidimo asmeniui, kuris persirgo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir diagnozė buvo patvirtinta remiantis teigiamu SARS-CoV-2 PGR tyrimo rezultatu; praėjus vienai savaitei nuo „Comirnaty“ ar „Vaxzevria“ vakcinos antrosios dozės suleidimo, jei pirmajai skiepo dozei buvo naudojama „Vaxzevria“ vakcina, o antrajai - „Comirnaty“ vakcina arba atvirkščiai;

asmuo persirgo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir: diagnozė buvo patvirtinta remiantis teigiamu SARS-CoV-2 PGR tyrimo ar antigeno testo rezultatu, o nuo teigiamo tyrimo rezultato praėjo ne daugiau kaip 210 dienų (bet ne anksčiau, nei asmeniui baigėsi paskirtos izoliacijos terminas), arba asmuo prieš mažiau nei 60 dienų yra gavęs teigiamą (kai nustatomi anti- S, anti-Sl arba anti-RBD IgG antikūnai prieš SARS-CoV-2) kiekybinio ar pusiau kiekybinio serologinio imunologinio tyrimo atsakymą, išskyrus atvejus, kai serologinis tyrimas atliekamas po skiepijimo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcina;, asmeniui, kuriam atliktas COVID- 19 tyrimas, nustatytas neigiamas rezultatas, - ne anksčiau nei prieš 48 valandas (skaičiuojant nuo ėmimo paėmimo momento) atlikus SARS-CoV-2 PGR tyrimą arba greitąjį SARS-CoV-2 antigeno testą COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti; yra vaikas iki 16 metų.

Nutarimo 3¹ punktu nustatyta, kad asmenys, neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus, kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, kitus visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir kitus šiame nutarime nurodytus reikalavimus, tik kai teikiamos šios paslaugos ir vykdomos šios ūkinės veiklos:

1. prekyba parduotuvėse, turgavietėse, kurių pagrindinė veikla yra maisto, veterinarijos, pašarų gyvūnams, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių, augalų, sėklų, trąšų pardavimas, turinčiose atskirą įėjimą iš lauko, kurių prekybos plotas (t. y. prekybos salės, skirtos pirkėjams aptarnauti ir prekėms išdėlioti, plotas, įskaitant matavimosi kabinas. Į prekybos plotą neįskaitomas administracinių patalpų, sandėlių ir pagalbinių patalpų, dirbtuvių, laiptinių, koridorių, sanitarinių patalpų plotas) neviršija 1 500 kv. m, arba esančiose prekybos centre, kurio bendras prekybos plotas (t. y. prekybos salės ir kitos prekybos vietos (pvz., salelės), skirtos pirkėjams aptarnauti ir prekėms išdėlioti, plotas, įskaitant matavimosi kabinas. Į prekybos plotą neįskaitomas administracinių patalpų, sandėlių ir pagalbinių patalpų, dirbtuvių, laiptinių, koridorių, sanitarinių patalpų, taip pat parduotuvių, esančių prekybos centre, turinčių atskirą įėjimą iš lauko, kai nėra galimybės patekti į prekybos centrą, plotas) neviršija 1 500 kv. m;

2. nuotolinė prekyba (vykdoma internetu ar kitomis ryšio priemonėmis) ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose (atsiėmimo punktuose draudžiama prekyba ar kita nesusijusi su nuotoline prekyba veikla);

3. smulkaus remonto paslaugų užsakymas, kai kontaktas taip paslaugos gavėjo ir paslaugos teikėjo trunka ne ilgiau nei 15 min.;

4. laidojimo paslaugos ir laidojimo reikmenų parduotuvės;

5. muziejų ekspozicijų ir parodų lankymas;

6. bibliotekų (knygų atsiėmimo ir grąžinimo tikslais) ir knygų atsiėmimo punktų paslaugos;

7. asmens sveikatos priežiūros paslaugos (pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytus reikalavimus, įskaitant testavimą);

8. socialinės paslaugos;

9. psichologinės pagalbos ir psichoterapijos paslaugos;

10. asmens sveikatos priežiūros įstaigose esančių ar globos įstaigose gyvenančių terminalinės būklės asmenų, nepilnamečių iki 14 metų bei nėščiųjų lankymas;

11. veterinarijos paslaugos;

12. keleivių vežimo transportu paslaugos;

13. keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir lengvaisiais automobiliais taksi paslaugos;

14. teisinės paslaugos (notarų, antstolių, privalomos mediacijos, advokatų, teikiančių teisines paslaugas pagal advokato ir kliento sutartį, bei advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą) ir teismų veikla;

15. veikla, susijusi su vaiko teisių apsauga;

16. valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių teikiamos paslaugos, kurių dėl jų specifikos neįmanoma suteikti nuotoliniu būdu (paslaugų sąrašą tvirtina institucijos, įstaigos ar įmonės vadovas);

17. kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016-2023 m. veiksmų planą;

18. asmenų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis Techninės pagalbos neįgaliesiems centre prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir savivaldybių įstaigose, kurioms priskirta ši funkcija;

