Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Živilei Kalasauskaitei, Aušrai Razutienei, vertėjaujant Vandai Žitkauskaitei, Irinai Pikčilingienei, Giedriui Račkauskui,

kaltinamajam A. D. (A. D.), jo gynėjui advokatui Valerijui Kuvšinčikovui (Valerij Kuvšinčikov),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. D., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB „A“ direktoriumi, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, vedęs, administracine tvarka baustas, teistas:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį – 54 MGL (2 033,64 Eur) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 36 MGL (1 355,76 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punktu a papunkčiu į paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (1 para) ir nustatytas galutinis bausmės dydis – 34 MGL (1 280,44 Eur) dydžio bauda (bausmę atlikęs);

A. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), atliekantis bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, išsiskyręs, administracine tvarka baustas, teistas:

1. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 215 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punktu a papunkčiu į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (2 dienos) ir galutinis bausmės dydis nustatytas – 26 MGL (3 380 Lt) dydžio bauda;

3. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (veika perkvalifikuota iš BK 213 straipsnio 2 dalies) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendį paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi patikslintas 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendis, į paskirtos subendrintos bausmės laiką A. Š. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas (dvi dienos) bei jam nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 26 MGL (3 380 Lt) dydžio bauda. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi A. Š. taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, nustatant BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus: per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; pradėti dirbti (užsiregistruoti darbo biržoje) per 1 mėnesį nuo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos;

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 135 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį – galutine subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausme (šiuo metu atlieka bausmę). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (2 paros), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai;

kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. D. ir A. Š., veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. liepos 7 d., laikotarpiu nuo 16.39 val. iki 16.50 val., nukentėjusiajam V. J., kuris nežinojo apie nusikalstamus atvykusių asmenų ketinimus, atidarius buto duris, abu įsibrovė į butą, adresu (duomenys neskelbtini), A. D. stovint prie buto durų, sukuriant bauginančią atmosferą ir savo pasyviu elgesiu pritariant A. Š. veiksmams bei stebint, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimą, A. Š. grasindamas psichiniu smurtu reikalavo pinigų, pagrobė nukentėjusiųjų N. J. ir V. J. auksinius vestuvinius žiedus bendros 300 Eur vertės, po to kumščiu sudavė V. J. į veidą, pastarajam nukritus ant grindų sudavė kojomis ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, paėmęs keptuvę sudavė smūgius į galvą, bute rastu peiliu grasino nudurti, paėmęs ąžuolinę kėdę sudavė nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarydamas V. J. kraujosruvą dešinėje plaštakoje bei veido dešinės pusės sumušimus, taip sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė V. J. priklausantį 2728 Eur vertės turtą: mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 5“ – 150 Eur vertės, telefoną „iPhone 6“ – 100 Eur vertės, nešiojamą kompiuterį „Apple MacBook Pro“ – 2 313 Eur vertės, interneto maršrutizatorių „TP LINK“ – 20 Eur vertės, droną „SIMA“ juodos spalvos su filmavimo kamera – 60 Eur vertės, 8 vnt. automobilinių GPS blokelių „TELTONIKA FM3101“ – bendros 40 Eur vertės, juodos spalvos sportinį krepšį „Nike“ – 30 Eur vertės, gyvūnų transportavimo krepšį – 15 Eur vertės, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. Š. 2017 m. liepos 7 d., laiku nuo 16.39 val. iki 16.50 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ten buvusia ąžuoline kėde tyčia sudaužė N. J. ir V. J. priklausančio bufeto stiklus – 100 Eur vertės, nenustatytos vertės televizorių „LG Smart TV“ ir sulaužė pačią ąžuolinę kėdę – 150 Eur vertės, taip padarė N. J. ir V. J. ne mažiau kaip 250 Eur turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat A. Š., nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko iki 2017 m. rugsėjo 26 d., apie 8.45 val., laikė psichotropinę medžiagą, kai atliekant kratą UAB „A“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rastos ir paimtos dvi tabletės, kurių sudėtyse yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė tabletėse atitinkamai yra 0,096 g ir 0,104 g, o 2017 m. rugsėjo 26 d., apie 10.15 val. A. Š. asmens kratos metu buvo rasta tabletė, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė 0,096 g, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Motyvuojamoji dalis

