Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4186-945/2014 pagal ieškovo J. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, dėl sandorio pripažinimo galiojančiu (tretieji asmenys: Z. Š., V. Š., D. G., I. Ž., A. Š.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Teismas, spręsdamas dėl minėto sandorio patvirtinimo, nurodo, kad sistemiškai aiškinant CK 1.64 straipsnio 1 dalies, 1.71 ir 6.192 straipsnių nuostatas, akivaizdu, jog nėra ribojimo, susijusio su tuo, kokia forma sudarytos sutartys gali būti patvirtintos teisme. Pagal sutarčių laisvės principą šalys pačios gali nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos, negalioja tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. CK 1.73 straipsnis numato, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Šiuo atveju ieškinyje nurodoma galima sandorio vertė 20 000 Lt. CK 6.393 straipsnis numato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis. CK 6.398 straipsnis numato, kad nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo. Taigi akivaizdu, kad nekilnojamiesiems daiktams įstatymuose nustatytas specialus teisinis režimas: sandorių, sudaromų dėl šių daiktų, privaloma rašytinė forma. Tokiu būdu, teismas negalėjo patvirtinti sutarties, kuri nebuvo surašyta. Byloje taip pat nėra rašytinių įrodymų apie turto perdavimo priėmimą bei neginčijamų duomenų apie kainos sumokėjimą ir pinigų gavimą. Tokiu būdu, nėra objektyvių duomenų apie pardavėjo valią minėtą nekilnojamąjį turtą parduoti.

Teismas, nustatęs, kad mirusios G. Š. palikimo įstatymo nustatytu terminu nepriėmė įpėdiniai, įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, turėjo spręsti klausimą dėl bylos sustabdymo iki galutinai paaiškės mirusiosios teisių perėmėjai. Teismas nurodė, kad potencialūs įpėdiniai nesutiko su sandoriu ir net bylos metu nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų įgyvendinamos jų teisės priimti palikimą, todėl dėl jų pasyvumo atsiranda sąlyga paveldėti valstybei. Tačiau ir pats teismas nurodė, kad tiek tretieji asmenys, tiek valstybė, atstovaujama VMI prie LR FM, nesutiko su tokia dalyvaujančių byloje asmenų procesine padėtimi. Tą patvirtina ir pirmos eilės įpėdinės D. G. atsiliepimas. Vadinasi, įpėdiniai nėra pasyvūs ir gina savo teises, o, juos įtraukus trečiaisiais asmenimis, jiems patiems pripažįstant save atsakovais, buvo pažeistos procesinės normos.