19. asmeninės pagalbos teikimas asmenims su negalia, kai tokį poreikį nustato savivaldybių paskirti socialiniai darbuotojai;

20. pagalba smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims;

21. pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis asmenims;

22. veikla, susijusi su neteisėtų migrantų priėmimu;

23. atvirose erdvėse teikiamos paslaugos, prekyba ir ūkinė veikla, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku, kai dalyvauja ne daugiau kaip 500 asmenų;

24. finansinės paslaugos, kai išmokamos ir pristatomos pensijos ar kitos socialinės išmokos, kitos būtinosios finansinės ir privalomojo draudimo paslaugos, kai kontaktas tarp paslaugos gavėjo ir paslaugos teikėjo trunka ne ilgiau nei 15 min., taip pat elektroninių ryšių paslaugos, kurios reikalingos norint įgyti galimybę naudotis elektroninėmis paslaugomis;

25. ikimokyklinis, priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis, vidurinis ugdymas, pirminis profesinis mokymas, neformalusis vaikų švietimas ir švietimo pagalba.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, visos kitos aukščiau nepaminėtos veiklos, paslaugos, taip pat lankymasis maisto produktų ir kitų būtinųjų prekių parduotuvėse, kurių plotas didesnis nei 1 500 kv. m., jai yra neprieinamos, kadangi ji neatitinka nė vieno iš Nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus. Paminėti kriterijai yra sąlygos gauti Galimybių pasą – skaitmeninį QR kodą, kuris akivaizdžiai yra priemonė, skirta diskriminuoti asmenis, naikinti demokratiją ir asmenų, neturinčių šio „paso“, laisves ir teises.

Pareiškėja pažymi, jog Nutarimo 3¹ punkto nuostatoje nustatyti ne tik ribojimai, tačiau ir draudimai, kadangi visa tai, kas nepaminėta, jai yra draudžiama.

Nurodo, kad visiškai nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas yra jai taikomas ribojimas lankytis tik nedidelėse būtinųjų prekių parduotuvėse, kurių plotas neviršija 1500 kv. m., draudimas lankytis nebūtinųjų prekių parduotuvėse, gauti įvairias paslaugas, dalyvauti kultūros ar kituose pramoginiuose renginiuose, kai „galimybių“ pasą turintys asmenys gali lankytis visose parduotuvėse ir gauti visas paslaugas, taip pat dalyvauti visuose norimuose renginiuose, nors visiems žinomas ir neįrodinėtinas faktas, kad koronaviruso infekcija užsikrėsti ir jį platinti gali visi asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pasiskiepiję.

Pareiškėja teigia, kad ši aplinkybė patvirtina faktą, jog nustatyti ribojimai ir draudimai yra diskriminacinio pobūdžio, neturi nieko bendro su visuomenės sveikatos ar sveikatos sistemos apsauga. Šiais ribojimais siekiama tik vieno tikslo – priversti kuo daugiau asmenų pasiskiepyti eksperimentine vakcina, kuri nėra privaloma.

Pareiškėja nurodo apie jos teisės nusipirkti būtiniausių maisto ir kitų produktų apribojimą, nes nedidelėse maisto prekių parduotuvėse yra mažas produktų pasirinkimas. Teigia, kad 90 proc. jos mitybos yra veganiška, o 10 proc. – vegetariška, todėl mažesnėse parduotuvėse jai itin sunku rasti augalinių pieno produktų, mėsos, žuvies alternatyvų. Internetu šių prekių taip pat nėra galimybės užsisakyti į namus, kadangi jie yra greitai gendantys, dažniausiai laikomi šaltai, į mažesnius miestus jų neveža ir nepristato. Gyvendama Palangoje, ji buvau įpratusi lankytis prie Palangos autobusų stoties esančiame prekybos centre, adresu Klaipėdos pl. 42, Palanga, kuriame yra didelė Maxima parduotuvė su gausiausiu maisto produktų asortimentu, Euro vaistinė, taip pat veterinarijos vaistinė, kur ji visada rasdavo būtinų prekių sau ir savo gyvūnams. Neturėdama Galimybių paso ir nebūdama pasiskiepijusi, persirgusi ar atlikusi tyrimą, patvirtinantį, kad neserga koronaviruso infekcija, į šį prekybos centrą yra neįleidžiama. Pareiškėja taip pat negali patekti ir į kitą anksčiau dažnai lankomą prekybos centrą, esantį Malūno g. 10 Palangoje, kuriame yra vienintelis Palangoje Rimi prekybos centras, turintis geresnį įvairesnių ir kokybiškesnių prekių asortimentą, taip pat Gintarinė vaistinė ir akcinė bendrovė Lietuvos paštas, kurios paslaugomis ji nebegali naudotis. Pažymi, jog jai neprieinami kai kurie vaistai, kadangi dažnu atveju tam tikri receptiniai vaistai būna tik didžiosiose Palangoje veikiančiose vaistinėse, kurios yra minėtuose prekybos centruose.

