Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-581/2015Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00018-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6; 2.4.6.3;1., 2.4.6.3.1; 1.1.10.1. (S)

2015 m. balandžio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Meidaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. M. ir O. I. ir apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015-02-05 nuosprendžio, kuriuo

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį arešto bausme 40 (keturiasdešimčiai) parų;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu K. M. skirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir galutine subendrinta bausme skirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas K. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-04-16 12 val. 45 min. iki 2014-04-18 11 val. 00 min. ir nuo 2014-01-22 18 val. 55 min. iki 2014-01-24 17 val. 00 min. Iš K. M. konfiskuota 14,48 eurų piniginių lėšų, gautų iš nusikalstamos veikos.

O. I. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nubausta laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, nuo 2014-04-15 13 val. 45 min. iki 2014-04-17 13 val. 45 min. Iš O. I. konfiskuota 14,48 eurų piniginių lėšų, gautų iš nusikalstamos veikos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. nuteistas už tai, kad 2014-01-22, apie 18 val. 55 min., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie daugiabučio gyvenamojo namo pažymėto numeriu (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi 0,416 g, narkotinės medžiagos heroino, kol šią narkotinę medžiagą, pamatęs policijos pareigūnus, išmetė ant žemės ir jas įvykio vietos apžiūros metu paėmė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato pareigūnai.

Taip pat už tai, kad K. M. nuteistas už tai, kad 2014-01-14, apie 18 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti, perdavė ne mažiau kaip 0,034 g, narkotinės medžiagos heroino O. I., kuri šias narkotines medžiagas 2014-01-14, tiksliai nenustatytu laiku, už 100 litų (28,96 €), pardavė J. M. namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmos laiptinės antrame aukšte.

O. I. nuteista už tai, kad 2014-01-14, tiksliau nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 18 val., turėdama tikslą parduoti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš K. M. įgijo ne mažiau kaip 0,034 g, narkotinės medžiagos heroino ir šią narkotinę medžiagą, už 100 litų (28,96 €), tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, pardavė J. M. namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmos laiptinės antrame aukšte.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2015-02-05 nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje jo atžvilgiu priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį. Nesutinka su įrodymų vertinimu. Mano, kad teismas negalėjo jo kaltės grįsti O. I. ir liudytojos J. M. parodymais, kadangi šie parodymai prieštaringi. Atkreipia dėmesį, kad O. I. nurodė, jog ji su liudytoja J. M. 2014-01-14 telefonu nebendravo ir narkotines medžiagas pastarajai perdavė jo prašymu, tačiau šiuos teiginius paneigė pati J. M.. Be to, J. M. patvirtino, kad ji su apeliantu nėra net bendravusi, o narkotines medžiagas užsisakydavo paskambinusi O. I. telefonu ir aptariamą kartą narkotines medžiagas iš O. I. įsigijo net trečią kartą. Apelianto teigimu, J. M. parodymai nepatvirtina ir A. S. (O. I. brolio) parodymų, kad J. M. turėjo O. I. telefono numerį, nes jis buvo prašęs susisiekti su seserimi ir paimti iš jos DVD grotuvą. Taip pat J. M. paneigė A. S. parodymus, kad jai prireikus narkotikų ji skambindavo A. S., o šis perskambindavo jam. J. M. kategoriškai tvirtino, kad visus tris kartus narkotines medžiagas įsigijo būtent iš O. I.. Nuteistojo nuomone, būtent J. M. parodymai ir kiti rašytiniai bylos įrodymai paneigia bet kokį jo dalyvavimą minėto nusikaltimo padaryme. O siekis išvengti realios laisvės atėmimo bausmės bei blogi santykiai ir nutrūkęs bendras gyvenimas, buvo pakankama priežastis O. I. ir jos broliui A. S. jį apkalbėti.

