- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- e2A-460-278/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02750-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- J. V.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-460-278/2018
teisėja Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02750-2015-5
2018 m. rugsėjo 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-630-812/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gelvora“ ieškinį atsakovei J. V., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankui, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Gelvora“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės J. V. 662,67 Eur skolą, 313,78 Eur delspinigius, 250,97 Eur palūkanas, 55,58 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 8 procentų palūkanas nuo pagrindinės skolos (662,67 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 38,00 Eur žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2005-07-05 AB SEB bankas ir atsakovė J. V. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas atsakovei suteikė 5 000 Lt (1 448,10 Eur) kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Teigė, kad atsakovė nevykdė sutarties, nesilaikė nustatyto kredito grąžinimo, palūkanų ir delspinigių mokėjimo grafiko, todėl AB SEB bankas Vartojimo kredito sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą bei įvykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus. Nurodė, kad 2009-11-09 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09-20-83 AB SEB bankas perleido UAB „Gelvora“ visus reikalavimus pagal Vartojimo kredito sutartį atsakovės atžvilgiu. 2009-11-09 pranešė atsakovei, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka, apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus. Atsakovė įsipareigojimų neįvykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2015-05-15 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, o J. V. padavus prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2017-11-14 nutartimi civilinėje byloje procesas atnaujintas. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-02-26 sprendimu Panevėžio apylinkės teismo 2015-05-15 sprendimas už akių pakeistas - ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinys tenkintas iš dalies ir iš atsakovės J. V. ieškovės naudai priteista: 495,62 Eur negrąžinto kredito, 265,06 Eur palūkanų, 83,49 Eur delspinigių, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos (495,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki kredito sumos sumokėjimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Įskaitęs šalių mokėtinas bylinėjimosi išlaidų sumas, iš ieškovės UAB „Gelvora“ atsakovės naudai priteista 4,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, jog atsakovė J. V. 2005-07-05 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su trečiuoju asmeniu AB SEB bankas, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 5 000 Lt kreditas, kuris turėjo būti grąžintas iki 2010-07-04, su 8 procentų kredito palūkanų norma. Nurodė, kad 2009-11-09 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 09-20-83 AB SEB bankas J. V. pagrindinę skolą, priskaičiuotas palūkanas ir netesybas, buvusias 2009-11-06 perleido UAB „Gelvora. Nustatė, kad atsakovės skolą sudaro reikalavimo perleidimo sutartimi perleisto kredito likutis 662,67 Eur (2 288,06 Lt), 25,15 Eur (88,64 Lt) palūkanų ir 12,41 Eur (42,85 Lt) delspinigių bei ieškovės po reikalavimo įgijimo apskaičiuoti 238,56 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2010-11-01 ir 288,63 Eur palūkanos už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2015-03-20.
5. Atsakovės argumentus apie netinkamą jos informavimą AB SEB bankui perleidus reikalavimą ieškovei UAB „Gelvora“, teismas atmetė. Nurodė, kad tiek kreditorius AB SEB bankas, tiek naujoji kreditorė (ieškovė) UAB „Gelvora“ pranešimus apie reikalavimo perleidimą atsakovei siuntė Vartojimo kredito sutartyje nurodytu ir atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji tinkamai informavo kreditorių AB SEB banką apie savo faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimą, kaip tai ją įpareigojo pasirašyta 2005-07-05 Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (5.11 p.).
6. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų nurodžiusi pradiniam kreditoriui duomenis apie savo atstovą susirašinėjimo dokumentams gauti, todėl argumentus, jog dokumentai turėjo būti įteikti jos sūnui, kuris liko gyventi motinos gyvenamojoje vietoje, atmetė kaip teisiškai nereikšmingus. Be to, teismas, įvertinęs, jog atsakovė J. V. bendravo su naująja kreditore UAB „Gelvora“ elektroniniu paštu – susirašinėjimo metu atsakovei buvo nurodytas UAB „Gelvora“ reikalavimo sumokėti skolą pagrindas, tai, jog atsakovė mokėjo ieškovei įmokas, darė išvadą, kad J. V. buvo informuota apie AB SEB banko perleistą reikalavimo teisę ieškovei UAB „Gelvora“, o visuma byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių leidžia pripažinti, kad UAB „Gelvora“ tinkamai įvykdė pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkei pareigą (CK 6.109 straipsnis).
7. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, jog atsakovė J. V. laikotarpiu nuo 2015-05-04 iki 2016-06-01 sumokėjo ieškovei 167,05 Eur ir šią sumą įskaitė į grąžino kredito dalį. Konstatavo, jog atsakovės nesumokėta kredito dalis yra 495,62 Eur.
8. Atsakovės argumentus, kad ieškovė, reikalaudama sutartinių palūkanų, delspinigių bei 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, neįrodė, kad patyrė tokio dydžio nuostolius bei siekia pasipelnyti iš jos, nes Vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, jog Vartojimo kredito sutarties 9 punktas numato, kad sutartis galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, nustatytus mokesčius ir netesybas. Teismas konstatavo, jog atsakovė negrąžino suteikto kredito, ilgą laiką naudojasi kredito lėšomis, nemokėdama kreditoriui atlyginimo, todėl ieškovė turi teisę į palūkanas ir į netesybas.
9. Atsakovės reikalavimu, dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo, teismas taikė ieškinio senatį ir reikalavimą priteisti palūkanas (nuo nesumokėtos kredito sumos 662,07 Eur) tenkino už penkerių metų laikotarpį, skaičiuojamą iki ieškinio pateikimo teismui dienos 2015-04-13, kas sudaro 265,06 Eur.
10. Konstatavo, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 8 procentų palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas sutartimi ir iš atsakovės priteisė 8 procentų dydžio palūkanos nuo negrąžinto kredito sumos – 495,62 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki kredito sumos sumokėjimo dienos.
11. Teismas darė išvadą, kad delspinigiai mažintini iki Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto dydžio ir priteistini ne daugiau kaip už 180 dienų. Reikalavimą priteisti delspinigius teismas tenkintino atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turėjo teisę reikalauti priteisti iš atsakovės sutartinius (Sutarties 5.3 punktas) delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį, kurie sudaro 59,64 Eur (662,67×0,05%×180) bei sutartinius (Sutarties 5.4 punktas) delspinigius už nesumokėtas palūkanas, kurie sudaro 23,85 Eur (265,06×0,05%×180).
12. Reikalavimą priteisti iš atsakovės 55,58 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas teismas atmetė kaip nepagrįstą bylos įrodymais ir iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Konstatavo, jog reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio palūkanas yra pagrįstas įstatymu, kurios užtikrina kreditoriaus teisių apsaugą gauti minimalų nuostolių atlyginimą bei kartu ragina atsakovą greičiau įvykdyti piniginio pobūdžio prievolę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė J. V. prašo 2018-02-26 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-05-15 sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-3856-911/2015 ir ieškinį atmesti. Šio prašymo netenkinus, prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-02-26 sprendimo dalį dėl 265,06 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 8 proc. dydžio metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos (495,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki kredito sumos sumokėjimo dienos, panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pripažįsta, jog laikotarpiu nuo 2015-05-04 iki 2016-06-01 mokėjo įmokas ieškovei įsiskolinimui dengti, tačiau priešingai nei nurodyta sprendime, ši aplinkybė nepatvirtina kad ji buvo tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimą, nes ieškovė jai ir jos sūnui darė moralinį spaudimą, todėl ji mokėjo nedideles įmokas. Nežinodama už ką ir kokiu pagrindu moka, nežinodama prievolės likučio, prašė pateikti cesiją patvirtinančius įrodymus, bet jų negavusi. Sužinojusi apie nesąžiningus UAB „Gelvora“ veiksmus kitų skolininkų atžvilgiu, mokėjimus nutraukė. Nurodo, kad nei viename iš 12 prie atsiliepimo pridėtų mokėjimo nurodymų nėra nurodyta mokėjimo paskirtis, kas patvirtina, jog nežinojo, kokiu pagrindu darė pavedimus.