Pareiškėjos teigimu, ji nebegali išmesti nebeveikiančių elektronikos daiktų, baterijų, lempų ir kt., nes jų surinkimo vieta yra Maxima prekybos centre, todėl juos tenka kaupti namuose, apribojama jos teisė į pilnavertį socialinį gyvenimą, nes neturėdama „galimybių“ paso ir būdama nepasiskiepijusi ar persirgusi koronaviruso infekcija, ji negali lankytis daugumoje kavinių, restoranų, išskyrus kai kuriuos, kurie priima „galimybių“ paso neturinčius asmenis prie staliukų lauke, negali nueiti į kino teatrą, spektaklį ar baseiną, kas anksčiau buvo jos įprasta veikla.

Pareiškėja nurodo, kad būtų neteisinga tvirtinti, kad ji bet kada gali pasidaryti tyrimą dėl užsikrėtimo koronaviruso infekcija, o nenustačius užsikrėtimo, gauti „galimybių“ pasą, kuris jai suteiktų galimybę patekti į didesnę parduotuvę nusipirkti maisto, drabužių, naudotis pašto ir kitomis paslaugomis, lankytis kavinėse, kino teatruose, baseinuose, sporto klubuose, grožio salonuose ir kitose paslaugų teikimo vietose. Pareiškėjos teigimu, šie tyrimai yra mokami, jie yra brangūs, ji negali sau to leisti.

Pareiškėjos vertinimu, akivaizdu, kad galimybė pasidaryti mokamą tyrimą tam, kad jį galėtų patekti į maisto prekių parduotuvę, vaistinę ar paštą yra ne teisė, o viena iš prievartos pasiskiepyti priemonių, todėl bet kokie su tuo susiję argumentai, turi būti atmetami. Mokamo tyrimo atlikimas yra ne kas kita, kaip prievartos ir diskriminacinė priemonė, kadangi tokių tyrimų nereikia darytis pasiskiepijusiems asmenims.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, nepasiskiepijusiems ir neturintiems Galimybių paso asmenims taikomi ribojimai ir draudimai yra nelogiški, neteisėti, visiškai nepagrįsti ir pažeidžiantys jos konstitucines asmens teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais ribojimais siekiama ne apsaugoti visuomenę ir sumažinti užsikrėtimų skaičių, o priversti kuo daugiau asmenų pasiskiepyti eksperimentine vakcina. Kadangi tokie skiepai nėra privalomi, paminėtų diskriminacinių priemonių, varžančių ir pažeidžiančių jos teises ir laisves, taikymui pagrindo nėra.

Pareiškėja cituoja Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį, kuriame numatyta, kad vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Cituoja Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 19 punktą, kuris numato, kad įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, ir paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

Pareiškėjos vertinimu, yra neaišku, kaip nustatytais ribojimais yra siekiama likviduoti ekstremaliąją situaciją, kas yra vienas iš pagrindinių šio įstatymo tikslų ir uždavinių, nenurodoma, kokiam laikui jie nustatyti ir kokioms sąlygoms esant jie bus panaikinti, nustatytų ribojimų taikymas nepagrįstas argumentuotomis mokslinių tyrimų išvadomis.

Pareiškėja pažymi, jog Civilinės saugos įstatyme nėra teisės normų, nustatančių, kokia apimtimi gali būti ribojamos asmens konstitucinės teisės ir laisvės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi jos teisių ribojimo apimties, pagrindų, tvarkos ir laikinumo. Jos teigimu, neaišku, kokios turi atsirasti aplinkybės, kad ji vėl galėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis ir laisvėmis, kaip ir Galimybių pasą turintys asmenys, kada tai įvyktų.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Europos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijos dėl COVID-19 priemonių poveikio demokratijai, teisinės valstybės principui ir pagrindinėms teisėms B9-0343/2020 10 punktu raginama valstybes nares gerbti teisę į privatumą ir duomenų apsaugą ir užtikrinti, kad visos naujos stebėjimo arba sekimo priemonės, priimtos visapusiškai konsultuojantis su duomenų apsaugos institucijomis, būtų griežtai būtinos ir proporcingos, turėtų patikimą teisinį pagrindą, būtų susijusios tik su joms nustatytais tikslais ir būtų laikino pobūdžio. 2021 m. sausio 27 Europos Tarybos parlamentinė asamblėja rezoliucijos 7.3.1 punktu ragina valstybes užtikrinti, kad piliečiai būtų informuoti, jog skiepijimas nėra privalomas ir kad niekas nėra politiškai, socialiai ar kitaip spaudžiamas pasiskiepyti, jei patys to nenori, o 7.3.2 punktu ragina užtikrinti, kad niekas nebūtų diskriminuojamas dėl nepasiskiepijimo dėl galimo pavojaus sveikatai ar nenoro skiepytis.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, Nutarimu įtvirtintomis diskriminacinėmis priemonėmis – ribojimais, draudimais bei Galimybių pasu, yra varžoma jos pasirinkimo laisvė, kaip elgtis su savo kūnu, sveikata. Pareiškėja pažymi, kad ji turi teisę ir laisvę priimti racionalų sprendimą, atsižvelgdama į savo sveikatą, amžių, kitas, jos įsitikinimu, svarbias aplinkybes, ir jokios diskriminacinės, priemonės neturi ir negali daryti įtakos jos laisvam apsisprendimui.