Kaip jau minėta, plėšimo sudėtį sudaro ne tik fizinės ar psichinės prievartos panaudojimas, bet ir svetimo turto pagrobimas panaudojus tokią prievartą. Šiuo atveju kaltinamasis A. Š. pripažino po panaudoto smurto paėmęs dalį nukentėjusiajam V. J. priklausančio turto (juodos spalvos tašę su laidais, droną), tačiau neigė grobęs telefonus, kompiuterį bei nukentėjusiųjų N. J. ir V. J. auksinius žiedus ir tvirtino, kad daiktus ėmė tik tam, kad su juo susisiektų nukentėjusysis V. J.. Vis tik teismas tokiais kaltinamojo parodymais remiasi tik iš dalies. Pažymėtina, kad nukentėjusieji N. J. ir V. J. viso proceso metu nuosekliai nurodė, koks turtas buvo pagrobtas. Apklausiami teisme jie teigė, kad buvo numauti jų auksiniai žiedai, o nukentėjusioji N. J. parodė, kad po to kaltinamasis A. Š. nuėjo į miegamąjį, į anūko kambarį ir išėjo su krepšiu. Matė, kaip nešė mėlyną tašę, bet ji jau nežiūrėjo, nes norėjo, kad kuo greičiau išeitų. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog buvo pagrobti žiedai, nukentėjusioji nurodė jau rašydama 2017 m. liepos 7 d. protokolą-pareiškimą (1 t., b. l. 56) bei tą pačią dieną duodama parodymus (1 t., b. l. 73). Be to, apklaustas liudytojas E. A. taip pat parodė, kad jam užėjus N. J. pasakė, jog iš jų buvo atimti žiedai. Nukentėjusieji nuosekliai nurodė ir žiedų vertę, paaiškino, kad jų įsigijimo aplinkybes, kad padovanojo dukra vestuvių metinių, todėl teismas neturi pagrindo netikėti nurodoma 300 Eur verte. Taigi, sistemiškai vertinant įrodymų visumą, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai šioje dalyje išliko nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti įrodymai, teismas sprendžia, kad jų visiškai pakanka išvadai, jog nukentėjusiųjų parodymai dėl pagrobtų auksinių žiedų patikimi ir atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Nors nukentėjusieji N. J. ir V. J. nurodė, kad nematė, ką iš anūko kambario išnešė A. Š., tačiau pažymėtina, kad būtent V. J. pirmosios apklausos metu aiškiai išdėstė, kokie daiktai dingo iš jo kambario. Teismo posėdyje jis šias aplinkybes patvirtino ir nurodė, kad iš jo kambario buvo paimtas krepšys su imtuvais, dronas, taip pat kompiuteris, telefonai, internetas, kurį išrovė su laidais. Pagrobti daiktai detalizuoti 2017 m. rugsėjo 5 d. apklausos protokole, kuriame nurodyta, jog savo kambaryje jis pasigedo mobiliojo ryšio telefono „Iphone“, sugedusio telefono „Iphone“, nešiojamo kompiuterio „Apple MacBook Pro“, interneto maršrutizatoriaus „TP Link“, drono „Syma“ su kamera, „Teltonika“ automobilinių GPS blokelių bei juodos „Nike“ tašės, be to, papildomos apklausos metu patikslino, kad buvo paimtas ir gyvūnų transportavimo krepšys, kurį jis atpažino parodymo atpažinti metu, o anksčiau nebuvo jos pasigedęs (1 t., b. l. 94-96). Pažymėtina, kad iš 2017 m. spalio 2 d. daiktų parodymo atpažinti protokolo matyti, jog V. J. atpažino jam priklausantį gyvūnų transportavimo krepšį (2 t., b. l. 104-106). Kartu pastebėtina, kad būtent šis krepšys buvo rastas kratos metu UAB „A“ patalpose, o jame buvo 8 vienetai „Teltonika“ GPS įrenginių, maršrutizatorius „TP Link“, perkirptas laidas, dronas „Syma“ (2 t., b. l. 94-95). Kaltinamieji patvirtino, kad šį krepšį su jame rastais daiktais A. Š. paėmė iš nukentėjusiojo kambario. Šiuo aspektu teismas tikslina kaltinimą, kadangi iš kratos ir daiktų apžiūros protokolų matyti, jog buvo rasti V. J. priklausantys 8 GPS įrenginiai, kurie grąžinti jo seneliui (2 t. b. l. 54-57, 94-105, 110). Teismo posėdyje V. J. parodė, kad visi daiktai jam grąžinti, išskyrus kompiuterį ir telefonus, už kuriuos jis prašė atlyginti žalą. Taigi, kaltinime klaidingai nurodyta, jog buvo pagrobta 40 GPS įrenginių, kartu atitinkamai mažintina vertė, nes iš nukentėjusiojo V. J. parodymų matyti, kad 200 Eur vertė nurodyta už 40 vienetų šių įrenginių. Tai reiškia, kad vieneto šio įrenginio kaina siekė 5 Eur ir bendrai jų buvo pagrobta už 40 Eur. Atitinkamai tikslintina ir bendra pagrobto turto vertė, ją mažinant. Kita vertus, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės kvalifikuojant veiką. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad A. Š. iš nukentėjusiojo V. J. kambario paėmė visus pastarojo nurodytus daiktus, tarp jų ir nurodytus telefonus bei kompiuterį. Pažymėtina, kad nėra įtikinami A. Š. teiginiai, kad jis neėmė jokio kompiuterio ir telefonų, kadangi matyti, jog nukentėjusysis dėl pagrobtų daiktų buvo nuoseklus, pateikė dalies jų įsigijimo dokumentus (pvz. kompiuterio, telefonų dėžutes), aiškiai nurodė, jog jie buvo namie, todėl nėra įtikinama, kad kaltinamasis, paimdamas mažiau vertingus daiktus, paliko itin vertingą kompiuterį ar garsaus prekės ženklo telefonus. Maža to, pažymėtina, kad kaltinamajam iš esmės nebuvo prasmės tiesiog imti nevertingą krepšį „Nike“, o teismas sprendžia, kad šis krepšys ir buvo paimtas tam, kad į jį sudėti kompiuterį ir kitus kaltinime nurodytus daiktus. Šiame kontekste teismas pažymi, kad ir liudytojas E. A. apklausiamas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose buvo nurodęs, jog matė du vyrus, kurie rankose nešėsi krepšius (1 t., b. l. 101-102). Iš bylos medžiagoje esančio 2017 m. rugsėjo 26 d. kratos UAB „A“ patalpose protokolo matyti, kad rastas tik vienas krepšys su GPS blokeliais (2 t., b. l. 54-55), taigi objektyviai antrasis krepšys nerastas. Sugretinus paminėtas aplinkybes teismas daro išvadą, kad nepaisant to, jog iš buto daiktus išnešė A. Š., vėliau dalį jų perdavė būtent A. D., kuris juos nešė iki automobilio. Ši aplinkybė reikšminga ir sprendžiant dėl A. D. veikos kvalifikavimo (tai bus aptarta vėliau). Apibendrinant pirmiau išdėstytus įrodymus konstatuotina, kad A. Š. iš nukentėjusiųjų buto paėmė visus kaltinime nurodytus daiktus. Kartu teismas atmeta A. Š. parodymus apie tai, kad jis paėmė daiktus tik tam, kad su juo susisiektų V. J.. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis paėmė ne tik V. J., bet ir jo senelių daiktus, antra, kaltinamieji nutyli apie nukentėjusiajam negrąžintų daiktų likimą, jie nebuvo palikti ofise, o tai, teismo vertinimu, rodo, kad daiktai buvo paimti ne dėl kaltinamojo A. Š. deklaruojamos priežasties, o siekiant gauti už juos lėšas.

