- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-15
- Bylos Nr.
- e2S-946-796/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00555-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Domarkienė
- Atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. J.
- Ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
- 3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. J. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Tauragės rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl 3 825,29 Eur skolos priteisimo, 5 proc. metinių palūkanų bei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taip pat ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad jų reikalavimas yra turtinio pobūdžio, skolos suma yra palyginti didelė, gera valia atsakovai skolos negrąžina. Atsakovai piktybiškai vengia atsiskaityti su ieškovu, atsakovų finansinė padėtis nėra žinoma, ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino bei nurodė, kad atsižvelgus į ieškovo reikalavimo turtinį pobūdį, nemažą pareikšto reikalavimo sumą, teismui neturint duomenų apie tikrąją atsakovų finansinę padėtį, darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kyla reali grėsmė, jog teismo priimto sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl ieškovo prašymas dėl arešto taikymo atsakovų turtui bei turtinėms teisėms, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalimi, tenkintinas.Taip pat nurodė, kad siekiant nesutrikdyti atsakovės (juridinio asmens) ūkinės veiklos ir užtikrinti, kad atsakovė išvengtų didelių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirma eile, kaip prašo ieškovas, areštuotini atsakovės nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai ir tik jų nesant ar esant nepakankamai, taikytinas areštas atsakovės piniginėms lėšoms, taip pat, ieškovui prašant, areštuotinas pradžioje atsakovo M. J. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o po to piniginės jo lėšos.Pažymėjo, jog teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovai, todėl surasti ir aprašyti atsakovų turtą pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017-03-15 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei nurodė, kad atsakovės nuomone laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai.Nurodė, kad atsakovė yra realią ūkinę – finansinę veiklą vykdantis ūkio subjektas, niekada nebuvo ir nėra pripažinta nemokia, jai nėra ir nebuvo iškelta bankroto byla. Teigia, kad atsakovė neginčija, jog yra skolinga ieškovei, tačiau nesutinka su skolos dydžiu.Pažymi, jog atsakovas nuo 2016-01-20 visuomet ir laiku apmokėdavo ieškovo išrašytas ir pateiktas sąskaitas – faktūra, t. y. savo sutartinius įsipareigojimus vykdė laiku ir tinkamai. Atkreipia dėmesį, jog keliems užsakovams neatsiskaičius su atsakovu, atsakovas negalėjo laiku ir tinkamai apmokėti ieškovo pateiktų sąskaitų – faktūrų už 2016 m. 11 ir 12 mėnesius.Mano, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju buvo pritaikytos nepagrįstai, kadangi bet koks turto areštas stabdo įmonės veiklą. Nurodo, jog įmonė atitinkamą laiką negalės vykdyti suplanuotos veiklos, o tai turės įtakos ir įmonėms pajamos. Teigia, kad šiuo atveju, jokios realios grėsmės, kad atsakovas nesugebės ir/ar, kad vengs atsiskaityti su ieškovu nėra.Be kitą ko, atsakovė nurodo, jog tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis M. J. nesuteikė jokių teisių ir nesukūrė jokių pareigų. Taigi ieškovės ir M. J. nesaisto jokie sutartiniai santykiai, todėl pagal CK 6.6 straipsnį solidariosios atsakomybės tarp šių ginčo šalių susitarimo pagrindu neatsirado.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašė palikti 2017-03-15 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepakeistą bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštu du kartus 2016-10-11 ir 2016-12-19 ragino atsakovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaityti. Į abu raginimus atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakė, kad atsiskaitys per savaitę, tačiau iki pat šiol neatsiskaitė. Teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažadai atsiskaityti nekelia jokio pasitikėjimo, nes atsakovas jų iki šiol, t. y. nuo pažadų praėjus daugiau nei pusei metų, neįvykdė.Pažymi, jog atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu pradėtos kelios civilinės bylos dėl pastarojo nesumokėtų skolų priteisimo, kas įrodo atsakovo piktybišką neatsiskaitymą ir su kitais kreditoriais, kurie yra priversti inicijuoti teisminius procesus.Atkreipia dėmesį, kad atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčija laiduotojo M. J. kaip solidaraus atsakovo su nuomininku procesinę padėtį byloje, tačiau pats laiduotojas M. J. jokio skundo ar nesutikimo dėl to nepateikė. Be to, atsakovo tinkamumo klausimas nėra atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalykas (objektas), todėl nenagrinėtinas apeliacinio teismo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal susiformavusią teismų praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 2-658/2011; 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 2-1235/2014; kt.). Teismų laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis c. b. Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis c. b. Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis c. b. Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 nutartis c. b. Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. sausio 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-76-464/2017 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remdamasis rungimosi principu, atsakovas, siekdamas panaikinti skundžiama nutartimi jo atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodė, jog yra realią ūkinę – finansinę veiklą vykdantis ūkio subjektas, niekada nebuvo ir nėra pripažinta nemokia, jai nėra ir nebuvo iškelta bankroto byla. Teigia, kad atsakovė neginčija, jog yra skolinga ieškovei, tačiau nesutinka su skolos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio sumą vertino kaip didelę ir ją laikė pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau atsakovė siekdama paneigti tokią pirmosios instancijos teismo išvadą teismui nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėja nurodo, jog sutinka su tuo, kad yra skolinga, tačiau ginčija skolos dydį ir tik deklaratyviai teigia, jog nevengia savo sutartinių įsipareigojimų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė atsakovei 2016-10-11 ir 2016-12-19 siuntė raginimus atsiskaityti už nuomą, 2017-01-31 nuomininkas atsiuntė atsiskaitymo grafika, tačiau kaip nurodo ieškovė atsakovė jo nesilaikė, todėl darytina išvada, jog atsakovė arba vengia atsiskaityti su ieškove, arba dėl sunkios materialinės padėties negali to padaryti. Apeliantė teigia, kad neatsiskaičius užsakovams, ji negalėjo laiku ir tinkamai apmokėti ieškovo pateiktų sąskaitų, tačiau tokių jos argumentų jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Be to, tai, kad su atsakove neatsiskaitė jos užsakovai niekaip nesudaro prielaidų nevykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat pažymėtina, kad teikdama atskirąjį skundą atsakovė nepateikė jokių duomenų apie bendrovės finansinę padėtį, jos vardu registruotą kilnojamą ir nekilnojamą ar kitą valdomą turtą, finansinės atskaitomybės dokumentų, pelno nuostolių ataskaitų, kurie patvirtintų atsakovės nurodomas aplinkybes apie gerą jos turtinę padėtį. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, arba pasidaryti nebeįmanomas.Apeliantė nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju buvo pritaikytos nepagrįstai, kadangi bet koks turto areštas stabdo įmonės veiklą. Nurodo, jog įmonė atitinkamą laiką negalės vykdyti suplanuotos veiklos, o tai turės įtakos ir įmonėms pajamos. Teigia, kad šiuo atveju, jokios realios grėsmės, kad atsakovas nesugebės ir/ar, kad vengs atsiskaityti su ieškovu nėra. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatė areštuoto turto eiliškumą ir mąstą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad siekiant nesutrikdyti atsakovės ūkinės veiklos ir užtikrinti, kad atsakovė išvengtų didelių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirma eile areštuoja atsakovės nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ir tik jų nesant ar esant nepakankamai, taikytinas areštas atsakovės piniginėms lėšoms. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nutartimi leido iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą reikalavimą, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui. Be to, pirmiausiai areštuotinas atsakovo M. J. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas. Šie pirmosios instancijos motyvai paneigia pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytus argumentus, kad bet koks turto areštas reikš įmonės veiklos sustabdymą, juolab, kad areštavus kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, atsakovė nepraranda teisės jais naudotis. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad šiais atskirojo skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo.Pareiškėja taip pat nurodo, jog tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis M. J. nesuteikė jokių teisių ir nesukūrė jokių pareigų. Taigi ieškovės ir M. J. nesaisto jokie sutartiniai santykiai, todėl pagal CK 6.6 straipsnį solidariosios atsakomybės tarp šių ginčo šalių susitarimo pagrindu neatsirado. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas visų pirma, turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200-381/2015). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200-381/2015). Iš bylos duomenų nustatyta, jog pateikdama ieškinį bei prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė katu su ieškiniu pateikė ir 2016-01-26 laidavimo sutartį, kuria atsakovas M. J. įsipareigojo neatlygintinai visa apimtimi bei visu turtu atsakyti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievoles kylančias iš tarp nuomotojo ir nuomininko pasirašytos sutarties. Taigi, preliminariai įvertinus ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė laikinąsias apsaugos priemones tiek atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiek laiduotojui M. J.. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2017-03-23 preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, o 2017-05-25 Sprendimu Tauragės rajono apylinkės teismo 2017-03-23 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Šiuo sprendimu buvo išspręstas ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimas. Tačiau šis teismo sprendimas šios nutarties priėmimo dieną nėra įsiteisėjęs, taip pat nėra praėjęs įstatymo nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti, todėl teismas nagrinėdamas atskirąjį skundą negali vadovautis sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs kitus atskirojo skundo argumentus konstatuoja, kad šie argumentai teisinės reikšmės teisingam skundo išnagrinėjimui neturi, todėl atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atskiruoju skundu ir apeliantės pateiktais įrodymais, t. y. apyvartos žiniaraščiu, pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimas buvo sprendžiamas rašytinio proceso būdu. Taip pat pažymėtina, jog atsakovė nebuvo informuota apie šio klausimo nagrinėjimą, todėl neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nutaria pridėti pateiktą apyvartos žiniaraštį prie bylos.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prideda išrašo iš internetinės svetainės www.rekvizitai.lt nuorašą, kuriame nurodyti kitų asmenų atsiliepimai apie atsakovę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė neprašo prie bylos pridėti minėto išrašo, taip pat nenurodo aplinkybių, kodėl šie duomenys nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl teismas, CPK 314 str. pagrindu atsisako prijungti prie bylos ieškovės pateiktą nuorašą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.). Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2017-04-10 sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 2017-RZ0011 ir pinigų apmokėjimo kvitą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į atskirąjį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,4 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 822,8 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis). Pareiškėja bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė.Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.