Pareiškėja cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, kuris nustato, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Jos teigimu, esant susiklosčiusiai situacijai, kada Galimybių pasus turintys asmenys gali gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą, lankytis visose parduotuvėse, ir gauti visas norimas paslaugas, o to neturintys asmenys tokių teisių neturi, leidžia daryti išvadą, jog Galimybių paso turėjimas ar neturėjimas tampa tam tikra asmenų socialine padėtimi. Pareiškėjos teigimu, Konstitucijos 29 straipsnis pažeidžiamas ir kitu aspektu, kai asmenys diskriminuojami ir dėl savo įsitikinimų, nes ji yra įsitikinusi, jog jai vakcina nuo koronaviruso infekcijos nėra reikalinga, atsižvelgiant į mano sveikatos būklę, amžių ir kitas aplinkybes, tačiau dėl šio įsitikinimo ji yra diskriminuojama ir negali turėti tų teisių ir laisvių, kaip pasiskiepiję, Galimybių pasus turintys asmenys.

Pareiškėja cituoja Konstitucijos 22 straipsnį, kuris nustato, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą ir teigia, kad pasitelkdama prievartos priemones – ribojimus, draudimus bei Galimybių pasą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė šią jos teisę akivaizdžiai pažeidžia.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, asmens skiepijimas bet kokia vakcina yra intervencija į žmogaus kūną. Prievartinis skiepijimas neprivaloma vakcina yra asmens teisės į neliečiamumą pažeidimas. Negalėjimas nueiti į vaistinę, didesnę maisto ir kitų būtinų prekių parduotuvę, kur ji galėtų nusipirkti jai reikalingų vaistų, maisto produktų, atsižvelgiant į jos mitybos ypatumus, drabužių, elektronikos ir buitinių prekių, t. y. negalėjimas įsigyti jos sveikatai ir net gyvybei, taip pat kasdieniniame normaliame gyvenime būtinų produktų, daiktų, yra jos, kaip žmogaus ir Lietuvos Respublikos pilietės, teisių sutrypimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės jai taikomi ribojimai ir draudimai yra prievartos priemonė, o jų tikslas – ją priversti pasiskiepyti vakcina, kuri nėra privaloma. Pareiškėjos vertinimu, taikant minėtus ribojimus ir draudimus, yra tiesiogiai kėsinamasi į jos asmens neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis).

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimais neturi teisės apriboti jos konstitucinių teisių, tokių, kaip teisė į fizinę asmens neliečiamybę, privatų gyvenimą, teisės būti lygiai su kitais asmenimis prieš įstatymą. Asmens teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu proporcingai ir tik tiek, kiek būtina.

Pareiškėjos teigimu, negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis), todėl Nutarimo dalis, kuria nustatyti jai taikomi ribojimai ir draudimai, turi būti kuo panaikintas.

Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama Nutarimą, kuriuo apribojo jos teises ir laisves, priėmė administracinį teisės aktą, jai sukeliantį neigiamas teisines pasekmes, todėl šio administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą ji turi teisę ginčyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymi, jog Nutarimu nustatyti jai taikomi ribojimai ir draudimai, yra individualaus pobūdžio, t. y. skirti asmenų grupei, neatitinkančiai Nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus. Atsižvelgiant į tai, prašo panaikinti ribojimus ir draudimus, nustatytus Nutarimo 3¹ punkte, o ne visą administracinį aktą. Kilus abejonių dėl byloje taikytino teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi siūlo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Reikalaudama iš Lietuvos valstybės priteisti dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėtų veiksmų kiekvieną dieną patiriamą neturtinę žalą, pabrėžia, jog neteisėtais ir nepagrįstais atsakovės, kaip valdžios institucijos ir viešojo administravimo subjekto, veiksmais nuolatos besitęsiantis Konstitucijoje įtvirtintų ir aukščiau išvardintų jos asmens teisių ir laisvių pažeidimas yra diskriminacinis. Pareiškėja teigia, kad dėl nustatytų ribojimų ir draudimų ji kiekvieną dieną patiria stresą ir psichologinę įtampą, kiekvieną dieną jai kyla didžiuliai nepatogumai ir užkertama galimybė naudotis elementariomis ir būtinomis kasdieninėmis paslaugomis, yra suvaržyta savo kasdieniniame asmeniniame ir socialiniame gyvenime, jaučiuosi nepilnaverte ir nepilnateise savo šalies piliete. Jos teigimu, dėl Nutarimu jai nustatytų ribojimų ir draudimų, ji negyvena oraus gyvenimo, nes orus gyvenimas reiškia laisvę pasirinkti, o tokios laisvės ji nebeturi.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, patiriamą neturtinę žalą sudėtinga įvertinti pinigine išraiška, ji yra didelė, jos psichologinė sveikata, emocinė būsena bei gyvenimo kokybė yra stipriai pablogėjusi, tačiau atsižvelgdama į tai, jog žala atlyginama iš valstybės biudžeto, t. y. visų mokesčių mokėtojų pinigų, prašo jai priteisti tik po 10 Eur už dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki ribojimų ir draudimų, jai taikomų Nutarimu, panaikinimo.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į skundą nurodo, kad 2020 m. vasario 26 d. vertinat PSO teikiamą informaciją bei epidemiologinę situaciją kaimyninėse valstybėse, reaguodama į tai, kad Europoje sparčiai daugėja susirgimo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) atvejų, vadovaudamasi Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu bei 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo” visoje šalyje paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės.

Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ekstremalioji situacija apibrėžiama kaip dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai arba gyventojų žūtį, sužalojimą ar padaryti kitą žalą. Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ekstremalusis įvykis – nustatytus kriterijus atitinkantis, pasiekęs ar viršijęs gamtinis, techninis, ekologinis ar socialinis įvykis, kuris kelia pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, jų socialinėms sąlygoms, turtui ir (ar) aplinkai. Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“, numatyta, kad ekstremaliu įvykiu, be kita ko, gali būti laikomas ir užkrečiamosios ligos atvejis, protrūkis ar epidemija.

Tai, kokia institucija gali įvesti apribojimus ekstremalios situacijos metu, priklauso nuo konkrečios ekstremalios situacijos lygio. Pagal Civilinės saugos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, ekstremaliosios situacijos skirstomos į du lygius – savivaldybės ir valstybės. Savivaldybės lygio ekstremaliomis situacijomis laikomos tos, kurios trunka ne ilgiau kaip 6 mėnesius ir kurią padariniai šalinami savivaldybėje (savivaldybėse) esančiomis civilinės saugos sistemos pajėgomis ir naudojant savivaldybėje (savivaldybėse) ar valstybės rezerve turimus arba iš kitų savivaldybių gautus materialinius išteklius, o ekstremaliosios situacijos padarinių išplitimo ribos neviršija trijų savivaldybių teritorijų ribų. Valstybės lygio ekstremaliosioms situacijoms yra priskiriamos tos ekstremaliosios situacijos, kurią padariniai šalinami keliose savivaldybėse esančiomis civilinės saugos sistemos pajėgomis ir naudojant savivaldybėse arba valstybės rezerve turimus materialinius išteklius, o ekstremaliosios situacijos padarinių išplitimo ribos viršija trijų savivaldybių teritorijų ribas, arba kurios trunka ilgiau kaip 6 mėnesius. Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnyje reglamentuojant Vyriausybės kompetencijas civilinės saugos srityje, be kita ko, nurodoma, kad jos apima ir abiejų lygių (savivaldybės ir valstybės) ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos nustatymą bei valstybės lygio ekstremaliosios situacijos skelbimą ir atšaukimą.

Motyvuojamoji dalis

Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, užmezga diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis ir kt. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimai nustatyti ir kituose Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniuose (84, 89, 123, 128 ir kt.). Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, yra pasisakęs, kad „Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Vyriausybei vykdant Lietuvos Respublikos Konstitucijos jai priskirtas funkcijas, jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės bei socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys bei apimtis. Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimai ir nustatoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktas)“.

Vadovaujantis Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, civilinė sauga yra veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir gyventojų pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms, veiksmus joms gresiant ar susidarius, ekstremaliųjų situacijų likvidavimą ir jų padarinių šalinimą. Ekstremalioji situacija – dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai arba gyventojų žūtį, sužalojimą ar padaryti kitą žalą. Civilinės saugos įstatymo 5 straipsnio 4 ir 5 punktuose įtvirtinta, kad civilinės saugos sistemos uždaviniai yra organizuoti ir vykdyti ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir jų padarinių šalinimo darbus, atlikti neatidėliotinus darbus, o susidarius ekstremaliosioms situacijoms, organizuoti ir vykdyti priemones, kuriomis siekiama atkurti valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms, ūkio subjektams ir gyventojams būtiniausias gyvenimo (veiklos) sąlygas.

Vadovaujantis Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniu, vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas.

Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 19 punkte numatyta, kad Vyriausybė, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

Vyriausybei įstatymų leidėjas yra suteikęs išimtines teises civilinės saugos valdymo srityje, siekiant užtikrinti ekstremaliosios situacijos likvidavimą. Nutarimu paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje, siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) protrūkio šalies teritorijoje, gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams laikinai nustatyti ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimai.

Pažymi, kad COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) yra pripažinta ypač pavojinga užkrečiamąja liga, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“.

Atsižvelgiant į tai, kad COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) yra įtraukta į ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą, o užkrečiamosios ligos plitimas šalyje gali būti laikomas ekstremaliu įvykiu, dėl kurio gali būti skelbiama ekstremalioji situacija, taip pat į ligos paplitimo mastą šalyje ir pasaulyje, manytina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtas sprendimas paskelbti ekstremaliąją situaciją šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) sukeltos pandemijos atitinka galiojančius teisės aktus bei ekstremaliems įvykiams, dėl kurių skelbiama ekstremalioji situacija, keliamus kriterijus.

