- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-20
- Bylos Nr.
- e2A-183-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00324-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Švedijos įmonės ,,Guld Trädgård“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Daikas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Švedijos įmonės ,,Guld Trädgård“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-266-252/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daikas“ ieškinį atsakovei Švedijos įmonei „Guld Trädgård“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 58 119,89 Eur skolos, 616,05 Eur dydžio priskaičiuotų delspinigių, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindžia išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis už atitinkamus laikotarpius ir su atsakove sudarytos 2016 m. birželio 20 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutarties nuostatomis. 2017 m. vasario 27 d. pareiškimu ieškovė atsisakė nuo reikalavimo priteisti 616,05 Eur delspinigių ir 30,98 Eur priskaičiuotų palūkanų pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sąskaitą Nr. DK98. Ieškovė nurodė, kad pagal pasirašytą 2016 m. birželio 20 d. sutartį, ieškovė surasdavo atsakovei statybos darbuotojus ir juos siųsdavo darbui pas atsakovę į Švediją. Už išdirbtas darbuotojų valandas atitinkamais laikotarpiais atsakovė neatsiskaitė su ieškove pagal pateiktas PVM sąskaitas: 2016 m. liepos 28 d. Nr. DK92 – skola 25 524,38 Eur; 2016 m. rugpjūčio 6 d. sąskaitą Nr. DK94 – skola 3 829,84 Eur; pagal 2016 m. rugpjūčio 14 d. sąskaitą Nr. DK95 – skola 2 134,56 Eur; pagal 2016 m. rugpjūčio 13 d. sąskaitą Nr. DK 96 – skola 1 758,96 Eur; pagal 2016 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą Nr. DK99 – skola 1 320,00 Eur; pagal 2016 m. rugsėjo 1 d. sąskaitą Nr. DK101 – skola 25 612,50 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; bylos dalį dėl 616,05 Eur delspinigių ir 30,98 Eur priteisimo nutraukė; priteisė iš Švedijos įmonės „Guld Trädgård“ ieškovės UAB „Daikas“ naudai 54 634,35 Eur skolos už suteiktas paslaugas ir 946,30 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas.Teismas nustatė, kad šalys bendradarbiavimą pradėjo nuo 2014 metų. Abiejų šalių vadovų sutarimu Lietuvoje įsteigta UAB „Daikas“, kurios pagrindinė veikla buvo surasti darbininkus Lietuvoje, juos įdarbinti ieškovės įmonėje ir komandiruoti į Švedijos Karalystę darbui. Atsakovė surasdavo užsakovus ir darbuotojai būdavo siunčiami dirbti atsakovės surastuose objektuose. Atsakovės darbo veikla buvo statybų objektuose. Už atliktus darbus ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras kas savaitę ir atsakovė jas apmokėdavo. Šalys bendraudavo telefoniniais skambučiais ir SMS žinutėmis telefone. Atsakovė taip pat surasdavo ieškovės darbuotojams darbo kitose Švedijos įmonėse, kaip nustatyta byloje, tai įmonės Åkerlund, Blue Octopus, JK Building. Atsakovė taip pat tarpininkaudavo tarp ieškovės ir kitų įmonių. Toms įmonėms ieškovė PVM sąskaitas faktūras išrašydavo tiesiogiai. Už vienos valandos darbą atsakovė buvo įsipareigojusi mokėti 130 Švedijos kronų pagal tuo metu esamą valiutos kursą, kartais ta kaina kisdavo į didesnę pusę. Šalys 2016 m. birželio 20 d. pasirašė atlygintinų paslaugų sutartį. Sutarties objektu nurodytos paslaugos tinkamos kvalifikacijos specialistų siuntimas dirbti pagal atsakovės formuojamas užduotis, už kurias atsakovė įsipareigojo atsiskaityti. Sutartyje atsiskaitymo tvarka nustatyta taikant valandinius įkainius už faktiškai dirbtą laiką, kurį nurodydavo ieškovas. PVM sąskaitos išrašomos kas savaitę. Atsakovė privalo apmokėti sąskaitas per 10 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos, o per 5 dienas informavusi ieškovę apie netinkamas paslaugas (nekokybiški darbai) apmoka tik už tinkamai suteiktas paslaugas. Pašalinus trūkumus sąskaita apmokama visiškai. Negavus raštu pretenzijų dėl netinkamos kokybės darbų laikoma, kad paslaugos suteiktos tinkamai. Paslaugos teikiamos nuo 8 iki 17 val. darbo dienomis. Specialistai siunčiami atsakovei pagal jos pateiktą specialistų sąrašą. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė atsisakė nuo reikalavimų pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK98 dėl 30,98 Eur priteisimo ir atsisakė reikalavimo priteisti 616,05 Eur priskaičiuotų delspinigių. Pažymėjo, kad ieškovei yra žinomos atsisakymo pasekmės. Atsakovės atstovė neprieštaravo dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio, todėl teismas ieškinio dalies atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė.Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ginčas dėl išrašytų 2016 m. liepos 28 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitų faktūrų Nr. DK92 ir DK101 nėra teismingas Panevėžio apygardos teismui, o turi būti sprendžiamas pagal paslaugų teikimo vietą, t. y. Švedijoje (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl išrašytų sąskaitų apmokėjimo kilo jau po sutarties pasirašymo ir PVM sąskaitos faktūros išrašytos jau po sutarties pasirašymo, todėl ginčą sprendė vadovaudamasis šalių sutarties sąlygomis, t. y. Lietuvos Respublikoje ir vadovaujantis CK normomis. Ginčo dėl paslaugų suteikimo iki sutarties pasirašymo nebuvo. PVM sąskaitos faktūros pateiktos apmokėti už suteiktas paslaugas jau po sutarties pasirašymo, todėl neturi reikšmės, kad sąskaitose paslaugų teikimo terminas yra nurodytas ankstesnis nei pasirašyta sutartis. Ginčui kilus po sutarties pasirašymo, teismas konstatavo, kad jo sprendimui taikytinos sutarties sąlygos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju netaikytinas minėtas reglamentas.Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl susitarto šalių bendradarbiavimo ir faktiškai vykusio bendradarbiavimo tiek iki sutarties pasirašymo, tiek ir po jos pasirašymo. Teismas nustatė, kad ginčo esmė ta, kad atsakovė nepripažino, jog laikotarpyje nuo 2016 m. sausio iki 2016 m. gegužės mėn. ieškovė jai teikė darbuotojus, t.y. paslaugas ir kad tie darbuotojai dirbo pas atsakovę tiek valandų, už kurias nėra apmokėta. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė ginčija vėlesnį sąskaitų išrašymą už aptartą laikotarpį kaip išrašytas be pagrindo ir nesant atsakovės sutikimo. Teismas pažymėjo, kad byloje ieškovė nuosekliai teigė, kad būtent atsakovės prašymu, dėl jo įmonėje atliekamų patikrinimų, sąskaitų tuo laikotarpiu neišrašinėjo, nors darbuotojai dirbo ir pagal abipusį susitarimą sąskaitas už tą laikotarpį išrašė toms valandoms, kurios nebuvo padengtos už rodytą mažesnį darbo valandų skaičių. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovė pateikė susirašinėjimą su atsakove, kuris vyko telefoninėmis SMS žinutėmis. Teismas posėdžio metu apžiūrėjo ieškovės vadovo turimą telefoną, iš kurio darytos kopijos susirašinėjimo ir nustatė, kad telefonas priklauso ieškovės vadovui A. V., o matomas vardas Rusla ir tel. Nr. +467-67773362 priklauso atsakovės vadovui R. P.. Tai, teismo vertinimu, patvirtina ir pasirašytoje sutartyje nurodyti atsakovės rekvizitai. Ginčo sprendimui aktualios pateiktos žinutės būtent tuo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. sausio iki 2016 m. birželio. Žinutės yra pridėtos prie ieškovės 2017 m. vasario 24 d. teiktų rašytinių paaiškinimų, kuriuose ieškovė išsamiai nurodė faktines bylos aplinkybes. Teismas, vertindamas žinučių turinį ir šalių teiktus paaiškinimus, nusprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovės siunčiami darbuotojai 2016 m. sausio – balandžio mėnesiais dirbo ne tik kitose įmonėse, bet ir pas atsakovę ir kad atsakovė kontroliuodavo darbuotojų darbo laiką, jų darbo užmokestį tiek savo vykdomuose objektuose, tiek pas kitus tris užsakovus, kuriems sąskaitas išrašinėdavo ieškovė tiesiogiai ir atsakovės nurodymu. Teismas pažymėjo, kad apklausti liudytojais J. J. ir D. K. taip pat patvirtino faktą, jog jie tuo laikotarpiu dirbo pas atsakovę kartu su kitais asmenimis iš Lietuvos (ieškovės), kad jie dirbdami pildydavo tabelius išdirbtų valandų, kuriuos atiduodavo Ruslanui. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kurie patvirtina faktines ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktą susirašinėjimą, kad dirbtų valandų skaičių nurodydavo būtent atsakovė.Teismas iš ieškovės pateiktų apskaitos duomenų apie darbuotojų dirbtą laiką pas atsakovę ir bendrovėse „Åkerlund“, „Blue Octopus“, „JK Building“ per laikotarpį nuo 2016 m. sausio–gegužės mėn. nustatė, kad dirbtas laikas bendrovėse „Åkerlund“, „Blue Octopus“ ir „JK Building“ ieškovės yra apskaitytas ir išrašytos sąskaitos apmokėjimui, kad dalis sąskaitų yra neapmokėta ir sutiko su ieškove, jog išrašytos ir neapmokėtos sąskaitos kitoms trims Švedijos įmonėms neįeina į pareikšto ieškinio sumą. Teismas pažymėjo, kad būtent susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina ieškovės teiginius apie tai, kad atsakovės prašymu nebuvo išrašomos sąskaitos ginčo laikotarpiu, kad buvo valandų skirtumas ir jas reikėjo „išlyginti“ apie ką atsakovės vadovas ir rašė žinutėje. Apie tai, kad atsakovės viena iš įmonių turėjo finansinių sunkumų byloje patvirtino apklausti minėti liudytojai, kurie paaiškino, kad dirbo ir AB „Ruslanas“, kuri bankrutavo. Atsakovė šių aplinkybių nepaneigė ir neteikė jokių paaiškinimų, kad atsakovė turėjo dvi įmones, kurios vertėsi ta pačia veikla ir kad darbuotojai dirbo tiek įmonėje „Guld Trädgård“, tiek AB „Ruslanas“. Teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigta aplinkybė, jog AB „Ruslanas“ yra bankrutavusi ir ieškovė yra pareiškusi finansinius reikalavimus bankroto byloje ir kad į ieškinio sumą neįeina pareikštų finansinių reikalavimų suma. Šalių bendradarbiavimą, teismo vertinimu, patvirtina ir sudaryta tarp šalių 2016 m. birželio 20 d. sutartis, kurios sąlygos yra tapačios, kokias bendradarbiavimo aplinkybes nurodė ieškovė tiek ieškinyje, tiek savo paaiškinimuose ir kurias iš esmės pripažino atsakovė, teigdama, jog bendradarbiavimas vyko dviem modeliais, t. y. kad darbuotojai dirbo pas atsakovę ir kad atsakovė tarpininkaudavo ieškovei surasti darbo pas kitus užsakoves. Teismas atmetė atsakovės, kaip nepagrįstus bylos įrodymais, argumentus, kad ieškovei nenurodžius, kokiuose objektuose dirbo ieškovės darbuotojai, kad atsakovė ieškovei tik tarpininkaudavo darbo santykiuose su kitomis Švedijos įmonėmis ir todėl neneša atsakomybės už neatsiskaitymą, atsakovė neatsako už tas valandas, kurias neaišku, kur dirbo ieškovės darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad valandos kurias dirbo ieškovės darbuotojai kitose įmonėse nėra įskaitytos į pas atsakovę dirbtas