- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2-1830/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“, uždarosios akcinės bendrovės „Valvėsta“, uždarosios akcinės bendrovės „IKFA IR KO“, uždarosios akcinės bendrovės „Agrivana“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Tegra state“, uždarosios akcinės bendrovės „Laivira“, uždarosios akcinės bendrovės „COMFORT HEAT“
- Kategorijos
- 119.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“, uždarosios akcinės bendrovės „Valvėsta“, uždarosios akcinės bendrovės „IKFA IR KO“, uždarosios akcinės bendrovės „Agrivana“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Tegra state“, uždarosios akcinės bendrovės „Laivira“, uždarosios akcinės bendrovės „COMFORT HEAT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5152-803/2014 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“, uždarosios akcinės bendrovės „Valvėsta“, uždarosios akcinės bendrovės „IKFA IR KO“, uždarosios akcinės bendrovės „Agrivana“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Tegra state“, uždarosios akcinės bendrovės „Laivira“, uždarosios akcinės bendrovės „COMFORT HEAT“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Statybinių medžiagų mažmena“ ir Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS dėl padarytos žalos bendrovės kreditoriams atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti subsidiariai iš atsakovų BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ ir Estijos Respublikos juridinio asmens BAUHOF GROUP AS žalos atlyginimą, atitinkamai: UAB „Ardena“ – 100 739,30 Lt, UAB „Valvėsta“ – 123 908,18 Lt, UAB ,,IKFA IR CO“ – 64 003,69 Lt, UAB „Argivana“ – 114 731,48 Lt, UAB „Tegra state“ – 13 262,97 Lt, UAB „Laivira“ – 102 530,37 Lt, UAB „COMFORT HEAT“ – 50 327,20 Lt, 6 procentus dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai iki atsakovo UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ veiklos sustabdymo sudarė prekių ar paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias jam teikė prekes ar paslaugas, tačiau nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio už suteiktas prekes ar paslaugas atsakovas pradėjo neatsiskaitinėti, pakeitė juridinio asmens pavadinimą, vėliau uždarė savo mažmeninės prekybos parduotuves ir galiausiai UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ buvo iškelta bankroto byla. Iki šio ieškinio pareiškimo atsakovas UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ liko skolingas ieškovams atitinkamas pinigines sumas. UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nemokumą sukėlė ir dėl to žalą ieškovams padarė vienintelis šios įmonės akcininkas Estijos Respublikos juridinis asmuo BAUHOF GROUP AS. Ieškovų nuostolius, susijusius su UAB „Statybinių medžiagų mažmenų“ negalėjimu vykdyti prievolių sukėlė tyčiniai, nesąžiningi bei piktybiški vienintelio akcininko veiksmai.
Ieškovai 2014-08-04 pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo, nenurodydami naujų faktinių aplinkybių, tačiau atskirai suformuluodami savo reikalavimą atsakovui BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ ir atskirai atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų ieškinį ir procesinį dokumentą dėl ieškinio patikslinimo. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-07-21 nutartimi buvo nustatyti ieškinio trūkumai ir išaiškinta reikalavimų pateikimo tvarka bankrutuojančiai įmonei, ieškovai minėtos nutarties neskundė, tačiau nepašalino procesinio dokumento trūkumų pagal teismo nurodymus, tuo pažeisdami ne tik CPK 115 straipsnio 3 dalį, bet ir CPK 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnį. Civilinėje byloje Nr. B2-3275-803/2014 UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ iškelta bankroto byla. Todėl kreditorių teisė kreiptis į teismą, reiškiant reikalavimą atsakovui UAB „Statybinių medžiagų mažmena“, realizuojama pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) reikalavimus, todėl ieškovų reikalavimas šiam atsakovui turi būti nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. B2-3275-803/2014. Teismo teigimu, ieškovai, pateikdami patikslintą procesinį dokumentą, ne tik nesivadovavo 2014-07-21 nutartimi, bet ir nenurodė atsakovui UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ keliamo reikalavimo faktinio pagrindo (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Teismas nurodė, kad ieškinys atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles, t. y. juridinio asmens Estijos Respublikoje buveinę (CPK 29 str.). Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad nagrinėtinoje byloje turėtų būti taikomas Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 3 punktas, t. y. byla kyla dėl delikto, todėl ji teisminga Lietuvos teismams. Teismas nurodė, kad pagal minėto reglamento nuostatą ieškinys gali būti pareiškiamas ir teisme tos valstybės narės, kurioje buvo atlikti veiksmai, sukėlę žalą. Bankroto bylos iškėlimas Lietuvoje įsteigtam juridiniam asmeniui – UAB „Statybinių medžiagų mažmena“, nėra veiksmas pats savaime sukėlęs žalą ieškovams. Ieškovų įrodinėjami kaip sukėlę jiems žalą BAUHOF GROUP veiksmai yra atlikti kitoje valstybėje narėje. Atsakomybė dėl deliktu padarytos žalos pagal reglamento 5 straipsnio 3 punktą yra taikoma tik jei konstatuojamas tiesioginis priežastinis konkretaus delikto ir atsiradusios žalos ryšys, tuo tarpu ieškovai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovo juridinio asmens BAUHOF GROUP AS veiksmai paveikė UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ mokumą, dėl ko jis negalėjo atsiskaityti su ieškovais, todėl jam kyla subsidiariai atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, t. y. nėra šios sąlygos. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai procesinių dokumentų 3.1, 3.2 punktuose įrodinėja atsakovo juridinio asmens BAUHOF GROUP AS nesąžiningus veiksmus jam 2013 m. sausio 23 d. sudarius paskolos sutartį su Greenstar OU, tačiau ir actio Pauliano ieškiniai nepatenka į reglamento 5 straipsnio 3 punkto reguliavimo sritį, todėl ieškovų nurodytoms faktinėms aplinkybėms tiek dėl ieškovams atsiradusios žalos vietos, tiek dėl atliktų veiksmų netaikomas reglamento 5 straipsnio 3 punktas. Taip pat teismas atmetė ieškovų argumentus, kad nagrinėtinoje byloje turėtų būti taikomas Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 5 punktas, t. y. byla kyla dėl filialo veiklos, todėl ji teisminga Lietuvos teismams. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, jog atsakovas UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nėra atsakovo juridinio asmens BAUHOF GROUP AS padalinys, filialas ar atstovybė, o ieškinys iš esmės reiškiamas UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ dalyviui dėl jo nesąžiningų veiksmų, t.y. ieškinio dalykas nesiejamas su UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ veikla, todėl minėtas reglamento punktas netaikytinas. Ieškovų reikalavimas UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ atlyginti žalą už nesumokėtas prekes ir suteiktas paslaugas kyla iš sutartinių santykių, o reikalavimas atsakovui juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP atlyginti žalą kyla iš delikto, t. y. kitu tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu, todėl teismo teigimu, nėra pagrindo konstatuoti reiškiamų reikalavimų glaudaus ryšio ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovai turėtų pareikšti reikalavimus atsakovui UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje Nr. B2-3275-803/2014, o atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP – pagal CPK 29 straipsnį, todėl ieškovų ieškinį teismas atsisakė priimti (CPK 137 str. 2 d. 2 p., ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti Vilniaus apygardos teismą ieškovų ieškinį priimti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovai pašalino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartyje nurodytus trūkumus. Skundžiama teismo nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartis yra viena kitai prieštaringos, kadangi minėtoje nutartyje nebuvo nurodyta, kad ieškovų ieškinys galėtų būti neteismingas Vilniaus apygardos teismui.
2. Ieškovai turi teisę traukti bendraatsakovu bankrutuojančią įmonę. Ieškovai atsakovui BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ reiškia reikalavimus dėl žalos atlyginimo, kas yra visiškai savarankiška prievolė. Kreditorinių reikalavimų teikimo ir tvirtinimo tvarka bankroto procese šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi ieškovų šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo ginčytinas ir atsakovo BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ administratorius tokio reikalavimo netvirtintų. Kol nėra priimtas teismo sprendimas, kuriuo ieškovams iš atsakovo BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ priteistas konkretus žalos dydis, tol ieškovai kreditorinio reikalavimo atsakovui BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ ĮBĮ nustatyta tvarka pateikti negali.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Estijos Respublikos juridinio asmens BAUHOF GROUP AS neteisėti veiksmai buvo padaryti ne Lietuvoje, ir dėl to nepagrįstai sprendė dėl ieškovų reikalavimų atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS teismingumo. Teismas neištyręs bylos faktinių aplinkybių, dar ieškinio priėmimo stadijoje nustatė, jog atsakovo neteisėti veiksmai, sukėlę žalą ieškovams, buvo atlikti Estijoje, o ne Lietuvoje. Didžioji dauguma atsakovo Estijos Respublikos juridinio asmens BAUHOF GROUP AS neteisėtų veiksmų, sukėlusių žalą ieškovams, buvo atlikti būtent Lietuvoje. Teismas netinkamai taikė CPK 29 straipsnio nuostatas, spręsdamas ieškovų reikalavimų atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS klausimą, privalėjo atsižvelgti į CPK 30 straipsnio 6 dalį, pagal kurią ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal žalos padarymo vietą, o pagal CPK 30 straipsnio 12 dalį teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui.
