Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio,

nukentėjusiojo V. P. (buvusi pavardė R.) atstovui globėjui E. A., įgaliotajai atstovei advokatei Eligijai Norkienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. (buvusi pavardė R.) įstatyminio atstovo – globėjo E. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu 2 metams, įpareigojant 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos lankyti psichologo konsultacijas; per 1 metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba netekus darbo būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

- pagal BK 158 straipsnį – laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba netekus darbo būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos lankyti psichologo konsultacijas; per 1 metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba netekus darbo būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nuspręsta nukentėjusiojo V. P. (R) atstovo pagal įstatymą (duomenys neskelbtini)įgaliotos atstovės civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti iš J. P. 5 000 Eur nukentėjusiajam V. R. neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuspręsta išieškoti iš J. P. valstybei 315,94 Eur proceso išlaidų už nukentėjusiajam V. P. (R.) suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Apeliaciniame skunde mažamečio nukentėjusiojo įstatyminis atstovas globėjas E. A. ginčija BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, kuris, jo manymu, lėmė nepagrįstai per švelnios bausmės, neatitinkančios BK 41 straipsnio paskirties, paskyrimą nuteistajai. Esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tuo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai J. P. gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino nuoširdžiu, todėl individualizuodamas bausmę, nepagrįstai sureikšmino šią aplinkybę, tačiau nevertinta, kad mažamečio nukentėjusiojo sveikatos būklė prastėja, renkami dokumentai jo neįgalumui nustatyti, o pati nuteistoji nepakankamai rūpinasi vaiku ir nesupranta jo sveikatos būklės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas aiškiai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė nepagrįstai per švelnią bausmę.

9. Nuteistosios padaryto atskiro nusikaltimo, t. y. numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, sankcija nustato vienintelę bausmės rūšį laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Ši nusikalstama veika priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis). Byloje nekyla abejonių, kad J. P. savo naujagimiui padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas yra labai pavojinga nusikalstama veika, tačiau teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad konkrečiu atveju bausmės paskirtis bus įgyvendinta neizoliavus jos nuo visuomenės. Apelianto argumentai dėl nuteistajai realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo tikslingumo šioje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pernelyg formalūs ir visiškai neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių visumos.

10. BK 41 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

11. Aukštesnės instancijos teismas pritaria skundo argumentams, kad bausmė turi būti teisinga, tačiau bausmės teisingumo kaip vieno pamatinių baudžiamosios teisės principų esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, todėl bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kita vertus, bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, tačiau, tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.

12. Be to, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, kasacinėje praktikoje aiškinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo aspektus pabrėžiama, kad šiame baudžiamajame įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta ir tai, jog BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-382/2012, Nr. 2K-348/2013).

13. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis ir spręsdamas dėl nuteistajai J. P. skirtinų bausmių, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, jos asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šios instancijos teismas, įvertinęs bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose pavojingumas ir ypač nedidelis nuteistosios asmenybės pavojingumas neturi lemti griežčiausios bausmės taikymo.