Pagal CPK 41 straipsnio nuostatas civiliniame procese šalimis yra ieškovas ir atsakovas. Ieškovas – tai šalis, kuri turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsakovas – tai proceso šalis, kuri pažeidžia ieškovo teises ar įstatymų saugomus interesus. Šiuo atveju VMI prie FM negali būti atsakove, kadangi jokių ieškovo teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl pagal CPK 45 straipsnio nuostatas yra netinkama šalis šioje civilinėje byloje. Be to, atsakovė iki šios dienos nėra pradėjusi jokių palikimo priėmimo procedūrų, paveldėjimo teisės liudijimas valstybės vardu nėra išduotas, kas dar kartą patvirtina, kad VMI prie FM jokių ieškovo teisių nepažeidė.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežasties teorija numato, jog bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys; bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų priežastimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-104/2013). Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Pagal šio straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Su apeliaciniu skundu visiškai nesutinka ir mano, jog skundas yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas. Teisiniame pirkimo–pardavimo santykyje tiesiogiai dalyvavę tretieji asmenys neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, taigi su teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis sutiko ir joms neprieštaravo. Apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė, kuri nedalyvavo nei viename teismo posėdyje ir negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių esminių aplinkybių, susijusių su pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu. Apeliantą atstovaujantis asmuo, būdamas valstybės institucija ir turėdamas specialistų ir profesionalų komandą, visiškai nepagrįstai nuosavybės teisių perėjimą sieja su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu ir/ar nuosavybės teisių registravimu VĮ Registrų centre (ne VĮ „Regitra“, kaip skunde nurodo apeliantas, kadangi nekilnojamasis turtas registruojamas VĮ Registrų centre), todėl apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. CK 5.1. straipsnis numato, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. CK 5.50 straipsnis reglamentuoja palikimo priėmimą ir numato, jog įpėdinis, kad įgytų palikimą, turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Ginčo atveju G. Š. savo motinos V. Z. palikimą priėmė pateikdama Kauno rajono 2 - ojo notarų biuro notarei R. B. pareiškimą dėl palikimo priėmimo, ką neginčytinai patvirtina minėtos notarės 2014-01-13 raštas į advokatės prašymą, kuriame nurodyta, jog po pil. V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) užvesta paveldėjimo byla. Palikimą priėmė mirusiosios dukra G. Š.. V. Z. palikimą G. Š. priėmė, nors jai ir nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kadangi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas tėra viso labo palikimo priėmimo faktą patvirtinantis dokumentas, kurio išdavimas yra susijęs ir su tam tikromis išlaidomis. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad paveldėjimo momentas siejamas su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, yra nepagrįsti, nes CK nenumato kitų palikimo priėmimo būdų, išskyrus CK 5.50 straipsnio 2 dalį (Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo). Nepaisant aplinkybės, kad paveldėjimo teisės liudijimas G. Š. į po jos motinos V. Z. mirties likusį turtą nebuvo išduotas, G. Š. atliko aktyvius CK numatytus veiksmus, palikimą priėmė, buvo tikroji paveldėto turto savininkė, todėl turėjo visas galimybes disponuoti jai priklausančiu turtu kaip tinkama, o paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar įregistravimas nuosavybės teisių tam tikruose registruose yra tik tam tikrų duomenų išviešinimas, ir pats teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Tokios praktikos laikosi ir teismai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas jam įstatymu pavestas funkcijas, viešojo administravimo veiksmais nekuria, nekeičia ir nepanaikina tarp civilinių teisinių santykių subjektų susiklosčiusių teisinių santykių turinio. Jis tik registruoja susiklosčiusius tarp atitinkamų subjektų civilinius teisinius santykius, patvirtinančius juridinius faktus, tačiau pats nėra ir negali būti civilinių santykių dalyvis (LAT 2006-03-22 nutartis Nr. 3K-195/2006). Pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo pagrindu, tačiau pats pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Atliekant teisinę pastatų registraciją, yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose numatytais pagrindais (LAT 2000-10-09 nutartis Nr. 3K-3-977/2000). LAT 2002-01-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005 yra pažymėjęs, kad teisinė registracija žymi nuosavybės teisių atsiradimo ar perėjimo faktą. Ji gali būti atliekama pagal dokumentus, kurie rodo, kokiu pagrindu nuosavybės teisės atsirado arba iš vieno asmens perėjo kitam.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, apibrėžianti pirkimo–pardavimo sutartį kaip vienos šalies (pardavėjo) įsipareigojimą perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, ir pirkėjo įsipareigojimą priimti daiktą (prekę) bei sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nekilnojamojo turto perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma. Notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro tokią sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159 str., 6.181 str. 4 d., 6.393 str. 1 ir 2 d.). Kita vertus, jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio normų pagrindu, o tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu. Šios nuostatos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (LAT 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Kasacinio teismo praktika visas sutartis, kurios nebuvo sudarytos laikantis reikalaujamos notarinės formos prilygina vienai ir tai pačiai grupei, t. y. sutartims nepatvirtintoms notariškai, dėl ko ginčo atveju nėra jokio skirtumo ar sutartis buvo surašyta ar nebuvo, kadangi sutarties patvirtinimui teismine tvarka lemiamą reikšmę turi faktinės aplinkybės, patvirtinančios esminių turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų egzistavimą bei jų vykdymą. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Šiuo atveju buvo visos sąlygos pripažinti sandorį galiojančiu.

Visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinei situacijai bei byloje pateiktiems rašytiniams dokumentams apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie turto perdavimo priėmimą bei neginčijamų duomenų apie kainos sumokėjimą ir pinigų gavimą. Apeliantas, nedalyvavęs nei viename teismo posėdyje, nėra susipažinęs su šios civilinės bylos medžiaga, dėl ko būtent dėl šios priežasties išsako visiškai absurdiškus argumentus. 2009-08-14 su G. Š. žodžiu ieškovas susitarė, jog perka visus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno r., už 20 000 Lt. Sutarė, kad pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pasirašys pas notarą, kuomet bus sutvarkyti paveldėjimo dokumentai. Šio susitarimo metu ieškovas sumokėjo G. Š. 20 000 Lt grynais pinigais, kuriuos 2009-08-14 nuėmė nuo savo sąskaitos, ką patvirtina grynųjų pinigų išdavimo kvitas. Ieškovui buvo perduoti visi statiniai. Dėl pinigų 20 000 Lt sumokėjimo fakto ginčo nėra, šią aplinkybę pripažįsta tretieji asmenys, ją patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga, apklausų protokolai, garso įrašas, televizijos laidos duomenys. Byloje nustatyta, kad pinigai G. Š. už statinius perduoti prie A. Š.. Nustatytas ir turto perdavimo faktas, nes po šio sandorio sudarymo 2009 metais į nupirktą sodybą įsikėlė gyventi ieškovo sesuo Z. Š. su nepilnamete dukra, kurios gyvena iki šiol. Minėtas aplinkybes patvirtina pridedamas Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Vilkijos policijos nuovados 2013-11-29 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame atsakovės vyras A. Š. patvirtino paminėtas faktines aplinkybes, dėl ko jų papildomai įrodinėti nereikia. Ieškovas ne vieną kartą prašė G. Š. sudaryti pas notarą sutartį, tačiau ji vis atidėliojo sutarties pasirašymą. Atsižvelgiant į tai, jog G. Š. sunkiai sirgo, ieškovas laukė, kol bus sutvarkyti paveldėjimo dokumentai po jos mamos V. Z. mirties, tačiau (duomenys neskelbtini) mirė ir pati G. Š.. Tokiu būdu (duomenys neskelbtini) mirus G. Š. taip ir liko sandoris nepatvirtintas notaro. Po G. Š. mirties ne vieną kartą ieškovas kreipėsi tiek į jos sutuoktinį A. Š., tiek į sūnų V. Š., gyvenusių kartu su G. Š., dėl dokumentų sutvarkymo ir pirkimo–pardavimo sandorio tinkamo įforminimo, tačiau jie vengė sutvarkyti dokumentus ir sudaryti notarine tvarka patvirtintą sandorį. 2013-11-15 ieškovas kreipėsi į „TV Pagalbą“, šie atvyko į namus pas A. Š., kuris dar kartą prieš televiziją patvirtino virš paminėtas faktines aplinkybes, neneigė gavęs pinigus už parduodamą sodybą. Sodyboje buvo atliktas namo remontas: pakeisti langai, pakeistos viso namo grindys, perstatyti pečiai, užpiltos spaliais lubos, kad laikytų šilumą, įstatytos trejos durys, vienos lauko, dvi vidaus, pakeista sodybos tvora, sutvarkytas įvažiavimas į sodybą ir kt. Ieškovas su seserimi iš esmės atliko kapitalinį sodybos remontą. Šiuo metu dar vis vyksta darbai. Dėl vykdomų statybos darbų jokių pretenzijų nei G. Š., nei A. Š. ar jų vaikai niekuomet nereiškė, kadangi žinojo, kad sodyba yra parduota ieškovui. Taigi šios aplinkybės neginčytinai patvirtina įsigytų statinių perdavimo faktą. Aplinkybes, jog gyvenamasis namas su priklausiniais buvo ieškovui perduotas, sumokėjus pirkimo kainą, iš dalies patvirtino ir liudytojais teismo posėdžio metu apklausti asmenys. Liudytoja V. Š. pusseserė D. A. nurodė, jog G. Š. jai yra sakiusi, kad sodybą pardavė geriems žmonėms, patvirtino žinanti, kad V. Š. iš sodybos išsivežė savo daiktus, kad Z. Š. namus remontavo, nurodė girdėjusi, kaip V. Š. žadėjo sutvarkyti dokumentus. Liudytoja Z. Š. kaimynė V. N. nurodė kartu su Z. Š. šventusi įkurtuves, mačiusi, kaip V. Š. pasiima kelis daiktus, girdėjusi, kaip V. Š. žadėjo sutvarkyti dokumentus. Liudytoja E. N. tvirtino besinaudojanti sodyboje esančia daržine. Dėl galimybės ten susidėti šieną ji tardavosi su Š., tuo tarpu 2010 m. jai buvo liepta tartis su Z. Š.. Liudytojas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas M. Z. nurodė, jog Z. Š. telefonu teiravosi apie galimybę pjauti medžius, patvirtino atsakęs, jog kelio apsaugos zonoje medžius pjauti galima be leidimo. Paminėtos aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad šiuo atveju buvo visos sąlygos pripažinti sandorį galiojančiu, kadangi ieškovas su G. Š. ir A. Š. ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, bet ir buvo įvykdyti visi sutarties turinį sudarantys įsipareigojimai (sumokėti pinigai, perduotas turtas), tačiau G. Š. ir A. Š. vengė sutartį patvirtinti notariškai.