4. Teismas nepagrįstai ir neteisingai aiškino Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 3 punktą. Teismas taip pat nurodė, kad actio Pauliano ieškiniai nepatenka į Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 3 punkto reguliavimo sritį, nors ieškovai jokio actio Pauliano ieškinio ar reikalavimų nereiškia. Ieškovas kaip neteisėtą atsakovo juridinio asmens BAUHOF GROUP AS veiksmą ieškovų atžvilgiu nurodo ne bankroto bylos atsakovui BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ iškėlimą, o būtent bankroto bylos neiškėlimą. Vienas iš atsakovo juridinio asmens BAUHOF GROUP AS neteisėtų veiksmų, sukėlusių žalą ieškovams, buvo laiku neinicijuotas atsakovo BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto bylos iškėlimas, o toks veiksmas turėjo būti atliekamas Lietuvoje, dėl ko atitinkamai ieškovų ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla tam teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (teismingumą, bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras.
Nagrinėjamu atveju ieškovai reiškia turtinio pobūdžio reikalavimą atsakovams, iš kurių vienas yra bankrutuojanti įmonė. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, proceso įstatymo numatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Pagal CPK 27 straipsnio 4 punktą apygardos teismai nagrinėja bylas dėl bankroto ir restruktūrizavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M.s v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010; 2014 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Casterbridge Inc. v. BUAB ,,Vilniaus sadutė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų išsprendimas galimas tik bankroto byloje šiuos reikalavimus patvirtinant, atsisakant patvirtinti bei tikslinant.
Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartimi iškelta UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byla. Nutartis yra įsiteisėjusi. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, visi turtiniai reikalavimai, pareikšti bankrutuojančiai įmonei, turi būti nagrinėjami bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas apeliantų argumentas, kad kreditorinių reikalavimų teikimo ir tvirtinimo tvarka bankroto procese šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi ieškovų šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo ginčytinas ir atsakovo BUAB ,,Statybinių medžiagų mažmena“ administratorius tokio reikalavimo netvirtintų.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šioje byloje pareikštą ieškovų ieškinio reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė priimti kaip neteismingą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat atsisakė priimti ieškovų ieškinio reikalavimus atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS, kaip neteismingus Lietuvos Respublikos teismams.
Sprendžiant šių ieškinio reikalavimų priėmimo klausimą, nacionalinės teisės aktai ieškinio teismingumo nereglamentuoja, kadangi viena iš bylos šalių – šiuo atveju atsakovas juridinis asmuo BAUHOF GROUP AS – yra Europos Sąjungos valstybės narės juridinis asmuo. Taigi bylos teismingumo taisykles nustato Tarybos Reglamentas (Briuselis I) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo.
Reglamentas Nr. 44/2001 nustato bendrojo, alternatyvaus, specialiojo, išimtinio, kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinio teismingumo taisykles. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje yra įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Nr. 44/2001 3 str.).
Ieškovų teigimu, ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams remiantis Reglamento 5 straipsnio 3 punktu, nustatančiu, kad byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Atskirajame skunde nurodoma, kad didžioji dauguma atsakovo Estijos Respublikos juridinio asmens BAUHOF GROUP AS neteisėtų veiksmų, sukėlusių žalą ieškovams, buvo atlikti būtent Lietuvoje.
Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje aiškindamas šios normos turinį, konstatavo, jog ieškovo pasirinkimo galimybė yra ribota ir gali būti pateisinama iki tam tikro lygio. Priešingu atveju, toks pasirinkimo galimybės išplėtimas paneigtų bendrą jurisdikcijos taisyklę, kad ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui ir sąlygotų ieškovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos pripažinimą, kuriai Reglamentas nėra toks palankus, išskyrus jame aiškiai nurodomus atvejus. Atsižvelgiant į tai, Reglamento 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės. Todėl vieta, kurioje atsirado žala, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta, t. y. ta vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Priešingu atveju, tai galėtų sąlygoti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo (Europos Teisingumo Teismo 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719 13, 14, 20 punktai). Europos Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad minėto 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastarajam dėl gero teisingumo administravimo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių (žr. minėto sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719, 10 punktą).
Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškiniu atsakovui juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS reiškia reikalavimus, kaip subsidiariam atsakovui, kurio deliktinę civilinę atsakomybę grindžia neteisėtais juridinio asmens dalyvio veiksmais (CK 2.50 str. 3 d.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų ieškinyje nurodyti šio atsakovo veiksmai (įsipareigojimo remti UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nevykdymas, jo turto pasisavinimas, paskolos sudarymas, nesąžiningumas susitariant dėl šių paskolos teisinių santykių, nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), kurie ieškovų teigimu, lėmė žalos atsiradimą, nėra glaudžiai susiję su Lietuvos valstybe, kurioje paduotas ieškinys. Tai nėra konkretūs pažeidimą (deliktą) nulėmę veiksmai, įvykdyti konkrečioje vietovėje, o būtent subjektyvus juridinio asmens elgesys (neveikimas), sąlygojęs, pasak ieškovo, žalos padarymą. Todėl negalima sutikti su apeliantais, jog šiuo atveju, žalos padarymo vieta yra Lietuvoje, nes žalos padarymas nesietinas su konkrečiais veiksmais.
Taip pat pažymėtina, jog Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta alternatyvi specialios jurisdikcijos taisyklė, remiantis kuria valstybės narės teismų jurisdikcija, esant atsakovų daugetui, gali būti nustatoma pagal vieno iš atsakovų nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į glaudų ieškiniu šiems atsakovams pareikštų reikalavimų ryšį, kai tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, bei siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Ši specialios jurisdikcijos taisyklė yra Reglamento Nr. 44/2001 12 ir 15 konstatuojamosiose dalys įtvirtintų tikslų išraiška, jog jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos bei siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą, tuo tikslu maksimaliai sumažinant vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinant, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Be to, ši specialios jurisdikcijos taisyklė turi būti aiškinama, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamąją dalį, pagal kurią jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso atsakovo gyvenamosios vietos teismui, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose dėl bylinėjimosi dalyko arba šalių autonomijos pateisinamas kitokio susiejimo kriterijaus taikymas (2007 m. spalio 11 d. sprendimas Freeport plc v Olle Arnoldsson, byla Nr. C-98/06, 36 p.). Kita vertus, ši speciali jurisdikcijos taisyklė, atsižvelgiant į tai, kad ja nukrypstama nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje įtvirtinto principo, kad jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, turi būti aiškinama siaurai ir negalima jos aiškinti plačiau nei minėtame reglamente aiškiai numatyti atvejai (2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas Eva-Maria Painer v Standard VerlagsGmbH ir kt., byla Nr. C-145/10, 74 p.). Be to, ši taisyklė neturėtų būti aiškinama siekiant ją taikyti taip, kad ieškovas galėtų pateikti reikalavimą keliems atsakovams vien tam, kad vienam iš jų byla nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme (1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Athanasios Kalfelis v Bankhaus Schröder, Münchmeyer, Hengst and Co. ir kt., byla Nr. 189/87, 8 ir 9 p.; 1998 m. spalio 27 d. sprendimas Réunion Européenne SA and Others v. Spliethoff's Bevrachtingskantoor BV and. The Master of the Vessel „Alblasgracht V002“, byla Nr. C‑51/97, 47 p.; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas Eva-Maria Painer v Standard VerlagsGmbH ir kt., byla Nr. C-145/10, 78 p.). Būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra sąsaja, t. y. ar yra nesuderinamų sprendimų rizika, jeigu šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visas reikiamas bylos aplinkybes (2007 m. spalio 11 d. sprendimas Freeport plc. v. Olle Arnoldsson, byla Nr. C-98/06, 36 p.; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas Eva-Maria Painer v Standard VerlagsGmbH ir kt., byla Nr. C-145/10, 83 p.).
Šiuo atveju ieškovų reikalavimai atsakovui UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ kildinami iš sutartinių santykių, o reikalavimu atsakovui juriniam asmeniui BAUHOF GROUP prašoma jam taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, t. y. kitu tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu, todėl pirmosios instncijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti reiškiamų reikalavimų glaudaus ryšio ir nagrinėjamu atveju taikyti Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto nuostatas.
Nors apeliantai pagrįstai nurodo, kad ieškovai ieškinyje nereiškė actio Pauliano ieškinio ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad actio Pauliano ieškiniai nepatenka į Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto reguliavimo sritį, tačiau šis teismo argumentas nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išsakytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.