14. Skundžiamu nuosprendžiu J. P. yra pripažinta kalta palikusi savo, negalintį savimi pasirūpinti naujagimį be būtinos priežiūros, norėdama juo atsikratyti, ir taip tyčia sunkiai sutrikdžiusi savo sūnaus sveikatą. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistoji savo kaltę pripažino visiškai, viso proceso metu nuosekliai ir iš esmės vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 141–143, 150–151, 154–166, t. 2, b. l. 75–76). Aiškindama savo veiksmų paskatas, nuteistoji teigė, kad nuo pat pradžių, kai suprato, jog laukiasi, neketino pati auginti vaiko, planavo pagimdžiusi jį palikti, nes nenorėjo, kad jos šeimoje būtų taip, kaip buvo jos šeimoje, kurioje augo. Prisipažino, kad bijojo kitų reakcijos, apkalbų, jog yra vieniša motina. Taigi, kaip matyti nuteistosios asmeninė neigiama patirtis santykiuose su šeima (tėvais) ir kad ji nematė darnios šeimos pavyzdžio bei neturėjo aplinkos, kuri ugdytų tinkamą suvokimą apie artimuosius, šeimą, rūpinimąsi jais, nulėmė tai, kad ji nepasirinko tinkamo sprendimo būdo atsiradusiai problemai išspręsti. Byloje apklausti liudytojai bei (duomenys neskelbtini)centro pateikti rašytiniai duomenys taip pat patvirtina, kad J. P. stokoja ne tik socialinių, bet ir situacinių įgūdžių, augo asocialioje aplinkoje. Pirmos instancijos teisme tiek pati nuteistoji, tiek ir liudytojos S. T., R. Ž., A. Ž., R. P. nurodė, kad abu jos tėvai girtaudavo, konfliktuodavo, namuose tarp jų kildavo muštynės, J. P. nuolat matė tėvo mušamą motiną, be to ir pati yra patyrusi tėvo smurtą (t. 2, b. l. 75, 76, 96, 97, 113, 114). Nuteistoji nurodė ir tai, kad dėl sunkios situacijos šeimoje ji lankėsi pas mokyklos psichologę. Liudytoja D. Š., nuteistosios bendradarbė, patvirtino, kad J. P. buvo uždaro būdo, su niekuo nenorėjo bendrauti, dėl prastos asmens higienos iš kitų bendradarbių patyrė patyčias, psichologinį smurtą (2 t. b. l. 114). Liudytojos socialinės darbuotojos L. L. parodymai patvirtina, kad susitikimų su socialine darbuotoja bei su vaiku metu J. P. susikausčiusi, nedrąsi, nepasitikinti savimi; lankantis kaltinamosios namuose pastebėta, jog jai trūksta įgūdžių palaikyti nuolatinę tvarką ir švarą namuose, trūksta asmens higienos įgūdžių; neturi žinių ir įgūdžių, reikalingų vaiko priežiūrai; susitikimų su vaiku metu reikalinga nuolatinė specialistų pagalba ir priežiūra (t.2, b. l. 97–98). Šie nuteistąją apibūdinantys duomenys yra išdėstyti ir (duomenys neskelbtini)centro 2020 m. rugsėjo 28 d. rašte (t. 2, b. l. 83). Byloje nustatyta, kad J. P. veikų padarymo metu neturėjo artimųjų, kurie galėtų jai padėti susiklosčiusioje situacijoje (santykiai su motina ir seserimi nėra labai artimi), su vaiko tėvu santykius nutraukė iki vaikui gimstant, bijodama būti pasmerkta ir atstumta pati pagalbos nei šeimos narių ar giminių, nei bendradarbių, nei valstybės įstaigų nesiprašė, o iš valstybės institucijos, kuri yra įgaliota teikti asmenims socialines paslaugas ir pagalbą, taip pat nebuvo savalaikės ir tinkamos reakcijos. (duomenys neskelbtini) darbuotojų – J. B., (duomenys neskelbtini) vadovės T. V. paaiškinimai teisme rodo, kad dar iki įvykio į centrą iš J. P. darbovietės buvo kreiptasi dėl pastarosios slepiamo nėštumo, tačiau jokia pagalba nebuvo suteikta (t. 2, b. l. 76–77, 95–96).

15. Kaip jau buvo paminėta, pirmos instancijos teismas nustatė, kad nuteistoji visiškai prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, sutiko su padarytos neturtinės žalos dydžiu. Todėl ginčo, ar J. P. prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas buvo duotas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, byloje nėra. To neišsako ir nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde. Tačiau apeliantas teigia, kad teismas nenustatė kitos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms taikyti būtinos aplinkybės, jo manymu J. P. gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų nėra nuoširdus. Tai, anot apelianto, parodo jos tinkamai nereiškiamos emocijos teisme (ji apie padarytas nusikalstamas veikas kalba neemocionaliai, neįžvelgia jo pavojingumo ir liekamųjų pasekmių vaiko sveikatai, negaili vaiko, nesigraudina).

16. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K-145-139/2015 ir kt.). Taigi, nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą – duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan. Paminėtų pirmiau pirmos instancijos teismo nustatytų aplinkybių (susijusių su J. P. aplinka, kurioje ji augo), kurios leidžia daryti nuteistosios emocijų psichologinį įvertinimą, kontekste pažymėtina, kad jos gailėjimąsi ir atsiprašymą, reikėtų vertinti be kita ko ir pagal jos elgesį po nusikalstamų veikų įvykdymo. J. P. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų, kad galėjo kam nors atiduoti į rankas vaikutį ir supranta savo kaltinimo sunkumą, šiuo metu su sūnumi bendrauja, lanko jį globos centre, nueina kelis kartus per mėnesį, su vaiku atsiranda ryšys, jai sūnus dabar reiškia ,,viską“, naktimis jį sapnuoja, planuoja jį auginti pati ateityje, globoti, mokyti, suprato, kad pasielgė blogai, dabar domisi kaip gyvena vienišos mamos, bendrauja su socialine darbuotoja ir priima jos pagalbą. Šias nuteistosios nurodytas aplinkybes patvirtino (duomenys neskelbtini) centro darbuotoja J. B. ir papildomai nurodė, kad teismo sprendimu J. P. pripažinta V. P. (R.) mama, šiuo metu rūpinasi juo: nuperka drabužėlių, sauskelnių, dovanų, savo iniciatyva perveda jo išlaikymui po 40 Eur (t. 2, b. l. 115–116). Be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. kad vaikas buvo paliktas laiptinėje, antrame aukšte, naujagimis buvo suvyniotas į minkštą audeklą, taip pat parodo, kad J. P., nors ir paliko jį be būtinos priežiūros ir norėdama atsikratyti, tačiau nebuvo visiškai abejinga jo likimui. Kaip nurodė pati nuteistoji teisiamojo posėdžio metu, ji norėjo, kad vaikelis būtų surastas geresnių žmonių, nenorėjo kad jį aptiktų šunys, būtent todėl jį nunešė į antrą aukštą, tikėjosi, kad jis nesušals, nes vasaros naktis buvo šilta, be to, jis buvo suvyniotas į pledą, norėjo paskambinti kam nors į duris, tačiau pasimetė ir palikusi vaiką išėjo.

17. Apelianto argumentas, jog J. P., nurodžiusi, kad gailisi dėl savo padarytų nusikaltimų, nebuvo nuoširdi, nesiekia atlyginti savo mažamečiam sūnui padarytos žalos (teisėjų kolegijos pastaba – nuteistoji visiškai pripažino neturtinę žalą ir žada ją atlyginti), prieštarauja objektyviai byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip minėta, nuteistoji, tiek kiek jai leidžia dabartinės gyvenimiškos aplinkybės (susirastas gyvenamasis būstas, darbas ir gaunamas užmokestis) bei pačios įgyti socialiniai įgūdžiai, teikia ir materialinę pagalbą savo sūnui, ir stengiasi užmegzti su juo ryšį. Socialinio tyrimo išvada Nr. 3STI-1 rodo, kad J. P. pasisakymuose, elgesyje nestebimos kriminalinį elgesį palaikančios ir diskriminacinės nuostatos; ji supranta poreikį laikytis visų pripažintų vertybių; neturi nuostatų, galinčių įtakoti pakartotiną riziką nusikalsti; jos pakartotinio nusikalstamumo rizika pagal OASys vertinimo metodiką yra žema – 23 balai: statinių kriminogeninių veiksnių nėra, o dinaminiai – 23 balai, kurie yra – emocinės gerovės problemos, mąstymo ir elgesio problemos (2 t., b. l. 101 – 104). Nors apeliantas skunde teigia, kad nuteistoji rūpinasi vaiku nepakankamai, nesupranta jo sveikatos būklės (t. y. kad ji prastėja), nesugeba jo tinkamai prižiūrėti, tačiau skundą nagrinėjančio teismo nuomone, tai yra subjektyvus situacijos vertinimas, juolab, kad J. P. iš karto po nusikalstamos veikos padarymo šias problemas pradėjo spręsti: lankėsi pas psichologą, psichiatrą, jai nuo 2020 m. birželio 29 d. teikiamos socialinės paslaugos, sudarytas individualus pagalbos planas, o kaip nurodo su ja dirbantys specialistai, ji noriai bendrauja ir bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, vykdo visus plane numatytus įpareigojimus, nuosekliai lanko psichologo konsultacijas, pozityvios tėvystės kursus, taip pat bando kurti ryšį su vaiku – eina su juo į susitikimus, bendrauja per vaiko globėją, socialinius darbuotojus (2 t., b. l. 83, 97-98, 115). Tai, be kita ko, patvirtina ir paties apelianto skundo nagrinėjimui papildomai pateiktas 2021 m. sausio 28 d. susitikimo su vaiku protokolas Nr. 14 (t. 2, b. l. 203 –204), kuriame užfiksuoti J. P. užduodami klausimai globėjui tiek apie vaiko sveikatą, tiek apie jo priežiūrą (kaip pvz., klausia ar dygsta dantukai sūnui?; kodėl jis toks irzlus?; ar tiko jos atnešti daiktai? koks jo ūgis? ir pan.), kas patvirtina jos reiškiamą rūpestį vaiku.