15. Tvirtina, jog teismas, pripažinęs, kad UAB „Gelvora“ tinkamai informavo ją apie reikalavimo teisės perleidimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.109 straipsnio 5 ir 7 dalys). Nurodo, kad UAB „Gelvora“ raštai ir el. laiškai nepatvirtina, kad ji neabejotinai žinojo apie reikalavimo teisių perleidimą ar, kad jai buvo tinkamai apie tai pranešta, o teismas sprendime nenurodė kokio konkretaus įrodymo pagrindu daro išvadą buvus pranešimo apie cesiją faktą, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme. Šių aplinkybių neatskleidimas bei neįvertinimas, leidžia tvirtinti, jog sprendimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, o ne byloje ištirtais įrodymais.
16. Nurodo, kad ieškovė vykdė nesąžiningą komercinę veiklą (nesilaikė profesinio atidumo reikalavimų, klaidino ją, neatskleisdama esminės informacijos (nepateikdama reikalavimo perleidimo sutarties), tačiau teismas sprendime dėl šių aplinkybių nepasisakė, jų netyrė ir šioje dalyje savo išvadų nemotyvavo, nors akivaizdu, kad ieškovė pažeidė CK 6.38 straipsnio 3 dalyje, 6.200 straipsnio 2 dalyje, CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnyje ir 42 straipsnio 5 dalyje nustatytą šalių pareigą kooperuotis ir elgtis sąžiningai, tiek proceso metu, tiek esant sutartiniams (cesijos) santykiams. Be to, teismas nevertino, jog byloje pateikto AB SEB banko 2008-11-04 įspėjimo tikrumas kelia įtarimų, kaip ir UAB „Gelvora“ siųsti raštai.
17. Teismo išvada apie tai, kad pačiai atsakovei tenka informavimo pareigos nevykdymo pasekmės, prieštarauja CK 6.109 straipsnio nuostatoms, nes tokiu atveju, naujasis kreditorius (ieškovas), neįteikęs reikalavimo perleidimo sutarties, turėjo pareigą taikyti kitą informavimo būdą – informavimą viešojo paskelbimo būdu.
18. Nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog, priimant 2015-05-15 sprendimą už akių, prieš nuspręsdamas jai įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu, nedėjo visų pastangų nustatyti tikrąją jos gyvenamąją vietą. Ieškovė UAB „Gelvora“ nuo 2014 m. liepos mėn. žinojo, kad ji yra išvykusi gyventi į užsienį, todėl, reikšdama ieškinį, privalėjo šias aplinkybes nurodyti, tačiau to tikslingai nedarė. Teigia, jog ieškovės nesąžiningas elgesys lėmė, kad jai nebuvo tinkamai įteikti teismo procesiniai dokumentai, o apie pradėtą teismo procesą, priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą sužinojo tik 2017-08-03. Todėl netesybų priteisimas už laikotarpį nuo sprendimo už akių priėmimo iki 2017-08-03, pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, o ji neturi prisiimti neproporcingos finansinės atsakomybės ir padarinių.
19. Tvirtina, jog priteistos 256,06 Eur palūkanos yra akivaizdžiai nepagrįstos, nes kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2009 m., todėl pasibaigus sutartiniams santykiams, nei AB SEB bankas, nei UAB „Gelvora“ negalėjo pagal ją toliau skaičiuoti netesybų (mokėjimo palūkanų). Be to, teismas nepagrįstai priteisė ir 8 proc. mokėjimo palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kartu priteisdamas ir 5 proc. procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tokios palūkanos, neatliko nei kompensacinės, nei mokėjimo funkcijos, nes ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad būtų tokius nuostolius patyrusi.
20. Pažymi, kad vykdomasis raštas dėl 2015-05-15 sprendimo vykdymo antstoliui buvo perduotas tik 2017-06-28, t. y. praėjus beveik dvejiems metams po vykdomojo rašto išdavimo ir sprendimo priėmimo, todėl pats kreditorius (ieškovė) buvo neaktyvus proceso dalyvis, nebuvo suinteresuotas greitu, operatyviu teismo sprendimo vykdymu, elgėsi nesąžiningai, tyčia nesikreipdamas dėl sprendimo vykdymo ir siekdamas iš jos pasipelnyti, nes buvo skaičiuojamos ir 2015-05-15 sprendimu priteistos procesinės palūkanos.
