Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. R. (toliau Apeliantė) apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo (toliau Teismas) 2016 m. spalio 13 d. nutarimo panaikinti Utenos apskrities VPK Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininkės A. K. 2016 m. kovo 23 d. nutarimą, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 str. 2 d. ir nubaustas 28 Eur bauda, ir, administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu nutarimu panaikintas Utenos apskrities VPK Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininkės A. K. 2016 m. kovo 23 d. nutarimas, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d. ir nubaustas 28 Eur bauda, ir, administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta.

R. L. buvo nubaustas už tai, kad 2016-01-26, kelyje (duomenys neskelbtini), 164,141 km., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), v. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lenkdamas automobilį (duomenys neskelbtini), v. Nr. (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač slidžią kelio dangą, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, lenkimo metu susidūrė su lenkiamu automobiliu, kuris vairuotojo buvo nesuvaldytas ir, slysdamas, staiga užkirto važiuojamąją kelio dalį, ko pasėkoje įvyko susidūrimas, kuriuo metu buvo apgadinti automobiliai, kelio atitvaras, ir tokiais savo veiksmai pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 p., 127 p. reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

ATPK 273 straipsnyje nurodyta, kad nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju, įvertinęs Apeliantės argumentus dėl bylos grąžinimo bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti Apeliantės argumentai negali būti laikomi pagrindu išvadai, kad jos teisės dalyvauti procese buvo pažeistos taip, kad jų ginimas galimas tik šią bylą nagrinėjant iš naujo. Kaip jau minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad eismo įvykio metu 2016 m. sausio 26 d., kelyje Kaunas – Zarasai – Daugpilis, 164, 14 km., įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobiliai - V. R. priklausantis Dodge Nitro, pagal panaudos sutartį (b.l. 103) vairuojamas A. K. ir VW Cady, vairuojamas R. L.. Taigi pagal byloje esamus duomenis V. R. formaliai atitiko ATPK 273 straipsnyje apibrėžtą nukentėjusiojo asmens statusą, be to, galėjo nežinoti apie vykdomą procesą, nes į Policiją ir į Teismą kviečiama nebuvo. Tai, kad nagrinėjamu atveju Teismas ir Policija nepranešė Apeliantei apie vykdomą procesą, nelaikytina ATPK normų pažeidimu. Kaip jau minėta Apeliantė tik formaliai atitiko nukentėjusiojo statusą ir kaip paaiškėjo vėliau, turėjo suinteresuotumą apginti savo, kaip eismo įvykio metu apgadinto turto – automobilio, savininkės teises, tačiau Teismo sprendimas nekviesti jos dalyvauti procese nelaikytinas neteisėtu, esmingai pažeidusiu Apeliantės teises. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. valdė V. R. priklausantį automobilį panaudos sutarties pagrindu. Šios sutarties šalis – A. K. įsipareigojo V. R. grąžinti automobilį tos būklės, kurios jis buvo perduodant. Kaip matyti iš sutarties turinio, CK 6.629, 6.633 str. turinys sutarties šalims buvo išaiškintas. Taip pat įvykio metu galiojo V. R. priklausančio automobilio privalomojo draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), be to, eismo įvykyje dalyvavęs automobilis (duomenys neskelbtini) taip pat buvo draustas įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taigi remiantis aptartais duomenimis ir atsižvelgiant į šios bylos dalyką – ginčą, kuris vairuotojas pažeidė KET ir kurio vairuotojo padarytas pažeidimas nulėmė eismo įvykį, laikytina, kad Apeliantės teisės vykdomo proceso metu nebuvo pažeistos, nes žalos padarymo faktas proceso metu neginčytas. Taigi iš tiesu, kaip teigiama atsiliepime, nėra aišku su kuo ir dėl ko ketina rungtis Apeliantė bylą nagrinėjant iš naujo pirmos instancijos teisme, kuomet būtų sprendžiamas asmens, sukėlusio eismo įvykį, kaltės, o ne žalos dydžio padarymo klausimas. Papildomai pažymėtina, kad V. R., kaip teisėta automobilio savininkė ir žalos patyręs asmuo, savo teises dėl žalos jai padarymo turi teisę ginti civilinio proceso tvarka, nes ją ir A. K., kuris buvo panaudos sutarties pagrindu faktinis automobilio valdytojas, sieja civiliniai teisiniai santykiai. V. R. nebuvo eismo įvykio dalyvė, eismo įvykio aplinkybių nežino, todėl šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su R. L. argumentais, kad Apeliantės dalyvavimas procese nebūtų turėjęs įtakos galutiniam teismo priimtam sprendimui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Zarasų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. spalio 13 d. nutarimą, kuomet neužtikrino sugadinto turto savininkei galimybės dalyvauti procese, pažeidimų nepadarė.