18. Aptartų aplinkybių visiškai pakanka tam, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti, jog nuteistoji iš tikrųjų savo nusikalstamus veiksmus vertina kritiškai, dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi ir pasižada pasitaisyti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia mažamečio nukentėjusiojo įstatyminis atstovas, visos šios aptartos aplinkybės patvirtina, jog J. P. savo kaltę visiškai pripažino ir gailisi padariusi nusikalstamas veikas (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19. Aplinkybė, kad mažamečiam nukentėjusiajam yra nustatytas neįgalumas (2021 m. balandžio 16 d. sprendimas dėl V. P. neįgalumo lygio Nr. STS-1939), kad jis pagal vystymąsi atsilieka, jam reikia specialių ugdymo poreikių, neleidžia daryti išvados, jog šiuo atveju neegzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta aplinkybė. Kartu pastebėtina, kad byloje nėra objektyvių neginčytinų duomenų, jog vaiko vystymosi atsilikimas ir kiti jo sveikatos sutrikimai, dėl ko jam nustatytas lengvas neįgalumo lygis, yra susiję išskirtinai tik su nukentėjusiosios nusikalstamais veiksmais, o nėra galimai sąlygoti kitų biologinių veiksnių (pvz.: įgimtų ligų ar pan.).

20. Įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytų bausmės individualizavimo klausimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas taikydamas J. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirdamas jai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus laisvės apribojimo bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuteistajai paskirta bausmė yra teisinga ir atitinkanti jos įvykdytos veikos pavojingumą. Griežtinti ją mažamečio nukentėjusiojo įstatyminio atstovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir izoliuoti J. P. nuo visuomenės nėra pagrindo.

21. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma Nr. (12.36Mr) PT–4465 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-263-626/2021. Šioje pažymoje nurodoma, kad, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiojo V. P. įstatyminiam atstovui E. A. (pagal VGTPT 2021 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (8.4Mr)TP-21-T-898-3209), buvo patirtos 117 Eur dydžio išlaidos, kurios priteistinos valstybės naudai.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-174/2014, 2K-204-895/2018 ir kt.). Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nukentėjusiojo V. R. atstovo globėjo E. A. apeliacinį skundą, nuteistajai J. P. neginčijant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo ji nuteista dėl jau minėtų nusikalstamų veikų padarymo. Taigi apeliacinis procesas vyko tik nukentėjusiojo įstatyminio atstovo iniciatyva, o jo apeliacinio skundo argumentai pripažinti nepagrįstais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teismas turi diskrecinę teisę spręsti ar iš nuteistojo būtina išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, bei minėtų aplinkybių kontekste, konstatuoja, jog valstybės patirtų išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiojo įstatyminiam atstovui, priteisimas iš nuteistosios J. P. prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Tad, VGTPT prašymas priteisti patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

nukentėjusiojo V. P. (buvusi pavardė R.) įstatyminio atstovo – globėjo E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.