- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-29
- Bylos Nr.
- 2A-494-544/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00380-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- K. B.
- Ieškovas
- V. B., M. B., S. B.
- Advokatai
- Solveiga Gečaitė
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-494-544/2013
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. B. atstovės advokatės Solveigos Gečaitės apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-732/2013 pagal ieškovų V. B., M. B., S. B. ieškinį atsakovei K. B. dėl nuosavybės teisės gynimo ir atsakovės priešieškinį ieškovams dėl iškeldinimo ir
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovai V. B., M. B. ir S. B. ieškiniu prašė: laikyti nepraleistu ieškininės senaties terminą reikalavimams pripažinti negaliojančiu dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto 1984-12-05 Molėtų valstybinės notarinės kontoros valstybinės notarės, K. B. 1981-10-05 mirus K. B., paveldėti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), arba senaties terminą atnaujinti, nes dėl sunkių aplinkybių buvo priverstas parašyti atsisakymą nuo palikimo priėmimo; pripažinti nuosavybės teises rąstiniame-apmūrytame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini): V. B. į gyvenamojo namo, pastatyto santuokos metu, 29/100 dalis ir paveldėtas 29/400 dalis po sutuoktinės A. B. mirties 2008-09-12, iš viso - V. B. pripažinti nuosavybės teises į 145/400 namo dalis; S. B. pripažinti nuosavybės teisę į paveldėtas 87/800 namo dalis, o M. B. - į paveldėtas 87/800 namo dalis; pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto 1984-12-05 Molėtų valstybinės notarinės kontoros valstybinės notarės, dalį mirusiojo 1981-10-05 K. B. žmonai K. B. dėl paveldėjimo 12/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 1981-10-09 mirė V. B. tėvas K. B.. Tuo metu ieškovas, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, pareiškimu atsisakė nuo jam tenkančios po tėvo mirties palikimo pagal įstatymą dalies. Tai padarė psichinio poveikio įtakoje ir dėl sunkios padėties. Atsakovė tvirtino, jog jo teisių neginčys, dalį palikimo užrašys jam, tačiau reikalavo parašyti notarui atsisakymą nuo jam tenkančios palikimo dalies. Išėjus į laisvę, jis apsigyveno ginčijamoje namo dalyje, gavo žodinį atsakovės K. B. sutikimą kapitališkai remontuoti kambarį ir statyti naujas patalpas nuosavybės teisėmis. 1992-11-14 susituokė ir su žmona A. B. ir toliau gyveno ginčijamame name. Atsakovės sutikimu naudojosi tuomet neturėjusio mansardos gyvenamojo namo kambariais 1-7 (12,75 m 2 ), 1-8 (11,66 m 2 ) ir virtuvės paskirties patalpa 1-2 (5,43 m 2) su atskiru išėjimu per koridorių 1-1 (4,35 m2 ) į kiemą bei (duomenys neskelbtini) gatvę. Tuščioje pastogėje buvo galima įrengti gyvenamąsias patalpas, o prie namo I-mo aukšto pristatyti ir įrengti pirtį. Todėl 1994 m. pavasarį su atsakove susitarė, jog jis savo ir žmonos lėšomis bei pastangomis nuardys dalį stogo ir pradės mansardos su gyvenamosiomis patalpomis statybą. Sutarė, kad buvusioje pastogėje išmūrys 9,40 m ploto ir 6,87 m ilgio sienas ir jas paaukštins, virš apačioje numatytos statyti pirties įrengs balkoną, iš apatinių patalpų į kambarį 1-14 (17,21 m²) bei kambarį 1-16 (9,80 m²) mansardoje įrengs laiptinę, o, užbaigus naujai pastatytų patalpų statybą ir kapitalinį remontą, jo šeimos užimamą namo dalį atsakovė užrašys jo ir žmonos nuosavybe. Statybą vykdė ūkiniu būdu su žmona laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2000 metų vidurio. Beveik tuo pačiu laiku tik savo lėšomis atliko apatinėje namo dalyje naudotų patalpų 1-7 (12,75 m²), 1-8 (11,66 m²), lubų ir sienų vidinį kapitalinį remontą, sumontavo radiatorius su šildymo vamzdynu kiekvienoje patalpoje, įstatė naujų technologijų duris ir langus, o patalpoje 1-2 (5,43 m²) įrengė katilinę, santechninį mazgą, padarė duris sienoje įėjimui į naujai pristatytą ir pilnai įrengtą tuščioje gyvenamojo namo kertėje pirtį 1-3 (5,24 m²), t. y. sukūrė naujus daiktus. Atsakovė pastoviai tvirtino apie galiojantį susitarimą, jog ieškovo šeimos pertvarkoma pastogės erdvė, apatinėje namo dalyje pastatyta pirtis, atnaujintos pirmojo aukšto patalpos bus įformintos kaip jų šeimos nuosavybė notaro patvirtintu sandoriu ir šio susitarimo dėl jų nuosavybės teisių į dalį gyvenamojo namo nekeitė. Ieškovo dėkingumą už tuo metu pažadėtą nuosavybės teisių dokumentų sutvarkymą rodo didelis darbas ir 4000 Lt išlaidos 2008 metų gaisro suniokotų atsakovės kambarių atstatymui. Žmonos A. B. mirtis tų pačių metų rudenį sutrukdė patalpų pripažinimą tinkamomis naudoti ir notarinių dokumentų forminimą. Savarankiškos gyvenamojo namo dalys, kurių pastatymo darbai ir medžiagos vertinami 124 860 Lt, buvo sukurtos jo ir A. B. bei sudaro 58/100 namo dalis, o likusioji senoji namo dalis sudaro 42/100 dalis (1 t., b. l. 3-10).