Apeliaciniu skundu nuteistoji O. I. prašo pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2015-02-05 nuosprendį ir skirti švelnesnę, nei numatyta šio straipsnio sankcijoje, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu, bausmę. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pripažino, kad jos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški ir sutampantys su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau dėl jai nesuprantamų priežasčių šių aplinkybių nevertino kaip prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo. Todėl prašo skundą nagrinėjančio teismo pripažinti jos atsakomybę švelninančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo atskleisti šioje veikoje dalyvavusį asmenį K. M.. Atkreipia dėmesį, kad ji anksčiau nebuvo teista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra jauno amžiaus, registruota darbo biržoje ir viena augina du mažamečius vaikus. Apeliantės teigimu dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jos dviejų mažamečių vaikų nebūtų nei kam išlaikyti, nei prižiūrėti. Todėl prašo jos atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę nei numato įstatymas bausmę. Jei teismas neįžvelgtų pagrindo taikyti šią normą, mano, kad bausmės tikslai būtų pasiekti vadovaujantis 54 straipsnio 3 dalimi neskiriant jai realios laisvės atėmimo bausmės.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokurorė prašė nuteistųjų skundus atmesti.

K. M. tenkinama apeliacinio skundo dalis.

O. I. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl K. M. apeliacinio skundo

K. M. apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytos nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje aplinkybės. Nuteistasis viso proceso metu savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo neigė, tvirtindamas, kad yra apkalbamas O. I. bei jos brolio A. S.. Akcentuoja, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu neteisėtai disponavus narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas paduoti, ir jas pardavus. Apelianto kaltė įrodyta nuosprendyje išdėstytais ir išanalizuotais įrodymais: nuteistosios O. I., liudytojų A. S., R. Š. ir J. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros ir daiktų apžiūros protokolais, akistatos, dokumentų pateikimo protokolų, specialistų išvadų duomenimis ir kitais byloje surinktais įrodymais.

Vienas pagrindinių įrodymų, kuriais teismas grindė K. M. kaltę dėl neteisėto psichotropinių medžiagų platinimo, yra nuteistosios O. I. parodymai. Apeliaciniame skunde K. M. teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi šiais parodymais, argumentuodamas tuo, kad O. I. tokiu būdu siekia išvengti realios laisvės atėmimo bausmės bei tokie jos parodymai įtakoti jųdviejų nutrūkusio bendro gyvenimo. Šie apelianto argumentai nepagrįsti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos O. I. pozicijos, kad narkotines medžiagas J. M. ji perdavė to paprašius kartu su ja gyvenusio K. M. laikėsi nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Šiuos savo parodymus ji patvirtino tiek akistatos su K. M. metu (1 t, b.l. 178), tiek teikdama parodymus ir pirmosios instancijos teisme. Be to, pats K. M. pripažino, kad jo prie (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 119-120), išmestame pakete buvusi narkotinė medžiaga – heroinas buvo skirtas asmeniniam vartojimui. Teikdamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu apeliantas tvirtino, kad narkotines medžiagas per trečiąją asmenį įsigydavo čigonų tabore ir juos slapčia nuo O. I. vartodavo, kartu kategoriškai neigdamas, kad O. I. narkotikų vartojimo ar platinimo faktą. Pažymėtina, kad J. M. skirtingai nei nurodo apeliantas, nors ir pripažino, kad ne kartą įgijo narkotines medžiagas parašiusi sms žinutę abonentui, kuris jos telefone įvardintas (duomenys neskelbtini), tačiau asmeniškai O. I. supakuotą heroiną cigaretės pakelyje jai įteikė tik jos sulaikymo dieną. Su kuo ji bendraudavo sms žinutėmis negalėjo nurodyti. J. M. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui šiuo požiūriu nebuvo nuoseklūs – ji neprisiminė skambinusi, nors tai patvirtino prie bylos medžiagos prijungta telefoninių pokalbių išklotinė, vėliau nurodė, kad atsiliepė mergina ir po to išgirdo kitą balsą, apklausos pabaigoje parodė, kad kalbėjosi su mergina (1t., b.l. 54), kartu patvirtindama, kad jai nebuvo žinoma, kad O. I. užsiima narkotinių medžiagų platinimu. Liudytoju apklaustas A. S. pažymėjo, kad jam buvo žinoma, kad sesers O. I. namuose K. M. laikė narkotines medžiagas. A. S. nurodė, kad tiek jam, tiek J. M. buvo žinoma, kad K. M. užsiima narkotinių medžiagų platinimu ir kad J. M. jis buvo davęs savo sesers telefoną, kad tokiu būdu K. M. galėtų perduoti narkotikus J. M., įdėdamas jas į cigarečių pakelį ar DVD grotuvą.