Ginčo atveju palikimo po G. Š. mirties nepriėmė nei vienas įpėdinis, nei vienas įpėdinis nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. Tokiu atveju būtent ir atsirado sąlyga turtą paveldėti valstybei, kadangi palikimo nepriėmė jokie įpėdiniai. Įpėdinis turi teisę, o ne pareigą priimti palikimą arba jo atsisakyti, tačiau valstybė tokios teisės neturi. CK 5.50 straipsnio 3 dalyje imperatyviai, vienareikšmiškai ir be jokių išimčių įtvirtinta, „Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei“. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad „valstybė, skirtingai nei kiti įpėdiniai, negali pasirinkti paveldėjimo būdo ar atsisakyti priimti palikimą. Pagal CK 5.62 straipsnį paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu jis testamentu paliktas valstybei, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo ar iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis)“ (LAT 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011).

Nepagrįsti ir skundo argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, bylinėjimosi išlaidos tarp proceso dalyvių yra skirstytinos tiek atsižvelgiant į bylos baigtį, tiek ir įvertinus dalyvaujančių byloje asmenų procesinį elgesį. Nors apelianto atsiliepime į ieškinį ir nurodyta, jog nėra apelianto kaltės dėl sandorio neįforminimo, atsiliepime išdėstyta pozicija dėl ieškinio reikalavimo nėra neutrali, atsiliepimu ginčijamas reikalavimo pagrįstumas, ieškinį buvo prašoma atmesti, todėl teismas patenkinęs ieškinį pagrįstai ir teisėtai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė dalį išlaidų iš apelianto.

Atsakovės apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, kadangi apeliantas skunde kelia naują reikalavimą – 2009-08-14 tarp ieškovo ir G. Š. sudarytą pastato – gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) Kauno r., pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti nesudaryta, nors toks reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.).

Nekilnojamojo turto perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma. Notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro tokią sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159 str., 6.181 str. 4 d., 6.393 str. 1 ir 2 d). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio 3 dalies normų pagrindu, o tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnio 3 dalis numato, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.). Tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu pagal CK1.93 straipsnio 4 dalį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK1.93 straipsnio 4 dalį. Kasacinis teismas išaiškino, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2007-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007). Siekiant išsiaiškinti, ar šalių valia buvo išreikšta tik susitarti dėl sandorio sudarymo ateityje, t. y., ar šalis sieja tik ikisutartiniai santykiai, ar realiai sandoris buvo ir įvykdytas, būtina vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193–6.195 straipsniuose bei atsižvelgtina į faktines aplinkybes, šalių veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu bei jos vykdymu.

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į teismų praktikoje suformuotą išaiškinimą, kad sprendžiant, ar tenkintinas šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti minėtų trijų CK1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šios normos taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia aiškintis ir tai, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negali būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vienas iš esminių reikalavimų, kad galiotų prievolė, yra įmanomumas – galimybė ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008). Prievolės dalyko įmanomumas suprantamas kaip galimybė įvykdyti prievolę. Daikto pirkimo–pardavimo atveju turi būti galimybė pardavėjui daiktą parduoti – įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą pinigais. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės. Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o teisinis – tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių suvaržymų) įvykdyti.

Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškinio, ieškovas teigia, jog su G. Š. 2009-08-14 susitarė dėl ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo už 20 000 Lt, kuriuos tą pačią dieną jai sumokėjo, sutardami, kad pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą pasirašys, kuomet G. Š. susitvarkys paveldėjimo teisės dokumentus po mirties savo motinos V. Z., būtent kurios vardu ir buvo registruotas ginčo turtas. Taip pat nustatyta, jog ginčo turtas šiuo metu tebėra registruotas V. Z. vardu, o ne G. Š. (mirusios) vardu. Vadinasi, yra akivaizdu, jog iki šiol nėra įvykusi sutartinė, paties ieškovo deklaruojama sąlyga – G. Š. paveldėjimo teisės dokumentų sutvarkymas į ginčo turtą po jos motinos V. Z. mirties. Tai yra iki šiol nėra įvykusi šalių sutarta sąlyga, trukdžiusi šalims notarinę sutartį įforminti 2009-08-14, ir būtent kuriai įvykus, paties ieškovo teigimu, šalys ir sutarė įforminti notarinę sutartį.

Akivaizdu, jog ieškovas, remdamasis CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, kol kas nėra įgijęs teisės teismo tvarka reikalauti pripažinti galiojančia ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį tarp ieškovo ir G. Š. (šiuo metu mirusios), kadangi nei pati G. Š. iki savo mirties, nei po jos mirties jos potencialūs įpėdiniai ar valstybė iki šiol ginčo turto nėra įregistravę G. Š. (mirusios) vardu. Tai, kad tretieji asmenys (pirmosios eilės įpėdiniai) ir /ar atsakovė, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, po G. Š. mirties elgėsi pasyviai, teisės aktuose nustatyta tvarka nepriėmė jos palikimo, net ir bylos nagrinėjimo metu nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų įgyvendinamos jų, kaip įpėdinių, teisės, kolegijos nuomone, ieškovui taip pat nesuteikia teisės teismo tvarka būtent iš atsakovės (valstybės) reikalauti pripažinti galiojančia ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį tarp ieškovo ir G. Š. (mirusios). Šiuo atveju nustačius asmenis, turinčius pareigą po G. Š. mirties sutvarkyti G. Š. paveldėjimo teisės dokumentus į ginčo turtą po jos motinos V. Z. mirties, tačiau šiems asmenims savo pareigos neįgyvendinant, ieškovas, siekdamas šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimo, kolegijos nuomone, pirmiausia teismine tvarka turėtų pasiekti, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą būtų registruotos G. Š. (mirusios) vardu, ir tik po įgytų teisę reikalauti pripažinti galiojančia ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį tarp ieškovo ir G. Š. (šiuo metu mirusios). Kolegijos nuomone, kol G. Š. (mirusios) vardu nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo turtą ir kol G. Š. (mirusi) nėra registruota paveldėto turto savininke, nėra įmanoma pripažinti galiojančia tarp ieškovo ir G. Š. sudarytos ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties.

Pagal CPK 41 straipsnio nuostatas civiliniame procese šalimis yra ieškovas ir atsakovas. Ieškovas – tai šalis, kuri turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsakovas – tai proceso šalis, kuri pažeidžia ieškovo teises ar įstatymų saugomus interesus. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pagal šioje byloje pareikštą ieškinį pripažinti galiojančia ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį tarp ieškovo ir G. Š. (mirusios), VMI prie FM kol kas negali būti laikoma tinkama atsakove, kadangi iki šiol nesant įvykusiai sutartinei, paties ieškovo deklaruojamai sąlygai (G. Š. paveldėjimo teisės dokumentų sutvarkymas į ginčo turtą po jos motinos V. Z. mirties) ir, be to, atsakovei net nesant priėmus G. Š. palikimo, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog būtent atsakovė nepagrįstai atsisako notarine tvarka įforminti ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir kad tuo atsisakymu yra pažeidžiamos ieškovo teisės ar įstatymų saugomi interesai, tuo labiau, kad, kaip matyti iš trečiųjų asmenų (mirusiosios G. Š. pirmos eilės įpėdinių) atsiliepimo į apeliacinį skundą, jie tebelaiko save būsimais turto paveldėtojais ir nesako, kad ginčo turtas jiems nepriklauso, o, be to, tebeegzistuoja teorinė galimybė teisme jiems nusistatyti palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą.

Kadangi nurodyti argumentai, kolegijos nuomone, yra pakankami šioje byloje pareikštam ieškiniui atmesti, kolegija, nebepasisakydama dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nebeaktualių šios bylos rezultatui, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.). Ieškinį atmetus, teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 17,82 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (mokama gavėjui VMI prie LR FM, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, tai patvirtinantį dokumentą pateikiant Kauno apylinkės teismui).