Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nuo 2015-05-27 Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-205 buvo pervestas į 52 brigadą ir paskirtas gyventi į patalpą Nr. 3, kurios plotas 45,64 kv. m, įrengta 14 gyvenamųjų vietų. Būryje yra įrengta prausykla. Būryje įrengta virtuvėlė, bendras plotas 15,65 kv. m, prausykla ir tualetas. Minimu laikotarpiu, pareiškėjas ir pats pripažįsta kad patalpoje Nr. 3 buvo laikomi 12-13 nuteistųjų. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo patalpintas ir į baudos izoliatorių, tačiau Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjamos bylos dėl blogų gyvenamų sąlygos baudos izoliatoriaus patalpose (bylų Nr. 1-2040-422/2016 ir I-3088- 402/2016). 22 būryje buvo skirta gyventi 222 brigadoje nuo 2016-07-17 iki 2017- 03-14. Per minimą laikotarpį pareiškėjas bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriuje: 2016-12-29 10 parų laikotarpiui; 2017-02-22 5 parų laikotarpiui; 2017-02-15 7 parų laikotarpiui; 2017-03-10 15 parų laikotarpiui. 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos, plotas- 143.66 kv. m. Skundžiamu laikotarpiu gyveno 48 nuteistieji. Pareiškėjui teko 3,01 kv. m. 22 - ame būryje techninių galimybių įrengti virtuvėlės nėra. Tualeto patalpoje, kuria naudojasi 22 būrio nuteistieji, yra įrengta penkios praustuvės bei trys unitazai, du pisuarai, ir vienas dušas. 22 būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo (22 būryje apie 150 kvadratinių metrų), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas (dažnai gan elementarias) kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti Valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt (skaičius metų eigoje kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos varnų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Pareiškėjas dėl blogų gyvenimo sąlygų į Marijampolės pataisos namų administracija nėra kreipęsis. Marijampolės pataisos namuose gyvenamosios patalpos yra įrengtos pagal teisės aktus. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar renginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, jos įrengiamos, esant techninėms galimybėms. 5 būryje yra įrengta virtuvėlė. Patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, klozetus, griaudami sieneles, todėl, pilnai suremontuotose patalpose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. lapkričio mėnesį, 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėn. atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė. Gyvenamosiose patalpose, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinimas vyksta per langus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataiso namų (toliau- Marijampolės PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015-05-21 iki 2017-03-10, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktuose nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 20-34, 60-61, 84-85), kad pareiškėjas nuo 2015-05-21 iki 2015-05-25 buvo laikomas karantino patalpoje. Atsakovas teismui nepateikė duomenų, kurioje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas. Atsakovas nurodė, kad įstaigoje yra dvi karantino patalpos, kurių plotai atitinkamai yra 27,87 ir 35,85 kv. m (b. l. 61). Pareiškėjas nurodė, jog karantino patalpa buvo apie 25 kv. m ir joje buvo 9 nuteistieji. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pareiškėjas buvo patalpoje, kurios plotas- 27,87 kv. m ir joje buvo 9 nuteitieji, todėl vienam asmeniui teko 3,09 kv. m. Teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais įstaigos patalpų planais ir joje nurodytais plotais (b. l. 61).

Laikotarpyje nuo 2015-05-27 iki 2015-08-13 pareiškėjas buvo pervestas į 5 būrį ir paskirtas gyventi į 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 45,64 kv. m, joje įrengta 14 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,26 kv. m ploto.

Laikotarpyje nuo 2016-07-17 iki 2017-03-10 pareiškėjas buvo pervestas į 22 būrį ir paskirtas gyventi į 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 143,66 kv. m, joje gyveno ginčo laikotarpiu 48 nuteistieji, vienam asmeniui teko 2,99 kv. m ploto.

Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas etapu buvo išvykęs nuo 2016-03-08 į Kauno TI grįžo 2016-03-15; išvyko 2016-03-22 į Kauno TI grįžo 2016-04-05 bei atlikinėjo nuobaudas izoliatoriuje: 2016-12-29 10 parų laikotarpiui; 2017-02-22 5 parų laikotarpiui; 2017-02-15 7 parų laikotarpiui; 2017-03-10 15 parų laikotarpiui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 5 būrio 3 gyvenamoji patalpa buvo apie 25 kv. m ploto ir joje gyveno 12-13 nuteistųjų, o 22 būrio 2 gyvenamoji patalpa buvo apie 150 kv. m ploto ir joje gyveno 65 nuteitieji. Pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų plotų atmestini, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui būrio ir kamerų planus, kurie patvirtina gyvenamųjų patalpų tikslius plotus (b. l. 60-61, 85). Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad 22 būrio 2 gyvenamoje patalpoje buvo 65 nuteistieji. Atsakovas nurodė, jog minėtoje patalpoje ginčo laikotarpiu gyveno 48 nuteistieji bei pateikia sekcijos planą (b. l. 84). Tačiau iš minėtos schemos matyti, jog įvardinta 50 nuteistųjų. Todėl teismas sprendžia, jog tuo metu gyveno 50 nuteistųjų. Todėl teismas konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje gyveno 50 nuteistųjų.

Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015-05-21 iki 2015-05-25 teko 3,09 kv. m (5 paras trūko- 0,01 kv. m) ir laikotarpiu nuo 2016-07-17 iki 2017-03-10 teko 2,87 kv. m ( 236 paras trūko – 0,22 kv. m).

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Pareiškėjas žalą kildino iš to, jog patalpose buvo netinkama ventiliacija, apšvietimas, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai, trūko sanitariniuose mazguose įrenginių, virtuvėlės buvo per mažos bei jose buvo per mažai įrangos.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015-10-31; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosios patalpos, kameros vėdinamos per langus arba orlaides.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose, pagal kuriuos natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 % (Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Atsakovas į bylą pateikęs Nacionalinė visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kurių metu buvo tikrinta bendrai visa įstaigą ir atskiros patalpos. Pažeidimų susijusių su patalpų vėdinimu bei apšvieta nebuvo nustatyta (b. l. 40-52).

Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, ventiliacija, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamos natūralios apšvietos, ventiliacijos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1053/2013 ir kt.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punktas numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Atsakovas nurodė, jog 5 būryje virtuvėlės negalima buvo įrengti, kadangi nebuvo tam techninių galimybių. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų ir pareiškėjo argumentai dėl virtuvėlių nebuvimo atmestini. Kaip matyti, teisės aktai nustato virtuvėlių įrengimą pataisos namų gyvenamosiose patalpose esant techninėms galimybėms, tokių patalpų įrengimas nėra privalomas. Nuteistiesiems pataisos namuose maitinimo paslaugos yra teikiamos pataisos įstaigos valgykloje. Teisės aktai nereglamentuoja virtuvės patalpos ploto. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo per mažo virtuvėlės ploto, netinkamo įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Virtuvės įrenginių kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Minėtose normose nenustatytas tikslus viryklių kiekis, jis nustatomas pagal reikmę, taip pat numatyta dviejų dalių viena plautuvė, o kiek turi būti skalbimo mašinų virtuvėje nenumatyta. Kaip minėta, pats pareiškėjas nurodė, jog virtuvė pataisos namuose yra įrengta, joje yra viryklė, skalbimo mašina ir kriauklė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo atžvilgiu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, baimę, stresą, depresiją, buvo pažemintas jo orumas, tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai (b. l. 83). Pareiškėjas duomenų apie sveikatos sutrikimus taip pat nepateikė. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 82) nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaiga ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 219 paras (laikotarpiu nuo 2015-05-21 iki 2015-05-25 teko 3,09 kv. m (5 paras trūko- 0,01 kv. m) ir laikotarpiu nuo 2016-07-17 iki 2017-03-10 teko 2,87 kv. m ( 236 paras trūko – 0,22 kv. m) bei išskaičiavus laiką praleistą kamerų tipo patalpose (22 paras)) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, psichikos sutrikimus ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei pažeidimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 65 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Ž. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 65 Eur (šešiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.