Taip pat pažymi, kad pagal esamą teisinį reglamentavimą yra užtikrinama, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos metu taikomi apribojimai nebūtų taikomi neribotą laiką ir būtų periodiškai peržiūrimi bei tęsiami tik esant pagrįstoms aplinkybėms, t. y. priklausomai ne tik nuo valstybės turimų sveikatos priežiūros resursų, bet ir nuo pačio užkrečiamosios ligos sukėlėjo savybių bei gebėjimo mutuoti, sukelti naujas pandemijos bangas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Nutarime įtvirtinti reikalavimai nuo pat Nutarimo paskelbimo buvo nuolat keičiami pagal kintančią epidemiologinę situaciją.

Vadovaujantis Civilinės saugos įstatymu, Nutarimu paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje, siekiant ją likviduoti ir šalinti jos padarinius, nustatytos ūkinės veiklos bei viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimo priemonės. Viena tokių priemonių buvo numatyta Nutarimo (redakcija galiojusi iki 2022 m. vasario 5 d.) 3.1.1 papunktyje, kuriame įtvirtinta, kad kontaktiniu būdu paslaugos teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku (toliau – renginiai) organizuojami užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, kitus visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir kitus susijusius reikalavimus, ir kai aptarnaujami ar paslaugomis naudojasi tik asmenys, atitinkantys vieną 3.1.1 papunktyje išvardijamų kriterijų (išskyrus Nutarimo 3¹ punkte nurodytas išimtis).

Siekiant išvengti didelės užsikrėtimų ir hospitalizacijų bangos bei kontaktinėse veiklose uždarose patalpose, kuriose dalyvauja neimunizuoti asmenys (be vakcinų suteiktos apsaugos ir nepersirgę), didelių protrūkių skaičiaus, buvo priimtas sprendimas taikyti papildomas COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo priemones ir ribojimus šalyje siekiant užtikrinti, kad pandemija neperkrautų sveikatos priežiūros įstaigų ir netrikdytų kitų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. siekiant užtikrinti, kad su COVID-19 susijusios hospitalizacijos netrikdytų kitų sveikatos priežiūros paslaugų ir kiek įmanoma apsaugoti negalinčias skiepytis gyventojų grupes. Tuo tikslu kontaktinės paslaugos buvo teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, renginiai organizuojami, išskyrus Nutarime numatytas išimtis, tik asmenims, atitinkantiems Nutarime (redakcija galiojusi iki 2022 m. vasario 5 d.) numatytus kriterijus, t. y. vakcinuotiems, persirgusiems, turintiems galiojantį neigiamą SARS-CoV-2 PGR tyrimo rezultatą bei vaikams iki 16 metų.

Nurodo, kad svarbu pastebėti, jog visos priemonės buvo planuojamos užtikrinant neimunizuotų asmenų prieigą prie visų būtinųjų paslaugų. Išimčių dėl paslaugų ir vykdomų ūkinių veiklų sąrašas (Nutarimo (redakcija galiojusi iki 2022 m. vasario 5 d.) 3¹ punktas), buvo sudarytas remiantis dviem taisyklėmis. Į jį įtrauktos: a) būtinosios paslaugos veiklos, nepaisant to, jog jų teikimo metu egzistuoja didelė apsikrėtimo rizika, ir b) visos paslaugos ir veiklos, kurių metu apsikrėtimo rizika nėra didelė. Tarp tokių būtinų paslaugų, be kita ko, yra prekyba parduotuvėse, turgavietėse, kurių pagrindinė veikla yra maisto, veterinarijos, pašarų gyvūnams, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių, augalų, sėklų, trąšų pardavimas (kai tenkinami nustatyti ploto ir kt. reikalavimai), asmens sveikatos priežiūros paslaugos, socialinės paslaugos, keleivių vežimo vietiniu (miesto ir priemiesčio) transportu paslaugos ir kitos būtinosios paslaugos.

Nutarime (redakcija galiojusi iki 2022 m. vasario 5 d.) nustatytomis ūkinės veiklos bei viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimo priemonėmis nebuvo siekiama riboti asmenų teises ir laisves ar jų privatų gyvenimą. Priešingai – Galimybių paso priemone buvo siekiama kaip galima labiau apsaugoti neimunizuotą visuomenės dalį, tuo pačiu saugiai užtikrinti po karantino atlaisvintų veiklų ir paslaugų tęstinį teikimą. Mažinant asmenų kontaktų skaičių, sudaromos prielaidos mažėti ir užsikrėtimo, o atitinkamai – ir COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo rizikai.

