- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- 2-1708-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-45629-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- V. L.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo G. S. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-3350-912/2018 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovui V. L. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 81 500 Eur skolą, 5 proc. palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1863 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovo V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 786 Eur žyminio mokesčio; nutarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), areštą – kita laikinąja apsaugos priemone – įrašyti Nekilnojamojo turto registre įrašą dėl nuosavybės teisės į 1/3 dalį pastato (dviejų kotedžų) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šiai pastato daliai proporcingos žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies perleidimo draudimo.
2. Vilniaus apygardos teisme 2018 m. birželio 27 d. gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3350-912/2018 įvykdymo areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį poilsio paskirties pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šio pastato savininkui perleisti šį pastatą tretiesiems asmenimis, įkeisti ar apsunkinti šį pastatą bet kokiais kitais juridiniais faktais. Ieškovas taip pat prašė nustatyti atsakovui teisę parduoti poilsio paskirties pastatą ar jo dalį tretiesiems asmenims, nustatant sąlygą, kad pinigai už parduotą turtą, bet ne daugiau nei 81 500 Eur turto pirkėjo ne ginčo tvarka būtų sumokėti ieškovui vykdant Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą.
Šalies argumentai
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovas vengia grąžinti pinigus ieškovui, gali paslėpti turtą, kad pasidarytų neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą. Priteista suma 81 500 Eur suma yra didelė atsakovui, ieškovas gaišta laiką, kad išsiieškotų lėšas, nes prarasta didelė suma stabdo ieškovo ateities planus. Atsakovo pateiktas prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą patvirtina prastą atsakovo turtinę padėtį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi kreditoriaus G. S. (ieškovo) reikalavimams užtikrinti areštavo skolininkui V. L. (atsakovui) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), neviršijant 81 500 Eur sumos, uždraudė šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti šio turto vertę (civilinė byla Nr. L2-52838-1064/2017).
6. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 81 500 Eur skolą, 5 proc. palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1863 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodytu sprendimu teismas pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), areštą – kita laikinąja apsaugos priemone – įrašu Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės į 1/3 dalį pastato (dviejų kotedžų) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šiai pastato daliai proporcingos žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies perleidimo draudimo.
Šalies argumentai
7. Teismas nustatė, kad ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl pirmiau nurodytos sprendimo dalies, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo vykdymas yra užtikrintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikyta laikinąja apsaugos priemone – žemės sklypo areštu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog yra reali grėsmė, kad netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl ieškovo prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Ieškovas G. S. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 81 500 Eur skola, yra įsiteisėjusi ir vykdytina.
8.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nevertino, kad atsakovas neįvykdė nustatyto įpareigojimo dalimis mokėti priteistą sumą. Dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
8.3. Teismas, vertindamas grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, nevertino atsakovo nesąžiningumo. Atsakovas nuslėpė nuo teismo aplinkybę, kad 2018 m. birželio 13 d. įregistravo savo daiktines teises į poilsio paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).
8.4. Teismas nevertino ieškovo argumento, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės netrukdytų atsakovui V. L. parduoti jam priklausantį statinį ar jo dalis tretiesiems asmenims, tačiau šios laikinosios apsaugos priemonės skatintų atsakovą vykdyti įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą ir už parduotą turtą gautas pinigines lėšas pirma eile perduoti ieškovui G. S.
8.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo įvykdymo, kadangi žemės sklypas po poilsio pastatu nėra likvidus turtas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nes jis yra užstatytas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje nei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
11. CPK tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas.
12. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 straipsnio 1 dalis. CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laikinoji apsaugos priemonė gali būti atsakovo nekilnojamojo daikto areštas, o minėtos dalies 13 punkte nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
13. Iš ieškovo 2018 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismui pateikto prašymo turinio matyti, kad viena vertus, ieškovas prašo iki teismo sprendimo įvykdymo areštuoti pastatą uždraudžiant šio pastato savininkui perleisti šį pastatą tretiesiems asmenimis, įkeisti ar apsunkinti šį pastatą bet kokiais kitais juridiniais faktais, kita vertus, prašo nustatyti atsakovui teisę parduoti poilsio paskirties pastatą ar jo dalį tretiesiems asmenims, nustatant sąlygą, kad pinigai už parduotą turtą, bet ne daugiau nei 81 500 Eur turto pirkėjo ne ginčo tvarka būtų sumokėti ieškovui vykdant Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą.
14. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašymas nustatyti atsakovui teisę parduoti poilsio paskirties pastatą ar jo dalį tretiesiems asmenims, nustatant sąlygą, kad pinigai už parduotą turtą, bet ne daugiau nei 81 500 Eur turto pirkėjo ne ginčo tvarka būtų sumokėti ieškovui vykdant Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą, kai sprendimo dalis dėl 81 500 Eur yra įsiteisėjusi, yra akivaizdžiai susijęs su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškovo reikalavimai, vykdymo procesu ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties – užtikrinti galbūt palankaus ieškovui būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, ieškovas neįrodė, kad kyla grėsmė įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymui. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi yra taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo žemės sklypo areštas. Dėl to laikytina, kad įsiteisėjusios teismo sprendimo dalies įvykdymas yra užtikrintas. Nors ieškovas nurodė, kad šis turtas nelikvidus dėl to, kad jis užstatytas, todėl prašo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos (adekvačios), atitikti siekiamus teisėtus tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
16. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1183-943/2016).
17. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą, ieškovui sumokėjo 27 000 Eur, taip pat teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi, kuria areštuotas atsakovo žemės sklypas. Atskirojo skundo argumentai, jog žemės sklypas nėra likvidus, kad atsakovas nuo teismo nuslėpė aplinkybę, jog 2018 m. birželio 13 d. įregistravo savo daiktines teises į poilsio paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), nagrinėjamu atveju neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl ieškovo prašomų papildomai taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
18. Ieškovo prašomos papildomai taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios siekiamam tikslui – užtikrinti teismo priteistos 81 500 Eur skolos įvykdymą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. birželio 19 d. išrašo matyti, kad poilsio paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriam prašoma taikyti areštą, yra 312 000 Eur vidutinės rinkos vertės. Taigi ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, ypač atsižvelgiant į tai, kad taikytas atsakovo žemės sklypo areštas, į tai, kad beveik trečdalis teismo sprendimo įvykdyta, pažeidžia proporcingumo, ekonomiškumo principus, proceso šalių interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog yra reali grėsmė ir kad, netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.