- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2023-02-20
- Bylos Nr.
- A6.-70-961/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01421-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Nutraukti bylą.
- Teisėjas
- Ilona Mateikienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. S.
- Pareiškėjas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. S. įgaliotajai atstovei advokato padėjėjai A. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), buvęs vadovas R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
R. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2020 m. lapkričio 30 d. iki 2022 m. spalio 3 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovu ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes Bendrovė, būdama įsiskolinusi valstybės biudžetui, nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais ir tuo pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) interesus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo – VMI įgaliotasis atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 23). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. S. taip pat neatvyko, tačiau jo interesams atstovauja įgaliotasis asmuo – advokato padėjėja A. B. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, administracinio nusižengimo byla nagrinėta VMI atstovui ir R. S. nedalyvaujant (ANK 629 straipsnio 1 dalis).
VMI pareiškime, kuriuo prašoma pradėti administracinę teiseną R. S. atžvilgiu, nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra VMI skolininkė. VMI apskaitos informacinės sistemos 2022 m. gruodžio 20 d. duomenimis, Bendrovės mokestinę nepriemoką sudaro 26.003,84 Eur, iš kurių Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įsiskolinimas 189,40 Eur, paskaičiuoti delspinigiai – 10,80 Eur, Pelno mokesčio įsiskolinimas 6.181,00 Eur, delspinigiai – 320,05 Eur, Pridėtinės vertės mokesčio įsiskolinimas 16.961,02 Eur, delspinigiai – 19.302,59 Eur (išsami nepriemokų susidarymo detalizacija pareiškime). Bendrovės 19.302,59 Eur PVM (skola susidarė nuo 2022 m. sausio 25 d. pagal 2022 m. gegužės 24 d. pateiktą patikslintą deklaraciją už 2021 m. gruodžio mėnesį), 2.341,57 Eur PVM delspinigiai, 6181,00 Eur pelno mokesčio (skola susidarė nuo 2022 m. birželio 16 d.), 320,05 Eur pelno mokesčio delspinigiai, 189,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio (skola susidarė nuo 2022 m. birželio 1 d.), 10,80 Eur delspinigių. Laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. Bendrovė į biudžetą sumokėjo/buvo išieškota 243,03 Eur.
Išnagrinėjus pateiktus banko sąskaitų judėjimo išrašus nustatyta, kad, turėdama įsiskolinimą valstybės (savivaldybės) biudžetui, tikrintu laikotarpiu Bendrovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, o ne VMI. Dėl tokių Bendrovės veiksmų buvo pažeisti VMI interesai, o mokestinė nepriemoka nepadengta. Taigi Bendrovės vadovas R. S. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (b. l. 2-4).
Motyvuojamoji dalis
ANK 120 straipsnio 1 dalies norma, numatanti atsakomybę už kreditoriaus teisių pažeidimą, yra blanketinė ir šiuo atveju yra aktualus CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. CK 6.930¹ straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir jų paskirtis yra palaikyti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018).
Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pagal šio straipsnio pirmą dalį – skolininkas fizinis arba juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti nurodyta eile. Fizinis ar juridinis asmuo pirmąja eile privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo atvejais. Antrąja eile atsiskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Trečiąja eile privaloma atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus. Tik po to galima vykdyti atsiskaitymus pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, taip pat pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
PVMĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad PVM mokėtojas privalo teikti šio Įstatymo reikalaujamas PVM deklaracijas, prekių tiekimo į kitas valstybes nares bei kitas nustatytas ataskaitas ir šio Įstatymo nustatyta tvarka bei terminais mokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą mokėtiną PVM. PVMĮ 85 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. PVMĮ 90 straipsnio 1 dalis numato, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, o kai taikomos šio Įstatymo XII skyriaus penktojo, šeštojo ar septintojo skirsnio nuostatos, mokėtina į biudžetą PVM suma privalo būti sumokėta atitinkamai iki 115³, 115⁸ ar 115¹³ straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos.
Remdamasi šių teisės aktų nuostatomis, VMI traktuoja, kad prievolė sumokėti PVM bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atsirado ne nuo patikslintos PVM deklaracijos pateikimo (2022 m. gegužės 24 d.), o nuo PVM sąskaitos faktūros bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašymo ir turėjo buvo įvykdyta ne vėliau kaip iki 2022 m. sausio 25 d. Mokestinės nepriemokos atsiradimo pradžia laikytina 2022 m. sausio 25 d. ir atitinkamai pagal CK 6.930¹ visi nuo 2022 m. sausio 25 d. vykdyti mokėjimai žemesnės eilės kreditoriams yra neteisėti ir pažeidžiantys kreditoriaus VMI interesus, kas užtraukia atsakomybę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
Tačiau teismas pažymi, kad atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nekyla tik dėl to, kad nebuvo įvykdyta mokestinė prievolė. CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata privaloma tik tokiems skolininkams, kurie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Minėtoje normoje nustatytas mokėjimų eiliškumas privalomas tik esant situacijai, kai Bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis ir nėra galimybės vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kad atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).