Taigi, aukščiau aptartos aplinkybes, jas gretinant ir vertinant byloje esančių visų duomenų kontekste patvirtina, kad K. M. perdavė ne mažiau kaip 0,034 g narkotinės medžiagos – heroino O. I., kuri jas pardavė J. M.. Todėl apelianto argumentai, kad jis negali būti pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos, nes byloje nėra jokių objektyviai šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, vertintini kaip deklaratyvūs ir jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, nepaneigia.

Teiginiai, kad O. I. jį apkalba dėl jų nutrūkusių santykių, siekdama išvengti atsakomybės ar sušvelninti bausmę, yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad O. I., teikdama pirminius parodymus ir nurodydama, kad narkotines medžiagas perduoti J. M. jos paprašė K. M., buvo priešiškuose santykiuose su apeliantu. Priešingai tiek K. M., tiek O. I. patvirtino, kad jie periodiškai gyvendavo kartu, abu rūpinosi jų dukra.

Be to, savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos O. I. pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tad tokius jos parodymus vertinti kaip siekį išvengti atsakomybės nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas nuosprendyje išsamiai įvertino, kokias O. I. duotuose parodymuose nurodytas aplinkybes apie narkotinių medžiagų įgijimą iš K. M. patvirtina kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, todėl argumentuotai atmetė K. M. paaiškinimus, kad jis nedisponavo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti ir pagrįstai savo išvadas dėl nuteistojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme grindė O. I. parodymais.

Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad K. M. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl jo skundas dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti atmetamas.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu K. M. gynėjas prašė atsižvelgti į BK 75 straipsnio redakciją įsigaliojusią nuo 2015-03-24, numatančią galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims nuteistiems už sunkų nusikaltimą, bei netenkinus apelianto skundo dėl išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, K. M. taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Kadangi K. M. įvykdytos nusikalstamos veikos metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri nenumatė galimybės atidėti bausmės vykdymą už sunkius nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554, kuris įsigaliojo 2015-03-24, buvo pakeistas BK 75 straipsnis ir BK 75 straipsnio 1 dalyje dabar yra numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Taigi, 2015-03-24 įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija nurodo galimybę svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymą ir K. M. atžvilgiu, kuris yra nuteistas už sunkų nusikaltimą ir jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų. Kaip minėta, nuteistasis padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios BK 11 straipsnio prasme pripažįstamos sunkiu nusikaltimu (260 straipsnio 1 dalis) ir nesunkiu nusikaltimu (BK 259 straipsnio 1 dalis). Vertinant BK 75 straipsnio taikymo K. M. galimybes, pažymėtina, jog jis teisiamas pirmą kartą, po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, praėjo daugiau nei vieneri metai, ir naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų jis nepadarė (tokių duomenų teismui nėra pateikta). Taigi, skundą nagrinėjantis teismas neturi duomenų apie vėlesniu laikotarpiu galimai K. M. įvykdytas nusikalstamas veikas, kas iš esmės patvirtina jo ryžtą pakeisti gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti. Tokiai išvadai padaryti reikšmę turi K. M. dedamos pastangos išsigydyti nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms. Šią nuteistojo nurodytą aplinkybę patvirtina byloje esanti organizacijos (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės 2014-06-10 pažyma, patvirtinanti, kad K. M. nuo 2014-05-28 iki 2014-06-18 gyveno ir gydėsi nuo priklausomybės narkotikams, jam buvo taikomas specialus režimas (2 t., b. l. 83). Vertinant K. M. asmenybę atsižvelgtina į tai, kad jis neteistas, yra jauno amžiaus, turi mažametę dukrą.

Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad visuma duomenų leidžia manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti K. M. taikant BK 75 straipsnį (įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 24 d.) ir Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant bei paskiriant jam BK 75 straipsnyje numatytus įpareigojimus, nes šių priemonių, ribojančių K. M. elgesį ir kartu turinčių pataisomąjį poveikį, taikymas yra pakankamas jo asmenybei taisyti.

Dėl O. I. apeliacinio skundo

O. I. apeliaciniu skundu neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, jai inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos, tačiau prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Prašo jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas bei neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu O. I. gynėjas pateikė prašymą nuteistosios atžvilgiu taikyti nuo 2015-03-24 įsigaliojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas O. I. bausmės rūšį ir trukmę, teisingai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, susijusius su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu ir jos asmenybe. Pagrįstai atsižvelgta į tai, kad apeliantės padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad baigta nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, siekiant savanaudiškų tikslų – uždirbti lėšų pragyvenimui.

