Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Nordecum“ prašymą suinteresuotiems asmenims G. V., R. V., antstolei V. D. dėl skolininko turto dalies nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja prašė nustatyti, kad skolininkui G. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis sutuoktinės R. V. gaunamų pajamų. Paaiškino, kad minėtų faktų nustatymas reikalingas, siekiant tinkamai įvykdyti išieškojimą iš skolininko turto, nes išskyrus aplinkybę, jog jam priklauso 1/2 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), jokio kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nėra. Tuo tarpu skolininko sutuoktinė gauna pajamas ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo minėtą butą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu procesinio dokumento įforminimu. Tik tinkamai įformintas šalies procesinis dokumentas, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas kitai proceso šaliai, taip pat jį pagrindžiančios aplinkybės sudaro sąlygas efektyviai gintis nuo pareikšto reikalavimo, taip užtikrinant šalių procesinį lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis).Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš pareiškėjos pateikto teismui pareiškimo turinio nėra aišku, ar pareiškėja prašo padalyti skolininko nuosavybę, ar prašo nustatyti skolininko turto dalį, valdomą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokią savo nuomonę minėtas teismas grindžia atsižvelgdamas į minėto pareiškimo reikalavimo formuluotę. Pareiškėja prašo nustatyti, kad skolininkui G. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir 1/2 sutuoktinės R. V. gaunamų pajamų. Viena vertus, galima būtų sutikti su pirmosios instancijos nuomone, kad tikėtina, jog pareiškėja siekia atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tačiau kita vertus, pareiškėja pareiškime nurodo, kad antstolės nurodymu ji kreipiasi į teismą būtent dėl skolininko turto dalies nustatymo, atitinkamai formuluoja pareiškimo pavadinimą, nurodo procesines teisės normas, kurių pagrindu kreipiasi į teismą (CPK 667 str.). Turint omenyje, kad pareiškėja visgi siekia nustatyti skolininko turto dalį, sutiktina, kad pareikštas reikalavimas nėra tikslus. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškime aiškiai nurodo, kad antstolės nurodymu pagal CPK 667 str. siekia nustatyti skolininko turto dalį, valdomą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi, iš pareiškimo turinio, pridėtų įrodymų yra aišku, kokio rezultato siekia pareiškėja ir kokiu būdu ji šio rezultato siekia. Šiuo konkrečiu atveju pareiškimo reikalavimo formuluotės netikslumas nelaikytinas esminiu, todėl nėra teisinio pagrindo dėl šios aplinkybės taikyti trūkumų šalinimo institutą. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo trūkumu laiko aplinkybę, jog pareiškėja nepateikė naudojimosi butu tvarkos projekto, todėl nėra galimybės nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo turto dalimi tvarką, kas (tuo atveju, jei pareiškėja prašo nustatyti skolininko turto dalį bute) yra privaloma padaryti. Pareiškėja nurodo, kad tokios informacijos pateikti negali, nes neturi skolininkui priklausančio buto bylos, tai užkerta kelią parengti ir pateikti teismui naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo turto (buto) dalimi tvarką. Be to, pareiškėja pažymi, kad teismai negali priskirti šios pareigos pareiškėjai, kaip išieškotojai, nes tik turto bendraturčiai geriausiai gali nusistatyti tvarką, pagal kurią jie naudosis jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu. CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrąja su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Pažymėtina, jog remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatyti skolininko dalį, teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus bei skolininko interesus. Tai, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis), reiškia, kad teismas nustato bendrosios nuosavybės bendraturčių dalis taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Sistemiškai aiškindamas šią nuostatą kartu su CK 4.80 str. 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad šiomis normomis yra ginami išieškotojo interesai – skolininko dalis atidalijama taip, kad iš jos gali būti išieškota, t. y. patenkinti kreditoriaus reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–533/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Sutiktina su apeliante, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies, tačiau, kaip minėta teismų praktikoje, dalis turi būti nustatyta taip, kad būtų galima realiai įvykdyti sprendimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 667 straipsnio 2 dalies taikymą, yra suformavęs praktiką, kad teismas, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 667 straipsnio 2 dalyje nurodymas, kad nustatydamas skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi ja tvarką, yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014. Teismų praktika. 2014, 42, p. 22–36). Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad teismas neturi diskrecijos teisės spręsti, reikia ar ne nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja prašo nustatyti skolininko turto dalį nekilnojamajame turte, esant suformuotai teismų praktikai, jog CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo turto dalimi tvarką, nustatant skolininko dalį nekilnojamame turte, yra imperatyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti, kadangi nepateikus tinkamai parengto naudojimosi skolininkui priklausančia turto dalimi projekto, pirmosios instancijos teismas negalėtų teisingai išnagrinėti bylos (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 115 straipsnis, 667 straipsnio 2 dalis). Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog skolininkei būtų paprasčiau pateikti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, kadangi jos žinioje yra jai priklausančio turto dokumentai, be to, jos interesas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra didesnis, todėl turi teisę nusistatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, pažymėtina, kad civilinio proceso įstatymas būtent išieškotojui suteikia teisę kreiptis į teismą dėl skolininkui priklausančios turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, į kurią būtų galima antstoliui nukreipti išieškojimą ir kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Taigi būtent išieškotojas turi būti pirmiausia suinteresuotas ir imtis aktyvių priemonių siekiant nustatyti tokią skolininko turto dalį ir jos naudojimosi tvarką, į kurią būtų galima realiai nukreipti išieškojimą ir įvykdyti teismo sprendimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad neturi suinteresuotiems asmenims priklausančio nekilnojamojo turto kadastrinės bylos, todėl neturi galimybės parengti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, jog pareiškėja faktiškai neturi galimybės pateikti naudojimosi nekilnojamuoju turto tvarkos, teismui šioje proceso stadijoje nepateikė . Atkreiptinas dėmesys, jog pagal CPK 667 str. antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl dėl nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos plano pareiškėja gali kreiptis per antstolį, kuriam VĮ Registrų centras teikia visus duomenis apie skolininko nekilnojamąjį turtą.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto dalies nustatymą, ir trūkumų šalinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį ir nustatyti terminą iki 2017-06-05 įskaitytinai nurodytiems trūkumams pašalinti.