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 256 str. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kurie nustatomi tam tikromis ATPK 256 str. 2 d. išvardintomis priemonėmis, tame tarpe ir garso įrašais bei eksperto išvada.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, atmeta Apeliantės argumentus kaip prieštaraujančius bylos medžiagai. Apeliantė klaidingai nurodo, kad Teismas priimdamas skundžiamą nutarimą rėmėsi išimtinai ekspertizės aktu, kuris buvo pateiktas Kauno apylinkės teismo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nepagrįstai suteikė jam lemiamą reikšmę, nors nėra aišku, kokiu pagrindu ekspertizės aktas teismui buvo pateiktas ir ar apskritai šis aktas galėjo būti laikomas įrodymu šioje byloje. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant R. L. apeliacinį skundą, Teismas paskelbė Kauno miesto apylinkės teismo nutartį dėl autotechninės ekspertizės skyrimo nagrinėjant A. K. skundą bei įvertinęs aplinkybę, kad abejose bylose svarstomos to paties įvykio aplinkybės, paskelbė byloje pertrauką iki bus gautas autotechninės ekspertizės aktas (b.l. 65). 2016 m. rugsėjo 30 d. Kauno apylinkės teismas pateikė Teismui ekspertizės akto kopiją (b.l. 67), kurią Teismas nagrinėjant bylą pagarsino. Be to, priešingai nei teigia Apeliantė, buvo pagarsintas ir garso įrašas diske (b.l. 76). Apeliacinės instancijos teismas taip pat perklausė įrašą ir įsitikino tuo, kad R. L. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad, pradėjus lenkti priekyje važiavusį automobilį, lenkiamas automobilis pradėjo slidinėti, jį sumėtė, kas vertinant bylos duomenis yra ypač reikšminga. Apeliantės teiginys, kad atliekant ekspertizę ekspertams nebuvo pateikta būtent šios bylos medžiaga, iš esmės yra neteisingas, nes abi minimos bylos yra susiję ir tyrimas jose buvo atliekamas dėl to paties eismo įvykio. Klausimas, ar susidūrimas būtų neįvykęs, jei R. L. slidžiame kelyje nebūtų lenkęs A. K. automobilio, nėra šios bylos dalykas. Kelio ruože, kuriame įvyko susidūrimas, lenkimas nebuvo draudžiamas, todėl analizuoti R. L. veiksmų, kurių nedraudė KET, nėra jokio pagrindo. Ekspertizės akto išvados nėra tikėtinos, išvadoms nebuvo suteikta lemiama reikšmė, jos buvo vertinamos su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas taip pat pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų darytu garso įrašu, nors ir tiksliai nenurodė, kas jame užfiksuota. Nors įrašas nebuvo perklausytas teismo posėdžio metu, tai savaime nereiškia, kad Teismas priimdamas sprendimą jo neperklausė. ATPK nėra nustatyta Teismo pareiga perklausyti garso įrašų jeigu to neprašo bylos nagrinėjimo dalyviai - pakanka pagarsinti byloje esančius duomenis, kuriuos Teismas vertina. Taigi Teismas padarė pagrįstą išvadą įvertinęs ne tik ekspertizės akto išvadą bei garso įrašą, tačiau byloje apklausė ir policijos pareigūnus, liudytoją G. L., t.y., pats betarpiškai ištyręs ir neatsietai vienas nuo kito įvertinęs byloje esančius visus įrodymus, o ne, kaip deklaratyviai teigia Apeliantė – jų dalį, padarė pagrįstas išvadas. Apeliantės akcentuojami galimai R. L. padaryti KET 127 p., 171 – 173 p., pažeidimai vertintini kaip bylos duomenimis nepagrįstos prielaidos. Analizuojamoje eismo įvykio situacijoje nuo pat tyrimo pradžios nebuvo įmanoma nustatyti automobilių stabdymo kelio, tikslios susidūrimo vietos, o tuo labiau greičio, kadangi jokie šias aplinkybes patvirtinantys duomenys neišliko dėl specifinių oro sąlygų ir dėl jų buvusios važiuojamosios dalies ypatybių. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad Teismas apskritai nevertino R. L. veiksmų. Iš bylos duomenų matyti, kad Teismas vertino būtent R. L. veiksmus, o juos įvertinęs, pagrįstai nustatė, kad dėl šio eismo įvykio jis nėra kaltas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Teismas skundžiamą nutarimą grindė byloje surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti V. R. apeliacinį skundą ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis yra neskundžiama.