Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-12 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-257-863/2014 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys L. M., D. M. ir Ž. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) 2009 m. lapkričio mėn. gavo duomenis apie paveldėtiną A. M. turtą ir pradėjo veiksmus dėl šio turto paveldėjimo valstybės vardu. Veiksmai buvo sustabdyti, o, gavus L. M. raštą apie siekį priimti palikimą ir teismui patenkinus L. M., D. M. ir Ž. M. pareiškimą dėl termino atnaujinimo mirusio sutuoktinio palikimui priimti, visai nutraukti. Šios aplinkybės patvirtina, jog ne valstybė, atstovaujama VMI prie FM, o L. M., D. M. ir Ž. M. yra A. M. paveldimo turto ir teisių perėmėjai. Todėl valstybė, atstovaujama VMI prie FM, nėra tinkamas atsakovas;Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, 2008-10-17 civilinėje byloje Nr. 2-9296-535/2008 priteisdamas iš L. M. 2 970,48 Lt įsiskolinimą, už komunalines paslaugas teiktas butui, (duomenys neskelbtini), UAB „Vilniaus energija“ naudai, nustatė prejudicinę galią turintį faktą, kad L. M. paveldėjimo tvarka perėjo iš prievolinių santykių išplaukiančios palikėjo teisės ir pareigos. Vadinasi, L. M. po sutuoktinio A. M. 2008-02-09 mirties atsiradusį palikimą priėmė faktinio valdymo pagrindu. Nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma, tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Mirusiojo A. M. vaikai deklaravę gyvenamąją vietą ginčo bute, taip pat jame deklaravusi gyvenamąją vietą ir sutuoktinė L. M., remiantis tuo, darytina išvada, kad vaikai ir sutuoktinė butu naudojosi, juo disponavo, prižiūrėjo jį, vadinasi atsiradusį palikimą po sutuoktinio ir tėvo A. M. mirties priėmė faktinio valdymo pagrindu. Kadangi vaikai ir sutuoktinė yra mirusiojo A. M. materialinių subjektinių teisių perėmėjai, todėl jiems turi būti reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamas, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t.y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t.y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-05 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-86/2007). Nagrinėjant bylą apelianto pozicija dėl A. M. palikimą priėmusio subjekto nebuvo vieninga;Ieškovo nuomone, byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nėra jokio pagrindo/sąlygų konstatuoti, kad L. M. ir/ar D. M., Ž. M. faktiniu valdymu būtų priėmę A. M. palikimą – butą. Sutuoktinė ir mirusiojo vaikai neišreiškė valios pas notarą priimti palikimo, jo nepriėmė ir faktiniu valdymu. Bute asmenys negyvena; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtoje civ. b. Nr. 2-9296-535/2008 skolos priteisimas iš L. M. įvykęs sprendimo už akių forma ir šios skolos bylos dalyku nebuvo paveldėjimo santykiai;Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija įformino palikimo priėmimą, valstybė atsako už savo kaip turto savininkės skolas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųsta teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tuo atveju, jeigu nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai arba jeigu neatsikleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos teismo sprendimo dalies negaliojimo pagrindų, tačiau susipažinęs su visa bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kuris yra naikinamas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Civilinio proceso kodekso 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-09-16 sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-9296-535/2008, svarbos ir neišsiaiškino visų ginčo išsprendimui aktualių aplinkybių.

Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad valstybė nėra A. M. turto paveldėtoja, todėl jai neperėjo pareiga atsiskaityti už šildymo ir karšto vandens tiekimą į šiam asmeniui priklausantį butą. Nurodo, kad tretieji asmenys L. M., D. M. ir Ž. M. po palikėjo mirties išreiškė valią priimti jo palikimą faktiniu palikimo valdymu, todėl jiems tenka pareiga atsiskaityti už šildymą ir karšto vandens tiekimą šiam butui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas tiekė šilumos energiją ir karštą vandenį butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šis Butas lygiomis dalimis – po ½ dalį priklauso UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ ir A. M.. A. M. mirė 2008-02-09. Ieškovas reikalavo priteisti 4 492,20 Lt įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2011-07-01 iki 2013-01-31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Butas yra įgytas santuokos metu, vadovavosi CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija apie tai, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, ir konstatavo, jog po A. M. mirties ¼ dalis Buto liko sutuoktinės L. M. nuosavybėje, o ¼ dalis Buto perėjo valstybei, nes A. M. įpėdiniai savo teise priimti palikimą nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog L. M. palikimą priėmė faktiniu valdymu.

Iš prijungtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-9296-535/2008 matyti, jog 2008-09-16 sprendimu už akių iš L. M. buvo priteista skola už šildymo energiją ir karštą vandenį, teiktą Butui laikotarpiu nuo 2005-05-01 iki 2008-03-31. Šiame įsiteisėjusiame sprendime už akių nurodyta, jog skola priteisiama iš atsakovės, nes pastaroji gyvena Bute, todėl privalo mokėti už šildymo energiją ir karštą vandenį. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad priimant sprendimą už akių teismas atliko tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir neturėjo galimybės jų patikrinti, todėl atmetė atsakovo bylos nagrinėjimo metu išreikštą poziciją, jog minėtoje byloje buvo nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas apie L. M. palikimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad 2008-09-16 sprendimas už akių neturi prejudicinės galios nagrinėjamojoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010), kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 182 straipsnis numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Todėl nustačius, jog civilinėje byloje Nr. 2-9296-535/2008 nedalyvavo Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI prie FM, ir joje nebuvo sprendžiamas klausimas ir įrodinėjamos aplinkybės apie palikimo priėmimo faktą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-9296-535/2008 neturi prejudicinės galios. Tačiau šis įsiteisėjęs sprendimas yra reikšmingas ne tik kaip oficialusis rašytinis įrodymas, tačiau ir todėl, kad jis yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad šį įsiteisėjusį sprendimą, kuriuo už Buto šildymą ir karštą vandenį susidariusį įsiskolinimą laikotarpiu po A. M. mirties, teismas priteisė iš atsakovės L. M., privalo įvykdyti, o galimai jau ir įvykdė atsakovė L. M.. Kaip matyti iš civilinės bylos Nr. 2-9296-535/2008, atsakovė aplinkybių, kad ji gyvena Bute ir kad turi pareigą mokėti už šildymą ir karštą vandenį, neginčijo. Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo aspekto netyrė ir nevertino, kaip ir aplinkybių, kas mokėjo už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2008-04-01 iki 2011-06-30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog A. M. mirė 2008-02-09, klausimas dėl šilumos energijos tiekimo išlaidų atlyginimo už 2005-05-01 iki 2008-03-31 laikotarpį išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-9296-535/2008, o ieškovas nagrinėjamojoje byloje prašo priteisti skolą už laikotarpį nuo 2011-07-01 iki 2013-01-31. Tokiu būdu liko neišsiaiškintos aplinkybės, kas vykdė prievolę atsiskaityti su ieškovu už A. M. priklausančiam Butui (jo daliai) tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį iš karto po jo mirties ir laikotarpiu nuo 2008-04-01 iki 2011-06-30, bei neįvertinta tokių aplinkybių reikšmė, sprendžiant klausimą dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu.

Aukščiau paminėtus klausimus išspręsti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi byla iš esmės būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir šią bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.