VMI teikdama pareiškimą nurodo, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. Bendrovė sąskaitos likutis yra 0,01 Eur, registruoto turto ji neturi, išieškoti mokestinės prievolės nepavyksta. Tačiau vertindama pareiškime išvardintų mokėjimų kitiems kreditoriams teisėtumą, ji remiasi ne jų atlikimo momentu buvusia finansine situacija įmonėje, o žymiai vėlesniu periodu. Tuo tarpu susipažinus su teismui pateiktais duomenimis, konstatuotina, kad byloje nėra duomenų daryti pagrįstą išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. kovo 2 d. iki 2022 m. gegužės 25 d. vykdydama atsiskaitymus ne pagal minėtą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis reglamentuotą eiliškumo tvarką neturėjo galimybių ir pakankamai lėšų visiems kreditorių pareikštiems reikalavimams patenkinti. Priešingai nei paprastai šios rūšies bylose, minėtu laikotarpiu bendrovės finansinė padėtis nebuvo bloga. VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, jog Bendrovės pateikto 2022 m. III ketvirčio balanso ir pelno (nuostolių) duomenimis, pardavimo pajamos sudarė 211 700,00 Eur, grynasis pelnas 208 454,00 Eur. Bendrovės turtas (trumpalaikis) 472 799 Eur, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 93 836,00 Eur. Tokiu būdu bendrovė 2022 m. III ketvirčio pabaigoje rodo akivaizdžiai teigiamą balansą. Panaši situacija ir 2021 m. pabaigoje. Bendrovės pateikto 2021 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, pardavimo pajamos sudarė 128 726,00 Eur, grynasis pelnas – 116 981, 00 Eur, bendrovės turtas (trumpalaikis) – 230 175,00 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 59 666,00 Eur. Nors veiklą vykdančioje įmonėje turimų lėšų kiekis ir skolinių įsipareigojimų suma nuolat kinta, ir turi būti vertinama įmonės finansinė padėtis ginčo mokėjimų dieną ar kuo artimesniu jiems laikotarpiu, byloje nėra duomenų, kad kitokia situacija būtų buvusi 2022 m. kovo 2 d. – 2022 m. gegužės 25 d. laikotarpiu. Bylos duomenys niekaip nerodo, kad pavedimų metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais. Šiai dienai tam galimai trūksta apyvartinių lėšų, bet ne turimo turto. Teismas neturi pagrindo manyti, kad balanso duomenys neatitinka tikrovės, nes pačios VMI atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovės sąskaitoje nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. iš veiklos buvo gauta 261 557,00 Eur. Panašiai buvo ir išleista. Lėšų judėjimai neprieštarauja balanso duomenims. Pati VMI neneigia, kad pareiškime nurodytų ūkinių operacijų laikotarpiu Bendrovė turėjo lėšų mokestinei nepriemokai padengti. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu nėra pagrindo teigti, kad nepaisant turėtų lėšų, kreditorinių įsipareigojimų visuma ženkliai viršijo šiais lėšas ir Bendrovei buvo pareiga taikyti CK 6.930¹ straipsnio nuostatas ir laisvės tik savo nuožiūra atlikti mokėjimus ji neturėjo.
Byloje nėra paneigta, kad iš karto tikslios PVM deklaracijos Bendrovė nepateikė tik todėl, kad manė, kad neginčytina prievolė sumokėti PVM atsiras tik po ginčo su savo klientu UAB „(duomenys neskelbtini)“ užbaigimo. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad būtent išvardintų atsiskaitymų laikotarpiu Bendrovės kreditoriniai įsipareigojimai viršijo jos turimas lėšas jiems patenkinti, nes tik tokiu atveju jai galiojo pareiga laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai, kad bendrovės sąskaitoje pradėjus priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus nebebuvo lėšų, nes gautos pajamos buvo išleistos iki mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagal patikslintą PVM deklaraciją, nereiškia, kad jų nebuvo VMI pareiškime išvardintų ūkinių operacijų vykdymo metu. Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovės paaiškinimų matyti, kad bendrovė tebevykdo veiklą, finansiniai sunkumai laikini ir mokestinė nepriemoka turėtų būti sumokėta, tikslo jos išvengti nėra ir niekada nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, pareiškėja nesurinko ir teismui nepateikė patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad atliktų mokėjimų metu bendrovėje buvo bloga finansinė padėtis, jos vadovas iš anksto žinojo, kad bendrovė neturės pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti, ir deklaruoti mokėtiną 2021 m. gruodžio mėnesio PVM delsė sąmoningai, siekdamas galimybės bendrovei savo nuožiūra disponuoti turimomis apyvartinėmis lėšomis, pažeidžiant mokesčių administratoriaus pirmumo teisę gauti biudžetui priklausančius mokesčius.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Neatsargi kaltės forma ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo atveju negalima.
Teismo vertinimu, esant aptartai situacijai bendrovės vadovą buvo galima traukti atsakomybėn tik dėl PVM deklaracijos mokesčių administratoriui nepateikimo laiku, jei VMI vertina, kad teisinis ginčas su paslaugų gavėju UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesuteikė pagrindo į 2021 m. gruodžio PVM deklaraciją neįtraukti 2021 m. gruodžio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros duomenų.
Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas tiek objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, tiek ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Taigi priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės.
Remdamasis išdėstytu teismas konstatuoja, kad R. S. veikoje nėra būtinų ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, dėl ko jis negali būti pripažintas kaltu padarius minėtą nusižengimą, jo atžvilgiu pradėta administracinė teisena nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis ANK 120 straipsnio 1 dalimi, 591 straipsnio 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 636 straipsniu,
nutaria:
nutraukti administracinio nusižengimo teiseną R. S. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalį, jo veikai neturint šio administracinio nusižengimo požymių.
Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.