O. I. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teismas negali sutikti su apeliaciniame skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai O. I. prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tokių aplinkybių visumos byloje nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad nors O. I. pripažino, kad J. M. paprašyta K. M. perdavė cigarečių pakelį, kuriame, kaip pati įtarė, buvo narkotinė medžiaga – heroinas, tačiau vertinant apeliantės parodymus ji nerodė pakankamo noro pilnai atskleisti detaliai visas nusikaltimo aplinkybes. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo - jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Šios aplinkybės patvirtina, kad O. I. prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką yra sąlygotas objektyvių aplinkybių ir yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai tai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad O. I. neteista, tačiau bausta administracine tvarka, jos šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių trūkumo, turi didelių įsiskolinimų už savivaldybės suteikto socialinio būsto komunalines paslaugas, kas ją charakterizuoja patenkinamai. Tačiau pasinaudojus socialinių paslaugų centro teikiama parama, pastebėti teigiami O. I. elgesio pokyčiai, t.y. ji pagal išgales padengė dalį turimų įsiskolinimų, socialinių darbuotojų yra apibūdinama kaip tinkamai besirūpinanti savo vaikais, geranoriškai bendradarbiaujanti tiek su sūnaus mokytojais, tiek su dukros darželio auklėtojais.

BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato nuteistosios nurodomi BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti nuteistajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse būtinų sąlygų, kad O. I. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jos atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, į visas pirmiau minėtas aplinkybes, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir jas teisingai įvertino. Todėl spręstina, kad apeliantei skirta bausmė - nežymiai viršijanti BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės trukmę, savo dydžiu atitinka jos padaryto nusikaltimo pavojingumą, asmenybę apibūdinančius duomenis ir negali būti vertinama kaip per griežta.

Kadangi O. I. įvykdytos nusikalstamos veikos metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri nenumatė galimybės atidėti bausmės vykdymą už sunkius nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendžio priėmimo metu aktuali BK 75 straipsnio redakcija (galiojusi iki 2015-03-24) nenumatė, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, padariusiam vieną ar kelis sunkius nusikaltimus, todėl apylinkės teismas pagrįstai ir nesvarstė tokios galimybės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje buvo priimtas tinkamai pritaikius jo priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių BPK pažeidimų.

Taigi, 2015-03-24 įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija nurodo galimybę svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymą ir O. I. atžvilgiu, kuri yra nuteista už sunkų nusikaltimą ir jai paskirta bausmė neviršija ketverių metų. Kaip minėta, nuteistoji padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri BK 11 straipsnio prasme pripažįstama sunkiu nusikaltimu. Vertinant BK 75 straipsnio taikymo O. I. galimybes, pažymėtina, jog ji teisiama pirmą kartą, po jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, praėjo daugiau nei vieneri metai, ir naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų ji nepadarė (tokių duomenų teismui nėra pateikta). Taigi, skundą nagrinėjantis teismas neturi duomenų apie vėlesniu laikotarpiu galimai O. I. įvykdytas nusikalstamas veikas, kas iš esmės patvirtina jos ryžtą pakeisti gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti. O. I. yra jauno amžiaus, vieniša mama, auginanti ir išlaikanti du mažamečius vaikus, dirba sezoninius darbus, teisiama pirmą kartą, nusikaltimo padarymo metu, jos vaidmuo buvo antraeilis, nuo 2014-04-11, kai su šeima pradėjo dirbti Visagino socialinių paslaugų centro darbuotojai, pastebėtina, O. I. elgesio teigiami pokyčiai.

Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad visuma duomenų leidžia manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti O. I. taikant BK 75 straipsnį (įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 24 d.) ir Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant ir paskiriant jai BK 75 straipsnyje numatytus įpareigojimus, nes šių priemonių, ribojančių O. I. elgesį ir kartu turinčių pataisomąjį poveikį, taikymas yra pakankamas jos asmenybei taisyti.

Esant tokioms aplinkybėms, Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendis keistinas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, O. I. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant O. I. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 ir 10 punktais, K. M. nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant K. M. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių vaistų ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.