Sprendžiant šioje byloje kaltinamojo A. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą, aktualios BK normos, reglamentuojančios bendrininkavimo institutą ir šiuo klausimu susiformavusi teismų praktika.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis). BK 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-577/2011). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamu atveju kaltinamieji A. Š. ir A. D. apklausiami teisme neigė veikę bendrai. A. D. teigimu, jis į įvykio vietą važiavo nesitaręs su A. Š. ir tik kaip akcininkas įmonės, kuriai V. J. buvo skolingas ir A. Š. smurtiniai veiksmai bei grobiamas turtas jam buvo netikėti ir jį šokiravo, jis bandė nuraminti, tačiau nepavykus iš buto pirmas pasišalino. Pasak kaltinamojo A. Š., jie nesitarė su A. D. dėl važiavimo pas nukentėjusįjį, jis prieš važiuodamas tik paklausė, kur vekseliai ir paėmė juos iš ofiso bei nuvyko pas nukentėjusiuosius, o A. D. atvažiavo vėliau. Vis tik teismas tokius kaltinamųjų parodymus atmeta ir pažymi, kad tokius kaltinamųjų parodymus paneigia jau pirmiau aptartos telefonų išklotinės, pagal kuriose užfiksuotas telefonų prisirišimo vietas matyti, kad A. D. pirmas buvo atvykęs prie nukentėjusiųjų namų, A. Š. atvyko vėliau. Maža to, pažymėtina, kad iš A. Š. telefono prisirišimo prie atitinkamų celių vietų matyti, kad (duomenys neskelbtini), kurioje yra jo ofisas, jis buvo tik iki 12.49 val., o vėliau jau tik po nusikalstamos veikos padarymo. Tuo tarpu su A. D. prieš veiką kontaktavo tik 16.18 val. ir daugiau jau (duomenys neskelbtini), kurioje yra jo ofisas, nebebuvo (1 t. b. l. 154-156). Taigi, nėra patikimi A. Š. parodymai apie tai, kad jis tik paklausė A. D., kur yra vekseliai ir nuvyko juos pasiimti bei nuvažiavo pas nukentėjusiuosius, tačiau dėl to su A. D. nesitarė, kadangi tai būtų laiko ir aplinkybių požiūriu per didelis sutapimas. Taigi, kaltinamieji dar iki veikos turėjo susitarimą vykti pas nukentėjusiuosius. Tuo tarpu jų veiksmai įvykio vietoje rodo, kad jų susitarimo ribos buvo ne aiškinimasis dėl skolos, o turto užvaldymas panaudojant smurtą. Šiame kontekste teismas pažymi, kad nukentėjusieji N. J. ir V. J. parodė, jog smurtą A. Š. pradėjo naudoti tuoj po to, kai kartu su A. D. užėjo į jų butą. Pradžioje šaukė ir reikalavo pinigų, grasino atvešiąs brigadą, tada sudavė nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad visus šiuos A. Š. veiksmus matė ir A. D., kuris, priešingai nei nurodė pats, jų nestabdė. Tokios aplinkybės nenurodė ir A. Š., kuris apskritai neigė matęs A. D.. Nukentėjusieji taip pat nurodė, kad A. D. A. Š. nestabdė. Teismas sutinka su kaltinime nurodytu A. D. vaidmeniu ir konstatuoja, kad išties, jis stovėjo prie buto durų, sukurdamas papildomą bauginančią atmosferą ir savo pasyviu elgesiu pritarė A. Š. veiksmams bei stebėjo, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimą. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad nors teismo posėdyje nukentėjusieji teigė, jog A. D. tiesiog stovėjo, nieko nedarė ir jiems grėsmės nekėlė, tačiau akivaizdu, kad tokį jo elgesį jie siejo tik su veiksmų aktyvumu. Nepaisant to, pažymėtina, kad jau nuo proceso pradžios tiek nukentėjusioji N. J., tiek nukentėjusysis V. J. nuosekliai teigė, kad į butą įsibrovė du vyriškiai, kurie sumušė V. J. (1 t., b. l. 56, 73, 81-82). Taigi, akivaizdu, kad jau nuo tyrimo pradžios nukentėjusieji abiejų kaltinamųjų veiksmus vertino kaip pavojingus ir bauginančius, neišskirdami A. D. kaip nekeliančio pavojaus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. J. teismo posėdžio metu detaliai visų įvykio aplinkybių neatsiminė dėl ilgo laikotarpio po nusikalstamos veikos, tačiau iš esmės patvirtino tyrimo metu duotus parodymus. Pastaruosiuose jis buvo nurodęs, jog ir A. D. jam sakė, kad žino, jog jis turi mašiną, kad išeidami jie abu pasakė, jog rytoj būtų pinigai. Taigi, tokios aplinkybės rodo kaltinamojo A. D. ir kaltinamojo A. Š. tyčios, nukreiptos į turto užvaldymą, bendrumą, taigi iš esmės A. D. vaidmuo nebuvo visiškai pasyvus ir jis kėlė nukentėjusiesiems bauginančią atmosferą. Kartu teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad A. D. pritarė kaltinamojo A. Š. veiksmams ir veikė bendrai vieninga tyčia su pastaruoju, stiprina ir liudytojo E. A. parodymai apie tai, kad jis matė, jog į automobilius krepšius nešėsi du vyriškiai (1 t., b. l. 101). Jau minėta, kad šiuos parodymus liudytojas patvirtino apklausiamas teismo posėdžio metu. Nors faktinė aplinkybė, kad ir A. D. realizavo BK 180 straipsnyje numatytą objektyvųjį požymį, turto grobimą kaltinamajame akte nėra nurodyta, tačiau šis faktas leidžia spręsti apie A. D. ir A. Š. veiksmų bendrumą ir tyčios vieningumą. Remdamasis pirmiau aptartais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendžia, kad kaltinamasis A. Š. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, o kaltinamasis A. D. juos realizavo tik iš dalies, t. y. būdamas šalia nukentėjusiųjų, kai smurtavo ir turtą grobė kaltinamasis A. Š., kūrė nukentėjusiesiems papildomą bauginančią atmosferą, o tai BK 180 straipsnio taikymo prasme pripažintina grasinimu, kuris nors tiesiogiai kaltinime neįvardintas, tačiau tokia prasmė jam suteikta aprašant kaltinamojo veiksmus. Kartu teismas atmeta A. D. parodymus apie tai, kad jis pamatęs smurtaujantį A. Š. tuoj išėjo lauk iš buto, kadangi tokią aplinkybę paneigia tiek nukentėjusiųjų, tiek ir paties A. Š. parodymai. Pastarasis apklausiamas teisme parodė, kad kai jis susirinko nukentėjusiojo daiktus ir išeidamas matė A. D. prie nukentėjusiojo buto durų, todėl jau ir išėjo su juo. Taigi, net ir kaltinamojo A. Š. parodymai patvirtina, kad A. D. viso įvykio metu buvo bute. Maža to, jis realizavo ir BK 180 straipsnyje numatytą veiką kvalifikuojantį požymį – įsibrovė į patalpą. Šiuo atveju teismas linkęs spręsti, kad peilio panaudojimas buvo greičiau įsiaudrinusio A. Š., kaip vykdytojo, ekscesas, todėl šis požymis A. D. neinkriminuotinas, tačiau jo iš veikos aprašymo šalinti nėra pagrindo, nes jį realizavo A. Š.. Kita vertus, nustačius, kad A. D. realizavo kitą BK 180 straipsnyje numatytą veiką kvalifikuojantį požymį, t. y. įsibrovė į patalpą, peilio panaudojimo pašalinimas iš jam pateikto kaltinimo nekeistų veikos kvalifikavimo.

Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad pirmiau aptartais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaltinamųjų A. Š. ir A. D. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Teismas, apsvarstęs klausimą dėl kaltinamųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, sprendžia, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taip vertinti kaltinamųjų veiką. Išties, byloje yra duomenų apie tai, kad V. J. kaltinamiesiems galėjo būti skolingas, kad dėl iš esmės byloje nenustatytos kilmės galimų nukentėjusiojo V. J. įsipareigojimų kaltinamasis A. D. buvo įkalbėjęs (privertęs) pastarojo senelį V. J. pasirašyti savo vardu paprastuosius vekselius. Vis tik pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog kaltinamieji įvykio metu pagrobė ne tik V. J. turtą, kurio net nebuvo namie ir jie net negalėjo įvertinti, kam objektyviai šis turtas priklausė, bet ir nukentėjusiųjų N. J. bei V. J., kurie realiai neturėjo jokių galimybių ir pareigos įvykdyti tariamus kaltinamųjų reikalavimus, turtą. Kaltinamieji neturėjo nei tikros, nei tariamos, bet ginčijamos teisės į neva egzistuojančios skolos susigrąžinimą būtent iš nukentėjusiųjų N. J. ir V. J.. Bylos medžiagoje pakankamai duomenų apie tai, kad vekseliai buvo V. J. pasirašyti prievartos įtakoje, nesant tam realaus pagrindo, be to, jokių vekselių nukentėjusiajam V. J. kaltinamieji atvykę nepateikė. Pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia spręsti, kad kaltinamieji į nukentėjusiųjų butą atvyko siekdami realiai gauti neteisėtą turtinę naudą, ne vykdydami tikrą ar tariamą, bet ginčijamą teisę į skolos susigražinimą.

Dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad kaltinamojo A. Š. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje bei 259 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą.

Dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Turto sugadinimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviais veiksmais – svetimo turto sunaikinimu arba sugadinimu, dėl ko turtas tampa nebetinkamas naudoti pagal paskirtį, o subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine ir netiesiogine tyčia, t. y. būtina įrodyti, kad asmuo savo veiksmais siekia tikslo – sugadinti ar sunaikinti svetimą turtą. Numatytas svetimo turto sunaikinimas reiškia, kad turto vertė iki sunaikinimo viršijo 5 MGL dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324-303/2015, 2K-355-976/2015 ir kt.). Taigi atsakomybė pagal šio straipsnio 1 dalį kyla sunaikinus ar sugadinus svetimą turtą, kurio vertė viršija 5 MGL (188,30 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 250 MGL (9 415 Eur) dydžio sumos. Šiame kontekste pažymėtina, kad veikos padarymo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą 2008 m. spalio 14 d. Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (redakcija Nr. 2014-12127, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 1 MGL dydis buvo 37,66 Eur.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad A. Š. pareikštas kaltinimas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį pasitvirtino, o šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai byloje visiškai įrodyti. Tokia išvada darytina atlikus sisteminę bylos įrodymų analizę, juos susiejus ir palyginus tarpusavyje.

Pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis A. Š. apklausiamas teisme savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, pripažino ir parodė, kad įvykio dieną sudaužė televizorių, bufetą, metė iš kėdės į V. J.. Nors kaltinamojo A. Š. parodymai dėl šios nusikalstamos veikos gana lakoniški, vis tik juos iš dalies atitinka objektyvios bylos aplinkybės. Antai ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu kitas kaltinamasis A. D. iš dalies patvirtino ir parodė, kad A. Š. traukdamas kėdę į šoną sudaužė stiklinę spintelę ar televizorių. Matė išeinant, jog stiklas jau buvo sudužęs. Štai apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. J. parodė, kad girdėjo dūžtant bufeto stiklą, televizorių. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji N. J. taip pat patvirtino, kad A. Š. griebęs kėdę ją sulaužė, sudaužė spintos stiklą, trenkė su kėde į televizorių. Net ir nukentėjusysis V. J. parodė, kad atvažiavęs į butą pas senelius pats matė, jog buvo sudaužyti indai, sulaužyta kėdė, bet stiklai jau buvo sutvarkyti. Senelis pasakė, kad įvyko konfliktas ir A. Š. sudaužė televizorių. Tuo tarpu apklausiamas teisme liudytojas E. A. parodė, kad atėjęs pas V. J. senelius į butą, matė sudaužytą televizorių ir kėdę. Nors visų asmenų parodymai iš dalies nėra vieningi, tačiau patvirtina esminę aplinkybę, jog nukentėjusiųjų bute buvo sudaužyti kėdė, televizorius ir bufeto stiklai. Be kita ko, kaltinamojo A. Š. kaltę, o kartu ir nukentėjusiųjų V. J., N. J. ir V. J. parodymų patikimumą sustiprina byloje esantys kiti įrodymai. Visų pirma pažymėtina, kad jau policijos įvykių registro išraše užfiksuoti pirmieji padarytos nusikalstamos veikos požymiai, iš kurių matyti, jog 2017 m. liepos 7 d. apie 17.04 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešėjo E. A. pranešimas apie tai, kad atėjus pas draugo senelius, jie paprašė iškviesti policiją ir greitąją medicinos pagalbą, nes kažkas įsiveržė į butą, sudaužė televizorių (1 t., b. l. 28-30). Štai ir iš karto į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno, B. J. 2017 m. liepos 7 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog nukentėjusieji paaiškino, kad įsiveržę du asmenys išdaužė bute esančius baldus bei buitinę techniką (1 t., b. l. 126). Nors nukentėjusioji N. J. 2017 m. liepos 7 d. protokole pareiškime tiksliai nedetalizavo, kokius daiktus sudaužė įsiveržę į butą vyrai, tačiau nurodė, jog minėtą dieną, apie 17.20 val., du vyrai sudaužė daiktus (1 t., b. l. 56-59). Tokias nukentėjusios N. J. nurodytas aplinkybes patvirtina 2017 m. liepos 7 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti duomenys, patvirtinantys, jog išties, bute, adresu (duomenys neskelbtini), medinės spintos vienų durelių stiklas išdaužtas ir stiklai ant grindų, kambaryje ant sienos sudaužytas televizorius „LG“, šalia sudaužyta kėdė (1 t., b. l. 61-71). Tuo tarpu nukentėjusysis V. J. 2019 m. sausio 29 d. pareiškime detalizavo įvykio aplinkybes, nurodydamas, jog būtent A. Š. ąžuoline kėde sudaužė bufeto stiklus – 100 Eur vertės, televizorių „LG Smart TV“ – 1 500 Eur vertės ir sulaužė pačią ąžuolinę kėdę – 150 Eur vertės. Dėl sugadinto turto padaryta 1 750 Eur turtinė žala (1 t., b. l. 10). A. Š. jis atpažino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (1 t., b. l. 85-88). Teismas pažymi, kad tiek bufeto stiklai (100 Eur), tiek ąžuolinės kėdės vertė (150 Eur) šiuo atveju nekelia abejonių, kadangi nukentėjusiojo nurodoma kaina atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, įvertinus jų būklę ir gamybos medžiagas. Tuo tarpu televizoriaus vertė šiuo atveju nurodyta iš esmės deklaratyviai, kadangi nukentėjusysis teismo posėdyje televizoriaus įsigijimo dokumentų nepateikė, jis negalėjo nurodyti, kada tiksliai (t. y. esant kuriai valiutai) įsigijo televizorių, nors ir teigė, kad kaina buvo apie 1 500 Eur, be to, posėdyje nukentėjusioji N. J. nurodė, kad sugadintų daiktų vertes jiems nurodė protokolą rašę pareigūnai. Teismui nekyla abejonių, kad vienokią ar kitokią ekonominę vertę televizorius turėjo ir šį faktą sugretinus su tuo, kad sugadinto bufeto ir ąžuolinės kėdės vertės iš esmės atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, šių daiktų vertės pakanka kaltinamojo A. Š. veikai kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nes vien nurodytos sugadinto bufeto ir ąžuolinės kėdės vertės viršija 5 MGL (BBND) dydį. Atsižvelgiant į tai, teismas tikslina kaltinimą ir konstatuoja kad A. Š. sugadino nenustatytos vertės televizorių.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. Š. veikė tiesiogine tyčia, kadangi, sudaužydamas bufeto stiklus, televizorių ir kėdę, neabejotinai suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad tokiais veiksmais bus sugadintas svetimas turtas, priklausantis nukentėjusiems V. ir N. J. ir to norėjo. Teismas, atsižvelgdamas į šio nuosprendžio dalyje dėl plėšimo nustatytas faktines aplinkybes, tikslina ir šios nusikalstamos veikos laiką ir konstatuoja, jog ji padaryta 2017 m. liepos 7 d., laiku nuo 16.39 val. iki 16.50 val.