Atsiliepimas
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Gelvora“ prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2015-05-04 iki 2016-06-01 yra įmokėjusi 167,05 Eur ir šios įmokos buvo mokamos jau esant ieškiniui teisme bei 2015-05-15 priėmus teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2- 3856-911/2015, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovė žinojo apie įsiskolinimą, pareikštą ieškinį bei buvo informuota apie pasikeitusį kreditorių. Atsakovės argumentai apie atliekamus mokėjimus, neva dėl atsakovei daromo spaudimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais.
22. Tvirtina, kad pagal teismų praktiką skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Atkreipia dėmesį, jog informavimas ieškiniu bei visų priedų, tame tarpe ir reikalavimo perleidimo sutarties, pateikimas yra laikomas tinkamu pranešimu apie reikalavimo perleidimą.
23. Teigia, jog tiek 265,06 Eur palūkanos, tiek 8 procentų dydžio palūkanos (skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo) buvo priteistos pagrįstai, nes jos numatytos kredito sutartyje. Tvirtina, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu.
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas prašo sprendimą palikti nepakeistą ir iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Nurodo, jog atsakovės teiginiai apie jos netinkamą informavimą apie įvykusį kreditoriaus pasikeitimą, yra atsakovei palankus faktinių aplinkybių aiškinimas, prieštaraujantis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teigia, jog byloje esantys šalių elektroniniai laiškai patvirtina, kad J. V. buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą ir tai, jog ji suvokė bendraujanti ne su banko atstovais, o su naujuoju kreditoriumi. Pažymi, kad atsakovė pradiniam kreditoriui (bankui) prievolės nevykdė (kredito negrąžino), neatlikdama jokių įmokų jau nuo 2008 m. rugpjūčio mėn..
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės J. V. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
27. Apeliantės J. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.109 straipsnio 5 ir 7 dalys), netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai, vadovaudamasis tik prielaidomis, konstatavo, jog ji buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą.
28. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos sprendime nurodytiems motyvams ir jų detaliai nekartoja.
29. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Vartojimo kredito sutarties sudarymu, reikalavimo teisės perleidimo faktu bei pagal 2005-07-05 Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktos bei negrąžintos kredito sumos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nekartoja. Byloje nustatyta, jog tarp ieškovės UAB „Gelvora“ ir AB SEB bankas 2009-11-06 buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises, atsakovės J. V. atžvilgiui. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2009-11-19 pranešimu informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimą.
30. Apeliantė J. V. teigia, jog pranešimas apie reikalavimo teisės perleidimą CK 6.109 straipsnio prasme, jai nebuvo įteiktas, todėl, šiuo pagrindu, naujojo kreditoriaus – ieškovės UAB „Gelvora“, reikalavimai yra nepagrįsti ir pareikštas ieškinys jai turi būti atmestas. Teigia, jog apie skolinius įsipareigojimus ieškovei bei 2015-05-15 teismo sprendimą už akių sužinojusi tik antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus. Šie argumentai atmestini.
31. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui.
32. Byloje nustatyta, jog tiek pradinis kreditorius AB SEB bankas 2008-11-04 įspėjimo raštą apie nevykdomus sutartinius įsipareigojimus bei nutraukiamą sutartį (civilinės bylos Nr. 2-3856-911/2015, b.l. 18), tiek naujasis kreditorius UAB „Gelvora“ 2009-11-19 pranešimą apie reikalavimo perleidimą (civilinės bylos Nr. 2-3856-911/2015, b.l. 22-23) siuntė žinomais atsakovės gyvenamosios vietos adresais. Sudarydama 2005-07-05 Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su pradiniu kreditoriumi AB SEB bankas, J. V. nurodė susirašinėjimo, savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo visi pranešimai atsakovei ir buvo siunčiami. Pažymėtina, jog pagal tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties nuostatas kredito gavėjas įsipareigojo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu informuoti banką apie savo asmens duomenų, adreso ir kt. duomenų pasikeitimą (sutarties 5.11 punktas). Pagal sutarties 13 punktą, šalis, neįvykdžiusi šio reikalavimo – pranešti apie adreso ar kitų rekvizitų pasikeitimą, negali reikšti pretenzijų ar atsikirtimų, jog kitos šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų, arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus. Apeliantė tvirtina nuo 2007 m. gyvenanti ir dirbanti užsienyje, tačiau byloje nėra duomenų, jog ji būtų tinkamai informavusi kreditorių apie gyvenamosios vietos pasikeitimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pačiai J. V. tenka informavimo pareigos nevykdymo pasekmės, nes ji pati prisiėmė riziką dėl formalaus dokumentų įteikimo. Įrodymų, jog kreditorių siųsti raštai yra suklastoti ir jai nebuvo išsiųsti, apeliantė nepateikė (CPK 278 str.).