valandas ir kad būtent SMS žinutės patvirtina tą faktą, jog atsakovė vadovavo ieškovės darbuotojams, kai jie buvo komandiruoti į Švediją, ir ji spręsdavo, kur ir koks darbuotojas dirbs, bei nurodydavo, kiek valandų kokiai įmonei išrašyti sąskaitą. Būtent atsakovė vedė derybas su „Åkerlund“ vadovu, ji informuodavo ieškovę apie darbuotojų padarytą darbo broką, ji nurodydavo, kokios srities specialistų būtina atsiųsti ir pan. Teismas pažymėjo, kad jam nekelia abejonių ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jai nebuvo žinoma, kur ir pas ką dirba jos siųsti žmonės, nes viską Švedijoje tvarkė atsakovė. Teismo vertinimu, atsakovės nurodyti argumentai apie tai, kad ieškovės darbuotojai nuo 2016 m. sausio iki 2016 m. gegužės nedirbo pas atsakovę, abejotini.Teismas atsakovės elgesį atsisakyti priimti PVM sąskaitas faktūras Nr. DK92 ir Nr. DK101 už darbuotojų išdirbtas valandas ir už jas apmokėti laikė netinkamu, jį vertino kaip vienašališką atsisakymą įvykdyti prievolę – siekimą išvengti atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Teismas konstatavo, kad atsakovė nesilaikė sutarties tinkamo ir sąžiningo vykdymo, bendradarbiavimo principų. Teismas atmetė, kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad nepakanka vien PVM sąskaitų išrašymo, jog būtų galima konstatuoti paslaugų suteikimą ar išdirbtų valandų skaičių. Teismas pažymėjo, kad tokia bendradarbiavimo šalių praktika vyko visą laiką, ji vyko ir toliau jau pasirašius 2016 m. birželio 20 d. sutartį, kurios sąlygos taip pat numatė, jog būtent atsakovės nurodymu ieškovė siųsdavo darbuotojus į Švediją ir būtent atsakovės nurodymu siųsdavo atitinkamą kvalifikaciją turimus darbuotojus. Kad darbuotojų išdirbtas darbo laikas buvo apskaitomas pagal ieškovės vedamus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, teismo vertinimu, patvirtina ieškovės teiginiai ir sutartyje numatyta sąlyga, jog darbo laikas apskaitomas nuo 8 iki 17 valandos. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog tarp šalių vykęs bendradarbiavimas buvo vykdomas surašant kokius nors kitus dokumentus apie dirbtas darbuotojų valandas, jų buvimą laiką, jų darbą tam tikruose statybos objektuose ir kt. Visą laiką bendradarbiavimas vyko susirašinėjant SMS žinutėmis ir išrašant sąskaitas apmokėjimui. Teismas nustatė, kad ieškovė nurodė, jog išdirbtų pas atsakovę ir neapmokėtų valandų skaičius yra 3750 valandų. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovė už 2016 m. vasario mėnesį be pagrindo užaukštino vieną valandą, nes matematiškai iš viso dirbtų valandų 3201 atėmus 2732 valandas dirbtas įmonėje „Åkerlund“, neapmokėtų valandų kiekis yra 469 valandos, todėl viena valanda sumažino priteistiną suma pagal sąskaitą Nr. DK92 ir pagal šią sąskaita priteisė 25 510,76 Eur. Teismas priteisė visą sąskaitoje Nr. DK101 nurodytą 25 612,50 Eur sumą.Teismas nustatė, kad ieškovė nurodė, kad PVM sąskaitos Nr. DK94 ir DK96 nėra apmokėtos, nes atsakovės nurodytas mokėjimas yra užskaitytas už ankstesnes sąskaitas, kurios atsakovės nebuvo apmokėtos laiku. Atsakovė nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. apmokėjo ieškovei sąskaitą Nr. DK94 pervesdama 3829,84 Eur, taip pat nurodė, kad ginčo dėl sąskaitos Nr. DK96 taip pat nėra, nes ji apmokėta, tačiau įrodymų nepateikė. Teismas nustatė, kad atsakovė pateikė 2016 m. rugsėjo 6 d. 3829,84 Eur mokėjimo pavedimą nurodydama, kad tai yra mokėjimas pagal PVM sąskaitą Nr. DK94. Ieškovė teigė, kad gavusi šį pavedimą jo dalimi dengė neapmokėtą sąskaitą Nr. DK93, kuri pagal ieškovės pateiktus buhalterinius duomenis (priedas Nr. 54) nebuvo visiškai apmokėta, todėl sąskaitos Nr. DK94 liko neapmokėta 1738,51 Eur, kadangi ji buvo išrašyta 3829,84 Eur. Buhalterinėje apskaitoje sąskaita Nr. DK96 neapmokėta ir atsakovė nurodė, kad ji su ja sutinka. Dėl to teismas rėmėsi ieškovės pateiktais buhalteriniais duomenimis duomenimis ir konstatavo, kad atsakovė nevisiškai atsiskaitė pagal sąskaitą Nr. DK94 ir sutiko apmokėti sąskaitą Nr. DK96. Teismo vertinimu, netikėti ieškovės pateiktais buhalteriniais duomenimis nėra pagrindo ir ieškovei suteikta teisė gautą apmokėjimą užskaityti už ankstesnes suteiktas paslaugas, kurios neapmokėtos. Dėl to teismas šią ieškinio dalį tenkino visiškai.Teismas nustatė, kad ieškovė taip pat pateikė atsakovei apmokėti sąskaitą Nr. DK95, kurioje nurodyta, kad 2 134,56 Eur yra kompensacija priteista iš ieškovės pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą darbuotojui B. N. Atsakovė pateikė SMS žinutę prie atsiliepimo, kurioje ieškovės vadovas nurodo, kad sąskaita Nr. DK95 išrašyta už priteistą kompensaciją darbuotojui ir dar priskaičiuoti mokesčiai, kuriuos turės sumokėti ieškovė. Iš pateikto darbo ginčų komisijos sprendimo matyti, kad iš ieškovės viso buvo nuspręsta išieškoti 1 607,36 Eur B. N. neatskaičius mokesčių. Todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad išmokama suma buvo mažesnė mokesčių sąskaita. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl šios sąskaitos, nepateikė įrodymų, kad ji šią sumą būtų sumokėjusi buvusiam darbuotojui ir, teismo vertinimu, neaišku, kokio dydžio mokesčiai buvo priskaičiuoti nuo priteistos sumos. Tuo labiau, kad ieškovė nurodė, jog ji neturi jokio įsiskolinimo darbuotojams, todėl teismui neaišku, kaip galėjo kilti darbo ginčas 2016 m. rugpjūčio mėnesį, kai pačios ieškovės teigimu, atsakovė su ja už dirbtas darbuotojų valandas tą laikotarpį atsiskaitinėjo. Nors ieškovė pateikė kaip įrodymą sąskaitą Nr. DK91, kuri buvo išrašyta kaip kompensacija darbuotojui kažkokioje byloje, tačiau iš pridėto pavedimo teismas nustatė, kad tą sąskaitą apmokėjo trečiasis asmuo, kuris šioje byloje visiškai neminimas ir ieškovės nenurodomas, kaip asmuo įgalintas atsakovės atsiskaitinėti. Dėl to teismas ieškinį dėl sąskaitos Nr. DK95 apmokėjimo atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad ieškovė taip pat išrašė ir pateikė apmokėti sąskaitą Nr. DK99 už automobilio nuomą nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. už 1320 Eur. Teismas pažymėjo, kad pateikti ieškovės įrodymai apie apmokėjimą už automobilio nuomą nėra susiję su atsakove. Dėl to teismas reikalavimą apmokėti už automobilio nuomą atmetė.Atsakovei neįvykdžius savo prievolės pagal pateiktas sąskaitas, teismas laikė, kad ji pavėlavo įvykdyti jai priklausančią piniginę prievolę ir, atsižvelgdamas į 2003 m. gruodžio 9 d. Nr. IX-1873 Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, tenkino prašymą priteisti 8 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas proporcingai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Švedijos įmonė ,,Guld Trädgård“ prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip: „ieškovės UAB „Daikas“ ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti ieškovei UAB „Daikas“ iš Švedijos įmonės atsakovės „Guld Trädgård“ 1 758,96 Eur skolą ir 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat 48,42 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti atsakovei Švedijos įmonei „Guld Trädgård“ iš ieškovės UAB „Daikas“ 2 965,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ieškovės UAB „Daikas“ ieškinį atsakovei Švedijos įmonei „Guld Trädgård“ pagal reikalavimus, kildinamus iš 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK101, palikti nenagrinėtą arba atmesti; ieškovės UAB „Daikas“ ieškinį atsakovei Švedijos įmonei „Guld Trädgård“ pagal reikalavimus, kildinamus iš 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK 94, atmesti“; kitą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti atsakovei Švedijos įmonei „Guld Trädgård“ iš ieškovės UAB „Daikas“ visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pagal pateiktus dokumentus; priimti į bylą atsakovės Švedijos įmonės „Guld Trädgård“ kartu su apeliaciniu skundu naujai pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimus atsakovei pagal 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK101. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą, bylos teismingumo pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl sprendimo dalis dėl ieškovės reikalavimų pagal 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK101, buvo priimta pažeidus teismingumo taisykles. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jurisdikcijos spręsti ieškovės reikalavimus atsakovei, kildinamus iš 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK101, sprendimo dalis, kurioje buvo iš esmės visiškai patenkinti ieškovės reikalavimai pagal nurodytas sąskaitas faktūras, naikintina, o ši ieškinio dalis paliktina nenagrinėta.Net jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad ginčas nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimus, kildinamus iš 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitų faktūrų Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK101 neapmokėjimo, nepagrįstai tenkino. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas, kad 2016 m. sausio–balandžio mėn. ieškovė teikė paslaugas atsakovei.Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dalis mokėjimo pagal 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK94 buvo įskaityta kaip apmokėjimas už neva nepilnai apmokėtą 2016 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK93 neatitinka tikrovės, nes nurodytą sąskaitą atsakovė buvo apmokėjusi. Ieškovės pateiktoje buhalterinių duomenų suvestinėje matyti, kad 2016 m. liepos 30 d. Ieškovė 4 348,16 Eur sumai išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK93. Suvestinėje taip pat matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė atliko ieškovei 700 Eur pavedimą, o 2016 m. rugpjūčio 23 d. – likusią 3 648,16 Eur sumą, po ko 2016 m. liepos 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DK93 buvo pilnai apmokėta, todėl jokia atsakovės pavedimo pagal 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK94 dalis negalėjo būti įskaityta kaip mokėjimas už minėtą ankstesnę PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK93. Aplinkybę, kad už 2016 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK93 atsakovė buvo visiškai atsiskaičiusi papildomai patvirtina pateikiami atsakovės banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, jog 2016 m. rugpjūčio 9 d. atsakovės pavedimas 700 Eur sumai, o 2016 m. rugpjūčio 23 d. - 3 648,16 Eur sumai, buvo skirti apmokėti 2016 m. liepos 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK93.Atsakovei atlikus pavedimą, kuriame nurodyta, jog apmokama 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DK94, ieškovė neturėjo jokios teisės atlikto pavedimo įskaityti už jokias kitas atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. atsakovė bankiniu pavedimu visiškai apmokėjo 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK94 pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 1 738,51 Eur suma, kaip neapmokėtas likutis pagal minėtą sąskaitą faktūrą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl ši sprendimo dalis naikintina, ieškovės reikalavimą dėl nurodytos sumos priteisimo atmetant kaip nepagrįstą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Daikas“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Šioje byloje teismingumas buvo patikrintas du kartus – pirmą kartą teismui priimant ieškinį, ir antrą kartą pagal atsakovės prašymą, kurį išnagrinėjęs teismas sprendė, jog byla yra teisminga Lietuvos teismams, o konkrečiai – Panevėžio apygardos teismui. Šios nutarties atsakovė atskiruoju skundu neskundė, apskundimo termino pratęsti ar atnaujinti neprašė. Tačiau apeliantė apeliacinės instancijos teisme dar kartą, t. y. trečią, prašo spręsti teismingumo klausimą. Toks procesinis elgesys nėra tinkamas. Laikytina, jog apeliantė savo teise apskųsti nutartį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl teismingumo nutraukti atitinkamą bylos dalį, nepasinaudojo, todėl reikšti skundą atitinkamu klausimu, neturėtų būti leidžiama. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, teisingai vertino, kad ieškovės pateikti duomenys iš apskaitos duomenų apie darbuotojų dirbtą laiką pas atsakovę ir bendrovėse „Åkerlund“, „Blue Octopus“, „JK Building“ per laikotarpį nuo 2016 m. sausio–balandžio mėnesius patvirtina faktą, kad dirbtas laikas bendrovėse „Åkerlund“, „Blue Octopus“ ir „JK Building“ ieškovės yra apskaitytas ir išrašytos sąskaitos apmokėjimui, kad dalis sąskaitų yra neapmokėta ir sutiktina su ieškove, jog išrašytos ir neapmokėtos sąskaitos kitoms trims Švedijos įmonėms neįeina į pareikšto ieškinio sumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi visais byloje esančiais duomenimis, ne tik šalių paaiškinimais, bet ir liudytojų parodymais, ieškovės pateiktais rašytiniais paaiškinimais, SMS žinutėmis, rašytiniais įrodymais. Atsakovė byloje pasirinko pasyvią poziciją, neteikė rašytinių įrodymų, kurie galėtų paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes. Kadangi byloje buvo nustatyta, o atsakovė ir neneigė, jog visus objektus rasdavo, su Švedijos įmonėmis bendraudavo (kaip mokantis švedų ir anglų kalbas) atsakovės vadovas, jis organizuodavo darbus, skirstydavo darbuotojus, juos apgyvendindavo, suteikdavo darbo aprangą, avalynę, įrankius, akivaizdu, jog būtent atsakovė galėjo turėti papildomų dokumentų ar kitų duomenų, kurie galėjo paneigti byloje ieškovės pateiktus duomenis, tačiau jų nepateikė. Atsakovė tik gavusi nepalankų teismo sprendimą pradėjo ieškoti dokumentų, kuriuos nepagrįstai bando pateikti tik apeliacinėje instancijoje, o ieškovė, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, savo parodymus ir paaiškinimus grindė visais turimais rašytinais įrodymais: sąskaitomis, sąskaitų istorijų išklotinėmis, darbo sutartimis, įsakymais dėl komandiruočių, liudytojų paaiškinimais, SMS žinutėmis, todėl visi papildomai pateikti duomenys patvirtino ieškovės paaiškinimus. Byloje nebuvo jokių kitų duomenų, kurie juos paneigė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos teismingumo
Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Daikas“ (paslaugos teikėja) pareiškė ieškinį Švedijos įmonei „Guld Trädgård“ (paslaugų gavėjai) dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys sutartimi susitarė, kad šalių ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose, sprendė, kad ginčas nagrinėtinas Lietuvos Respublikos, o ne Švedijos Karalystės, teismuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad visa byla dėl skolos priteisimo priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai (CPK 787 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju ieškovė yra Lietuvos Respublikoje registruota įmonė, atsakovė yra Švedijos Karalystėje registruota įmonė. Taigi šios įmonės yra registruotos Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl teismingumui nustatyti turi būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos (ES) 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (šio reglamento preambulės 5, 6, 10 punktai). Europos Parlamento ir Tarybos (ES) 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnyje įtvirtinta specialioji jurisdikcija, kada teismų jurisdikcija gali būti nustatyta kitaip negu numato 4 straipsnio 1 dalis. Be to, Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims raštu susitarti, kad jų ginčą nagrinėtų konkrečios valstybės narės teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nustatęs, jog ieškinys reiškiamas įmonei, kuri yra įregistruota užsienyje, ex officio patikrina, ar yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikoje esančiame teisme ieškovė pareiškė ieškinį atsakovei, įregistruotai Švedijos Karalystėje, dėl skolos už paslaugas, suteiktas iki rašytinės sutarties, kurioje šalys susitarė dėl ginčo nagrinėjimo konkrečios valstybės narės (Lietuvos Respublikos) teisme, sudarymo, taip pat ir po šios sutarties sudarymo. Kaip minėta, Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos aptaria situacijas, kai šalys susitaria dėl teismingumo, taip pat ir tas situacijas, kai tokio susitarimo nėra. Taigi atsižvelgiant į teisinį reguliavimą nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos taikytinos sprendžiant šalių ginčą tiek esant šalių susitarimui dėl jurisdikcijos, tiek ir nesant. Tačiau konkrečios Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos taikymas priklauso nuo šalių susitarimo dėl jurisdikcijos momento. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, laikytina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant šalių ginčą netaikytinos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas tam tikrais šiame straipsnyje nurodytais atvejais. Sprendžiant nagrinėjamos bylos jurisdikcijos klausimą teisinę reikšmę turi šio straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, kad ieškinys bylose, kylančiose iš sutarčių, gali būti paduodamas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose bei 1 dalies b punkto nuostata, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Taip pat teisinę reikšmę turi ir Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims raštu susitarti, kad jų ginčą nagrinėtų konkrečios valstybės narės teismas.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2016 m. birželio 20 d. atlygintinų paslaugų sutarties 10.4 punktu susitarė, kad bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš šios sutarties ar susiję su ja, jos pažeidimu, nutraukimu, galutinai sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose pagal vykdytojo (ieškovės – teisėjų kolegijos past.) buveinės vietą, taikant Lietuvos Respublikos teisę (t. 1, b. l. 66-69). 2016 m. liepos 28 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DK92 ir DK101 išrašytos už paslaugas, suteiktas iki minėtos sutarties sudarymo. Kilo šalių ginčas dėl jurisdikcijos, t.y. kurios šalies (Švedijos ar Lietuvos) teisme turi būti nagrinėjamas ginčas dėl paslaugų, suteiktų iki šalių susitarimo dėl jurisdikcijos, tačiau kurių apmokėjimo ieškovė pareikalavo jau po šio susitarimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas dėl išrašytų sąskaitų apmokėjimo kilo jau po sutarties pasirašymo ir PVM sąskaitos faktūros išrašytos jau po sutarties pasirašymo, todėl ginčą sprendė vadovaudamasis šalių sutarties sąlygomis, t. y. Lietuvos Respublikoje ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, neturi reikšmės, kad sąskaitose paslaugų teikimo terminas yra nurodytas ankstesnis nei pasirašyta sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisinę reikšmę turi paslaugų suteikimo laikas ir šalių susitarimas, kad Lietuvos Respublikos teismuose sprendžiami tik ginčai, kylantys iš 2016 m. birželio 20 d. atlygintinų paslaugų sutarties. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės nurodytų paslaugų teikimo atsakovei metu, t. y. 2016 m. sausio–balandžio mėn., už kurių suteikimą ieškovė prašo apmokėti PVM sąskaitas faktūras Nr. DK92 ir DK101, šalys nebuvo sudariusios jokios rašytinės sutarties dėl paslaugų teikimo, taip pat šalys nebuvo sudariusios ir rašytinio susitarimo dėl ginčo, susijusio su nurodytu laikotarpiu teiktomis paslaugomis, jurisdikcijos. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog tokio rašytinio susitarimo nebuvo iki 2016 m. birželio 20 d. sutarties sudarymo, neneigia ir ieškovė. Taigi rašytinis susitarimas dėl paslaugų teikimo ir jurisdikcijos buvo sudarytas tik 2016 m. birželio 20 d., kai buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis Nr. 2016-01. Šioje sutartyje buvo detalizuota tvarka, pagal kurią bus teikiamos paslaugos, šalių atsiskaitymo ir kitos sutarties vykdymui svarbios sąlygos, be kita ko, šalims susitariant dėl ginčų, kilusių iš sutarties, jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams. Pažymėtina, kad sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog sutartyje numatytos paslaugos pradedamos teikti 2016 m. birželio 20 d. Ši aplinkybė bei sutarties sudarymo data leidžia daryti išvadą, kad visos sutarties nuostatos, įskaitant 10.4 punkto nuostatą dėl ginčų jurisdikcijos, turėjo būti taikomos paslaugoms, kurios teikiamos po sutarties sudarymo. Pačios ieškovės teigimu, jos išrašytos 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DK101 buvo dėl paslaugų, teiktų atsakovei 2016 m. sausio–balandžio mėn. Dėl 2016 m. sausio–balandžio mėn. suteiktų paslaugų tarp šalių nebuvus pasirašyto jokio rašytinio susitarimo dėl ginčo teismingumo, ir esant sutarties 1.2 punkto nuostatai, pagal kurią sutartis taikoma paslaugoms, teikiamoms po 2016 m. birželio 20 d., pirmosios instancijos teismo sprendime išreikšta pozicija, kad aplinkybė, kad sąskaitose nurodytas paslaugų teikimo terminas yra ankstesnis nei pasirašyta sutartis, neturi reikšmės, laikytina nepagrįsta. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja ne tik sutarties 1.2 punkto nuostatai, bet ir teisėtų lūkesčių principui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2016 m. sausio–balandžio mėn. nei ieškovė, teikdama paslaugas atsakovei, nei atsakovė – šias paslaugas priimdama, dar nežinojo ir negalėjo tikėtis, kad ginčai dėl šiuo laikotarpiu suteiktų paslaugų bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose, nes toks rašytinis susitarimas buvo sudarytas tik 2016 m. birželio 20 d. Juo labiau, kad pačioje sutartyje nėra jokių nuostatų, nurodančių sutarties taikymą iki sutarties sudarymo suteiktoms paslaugoms ar nuostatų, nurodančių, jog sutartis pakeičia bet kokius ankstesnius šalių susitarimus, taip pat nėra patikimų įrodymų, kad šalys dėl jurisdikcijos iki 2016 m. birželio 20 d. paslaugų sutarties sudarymo būtų susitarusios žodžiu. Be to, susitarimas dėl jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 punktą turi būti įtvirtintas raštu. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą priteisti skolą, kilusią dėl paslaugų suteikimo iki šalių susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo, grįsti minėtu susitarimu neturėjo teisėto pagrindo.Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovės buveinė yra Švedijos Karalystėje. Ginčo laikotarpiu, t. y. 2016 m. sausio–balandžio mėn., ieškovė atsakovei paslaugas taip pat teikė minėtoje šalyje. Aplinkybę, kad ieškovė veiklą vykdė tik Švedijos Karalystėje, t. y. paslaugas teikė tik šioje valstybėje, ieškovė patvirtino ir 2017 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio metu (2017 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 09.32 iki 11.08 val., garso įrašas nuo 45 min. 50 sek. iki 46 min. 02 sek.). Taigi 2016 m. sausio–balandžio mėn. ieškovė paslaugas teikė atsakovei Švedijos Karalystėje, kurioje atsakovė yra registruota ir kurioje faktiškai dirbo ieškovės komandiruoti darbuotojai. Dėl to ginčo atveju jurisdikcija turėjo būti nustatoma pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, t. y. pagal atsakovės nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą ir pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą specialiąją taisyklę, numatančią jurisdikciją prievolės vykdymo vietos teismuose. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai atsakovei pagal 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK101 kilo iš 2016 m. sausio–balandžio mėn. laikotarpiu teiktų paslaugų, kai sutartis, numatanti ginčo teismingumą Lietuvos Respublikos teismuose, dar negaliojo, atsakovė yra Švedijos Karalystėje registruotas ir joje veiklą vykdantis juridinis asmuo, paslaugos buvo teikiamos Švedijos Karalystėje, konstatuotina, kad savo reikalavimą atsakovei pagal 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK101 ieškovė turėjo pareikšti ne Lietuvos Respublikos, o Švedijos Karalystės teismuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kaip Lietuvos Respublikoje esantis teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti nurodytą ieškovės reikalavimą.Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinio reguliavimo dėl jurisdikcijos nepakeičia ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad pirmosios instancijos teismas teismingumo klausimą sprendė du kartus: pirmą kartą teismui priimant ieškinį ir antrą kartą pagal atsakovės prašymą.. Nagrinėjamu atveju sprendimo dalis, kuria priteista skola, kildinama iš paslaugų suteikimo iki susitarimo dėl jurisdikcijos, todėl ši sprendimo dalis turi būti panaikinta paliekant atitinkamą ieškinio dalį nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis).Atsižvelgdama į tai, kad šalių ginčas dėl 2016 m. sausio–balandžio mėn. paslaugų teikimo, jų apmokėjimo nėra teismingas Lietuvos respublikos teismams, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tenkindamas ieškovės reikalavimą iš atsakovės priteisti skolą už minėtu laikotarpiu suteiktas paslaugas pagal 2016 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK92 ir 2016 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK101, taip pat pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Kaip minėta, ši ieškinio dalis nenagrinėtina, nes neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.)Apeliantė prašo pridėti papildomus įrodymus: 2016 m. kovo 29 d. pretenziją; 2016 m. liepos 7 d. pretenziją; 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Daikas“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK73; 2016 m. gegužės 2 d. UAB „Daikas“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK75; 2016 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo pavedimą; 2016 m. rugpjūčio 22 d. mokėjimo pavedimą.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantės dalis pateiktų įrodymų, t. y. 2016 m. kovo 29 d. pretenzija; 2016 m. liepos 7 d. pretenzija; 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Daikas“ PVM sąskaita faktūra Nr. DK73; 2016 m. gegužės 2 d. UAB „Daikas“ PVM sąskaita faktūra Nr. DK75, yra susiję su skolos už paslaugų teikimą 2016 m. sausio–balandžio mėn., kurioms išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. DK92 ir Nr. DK101 (ne)pagrįstumu, atsisako juos priimti, nes šio laikotarpio skolos pagrįstumo klausimas byloje nenagrinėjamas (žr. nutarties 34 punktą). Likusią dalį pateiktų įrodymų, t. y. 2016 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo pavedimą, 2016 m. rugpjūčio 22 d. mokėjimo pavedimą, teisėjų kolegija priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nes jais apeliantė grindžia skolos dalies nebuvimą po 2016 m. birželio 20 d. paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad pastarieji įrodymai yra susiję su teismo padarytų išvadų pagrįstumo vertinimu, ieškovė yra susipažinusi su šiais įrodymais ir dėl jų pasisakė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl konstatuotina, kad ieškovės teisė į sąžiningą ir teisingą teismo procesą, nėra pažeista.