Pirmiau išdėstytų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad kaltinamasis A. Š. 2017 m. liepos 7 d., laiku nuo 16.39 val. iki 16.50 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), ten buvusia ąžuoline kėde tyčia sudaužė N. J. ir V. J. priklausančius bufeto stiklus – 100 Eur vertės, televizorių „LG Smart TV“ nenustatytos vertės ir sulaužė pačią ąžuolinę kėdę – 150 Eur vertės, taip padarė N. J. ir V. J. ne mažesnę, nei 250 Eur turtinę žalą. Nustačius, kad veikiant tiesiogine tyčia nusikalstamai buvo sunaikintas nukentėjusiems priklausantis turtas, kaltinamojo A. Š. padaryta veika kvalifikuotina pagal 187 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Pirmiau nurodyti BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį.

BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytų objektyviųjų veikos požymių turinys yra atskleistas teismų praktikoje. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotines ar psichotropines medžiagas. Jos gali būti įgyjamos tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai, todėl įgijimu pripažįstami tokie veiksmai, kaip pirkimas, išmainymas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas, gavimas veltui ir pan. Tuo tarpu narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas – tai šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos. Tai gali būti buvimas patalpose, slaptavietėse, kaltininko turėjimas su savimi. Vadinasi, narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo vieta reikšmės neturi, svarbu, kad jos būtų kaltininko žinioje.

Narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai, ir kurios remiantis Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, yra įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, MDMA yra psichotropinė medžiaga.

Teismas konstatuoja, kad A. Š. pateiktame kaltinime nurodytos faktinės veikos aplinkybės pasitvirtino iš dalies, tačiau tiek, kiek jos pasitvirtino, jų visiškai pakanka kaltinamojo A. Š. veikai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Visų pirma, pažymėtina, jog nors kaltinamasis A. Š., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, duodamas parodymus dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, nedetalizavo ir pripažino savo kaltę, jo kaltę patvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Antai, A. Š. psichotropinės medžiagos – MDMA laikymą patvirtina kratos protokolo duomenys, iš kurio matyti, jog atlikus kratą UAB „A“ patalpose, buvo rastos dvi tabletės „VL“ (2 t., b. l. 54-57). Be to, asmens kratos metu pas A. Š., buvo rasta gelsvos spalvos stačiakampio formos tabletė su užrašu „VL“ (3 t., b. l. 29-31). Liudytoja J. P. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai atvažiavo tą vakarą, pas A. Š. ofise adresu (duomenys neskelbtini) matė gal 2 tabletes, A. Š. jau turėjo narkotikus, tačiau anksčiau nėra mačiusi ir jai pabandyti nedavė. Tuo tarpu byloje esanti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. sausio 8 d. specialisto išvada Nr. 140-(16)-IS1-73 patvirtina, jog 2017 m. rugsėjo 26 d., (duomenys neskelbtini), saugos tarnybos „A“ patalpose paimtų gelsvos ir pilkos spalvų tablečių, sudėtyse yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė tabletėse atitinkamai yra 0,096 g ir 0,104 g. Gelsvos spalvos tabletės, paimtos 2017 m. rugsėjo 26 d., pas A. Š. kratos metu, sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė yra 0,096 g (2 t., b. l. 133-134). Taigi, paties kaltinamojo A. Š. prisipažinimas, minėtos liudytojos J. P. parodymai bei kratos protokole užfiksuoti duomenys, minėtoje specialisto išvadoje konstatuoti duomenys, patvirtina kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes apie kaltinamojo laikytos psichotropinės medžiagos suradimo aplinkybes bei kiekį.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar specialisto išvadoje nurodytas psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis, t. y. 0,096 g ir 0,104 g, atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyką, remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal šį norminį aktą, nedidelis kiekis psichotropinės medžiagos – MDMA yra ne daugiau kaip 0,2 g, didelis kiekis – daugiau kaip 20 g. Taigi, darytina išvada, jog kaltinamojo A. Š. laikytos psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis (patalpų kratos metu rasti 0,096 g ir 0,104 g bei asmens kratos metu rasta 0,096 g) viršija nedidelio kiekio ribą, tačiau neviršija didelio kiekio ribos, todėl nurodytas psichotropinės medžiagos kiekis atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyką.

Be to, konstatuotina, jog A. Š. neturėjo tikslo pas jį rastą psichotropinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti. Visų pirma, tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pats kaltinamasis savo kaltės neginčijo ir prisipažino dėl psichotropinės medžiagos laikymo. Antra, tokią išvadą patvirtina liudytojos J. P. parodymai, jog atvykus į jų ofisą ir ji matė psichotropines tabletes, tačiau jų A. Š. jai nedavė. Trečia, pagrindą taip manyti sustiprina ir tas faktas, jog rastos medžiagos tiek minėtose patalpose, tiek pas A. Š. asmens kratos metu, neviršija didelio kiekio ribos. Taigi sugretinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog A. Š. psichotropinę medžiagą – MDMA laikė asmeniniam vartojimui.

Taigi, pirmiau išdėstytų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad A. Š. nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko laikė psichotropinę medžiagą iki 2017 m. rugsėjo 26 d., apie 8.45 val., kai atliekant kratą UAB „A“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rastos ir paimtos dvi tabletės, kurių sudėtyse yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė tabletėse atitinkamai yra 0,096 g ir 0,104 g, o 2017 m. rugsėjo 26 d., apie 10.15 val. A. Š. asmens kratos metu buvo rasta tabletė, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė 0,096 g. Tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis kaltinamojo A. Š. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išanalizavęs byloje esančius ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, vadovaudamasis in dubio pro reo principu šalina iš kaltinimo A. Š. inkriminuotą objektyvųjį veikos požymį – įgijimą, pastarojo proceso metu neįrodžius.

Pažymėtina, jog šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis A. Š. kaltinamas ir tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto asmens įgijo psichotropinę medžiagą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu.