Atsakovė priešieškiniu prašė: iškeldinti atsakovus V. B. ir S. B. ir jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bei jo priklausinių ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 1984-12-05 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą. Apie 22 metus kartu su ja jai nuosavybės teise priklausančiame name gyvena jos sūnus V. B. su dukromis: nepilnamete M. B. ir pilnamete dukra S. B.. V. B. apsigyveno jos namuose grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Leido jam apsistoti namuose ir juose gyventi, kol sutvarkys buitį, tačiau gyvenimas jos namuose užtruko. Ne kartą žodžiu ragino ieškovus išsikelti ir leisti jai, sulaukusiai garbaus amžiaus, ramiai gyventi savo namuose, tačiau ieškovai geruoju neišsikėlė. Nors ieškovas turi savo pajamas, tačiau ne tik neatlygintinai naudojasi jos nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais, bet naudoja ir už jos lėšas įsigytas malkas, nemoka už teikiamas komunalines paslaugas, žaloja jai nuosavybės teise priklausantį turtą, ji negali patekti į ieškovo užimtas patalpas, trukdo pilnavertiškai naudotis jai priklausančiu turtu. 2011-11-09 per notarą išsiuntė V. B. ir S. B. pareiškimus dėl išsikeldinimo, kuriais prašė jų su šeimos nariais išsikelti geruoju, jiems buvo suteiktas pakankamai ilgas 6 mėnesių terminas, tačiau ieškovai ir šiuo metu gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame name bei neketina išsikelti. Kadangi nepageidauja gyventi su savo sūnumi V. B. ir jo dukromis, prašo priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti. Nesutiko, kad būtų atnaujintas senaties terminas reikalavimams pripažinti negaliojančiu ginčijamą dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, jai išduoto 1984-12-05 po vyro K. B. mirties (2 t., b. l. 2-6).
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2013-04-05 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino: iškeldino V. B. ir S. B. iš K. B. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, unik.Nr.6295-2000-7016, esančio (duomenys neskelbtini); sprendimo įvykdymą atidėjo dvylikai mėnesiui; priteisė iš ieškovo V. B. 1048 Lt K. B. už advokatės pagalbą civilinėje byloje bei sumokėto žyminio mokesčio dalį bei į valstybės biudžetą 17 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, jog ieškovo V. B. tėvas K. B. mirė 1981-10-09. Ieškovas V. B. 1984-11-21 pareiškimu pareiškė, jog palikimo, kuris susideda iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), po tėvo mirties nepriima ir jokių pretenzijų į jį neturi. Šį atsisakymą ir 1984-12-05 paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas ginčija, nurodydamas, jog nuo palikimo atsisakė psichinio poveikio įtakoje bei dėl sunkios jo padėties, prašė laikyti nepraleistu ieškininės senaties terminą reikalavimams pripažinti negaliojančia dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą. Teismas nurodė, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog tuo metu buvo psichinio poveikio įtakoje, kad atsisakymas neišreiškė jo valios, o ieškovo parašas ant pareiškimo yra patvirtintas pataisos namų viršininko. Atsakovė K. B. prašė taikyti senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju taikomas CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, nes paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą K. B. buvo išduotas 1984-12-05, po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo praėjo daugiau nei 28 metai. Teismas nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 straipsnis), nes panaudos davėja K. B. perdavė panaudos gavėjui V. B. neatlygintinai naudotis ir valdyti jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalį. Panaudos davėja K. B., nepažeisdama LR CK 6.642 str. 1 d. įtvirtinto trijų mėnesių termino, 2011-11-09 per Molėtų rajono 1-ąjį notaro biurą persiuntė V. B. pareiškimą dėl išsikeldinimo, kuriame nustatė šešių mėnesių terminą, per kurį atsakovai turi išsikelti iš jai priklausančio namo su priklausiniais. Todėl teismas padarė išvadą, jog K. B. nutraukė neterminuotą panaudos sutartį nuo 2012-05-09 ir, ieškovui neįvykdžius jos reikalavimo, kreipėsi į teismą. Teismas liudytojų parodymų pagrindu sprendė, jog ieškovas V. B. savo šeimos lėšomis ir statybinėmis medžiagomis pastatė prie K. B. priklausančio namo priestatą, pakėlė stogą ir pastogėje įrengė gyvenamąsias patalpas, kur su šeima ir gyvena. Atsakovė neginčijo šio jos turto pagerinimo ir leido statyti priestatą bei pastogėje įrengti gyvenamąsias patalpas. Todėl šį šalių žodinį susitarimą teismas kvalifikavo pagal LR CK 472 str. kaip jungtinės veiklos sutartį (LR CK 1964 m. redakcija). Teismas nurodė, kad ieškovas byloje pateiktus įrodymus dėl atsakovei priklausančio turto pagerinimo ir su tuo susijusių kaštų galėtų panaudoti kitoje byloje, nes ši byla nepriskirtina šeimos bylų kategorijai ir teismas negali išeiti už ieškinio ribų. Ieškovų reikalavimo pripažinti nuosavybės teises rąstiniame - apmūrytame name teismas netenkintino, nes nustatė, jog K. B. nuo 1984-12-05 yra ginčo gyvenamojo namo savininkė. Todėl ieškovai, nesant atsakovės išreikštai valiai, negali pretenduoti į jokias gyvenamojo namo dalis. Atsakovė, būdama namo savininkė, pagrįstai reikalauja ieškovus išsikelti, nes kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą (LR CK 4.34 str.). Ieškovai neturi jokio nekilnojamojo turto. Ieškovas vienas išlaiko dvi dukras, kurių viena - studentė, kita – nepilnametė. Iškeldinus ieškovus, jie neturėtų kur gyventi, o socialinio būsto suteikimas užtruks. Todėl teismas sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų įvykdymą atidėjo 12 mėnesių (LR CPK 284 str.). Vadovaudamasis LR CPK 98 str. iš ieškovų atsakovei K. B. teismas priteisė 1/3 išlaidų už advokatės, dalyvavusios nagrinėjant bylą, pagalbą bei 1048 Lt žyminio mokesčio, motyvuodamas tuo, kad iš visų trijų ieškovų pastovų pragyvenimo šaltinį turi tik V. B. (3 t., b. l. 7-10).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė K. B. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013-04-05 sprendimo dalį, kuria nustatytas teismo sprendimo vykdymo atidėjimas dvylikai mėnesių, panaikinti teismo sprendimo motyvus dėl tarp ieškovo V. B. ir jos susiklosčiusios jungtinės veiklos sutarties teisinių santykių, panaikinti 2012-05-30 Molėtų rajono apylinkės teismo nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priteisti iš ieškovų V. B. ir S. B. 143 Lt žyminio mokesčio bei 1000 Lt advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą.
Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimas buvo sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovų interesus, o jos interesas sulaukus garbaus amžiaus gyventi savo nuosavame būste be ieškovo smurto, keliamų kivirčų, užgauliojimų buvo ignoruojamas. Aplinkybės, jog ieškovas gyvena kartu su nepilnamete dukra, teismo buvo vertinamos neatsižvelgiant į jos interesus ir teisėtus lūkesčius. Po nevienkartinių žodinių raginimų išsikelti tik 2011-11-09 per Molėtų rajono notarę V. B. ir S. B. išsiuntė pareiškimus dėl išsikeldinimo geruoju per 6 mėnesių terminą. Ieškinį teismui pateikė 2012-05-30. Ieškovai nebuvo pareiškę prašymo atidėti teismo sprendimo įvykdymą, o vien nuo pranešimo įteikimo turėjo daugiau kaip vienerius metus pasirūpinti vieta, kur gali išsikelti. Teismas sprendimo vykdymą atidėjo savo iniciatyva nesiaiškinęs, jog ieškovai galimai turi kur gyventi, todėl toks ilgas termino nustatymas pažeidžia jos interesus, suteikia ieškovams nepateisinamo pranašumo. Teismui buvo pateikti pareiškimai teisėsaugos institucijoms dėl ieškovo smurto ir savivalės name atsitveriant patalpas, į kurias ji nebegali patekti. Iki ieškovo rekonstrukcijos naudojosi vandentiekio vandeniu, gyvenamojo namo apšildymui buvo įrengta krosnis, kurią ieškovas išardė. Po atitvarų ji neteko priėjimo prie vandentiekio vandens ir, būdama garbaus amžiaus, priversta vandenį semti iš šulinio. Ieškovai dvidešimt metų neatlygintinai naudojasi jai nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais, naudoja jos malkas, nemoka už komunalines paslaugas, žaloja turtą.
Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas sprendimas iškeldinti ieškovus yra pagrįstas, tačiau sprendimo motyvuojamoji dalis dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo yra prieštaringa. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia apeliacine tvarka skųsti priimto teismo procesinio sprendimo motyvų. Šiuo atveju ji teisiškai suinteresuota ginčijamos teismo procesinio sprendimo dalies – motyvų - panaikinimu, nes klausimas dėl ieškovo atliktų atsakovės turto pagerinimų nėra išspręstas, o ieškovui kreipiantis dėl atsakovės turto pagerinimų vertės ar atlyginimo bus vadovaujamasi ir skundžiamo 2013-04-05 sprendimo motyvuose pateiktais teismo išaiškinimais dėl šalių teisinių santykių kvalifikacijos. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas iš pradžių nurodo, jog šalių santykiai kvalifikuotini kaip panaudos santykiai. Tačiau vėliau teismas tuos pačius tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo ir kaip jungtinės veiklos sutartį, nors šių sutarčių turinys yra skirtingi. Byloje įrodinėjo, kad ji leido grįžusiam iš įkalinimo įstaigos ieškovui neatlygintinai gyventi jos namuose, ką patvitino ir ieškovas. Šie tarp šalių susiklostę santykiai pripažintini panaudos santykiais. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų jungtinės veiklos sutarties tarp šalių buvimą, byloje nėra. Todėl teismas be jokio pagrindo pripažino tokią sutartį tarp šalių buvus. Atsakovė nuosekliai aiškino, jog jai priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atliekama prieš jos valią, jos parašas statybos dokumentuose yra suklastotas, rekonstrukcija padarė tik žalą, ji liko atskirta dvejose patalpose be prieigos prie vandentiekio, kurį ji buvo įsivedusi savo lėšomis ir pastangomis. Todėl niekada nebuvo jokio susitarimo su ieškovu bendrais įnašais kurti bendrą nuosavybę, o teismas be jokio pagrindo nustatė tokį susitarimą buvus. Todėl sprendimo motyvai dėl tarp šalių susiklosčiusios jungtinės veiklos sutarties yra naikintini (3 t., b. l. 18-21).
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą ieškovai nepateikė.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, tačiau iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies naikintini teismo sprendimo motyvai dėl tarp ieškovo V. B. ir atsakovės K. B. susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacijos pagal LR CK 472 str. (pagal 1964 m. redakciją) kaip jungtinės veiklos sutarties dalyvių (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dalyje, kuria nustatytas teismo sprendimo vykdymo atidėjimas dvylikai mėnesių, ištyrė teisingam šio klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo padaryta išvada teismo sprendimo vykdymą atidėti dvylikai mėnesių, todėl visų jų išsamiai nekartoja.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto teismo sprendimo vykdymo atidėjimo atmestini dėl šių motyvų.