Dėl įmokų paskirstymo kelioms skoloms dengti eiliškumo
CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojama, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta skolininko teisė pareikšti, kurią skolą jis grąžina, suponuoja, kad pareiškimas gali būti ir vienašalis skolininko valinis veiksmas, todėl susitarimas dėl įmokų paskirstymo nėra būtinas. Skolininko pareiškimo, kurią iš skolų mokėdamas įmoką jis grąžina kreditoriui, pakanka įmokai įskaityti į skolininko nurodomą skolą. Įstatymas taip pat nenustato jokių formos reikalavimų dėl šio skolininko valios pareiškimo, tačiau akivaizdu, kad jis turi būti toks, kad vėliau, kilus ginčui, skolininkas galėtų įrodyti, kad kreditorius apie pareiškimą buvo tinkamai ir laiku informuotas. Kilus ginčui teismas, ištyręs įrodymus, vertina, ar prieš sumokėdamas įmoką ar ją mokėdamas skolininkas pareiškė kreditoriui, kurią skolą jis grąžina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-969/2017).Pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi ieškovei iš atsakovės priteisė 1 738,51 Eur sumą, kuri, teismo vertinimu, liko neapmokėta pagal 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK94. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei 1 738,51 Eur sumą. Atsakovės teigimu, visą šioje sąskaitoje nurodytą 3829,84 Eur sumą atsakovė sumokėjo. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas dalį mokėjimo pagal 2016 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK94 įskaitė kaip apmokėjimą už nevisiškai apmokėtą 2016 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DK93. Apeliantės teigimu, ir šią sąskaitą ji buvo apmokėjusi.Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2016 m. liepos 30 d. išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. DK93 už 4 348,16 Eur (t. 1., b. l. 29). Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 9 d. ieškovei atliko 700 Eur pavedimą, o 2016 m. rugpjūčio 23 d. – 3 648,16 Eur. Mokėjimo pavedimų paskirtyje nurodyta, kad šios sumos skirtos apmokėti sąskaitą Nr. DK93 (t. 4, b. l. 137-141). Taigi PVM sąskaita faktūra Nr. DK93 buvo apmokėta. Taip pat iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovė už 2016 m. rugpjūčio 1–6 d. atsakovei suteiktas paslaugas išrašė sąskaitą faktūrą Nr. DK94 už 3 829,84 Eur (t. 1, b. l. 16). Ši sąskaita buvo apmokėta 2016 m. rugsėjo 6 d. pavedimu, kurio paskirtyje nurodyta, kad apmokama sąskaita Nr. DK94 (t. 1, b. l. 104-105). Taigi iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė su ieškove už suteiktas paslaugas pagal minėtas sąskaitas faktūras atsiskaitė.Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei, atlikusiai pavedimus, kuriuose aiškiai nurodyta, kokios sąskaitos apmokamos, ieškovė nepagrįstai atliko įskaitymus į kitus pavedimus (CK 6.55 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad įskaičius šį apmokėjimą į kitas sąskaitas, pažeidžiama jos teisė apmokėti paslaugas, kurių ji neginčija. Nagrinėjamu atveju atsakovė aiškiai pareiškė ieškovei, kurią skolą ji grąžina, sąskaitą apmokėjo, todėl pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo pavedimo dalis buvo skirta apmokėti sąskaitą faktūrą Nr. DK93, nepagrįstai priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 1 738,51 Eur sumą už paslaugas, kurioms apmokėti išrašyta sąskaita faktūra Nr. DK94.
Dėl procesinės bylos baigties
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias tarptautinį civilinį procesą, netinkamai taikė materialios teisės normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymo eiliškumą. Teisėjų kolegija tenkina apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš Švedijos įmonės „Guld Trädgård“ ieškovės UAB „Daikas“ naudai priteista 54 634,35 Eur skola už suteiktas paslaugas ir 946,30 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas keičia. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl sąskaitų faktūrų Nr. DK92 ir DK101 apmokėjimo nėra priskirtinas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, į tai, kad atsakovė apmokėjo ieškovės pateiktą sąskaitą faktūrą Nr. DK94, iš teismo priteistos sumos atimtina 51 136,88 Eur (sąskaitos faktūros Nr. DK92 ir DK101) bei 1 738,51 Eur (sąskaita faktūra Nr. DK94) suma. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio dalį dėl 1 758,96 Eur skolos, 8 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Taip pat teisėjų kolegija palieka nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria bylos dalis nutraukta. Taigi paliktinos nepakeistos sprendimo dalys, kurių atsakovė apeliaciniu skundu neskundžia, o šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, perskirstytinos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo
CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Dalį bylos nutraukus, dalį ieškinio palikus nenagrinėtą bei dalį ieškinio patenkinus, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį ir 94 straipsnio 1 dalį. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018).Ieškovė pateikė įrodymus, kad ji patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1098 Eur žyminio mokesčio; 500 Eur advokato pagalbos išlaidų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ji patyrė 3057,70 Eur išlaidų už suteiktas advokato paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į procesinę bylos baigtį, atitinkamai sprendžia žyminio mokesčio už ieškinį grąžinimo ir šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo, klausimus. Atsisakius nuo ieškinio dalies ir ieškinio dalį palikus nenagrinėtą, grąžintina ieškovės sumokėto žyminio mokesčio dalis už ieškinį, t. y. 1 054,08 Eur (CPK 87 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 87 str. 3 d.).Atsižvelgus į procesinę bylos baigtį, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 3 proc. likusių ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 16,32 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į procesinę bylos baigtį, į tai, kad atsakovės atstovė turėjo vertimo išlaidų, taip pat į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio 8.2, 8.16, 8.19 punktus, atsakovės naudai iš ieškovės priteisia 2 402,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 2 386,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 94 str. 1 d., 93 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, spręstinas klausimas dėl jos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, o ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.). Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 1 010 Eur žyminio mokesčio, taip pat 2 054,10 Eur išlaidų už suteiktas advokato paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas, į patirtų išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą apmokėti dydį, į tai, kad apeliantės atstovė turėjo vertimo išlaidų, taip pat į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio 8.10 punktą iš ieškovės apeliantės naudai priteisia 2 494,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Švedijos įmonės ,,Guld Trädgård“ (j. a. k. 760810-4456) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daikas“ (j. a. k. 303489485) naudai 1 758,96 Eur (tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 96 ct) skolos už suteiktas paslaugas ir 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (1 758,96 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daikas“ (j. a. k. 303489485) atsakovės Švedijos įmonės ,,Guld Trädgård“ (j. a. k. 760810-4456) naudai 2 386,43 Eur (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Bylos dalį dėl 616,05 Eur delspinigių ir 30,98 Eur skolos priteisimo nutraukti.
Ieškinio dalį dėl 51 136,88 Eur skolos priteisimo palikti nenagrinėtą.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Daikas“ (j. a. k. 303489485) 1 054,08 Eur (tūkstančio penkiasdešimt keturių eurų 8 ct) žyminio mokesčio dalį. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos“.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daikas“ (j. a. k. 303489485) apeliantės Švedijos įmonės ,,Guld Trädgård“ (j. a. k. 760810-4456) naudai 2 494,26 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt keturis eurus 26 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.