Taigi, be kitų požymių inkriminuojant kaltininkui ir BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – įgijimą, būtina nustatyti esmines tokios medžiagos įgijimo aplinkybes, t. y. kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo narkotines medžiagas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju A. Š. pateiktas kaltinimas neteisėtai, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto asmens įgijus anksčiau minėtos psichotropinės medžiagos, tiesiog preziumuojamas remiantis nustatytu šios narkotinės medžiagos laikymo faktu, tačiau pagal pirmiau nurodytą teismų praktiką tai prieštarauja BPK 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatoms. Bylos nagrinėjimo metu, apklausus kaltinamąjį, atlikus byloje esančių įrodymų tyrimą, nepavyko nustatyti esminių minėtos narkotinės medžiagos įsigijimo aplinkybių (t. y. nepavyko nustatyti, nei kokiomis aplinkybėmis, nei kada tiksliai, nei tiksliai kiek, kur, už kiek ir iš ko A. Š. įsigijo šią psichotropinę medžiagą). Dėl šių priežasčių teismas šalina iš A. Š. pateikto kaltinimo BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – psichotropinės medžiagos įgijimą – kaip nepagrįstą.

Vis dėlto, nepaisant to, kad iš A. Š. pateikto kaltinimo šalintinas vienas BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – psichotropinės medžiagos įgijimas, šis faktas nepaneigia kaltinamojo A. Š. kaltės padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kadangi jis realizavo kitą iš BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – psichotropinių medžiagų laikymą, o to visiškai pakanka pripažinti A. Š. kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. D. skirtinos bausmės ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Skirdamas bausmę kaltinamajam A. D., teismas vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Teismas, parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį kaltinamajam A. D., įvertina jo kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei stadiją. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis A. D., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną sunkų baigtą nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Pažymėtina, kad veika padaryta prieš senyvo amžiaus asmenis, pastarųjų namuose, kur jie paprastai turėtų jaustis saugūs, o tai kaltinamąjį apibūdina kaip žemos vertybinės orientacijos asmenį, nejaučiantį pagarbos nei vyresniam asmeniui, nei bendražmogiškoms vertybėms. Kartu teismas, spręsdamas bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo kaltinamajam A. D. klausimą, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, atsižvelgia į jo asmenybę bei jo elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo, nusikalstamų veikų darymo metu, po nusikalstamų veikų padarymo. Pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis A. D. iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas, tačiau jau vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje buvo nuteistas kitoje byloje pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl psichotropinės medžiagos laikymo (4 t., b. l. 79-82), tai rodo, kad vykstantis tyrimo procesas dėl sunkesnio nusikaltimo, jo elgesiui įtakos neturėjo ir teismas tai vertina kaltinamajam nepalankiai. Teismas įvertina ir A. D. asmenybę – yra jauno amžiaus, vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą (4 t., b. l. 66), dirbantis (4 t., b. l. 98), baustas administracine tvarka ir veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tarp jų ir už šiurkštų administracinį nusižengimą (4 t., b. l. 68-77), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (4 t., b. l. 84), į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį dėl konsultacijos ir gydymo nesikreipė (4 t., b. l. 85). Teismo vertinimu, A. D. elgesys tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos padarymo nebuvo nepriekaištingas, jis padaręs nemažai administracinių nusižengimų, vis tik nėra pakankamo pagrindo neabejotinai spręsti, kad jis linkęs sistemingai elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms, tačiau matyti, kad toks polinkis yra besiformuojantis. Pažymėtina, kad A. D. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo ženkliai mažiau pavojingas nei jo bendrininko A. Š., jis fizinio smurto nenaudojo ir negrobė svetimo turto, tačiau iš esmės realizavo objektyvųjį BK 180 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymį – kėlė nukentėjusiesiems bauginančią atmosferą, kas iš esmės atitinka minėtame straipsnyje įtvirtintą grasinimo požymį. Be kita ko, teismas nenustatė A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustato jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas kaltinamąjį ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam A. D. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo, numatančio atsakomybę už atitinkamą veiką, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas nesiekiantis šios rūšies bausmės vidurkio, t. y. laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamąjį A. D. ir jo padarytą nusikalstamą veiką, tik nurodyta bausmė ir tik tokio dydžio optimaliai atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus ir padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Nors šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio nuostatos nenumato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą padarius sunkų nusikaltimą, visgi tokią galimybę numatė veikos padarymo metu galiojusios minėto straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas, numatantis galimybę atidėti bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą, vykdymą yra laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu įstatymu, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos, galiojusios veikos padarymo metu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.).

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad tai yra formalūs bausmės vykdymo atidėjimo taikymo pagrindai, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmę ir jos paskirtį apibrėžiančio BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atidėti A. D. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad A. D. atitinka formalias BK 75 straipsnyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Teismas pažymi, kad A. D. yra gana jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, todėl laikytina, kad šią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbantis. Šių aplinkybių visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti jam galimybę pakeisti savo elgesį neizoliuotam nuo visuomenės, tačiau kontroliuojamam probacijos tarnybos. Taigi manytina, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Pažymėtina, jog BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis yra ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip užtikrinant ir teisingumo principo įgyvendinimą. Teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog A. D. būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, ypač atsižvelgiant į gana jauną jo amžių, į galimybes dirbti bei būti pilnaverčiu visuomenės nariu. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl A. D. taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas dvejų metų laikotarpiui, kartu nustatant pareigas, numatytas BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktuose – pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje užsiregistravusiam; neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kaltinamasis A. D. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. 13.00 val. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 9.57 val. (4 t., b. l. 15, 26). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytinas pirmiau nurodytas A. D. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, vieną laikinajame suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kaltinamajam A. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (4 t., b. l. 27), paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl A. Š. skirtinos bausmės