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, jis (sprendimas) gali būti vykdomas priverstinai (CPK 18 str., 281 str., 584 str.). CPK 284 str. 1 d. įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Todėl apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovų prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo būtinas. CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas, keičiama sprendimo vykdymo tvarka tik išimtiniais atvejais, t. y. konstatavus, jog skolininko turtinė padėtis ypač bloga arba yra kitokių ypatingai svarbių aplinkybių, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku. Teismo teisė išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą vertintina kaip teismo teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lengvatinio termino nustatymu siekiama užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima tik tada, kai tokį procesinį sprendimą lemia socialiai reikšmingos aplinkybės. Spręsdamas klausimą, ar atidėti sprendimo vykdymą, teismas pirmiausia turėtų remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
Atmestinas apeliantės argumentas, kad ieškovai ir taip turėjo pakankamai laiko išsikelti geruoju ir pasirūpinti būstu. Atsakovė neginčija, kad ieškovai jai nuosavybės teise priklausančiame name gyveno panaudos sutarties pagrindu virš 20 metų, kad kito būsto niekada neturėjo. Nors atsakovė ir įspėjo ieškovus apie reikalavimą atlaisvinti jai priklausančias patalpas, tačiau tarp šalių teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisės pripažinimo, nes ieškovai buvo įsitikinę ir įrodinėjo, kad jie yra įgiję nuosavybės teisę į dalį minėto namo su priklausiniais naujos statybos būdu ir paveldėjimo būdu (1 t., b. l. 3-10). Ieškovų ieškinys atmesti reikalavimus laikyti nepraleistu ieškininės senaties terminą arba terminą atnaujinti, pripažinti negaliojančia dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, pripažinti nuosavybės teises į atitinkamas namo su priklausiniais dalis V. B., S. B. ir M. B., pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dėl paveldėjimo 12/100 dalių gyvenamojo namo buvo atmestas šioje byloje skundžiamu teismo sprendimu, priimtu 2013-04-05. Atsakovė nurodo, kad ieškovas name savivaliauja, netinkamai elgiasi, be jos sutikimo atitvėrė sienas, pablogino jos gyvenimo sąlygas, dvidešimt metų gyvena jos sąskaita ir neatlygintinai naudojasi jos turtu, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti objektyvių ir patikimų įrodymų byloje nepateikta. Iš byloje pateiktų mokėjimo už elektrą kopijų matyti, kad laikotarpyje nuo 1996-04-13 iki 2005-07-01 už ją mokėjo A. B. (2 t., b. l. 47-96), laikotarpyje nuo 2008-10-14 iki 2011-01-17 – V. B. (2 t., b. l. 36-46), pateiktos 2008-10-14, 2009-03-06 ir 2009-06-22 V. B. mokėjimų už vandenį sąskaitos (2 t., b. l. 99-102). Byloje nustatyta, kad ieškovas remontavo apeliantei priklausantį namą su priklausiniais ilgą laiką, apie tai ji visada žinojo. Nėra įrodymų, kad jis tai darė prieš atsakovės valią. Teismui pateikti atsakovės pareiškimai teisėsaugos institucijoms dėl ieškovo smurto ir savivalės, taip pat prašymas konstatuoti faktines aplinkybes patvirtina, kad name vyko remontas ir statybos darbai, tačiau neįrodo namo niokojimo ir netinkamumo gyventi atsakovei faktų bei yra tik atsakovės pozicijos išraiška, neparemta objektyviais įrodymais ir minėtų institucijų priimtais sprendimais, patvirtinančiais tokį ieškovo elgesį, kuris reikalautų greito šalių gyvenimo viename name nutraukimo (1 t., b. l. 64-75, 2 t., b. l. 19-21, 157, 158). Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir apeliantė to neginčija, kad ieškovas V. B. vienas išlaiko dvi dukras, kurių viena studentė, kita – nepilnametė. Abi dukros nuo gimimo gyveno minėtame name, atsakovė yra jų abiejų močiutė. Ieškovas V. B. yra vienintelis nepilnametės M. B. globėjas, kurį iškeldinus, prieš tai nesudarius sąlygų užtikrinti tinkamą būstą nepilnamečiam vaikui, jis negalėtų atlikti tėvo pareigų vaiko atžvilgiu. Taigi, šalis sieja ne tik ilgalaikiai gyvenimo kartu santykiai, bet ir artimiausi giminystės ryšiai. Esant tokiems šalių santykiams ir nesant įrodymų, kad ieškovas su šeima turi realią materialinę ir fizinę galimybę išsikelti iš ginčo patalpų per trumpesnį terminą, nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada dėl to, kad yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas teisingai įvertino šalių esminius interesus, pagrįstai atsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus bei išlaikė tinkamą šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl priimto sprendimo vykdymą pagrįstai ir teisėtai išdėstė dvylikai mėnesių.