33. Tai, jog J. V. buvo žinoma apie kreditorių pasikeitimą, išvadą leidžia daryti ir jos pačios pateikti įrodymai bei paaiškinimai. J. V. nurodo, jog su kreditore UAB „Gelvora“ elektroniniu paštu bendravo nuo 2013 metų. Tvirtina, kad laiškuose UAB „Gelvora“ reiškė reikalavimus dėl skolinių įsipareigojimų, tačiau iš esmės neteikė jokių paaiškinimu apie reikalavimo pagrindą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog J. V. laikotarpiu nuo 2015-05-04 iki 2016-06-01, tai yra daugiau nei metus laiko, darė pavedimus į UAB „Gelvora“ nurodytą sąskaitą bei sumokėjo 167,05 Eur, kas nežinant mokėjimo pagrindo, vertinant apdairaus ir rūpestingo žmogaus standartais, yra nelogiška. Tuo labiau, kad pagal AB SEB bankas pateiktą informaciją nei minėtu laikotarpiu, nei kitu metu J. V. įmokų pradiniam kreditoriui nepervedė. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria teismo vertinimui, jog žinodama apie neįvykdytą vartojimo kredito sutartį, J. V. mokėjo įmokas naujam kreditoriui. Įrodymų apie J. V. turėtus kitus skolinius įsipareigojimus, byloje nėra pateikta.
34. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog ir pačios apeliantės pozicija bei teikti paaiškinimai viso proceso metu buvo prieštaringi ir kito. J. V. teigia, jog 2010 m. pasibaigus sutarties terminui su AB SEB bankas ir negavus jokių pranešimų apie įsiskolinimą, buvo rami, jog skola yra sumokėta, tačiau tuo pačiu nurodo aplinkybes dėl teismo procesinių dokumentų neįteikimo 2015 metais bei tvirtina, jog sūnaus, likusio gyventi adresu (duomenys neskelbtini), nuolat klausinėdavo apie tai ar nėra laiškų dėl skolos AB SEB bankui. Patikslintame pareiškime dėl proceso atnaujinimo ir vėlesniuose paaiškinimuose J. V. tvirtino nuo 2011 m. gaudavusi popierinius, o nuo 2013 m. elektroninius UAB „Gelvora“ laiškus, kuriais buvo raginama sumokėti skolą. Minėtos aplinkybės tik patvirtina, jog apie reiškiamus reikalavimus ir jų pagrindą apeliantei buvo žinoma.
35. Teisėjų kolegijos įvertinimu apeliantės skunde nurodyti teiginiai apie ieškovės taikytą moralinį spaudimą bei keliamus nepagrįstus reikalavimus, nenurodant reikalavimų pagrindo, jų nepagrindžiant objektyviais duomenimis arba pateikiant tik fragmentišką susirašinėjimą su kreditoriumi – du 2014 metų ir 2015 metų elektroninius laiškus, kuriuose J. V. prašo UAB „Gelvora“ nurodyti rekvizitus, reikalingus pavedimui atlikti, o kitame – ieškovė ragina atsakovę sumokėti įsiskolinimą pagal AB SEB banko vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), yra deklaratyvūs ir tik sustiprina aukščiau minėtą išvadą, jog skolinių įsipareigojimų atsiradimo pagrindas naujajam kreditoriui, apeliantei buvo žinomas.
36. J. V. tvirtina, jog teismas nevertino ir nepasisakė dėl jos nurodytų aplinkybių apie ieškovės nesąžiningumą jai neteikiant jokios informacijos apie reikalavimo pagrindą. Tačiau įrodymų, jog apeliantė į kreditorę būtų kreipusis dėl tokios informacijos suteikimo nei viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu, nepateikė.