Skirdamas bausmę kaltinamajam A. Š., teismas vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Jau minėta, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų, 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, tuo tarpu 259 straipsnio 1 dalyje numatytos šios bausmių rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teismas, parinkdamas skirtinų bausmių rūšis ir nustatydamas jų dydį kaltinamajam A. Š., įvertina jo kaltės formą, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei stadiją. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis A. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną sunkų baigtą nusikaltimą ir vieną nesunkų baigtą nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams bei vieną nesunkų baigtą nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad plėšimo ir turto sugadinimo veikos padarytos prieš senyvo amžiaus asmenis, pastarųjų namuose, kur jie paprastai turėtų jaustis saugūs, o tai kaltinamąjį apibūdina kaip itin žemos vertybinės orientacijos asmenį, nejaučiantį pagarbos nei vyresniam asmeniui, nei bendražmogiškoms vertybėms. Kartu teismas, spręsdamas bausmių rūšies parinkimo ir dydžio nustatymo kaltinamajam A. Š. klausimą, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, atsižvelgia į jo asmenybę bei jo elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo, nusikalstamų veikų darymo metu, po nusikalstamų veikų padarymo. Pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis A. Š. iki šių nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas tris kartus ir vieną kartą teistas jau po šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo, tačiau už veikas padarytas iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos (3 t., b. l. 81-86). Teismas įvertina ir A. Š. asmenybę – yra jauno amžiaus, išsiskyręs (3 t., b. l. 66), bedarbis (3 t., b. l. 69-70), baustas administracine tvarka, veikų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (3 t., b. l. 71-80), į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (3 t., b. l. 149), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (3 t., b. l. 150). Teismo vertinimu, A. Š. vaidmuo BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo itin pavojingas, jis buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, realizavęs visus šios nusikalstamos veikos požymius, t. y. smurtavęs ir grobęs nukentėjusiųjų turtą. Be kita ko, teismas nenustatė A. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustato jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be kita ko, teismo vertinimu, A. Š. elgesys tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos padarymo nebuvo nepriekaištingas, jis yra linkęs elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms, sistemingai daro tiek administracinius nusižengimus, tiek nusikalstamas veikas, atitinkamų išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė. Visa tai rodo, kad A. Š. priešingas teisei elgesys nebuvo atsitiktinis, jo antivisuomeninės nuostatos susiformavusios, jis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų normų ir elgesio reikalavimų. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas kaltinamąjį ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus laisvės atėmimo bausmes, nesiekiančias sankcijose numatytų vidurkių, t. y. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus trejų metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismo vertinimu, įvertinus A. Š. asmenybę ir jo padarytus nusikaltimus apibūdinančias aplinkybes, būtent laisvės atėmimo bausmės ir tik tokio dydžio optimaliai atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežtos bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, bendrintinos bausmių apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme visiškai apimant švelnesnes bausmes, kadangi BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, o veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje labai skiriasi pagal pavojingumą ir A. Š. skirtina subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu A. Š. paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausme ir A. Š. skirtina galutinė šešerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Kaltinamasis A. Š. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. 9.50 val. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 9.00 val. (3 t., b. l. 41, 58). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytinas pirmiau nurodytas A. Š. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (2 dienos), vieną laikinajame suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kaltinamajam A. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (3 t., b. l. 59), paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl pareikštų civilinių ieškinių

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis V. J. byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį 2 050 Eur turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 91), tuo tarpu nukentėjusysis V. J. yra pareiškęs civilinį ieškinį 2 888 Eur turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 98).

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. J. pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. ieškinys tenkinamas iš dalies.

Teismas pažymi, kad V. J. byloje pareiškė civilinį ieškinį 2 050 Eur turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 91), kuriame nurodyta, kad į jo butą įsiveržę du asmenys pagrobė nukentėjusiajam ir jo sutuoktinei priklausančius du auksinius žiedus, bendros 300 Eur vertės, sulaužė ąžuolinę kėdę, 150 Eur vertės ir bufeto stiklus, 100 Eur vertės bei sudaužė televizorių LG Smart TV, 1 500 Eur vertės. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog teismas pripažino, kad ąžuolinės kėdės ir bufeto stiklų bei žiedų vertės atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus ir nėra akivaizdžiai neteisingos bei, įvertinus faktą, kad ir televizorius turėjo ekonominę vertę, minėtų verčių užtenka kaltinamojo A. Š. veiką kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, žiedų vertė esminės reikšmės neturi, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie prašomą priteisti televizoriaus vertę, kuri sudaro esminę ieškinio dalį. Taigi, nors ir byloje nustatyta, jog televizorius buvo sugadintas, o nesant jo vertę pagrindžiančių įrodymų, negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos. Todėl dėl V. J. ieškinio teismas priima sprendimą, numatytą BPK 115 straipsnio 2 dalyje.

Teismas pažymi, kad V. J. 2019 m. vasario 15 d. ieškiniu prašo priteisti jam 2 888 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš bylos medžiagos matyti, kad turtinę žalą prašoma priteisti iš kaltinamųjų dėl jų padarytos nusikalstamos veikos metu pagrobtų nukentėjusiojo V. J. daiktų, kurie buvo nurodyti jiems pareikštame kaltinime, kurį, beje, teismas tikslino: mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 5“ – 150 Eur vertės, telefoną „iPhone 6“ – 100 Eur vertės, kompiuterį „Apple MacBook Pro“ – 2 313 Eur vertės, interneto maršrutizatorių „TP LINK“ – 20 Eur vertės, droną „SIMA“ juodos spalvos su filmavimo kamera – 60 Eur vertės, 40 vnt. automobilinių GPS blokelių „TELTONIKA FM3101“ – bendros 200 Eur vertės, juodos spalvos sportinį krepšį „Nike“ – 30 Eur vertės, gyvūnų transportavimo krepšį – 15 Eur vertės. Vis tik teismo posėdyje V. J. nurodė, kad iš esmės visi daiktai, išskyrus kompiuterį ir du telefonus, jam buvo grąžinti. Todėl prašė ieškinį tenkinti tik dalyje dėl žalos už pagrobtą kompiuterį „Apple MacBook Pro“ (2 313 Eur) ir mobiliojo ryšio telefonus „iPhone 5“ (150 Eur) bei „iPhone 6“ (100 Eur) atlyginimo. Teismas ieškinį šioje dalyje tenkina. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog be kitų daiktų, kaltinamieji veikdami bendrininkų grupe padarė plėšimą, kurio metu pasisavino ir nukentėjusiajam V. J. priklausančius kompiuterį „Apple MacBook Pro“ (2 313,22 Eur vertės), mobiliojo ryšio telefonus „iPhone 5“ (150 Eur vertės) bei „iPhone 6“ (100 Eur vertės). Byloje pateiktas dokumentas, įrodantis kompiuterio vertę (1 t., b. l. 110-113). Nors už šį kompiuterį mokėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentas, tačiau pažymėtina, kad V. J. teismo posėdyje nuosekliai paaiškino, kad kompiuteris pirktas už pinigus, kuriuos Savivaldybė jam turėjo išmokėti kaip globojamam asmeniui sulaukusiam 18 metų. Taigi, nors kompiuterį pirko ne pats nukentėjusysis, tačiau jis objektyviai nuosavybės teise priklausė nukentėjusiajam. Maža to, nukentėjusysis pateikė ir dingusių telefonų „Iphone 5“ ir „Iphone 6“ dėžutes, teigė, kad šie telefonai buvo ne nauji. Teismas, susipažinęs su skelbimų portalu Skelbiu.lt sprendžia, kad ir šiuo metu naudotų telefonų „Iphone 5“ kainos svyruoja nuo 5 iki 70 Eur, o naudotų telefonų „Iphone 6“ nuo 20 iki 195 Eur. Todėl atsižvelgiant į tai, kad veika padaryta 2017 m. liepos 7 d., manytina, kad nukentėjusiojo nurodytos telefonų vertės atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus ir nėra akivaizdžiai per didelės. Atsižvelgiant į tai, kad telefonus ir kompiuterį pagrobė kaltinamieji A. Š. ir A. D. veikdami bendrininkų grupe, nukentėjusiojo prašomoje dalyje ieškinys tenkinamas ir iš kaltinamųjų nukentėjusiajam solidariai priteistini 2 563,22 Eur turtinei žalai atlyginti.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras Romualdas Latvelis 2019 m. vasario 18 d. nutarimu, siekdamas užtikrinti galimą nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį, kurio suma 2 050 Eur ir nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį, kurio suma 2 888 Eur, laikinai apribojo nuosavybės teises į kaltinamojo A. Š. pinigines lėšas – 80 Eur (2 t., b. l. 60-61), kurio terminas buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d. (5 t., b. l. 34-35). Šis laikinasis nuosavybės teisių apribojimas paliktinas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus šie pinigai nukreiptini nukentėjusiojo patirtai žalai padengti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras Romualdas Latvelis 2019 m. vasario 18 d. nutarimu, siekdamas užtikrinti galimą nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį, kurio suma 2 050 Eur ir nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį, kurio suma 2 888 Eur, laikinai apribojo nuosavybės teises į kaltinamojo A. D. pinigines lėšas – 100 Eur (4 t., b. l. 28-29), kurio terminas buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d. (5 t., b. l. 40-41). Šis laikinasis nuosavybės teisių apribojimas paliktinas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus šie pinigai nukreiptini nukentėjusiojo patirtai žalai padengti.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini:

