Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. ir civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams. Įpareigotas per laisvės apribojimo laikotarpį 3 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas iš dalies – priteista iš kaltinamojo M. V. 16,79 Eur gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie SAM. Kita Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dalis atmesta.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dėl 864,54 Eur žalos atlyginimo atmestas.

Priteista iš kaltinamojo M. V. proceso išlaidų valstybei 36,00 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. V. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. jis 2020 m. sausio 13 d., apie 13.08 val., uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip du kartus sugriebęs per juosmenį suspaudė ir truktelėjo link savęs M. V., taip padarydamas jam kraujosruvas pilvo dešinio šoninio paviršiaus odoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Civilinio ieškovo apeliacinio skundo netenkinti.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą.

7. Šioje byloje M. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. jis 2020 m. sausio 13 d., apie 13.08 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip du kartus sugriebęs per juosmenį suspaudė ir truktelėjo link savęs M. V., taip padarydamas jam kraujosruvas pilvo dešinio šoninio paviršiaus odoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, motyvuodamas tuo, kad konfliktas su nukentėjusiuoju įvyko dėl paties M. V. provokuojamo, neteisėto elgesio prieš jį, o byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog dėl tokio sąlyčio negalėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, be to, toks pojūtis turi būti išreikštas.

9. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad M. V. 2020 m. sausio 13 d., apie 13.08 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip du kartus sugriebęs per juosmenį suspaudė ir truktelėjo link savęs M. V., jam sukėlė fizinį skausmą. Šią išvadą patvirtina pirmiausia baudžiamojoje byloje esantis vaizdo ir garso įrašas. Iš pirmosios instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, kad kaltinamasis sugriebęs per juosmenį suspaudė ir truktelėjo kelis kartus link savęs M. V. Aplinkybių, kad truktelėjo nukentėjusį asmenį per juosmenį, neneigia ir pats nuteistasis M. V. Jis teismo posėdžio metu parodė, jog telefoną laikė dešinėje, o mėlynė liko kairėje pusėje. Mano, kad su telefonu galėjo sužaloti labiau nei su pirštais. Neneigia, kad nukentėjusiajam galėjo skaudėti. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas Diomenas Vitkus parodė, kad skausmas nėra objektyvusis požymis, turi būti sužalojimo žymė. Ekspertas pažymėjo, jog, peržiūrėjus vaizdo įrašą, matė, kad telefoną laikė dešinėje, paskui perėmė į kairę, paskui vėl. Sužalojimas padarytas kaire ranka. Pats nukentėjusysis asmuo M. V. teismo posėdžio metu parodė, jog po trūktelėjimo jautė šoką, pilvo srityje, neprisimena, ar skaudėjo, buvo šoko būsenos. Skaudėjo vėliau.

10. Byloje esantis vaizdo įrašas akivaizdžiai pagrindžia, kad nebuvo jokio M. V. pastūmimo, jog šis būtų kritęs ar siekdamas išvengti kritimo būtų įsikibęs į nukentėjusįjį. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad norint patekti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas reikėjo praeiti 3 duris, t. y. pirmos lauko durys neužrakintos, antros, trečios su kodu. Nuteistasis M. V. prasmuko pro antras duris ir bandė tą patį padaryti pro trečias. Šios aplinkybės patvirtina, jog M. V. tyčia suėmė M. V. ir jį kelis kartus truktelėjo link savęs, t. y. nuo įėjimo durų, taip siekdamas pateikti į patalpas. Todėl teisėjų kolegija aplinkybę, kad M. V. ne mažiau kaip du kartus sugriebęs per juosmenį suspaudė ir truktelėjo link savęs M. V., jam sukeldamas fizinį skausmą, pripažįsta neabejotinai įrodyta. Be kita ko, pažymėtina, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).

11. Byloje iš esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam M. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatyto sveikatos sutrikdymo masto šalys neginčija. Apeliantas skunde nurodė, jog byloje neįrodyta, kad šie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti 2020 m. sausio 13 d., apie 13.08 val., o ne laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 13 d. 13.09 val. iki 2020 m. sausio 13 d. 21.06 val. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Teismo posėdžio metu apklaustas medicinos ekspertas Diomenas Vitkus nurodė, kad nukentėjusiojo kūne rasti paviršiniai sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku griebiant ir spaudžiant ranka. Nuteistasis jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų medicinos eksperto išvadas, teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi eksperto duota išvada ir nurodė, jog nukentėjusiojo kūne rasti paviršiniai sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku griebiant ir spaudžiant ranka.

12. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu M. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinio skundo dalis, kurioje kvestionuojama M. V. kaltė, atmestina kaip nepagrįsta.