37. Pažymėtina, jog civilinių įstatymų normos nustato sandorių šalims bendradarbiavimo ir kooperacijos pareigą, kurios šiuo atveju nesilaikė pati J. V., nes buvo pasyvi sandorio šalis, nesiėmė iš esmės jokių aktyvių veiksmų savo skoliniams įsipareigojimams, kuriuos neabejotinai žinojo esant neįvykdytais, vykdyti, ir tik kilus neigiamoms pasekmėms – teismo sprendimu už akių priteisus įsiskolinimą bei pradėjus priverstinio išieškojimo procedūras, ėmėsi aktyvių veiksmų.
38. Be to, apeliantės nuomone, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-3856-911/2015, kurioje buvo priimtas Panevėžio apylinkės teismo 2015-05-15 sprendimas už akių, teismas nepagrįstai taikė procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu institutą ir taip apribojo jos teisę į gynybą.
39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyti teiginiai, susiję su normų, reglamentuojančių teismo procesinių dokumentų įteikimą, taikymu yra deklaratyvaus pobūdžio, o civilinės bylos Nr. 2-3856-911/2015 procesas pirmosios instancijos teisme iš esmės vyko tinkamai, laikantis Civilinio proceso kodekso reikalavimų.
40. CPK 124 straipsnio 4 dalis (įstatymo redakcija galiojusi nuo sprendimo už akių priėmimo metu) numatė, jog, kai nėra galimybės arba nepavyksta procesinių dokumentų dalyvaujančiam byloje asmeniui įteikti asmeniškai ir nėra galimybės arba nepavyksta procesinių dokumentų įteikti kodekso 123 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka – tai yra, neradus adresato, nepavykus įteikti kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai, procesiniai dokumentai įteikiami kodekso 129, 130 straipsniuose nustatyta tvarka (procesinių dokumentų įteikimas naudojantis kuratoriaus paslaugomis ir viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė UAB „Gelvora“ 2015-04-13 kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės J. V. ir ieškinyje, pagal CPK 111, 135 straipsnių reikalavimus, nurodė paskutinį žinomą atsakovės J. V. gyvenamosios vietos adresą, kuris, kaip adresas korespondencijai, buvo nurodytas ir tarp J. V. bei pradinio kreditoriaus AB SEB banko 2005-07-05 sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-3856-911/2015, b.l. 2, 13-14). Esant minėtiems duomenims, darytina išvada, kad teismas pagrįstai paskutine žinoma gyvenamąja vieta laikė pačios apeliantės nurodytą adresą ir minėtu adresu siuntė procesinius dokumentus. Dokumentų nepavykus įteikti nei asmeniškai apeliantei nei jos šeimos nariams – šiuos atsisakė priimti apeliantės adresu gyvenę asmenys, nurodę, jog J. V. yra išvykusi į užsienį (civilinė byla Nr. 2-3856-911/2015, b.l. 27), o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis apeliantė Lietuvoje nedirbo, todėl nebuvo galimybės procesinių dokumentų išsiųsti darbovietės adresu. Teismui patikrinus Gyventojų registro duomenis nustatyta, kad atsakovė yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau gyvenamosios vietos adresas nebuvo nurodomas. Pirmosios instancijos teismas 2015-04-24 nutartimi konstatavęs, jog visos CPK numatytos galimybės įteikti procesinius dokumentus atsakovei yra išnaudotos, procesinius dokumentus J. V. nutarė įteikė CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo būdu (civilinė byla Nr. 2-3856-911/2015, b.l. 25, 28-29). Toks teismo pasirinktas dokumentų įteikimo būdas laikytinas tinkamu atsakovės informavimu apie procesą. Pagrindų įteikti teismo procesinius dokumentus atsakovei kitais būdais (CPK 39 straipsnis, 132 straipsnis) byloje nebuvo. Byloje nepateikti duomenys, jog ieškovei buvo žinomas J. V. gyvenamosios vietos adresas Jungtinėje Karalystėje.
41. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus, nes J. V., priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nebuvo palikta be gynybos priemonių, tai yra, ji turėjo teisę pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-3856-911/2015, kurioje buvo priimtas 2015-05-15 sprendimas už akių. Minėta teise ji pasinaudojo, prašymas atnaujinti procesą buvo tenkintas, o teismo sprendimas už akių peržiūrėtas.