1. Nuoplova nuo virtuvės grindų (įpakavimas Nr. 3), nuoplova nuo peilio rankenos (įpakavimas Nr. 2), nukentėjusiojo V. J. seilių ėminys, perduoti saugoti pagal 2018 m. liepos 19 d. kvitą B, serija BBB Nr. LS003355 (2 t., b. l. 187-189), į Vilniaus apskrities Vilniaus policijos komisariato daiktų saugyklą, esančią adresu Vilniuje, Buivydiškių g. 20;

2. Stiklo šukės, paimtos apžiūrėjus butą, adresu (duomenys neskelbtini), nuo grindų iš virtuvės kambario, pagal 2019 m. vasario 21 d. kvitą B, serija BBB Nr. LS003807 (2 t., b. l. 190-192) perduotos saugoti į Vilniaus apskrities Vilniaus policijos komisariato daiktų saugyklą, esančią adresu Vilniuje, Buivydiškių g. 20;

3. Likę milteliai, gauti sutrynus tabletes, paimtas kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini) ir A. Š. asmens kratos metu, atlikus objektų tyrimą, perduoti saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus Sandėlių poskyrio sandėlį – saugyklą, pagal 2018 m. sausio 8 d. aktą Nr. A3-14791 (2 t., b. l. 135);

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas teisėtam savininkui nešaunamasis ginklas – pneumatinis pistoletas „Baikal MP-654k“ 4,5 mm Nr. (duomenys neskelbtini) (D kategorija), paimtas kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini), perduotas saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus ginklų saugyklą, pagal 2019 m. vasario 21 d. kvitą B serija BBB Nr. OVS003711 (2 t., b. l. 120-122);

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu nuosprendžiui įsiteisėjus kratos metu paimti du 2016 m. birželio 2 d. paprastieji neprotestuotini vekseliai, kiekvienas po 2 000 Eur sumai, pasirašyti V. J. vardu, 2016 m. birželio 2 d. įsipareigojimas, 2016 m. birželio 7 d. raginimas įvykdyti įsipareigojimus, 2016 m. birželio 14 d. pakartotinis raginimas įvykdyti įsipareigojimus, 2016 m. birželio 21 d. pakartotinis raginimas įvykdyti įsipareigojimus, ir jų kopijos, pasirašyti V. J. vardu, paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

A. D. (A. D.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. D. laikinajame sulaikyme laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. 13.00 val. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 9.57 val. išbūtą laiką (2 dienas), vieną laikinajame suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje užsiregistravusiam; neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme visiškai apimant švelnesnę bausmę, kadangi BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, o BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta veika labai skiriasi pagal pavojingumą ir A. Š. skirti subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirtą galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausme ir A. Š. paskirti galutinę šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. Š. laikinajame sulaikyme laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. 9.50 val. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 9.00 val. išbūtą laiką (2 dienas), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, taip pat vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį atliktą bausmės dalį bei paminėtame nuosprendyje nurodytus laikotarpius.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

A. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Pripažinti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. J. teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti solidariai iš kaltinamųjų A. Š. ir A. D. du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt tris eurus ir 22 ct (2 563,22 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Romualdo Latvelio 2019 m. vasario 18 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. Š. pinigines lėšas – 80 Eur (2 t., b. l. 60-61), kurio terminas buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus šiuos pinigus nukreipti nukentėjusiojo V. J. patirtai žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Romualdo Latvelio 2019 m. vasario 18 d. nutarimu, paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamojo A. D. pinigines lėšas – 100 Eur (4 t., b. l. 28-29), kurio terminas buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus šiuos pinigus nukreipti nukentėjusiojo V. J. patirtai žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti:

1. Nuoplovą nuo virtuvės grindų (įpakavimas Nr. 3), nuoplovą nuo peilio rankenos (įpakavimas Nr. 2), nukentėjusiojo V. J. seilių ėminį, perduotus saugoti pagal 2018 m. liepos 19 d. kvitą B, serija BBB Nr. LS003355 (2 t., b. l. 187-189), į Vilniaus apskrities Vilniaus policijos komisariato daiktų saugyklą, esančią adresu Vilniuje, Buivydiškių g. 20;

2. Stiklo šukes, paimtas apžiūrėjus butą, adresu (duomenys neskelbtini), nuo grindų iš virtuvės kambario, pagal 2019 m. vasario 21 d. kvitą B, serija BBB Nr. LS003807 (2 t., b. l. 190-192) perduotas saugoti į Vilniaus apskrities Vilniaus policijos komisariato daiktų saugyklą, esančią adresu Vilniuje, Buivydiškių g. 20;

3. Likusius miltelius, gautus sutrynus tabletes, paimtus kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini) ir A. Š. asmens kratos metu, atlikus objektų tyrimą, perduotus saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus Sandėlių poskyrio sandėlį – saugyklą, pagal 2018 m. sausio 8 d. aktą Nr. A3-14791 (2 t., b. l. 135);

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti teisėtam savininkui nešaunamąjį ginklą – pneumatinį pistoletą „Baikal MP-654k“ 4,5 mm Nr. (duomenys neskelbtini) (D kategorija), paimtą kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini), perduotą saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus ginklų saugyklą, pagal 2019 m. vasario 21 d. kvitą B serija BBB Nr. OVS003711 (2 t., b. l. 120-122);

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu nuosprendžiui įsiteisėjus kratos metu paimtus du 2016 m. birželio 2 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kiekvienas po 2 000 Eur sumai, pasirašyti V. J. vardu, 2016 m. birželio 2 d. įsipareigojimą, 2016 m. birželio 7 d. raginimą įvykdyti įsipareigojimus, 2016 m. birželio 14 d. pakartotinį raginimą įvykdyti įsipareigojimus, 2016 m. birželio 21 d. pakartotinį raginimą įvykdyti įsipareigojimus, ir jų kopijas, pasirašytas V. J. vardu, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų, nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.