13. Apeliaciniame skunde M. V. nurodė, kad net ir nustačius, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo kaltę, turėjo būti atsižvelgta į padarytos veikos mažareikšmiškumą. Skunde nurodė, jog jo ir nukentėjusiojo santykiai buvo konfliktiški, jis tik bandė patekti į susirinkimą, jis dirbo savo darbą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. V. ir nukentėjusysis M. V. iki konflikto vienas kito asmeniškai nepažinojo, tačiau vienas apie kitą buvo neigiamos nuomonės. Nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde nurodė, jog jis rašė straipsnius apie nukentėjusiojo žmoną, po kurių ji ir nukentėjusysis išėjo iš užimamų pareigų, galbūt buvo atleisti dėl jo straipsnių. Nukentėjusysis M. V. patvirtino, kad M. V. buvo patekęs į prieš tai rengtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimą be leidimo, t. y. susivedė durų kodus, kurių jis negalėjo žinoti. Tai pamatė iš vaizdo įrašų. Susitikimo metu pasakė nuteistajam: „jau daug straipsnių ir taip prirašei“. Šią aplinkybę patvirtino teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narė G. Š., kuri parodė, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jautėsi didžiulė įtampa. 2020 m. sausio 13 d. vykęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ posėdis nebuvo uždaras ir kiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistai J. V. ir V. J. buvo įleisti. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog konfliktas kilo staiga, tačiau nepaneigia nuteistojo atliktų neteisėtų veiksmų ir nesumažina jų pavojingumo. Nuteistasis M. V. neatliko brutalių smurtinių veiksmų, o atsiradę padariniai – sužalojimai – nežymūs, nereikšmingi, reikėjo gerai įsižiūrėti, kad būtų galima pastebėti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, darytina išvada, kad M. V. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl M. V. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, neskiriant jam BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė ir griežčiausia teisinė priemonė (ultima ratio), todėl jos taikymas negali būti formalus.

Dėl civilinio ieškinio

16. Civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas civilinis ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – priteisti iš M. V. Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus naudai 864,54 Eur žalos atlyginimo. Savo reikalavimą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra priežastinio ryšio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo reikalavimais.

17. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016).

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinį ieškinį dėl 864,54 Eur žalos atlyginimo atmetė, motyvuodamas tuo, kad nėra priežastinio ryšio tarp tų sužalojimų, dėl kurių nukentėjusysis buvo nedarbingas nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2020 m. sausio 27 d. ir dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). CK 6.280 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

20. Iš byloje esančių dokumentų darytina išvada, kad nukentėjusysis buvo laikinai nedarbingas nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2020 m. sausio 27 d. Šie laikino nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti nurodant sausio 15 d. – pagal TLK kodą S31.1 (tai pilvo sienos žaizda), sausio 21 d. – TLK kodas buvo pakeistas į S20.2 (krūtinės ląstos sumušimas).

21. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 383/2020 (03) užfiksuota, kad M. V. nustatyti pilvo paviršiniai sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, griebiant bei spaudžiant rankos pirštais – keturių pirštų vienu poveikiu, vertinami kaip sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. M. V. nustatyta kairės pusės XII šonkaulio distalinio galo lūžimo diagnoze ekspertas remtis negalėjo, nes ši diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis: 2020 m. sausio 15 d. atliktoje krūtinės ląstos rentgenogramoje šonkaulių lūžio požymių nėra. Šią išvadą ekspertas Diomenas Vitkus patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Ekspertas nurodė, kad nukentėjusiajam buvo sužalotas dešinysis šonas, o lūžis rastas kairės pusės 12-to šonkaulio. Antrą išvadą rašant rėmėsi pirmine išvada ir papildomais medicininiais dokumentais. Lūžio nestebėjo, be to, gauta gydytojo radiologo išvada, kad šonkaulių lūžio nėra. Nuo tokio kontakto šonkaulis lūžti negali. Neatmeta, jog susistumdymo metu galėjo pakrypti nugara, buvo galima ją patempti, bet tarpšonkaulinė neuralgija dėl tokių veiksmų neturi atsirasti. Pagrindo netikėti šiomis išvadomis nėra. Teismo posėdžio metu pats nukentėjęs asmuo M. V. nurodė, kad sausio 13 d. įvyko tas įvykis, 14 d. pradėjo jausti skausmą nugaroje, bet ne dėl mėlynės. Jam diagnozavo, kad šonkaulis lūžęs, 15 d. kreipėsi į gydytoją, nes jau 14 d. buvo sunku sėdėti, buvo erzinantis skausmas nugaroje. Nurodė, kad nežino, iš kur tas skausmas atsirado. Civilinio ieškovo įgaliota atstovė D. S. teismo posėdžio metu parodė, kad ligos išmokai ligos kodai reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra priežastinio ryšio tarp tų sužalojimų, dėl kurių nukentėjusysis buvo nedarbingas nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2020 m. sausio 27 d., ir dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos išduoto nedarbingumo pažymėjimo. Todėl pagrįstai netenkintas civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys dėl 864,54 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš M. V.

22. M. V. smurtinio pobūdžio veiksmai yra įrodyti, nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padarytas būtent šio asmens, todėl Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl gydymo paslaugų pagrįstai patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalį, kuria M. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigotas per laisvės apribojimo laikotarpį 3 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

Pritaikius BK 37 straipsnį M. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.