Nutarimo 5.1 papunktyje buvo numatyta, kad asmenų atitiktis Nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams patvirtinama valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021 m. balandžio 21 d. sprendime Nr. V-891 „Dėl asmenų atitikties kriterijams patvirtinimo“ (toliau – Sprendimas Nr. V-891) nustatyti asmenų atitikties Nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams patvirtinimo būdai. Taip pat Sprendimo Nr. V-891 1.1.1 papunktyje išvardinti dokumentai, patvirtinantys asmens atitiktį nurodytiems kriterijams (gali būti prašoma kartu pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą: pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo pažymėjimą ar moksleivio pažymėjimą), kaip antai: Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos (toliau – ESPBI IS) teigiamo laboratorinio tyrimo rezultatų (duomenų) protokolas, kuriuos asmuo gali pateikti atspausdintus arba išsaugotus skaitmeniniu formatu, arba tiesiogiai prisijungęs prie ESPBI IS, užsienio šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduoti dokumentai, Lietuvos Respublikos asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduotas teigiamo laboratorinio tyrimo rezultatų (duomenų) protokolas, dokumentas, patvirtinantis vaiko amžių (taikoma asmenims iki 16 metų), ESPBI IS duomenų pagrindu parengtas skaitmeninis pažymėjimas, patvirtinantis skiepijimo, persirgimo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar mokamo neigiamo tyrimų rezultato faktą, skirtas naudojimui šalies viduje su sugeneruotu QR kodu, kurį asmuo gali pateikti atspausdintą arba išsaugotą skaitmeniniu formatu, arba tiesiogiai prisijungęs prie ESPBI IS ar naudojantis interneto svetaine www.gpasas.lt.; pagal Europos Komisijos reikalavimus parengtas Europos Sąjungos skaitmeninis COVID pažymėjimas, kitas ne Europos Sąjungos šalies skaitmeninis pažymėjimas, patvirtinantis skiepijimo ar persirgimo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo Nr. V-891 1.1.1.5 papunktyje numatytas Galimybių pasas, generuojamas kaip unikalus dokumentas kiekvienam E. sveikatos pacientui, turintis tam tikrus dokumentui būdingus rekvizitus, yra tik vienas iš asmenų atitikties Nutarimo Nr. 152 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams patvirtino būdų. Žmonėms, turintiems šį dokumentą, yra užtikrinta galimybė saugiau ir plačiau naudotis teikiamomis paslaugomis, tačiau naudojimasis Galimybių pasu yra savanoriškas ir neprivalomas. Asmenys bet kuriuo atveju turi galimybę ir daug alternatyvų pateikti bet kurį kitą iš aukščiau nurodyti dokumentų, taip pat visus šiuos dokumentus pateikti tiek popieriniu ar skaitmeniniu formatu, tiek tiesiogiai prisijungus prie ESPBI IS.

Nutarimo (aktuali redakcija galiojanti nuo 2022 m. vasario 6 d.) nuostatose neliko Galimybių paso priemonės, tačiau paliktos kitos prevencinės priemonės bei pareiga laikytis operacijų vadovo priimtų sprendimų, tokių kaip žmonių srautų valdymas ir kontaktų ribojimas, kaukių dėvėjimas, higienos reikalavimų laikymasis, vėdinimo užtikrinimas yra pagrindinės COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymui taikomos ir PSO, ir Europos ligų profilaktikos ir kontrolės centro rekomenduojamos priemonės. Nei viena iš taikomų prevencijos priemonių atskirai nėra absoliučiai efektyvi užkertant kelią COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimui. Veiksmingiausi rezultatai pasiekiami, kai visos šios COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo riziką mažinančios prevencijos priemonės yra įgyvendinamos kompleksiškai.

Pažymi, kad nuostatos, susijusios su Galimybių pasu, buvo įtvirtintos Nutarime, o ne Sveikatos apsaugos ministro įsakyme ar valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendime. Nuo 2022 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 73 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“ panaikintos nuostatos, susijusios su Galimybių pasu.

Taip pat pažymi, kad dėl Galimybių paso Konstituciniame Teisme buvo pradėta konstitucinės justicijos byla Nr. 21/2021, tačiau 2022 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. KT17-S17/2022 pradėtą teiseną nuspręsta nutraukti, konstatavus, kad „įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimui Nr. 73 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“, Nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) buvęs nustatytas teisinis reguliavimas <...> pakito iš esmės: Nutarimo 3.1.1 papunktyje (2022 m. vasario 2 d. redakcija) nebeliko nustatyta jokių kriterijų, kuriuos asmenys turėtų atitikti, kad galėtų naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu“. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 str. 4 d., ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti; jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad „bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti – praeitį (2013 m. vasario 15 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai); tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį reguliavimą, kuris nebegalioja, nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę (2019 m. vasario 15 d. nutarimas).“

Pareiškėja neteisėtais veiksmais nurodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtą teisės aktą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės veiklos, o to paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad administraciniai teismai gali nagrinėti, inter alia (liet. be kita ko), bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia, žalos atlyginimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010-05-13 nutarimas). Toks aiškinimas kildinamas iš Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio teisminės gynybos principo, pagal kurį pripažįstamas asmens teisės į teisminę gynybą universalumas.

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Taigi tik Konstitucinis Teismas turi jurisdikciją spręsti dėl įstatymų ir Vyriausybės nutarimų teisėtumo. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, užmezga diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis ir kt. Vyriausybės įgaliojimai nustatyti ir kituose Konstitucijos straipsniuose (84, 89, 123, 128 ir kt.). Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, yra pasisakęs, kad „Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą. Kita vertus, Vyriausybei vykdant Konstitucijos jai priskirtas funkcijas, jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės bei socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys bei apimtis. Todėl, kaip minėta, Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatoma, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktas)“.