42. Atmestini apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad apie bylą viešo paskelbimo būdu jai pranešta neteisėtai, neišnaudojus kitų priemonių, nes 2017-11-14 nutartyje, kuria, CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo atnaujintas procesas išnagrinėtoje byloje, teismas konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia J. V. argumentus apie galimai teismo proceso metu padarytus pažeidimus.
43. Apeliantė J. V. nesutinka ir su sprendimo dalimi kuria ieškovės UAB „Gelvora“ naudai iš jos priteistos 265,06 Eur palūkanos, 8 procentų dydžio metinės palūkanos nuo negrąžinto kredito sumos (495,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-15) iki kredito sumos sumokėjimo dienos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
44. CK 6.261 straipsnio nuostatos nustato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti sutartines ir procesines palūkanas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, priteisdamas 265,06 Eur palūkanas iki kreipimosi į teismą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir jų dydį apskaičiavo įvertinus apeliantės negrąžintą skolą 2015-04-13 duomenimis. Pažymėtina, jog prisiimdama finansinius įsipareigojimus, apeliantė sutiko mokėti nustatyto dydžio (8 procentų) palūkanas (sutarties 2.4 p.). J. V. ir pradinio kreditoriaus sudarytoje sutartyje mokėtinos palūkanos buvo nustatytos ir aiškiai apibrėžtos, o apeliantė, prisiimdama šiuos įsipareigojimus, su tokiu palūkanų dydžiu sutiko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga tai, jog J. V. į bylą nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad ji, sudarydama 2005-07-05 kredito sutartį, būtų reikalavusi nustatyti mažesnę palūkanų normą ar kitaip bandžiusi derėtis dėl šių sąlygų. Palūkanos yra nustatytos už naudojimąsi suteiktu kreditu. Kadangi sutartys turi būti vykdomos savalaikiai, sąžiningai, todėl nesant duomenų, jog Vartojimo kredito sutarties 2.4 punktas yra nuginčytas ar pakeistas, atmesti ieškovės UAB „Gelvora“ reikalavimą dėl jų priteisimo, teismui nebuvo pagrindo. Ta aplinkybė, jog pradinis kreditorius 2009 m. nutraukė sutartį, nereiškia, jog J. V. neprivalo vykdyti įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį. Minėtos sutarties 9 punktu šalys susitarė, kad sutartis galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, banko nustatytus mokesčius ir netesybas. Vartojimo kredito sutartyje nustatytu terminu (2010-07-04) apeliantė kredito negrąžino, todėl nėra pagrindo teigti, kad po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo sutartos palūkanos negali būti skaičiuojamos.
45. Kritiškai vertintini ir atmestini apeliantės teiginiai, jog nepagrįstai iš jos priteistos ir 5 procentų dydžio palūkanos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos vadinamosios procesinės palūkanos, nes jas skolininkas moka už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos apskaičiuojamos nuo pinigų sumos, kurią sudaro negrąžinta skolos suma ir palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais turi būti mokamos ir po to, kai byla iškeliama teisme iki skolos grąžinimo dienos, nes asmeniui ilgą laiką negavus jam priklausančios piniginės sumos (ar jos dalies), jo nenaudojamos lėšos nuvertėja, negali jam generuoti papildomų pajamų. Procesinių palūkanų priteisimas skatina skolininką kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriumi, todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalį, kreditoriui, kaip teisingo atlyginimo dalis, įstatymu pripažintina teisė į 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
46. Nors apeliantė teigia, kad, teismui priėmus sprendimą už akių, UAB „Gelvora“ vykdomąjį raštą antstoliui pateikė tik 2017-06-28, kas rodo, jog vilkinant pradėti išieškojimą buvo siekiama pasipelnyti iš jos, tačiau įvertintina ta aplinkybė, jog 2015-05-04 - 2016-06-01 laikotarpiu apeliantė ieškovei vykdė mokėjimus, kas suteikė UAB „Gelvora“ pagrindą tikėti, jog J. V. ir toliau geranoriškai mokės įsiskolinimą.
47. Dėl paminėtų motyvų konstatuotina, jog naikinti ar keisti pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.
48. Atsiliepimu į apeliacinį skundą AB SEB bankas prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinės instancijos teismui trečiasis asmuo patirtų išlaidų nenurodė ir jį patvirtinančių įrodymų nepateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo nėra pagrindo (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.