Dėl teismo sprendimo motyvų šalių teisinius santykius kvalifikuojant kaip jungtinės veiklos sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimas dalyje dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo yra prieštaringas bei neatitinka byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teismas skundžiamo teismo sprendimo 3-ajame lape teisingai nurodė, kad tarp šalių susiklostė neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Tačiau po šių išvadų teismas konstatavo, jog šalių žodinis susitarimas kvalifikuotinas kaip jungtinės veiklos sutartis pagal 1964 m. CK 472 str. ir kad ieškovo V. B. įrodymai dėl atsakovei priklausančio turto pagerinimo ir juo susijusių kaštų būtų tinkamai įrodymai kitoje civilinėje byloje. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas šioje byloje buvo pareiškęs ieškinį visai kitu faktiniu ir teisiniu pagrindu, nes reikalavo laikyti nepraleistu arba atnaujinti ieškininės senaties terminą pripažinti negaliojančiu dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, pripažinti ieškovams nuosavybės teises į atitinkamas namo su priklausiniais dalis, kurias jie paveldėjo ir įgijo naujai pagaminę daiktą (CK 4.47 str. 4 p.), pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dėl paveldėjimo 12/100 dalių gyvenamojo namo (1 t., b. l. 3-10). CK 472 str. (LR CK 1964 m. redakcija) nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Ieškinio pagrindu nebuvo nurodyta jungtinės veiklos sutarties data, nenurodyta, kas ją sudarė, kokį daiktą, kokie asmenys ir kokiomis dalimis pagal tą sutartį, ieškovo nuomone, galima sukūrė. Nesant tinkamai išreikšto reikalavimo dėl jungtinės veiklos sutarties buvimo ir jos padarinių pripažinimo, atsakovė dėl tokio reikalavimo atsiliepimuose taip pat negalėjo tinkamai pasisakyti ir išdėstyti savo argumentų (1 t., b. l. 55-59). Minėta ginčijama teismo išvada išeina iš ieškinio ribų (CPK 263 str., 265 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ginčijamas sprendime esantis motyvas faktiškai gali tapti naujo teisinio ginčo tarp šalių stimulu ir, esant tam tikroms aplinkybėms, gali turėti prejudicinės reikšmės kitoje byloje. CPK 182 str. 2 p. ir 279 str. 4 d. nustatyta, kad nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Kasacinio teismo praktikoje dėl šių įsiteisėjusio teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio yra pasisakyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, ir tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią; res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas dėl skunde nurodytų motyvų, susijusių su šalių teisinių santykių kvalifikavimu kaip jungtinės veiklos sutarties, panaikinimo turi būti tenkintinas.
2012-05-30 Molėtų rajono apylinkės teismo nutartimi ieškovų V. B., M. B. ir S. B. ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo virš minėtą gyvenamąją namą, kuris nuosavybės teise priklauso K. B., uždraudžiant jį perleisti kitiems fiziniams asmenims arba juridiniams asmenims, jį įkeisti, keisti jo naudojimo paskirtį ir įpareigojo K. B. nutraukti patalpų sienų ardymą, langų išėmimą ir angų panaikinimą (1 t., b. l. 13-14). LR CPK 147 str. 1 d. nustatyta, kad prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (LR CPK 149 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus šio Kodekso 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo dvylikai mėnesių paliekamas nepakeistu, vadovaujantis LR CPK 150 str. 3 d. šiuo metu apeliantės prašymo dėl 2012-05-30 Molėtų rajono apylinkės teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti nėra pakankamo pagrindo.
Atsakovė pateikė dokumentus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1000 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir sumokėjo 143 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (3 t., b. l. 22-24). Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies apie ½ dalį reikalavimų. Todėl proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai iš ieškovų lygiomis dalimis (po 1/3) priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos (500 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir 71,50 Lt žyminio mokesčio) apeliacinės instancijos teisme (po 23,80 Lt žyminio mokesčio ir 166,70 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti). Išlaidų advokato pagalbai apmokėti už tinkamą apeliacinio skundo surašymą dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už numatytus maksimalius dydžius).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje panaikinti sprendimo motyvus dėl šalių (V. B. ir K. B.) žodinio susitarimo dėl gyvenamojo namo su priklausiniais remonto kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos sutarties pagal LR CK 472 straipsnį (1964 m. CK redakcija) bei pateiktų įrodymų tinkamumo turto pagerinimo faktui ir kaštams įrodyti.
Prašymo panaikinti 2012-05-30 Molėtų rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Priteisti atsakovei K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) veikiančio ieškovės M. B., gim. 1997-03-09, vardu ir S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 166,70 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt šešis Lt 70 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir po 23,80 (dvidešimt tris Lt 80 ct) Lt sumokėto žyminio mokesčio.