Nesant pagrindo teigti, kad Nutarimu nustatyti ribojimai pareiškėjai yra neteisėti, nėra vieno iš privalomų pagrindų žalai dėl neteisėtų valdžios institucijų priteisti. Tol, kol nėra konstatuoti neteisėti veiksmai (neveikimas), pareiškėjos reikalavimas priteisti žalą turėtų būti atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimas ar jo atskiros dalys nėra pripažintas neteisėtu aktu, visos civilinės atsakomybės sąlygos aptariamos tik teoriniame lygmenyje, kadangi teisės akto galiojimo metu jis nebuvo panaikintas kaip neteisėtas ar nepagrįstas, valstybės institucijų veiksmų/neveikimo neteisėtumas nėra nurodytas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju visi sprendimai priimti, vadovaujantis tik galiojančiais teisės aktais. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, Konstitucijoje yra įtvirtintas erga omnes konstitucinės kontrolės modelis. Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas tik kai kompetentingas teismas tokį aktą pripažįsta neteisėtu.

Nurodoma, kad vertinant pareiškėjos skunde pateikiamus argumentus yra aišku, kad ji neįrodė (ir neįrodinėja), jog dėl Vyriausybės atitinkamų veiksmų (neveikimo) pareiškėjai atsirado skunde nurodomo dydžio žala. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokio įstatymo nuostatas pažeidė valstybė (jos institucijos), kaip pažeidimas pasireiškė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Vien bendrojo pobūdžio pamąstymai apie Nutarime įtvirtintų priemonių proporcingumą, neargumentuoti ir neįrodo, kad buvo atlikti kokie nors neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti žala. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Pažymėtina, jog neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.??? Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjos nurodomas žalos dydis yra teorinis, nepagrindžiamas jokias dokumentais ar paaiškinimais.

Pareiškėjai neįrodžius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, padarytos žalos būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo turėtų išlaidų, nėra pagrindo civilinės atsakomybės atsiradimui.

Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina nei valstybės netesėtų veiksmų, nei reikšmingo priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir žalos, buvimo.

Pažymi, kad Nutarimas ar jo atskiros nuostatos nėra pripažintos neteisėtu aktu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teismas konstatuoja:

Dėl ribojimų bei draudimų panaikinimo

Pareiškėja prašo panaikinti jai taikomus ribojimus ir draudimus, įtvirtintus Nutarimo 3¹ punkte.

Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d.). Atitinkamai ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai ginčas yra kilęs viešojo administravimo srityje.

Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-617-415/2019; kt.).

Kadangi byloje nėra duomenų, jog tarp pareiškėjos ir atsakovės yra kilęs individualus ginčas, susijęs su ribojimų ir draudimų, įtvirtintų Nutarimo 3¹ punkte, taikymu, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Pareiškėjos vertinimu, neturtinę žalą ji patyrė dėl jos atžvilgiu taikytų ribojimų ir draudimų, nustatytų Nutarimo 3¹ punktu.

Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalyku yra tai, kiek konkretūs ribojimai ir draudimai, dėl kurių pareiškėja teigia patirianti žalą, yra jai, kaip subjektui, įgyvendinančiam savo teises ir vykdančiam pareigas, faktiškai taikomi.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Vadovaujantis LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

LVAT ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017 ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Pagrindiniai Seimo, Respublikos Prezidento, teismų įgaliojimai, funkcijos ne kartą yra atskleista Konstitucinio Teismo doktrinoje.

Pagal Konstituciją tik Seimas yra tautos atstovybė (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Seimas, kurį sudaro tautos atstovai Seimo nariai, – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas); Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, Vyriausybė yra vykdomoji šalies institucija, tvarkanti krašto reikalus, vykdanti įstatymus ir priimanti teisės aktus, jai priskirtose srityse. Teismai – jurisdikcinės institucijos – vykdo teisminę valdžią, kuri, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valdžia (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Vyriausybė pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai Konstitucijos yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti ir įstatymu (Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. lapkričio 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. balandžio 26 d. ir kt. nutarimai).

Taigi, iš Konstitucijos ir iš daugelyje Konstitucinio Teismo aktų suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų darytina išvada, kad yra įtvirtinta aiški taisyklė: kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, taip pat ir institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijos nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti.

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad „Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą. Kita vertus, Vyriausybei vykdant Konstitucijos jai priskirtas funkcijas, jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės bei socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys bei apimtis. Todėl, kaip minėta, Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatoma, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktas)“ (Konstitucinio teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

Nors pareiškėja teigia, jog neturtinę žalą ji patiria dėl jos atžvilgiu taikomų ribojimų ir draudimų, reglamentuotų Nutarimo 3¹ punkte, nenurodo, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja atitinkamus ribojimus ir draudimus taikiusios institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė jos atžvilgiu, nepagrindė, kad atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl kokių nors valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme nekonstatuotas, dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo nepasisakytina, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. S. –T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Eglė Kiaurakytė