Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016-09-29 nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 3 d., 187 str. 2 d., ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 178 str. 3 d. – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 187 str. 2 d. – vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. Ž. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo laikas nuo 2015-07-01 iki 2015-07-02.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Ž. nuteistas už tai, kad iki 2015 m. birželio 6 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš D. B. ir M. B. nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Molėtų m., tęstiniu būdu tyčia sugadino ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 3 šarvo duris, kurių vertė 1000 Eur, 16 vnt. langų paketų su plastikiniais rėmais ir palangėmis, kurių vertė 3300 Eur, šilumos punktą, kurio vertė 1840,58 Eur, grindų laminatą su grindų paklotu, kurių bendra vertė 1900 Eur, namo fasado apšiltinimo medžiagą, kurios vertė 800 Eur, lietaus nuvedimo sistemą, kurios vertė 500 Eur, rozetes su apdaila, kurių vertė 200 Eur, radiatorių-gyvatuką, kurio vertė 60 Eur, elektros automatėlius, kurių vertė 100 Eur, 3 vnt. radiatorių, kurių bendra vertė 300 Eur, laiptų medines konstrukcijas, kurių vertė 1000 Eur, dvejas vidaus duris, kurių vertė 100 Eur. Taip pat jis tyčia sugadino bei pagrobė 4000 Eur vertės kanalizacijos ir vandentiekio sistemą, 3300 Eur vertės grindinį šildymą, 1600 Eur vertės ventiliacijos sistemą, 1700 Eur vertės elektros instaliaciją, sugadino lubų ir sienų apdailą, kurių vertė 6000 Eur, bei kitos patalpos grindis, kurių vertė 1700 Eur, t. y. pirmajame ir antrajame aukštuose esančias grindis.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. 18.00 val. iki 2015 m. birželio 12 d. 8 val. 45 min., atvykęs prie minėto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Molėtų m., ir nupjovęs trejų durų pakabinamų spynų skląsčius, kurių vertė 20 Eur, į jį įsibrovė ir iš ten pagrobė 120 Eur vertės du keramikinius klozetus, 20 Eur vertės keramikinę kriauklę, 40 Eur vertės dušo čiaupą, 30 Eur vertės kriauklės čiaupą, taip pat prie pastato lauko durų buvusias nerūdijančio plieno lauko groteles, kurių vertė 70 Eur. Be to, vagystės metu dar tyčia sugadino pastate įrengtą vandentiekio sistemą, 250 Eur vertės.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo L. Ž. apeliacinio skundo bei nukentėjusiojo D. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas ir pagrįstai pripažino L. Ž. kaltu pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 2 d.

Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palygino juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos išvados, o taip pat ir tų įrodymų įvertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus ir argumentavo savo sprendimą. Toks įrodymų vertinimas ir teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 str., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Pastebėtina, kad apelianto skundo argumentai iš esmės nėra nauji ir skundžiamu teismo nuosprendžiu jie jau buvo įvertinti. Kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą bei pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, nenustatė aplinkybių, kurios pagal skundo argumentus turėtų būti aiškinamos apelianto naudai. Ištirtų įrodymų visetas visiškai patvirtina nuteistojo kaltę. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka, todėl bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir pačiam apeliantui. Vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami apeliantui nepalankiai, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus.

Skunde L. Ž. nurodo, kad šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė negalima iš principo, nes dėl turto, už kurio vagystę ir sugadinimą bei sunaikinimą jis nuteistas, vyko teisminis ginčas. Nuteistasis savo poziciją taip pat grindžia LAT senato 2005-06-23 nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ pateiktais išaiškinimais. Šis L. Ž. argumentas yra nepagrįstas, o jo cituojami LAT senato išaiškinimai yra išimti iš konteksto ir šios bylos faktinėms aplinkybėms netaikytini.

Kaip aiškiai patvirtina byloje surinkti įrodymai, 2013-09-11 buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria bankrutavusi L. Ž. IĮ (duomenys neskelbtini), atstovaujama teismo paskirto bankroto administratoriaus, pardavė, o nukentėjusysis D. B. su sutuoktine M. B. nupirko žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0.0208 ha) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 245.92 kv. m.), esantį (duomenys neskelbtini), Molėtų m. Pagal šios sutarties 4.1 p. „Pirkėjui nuosavybės teisė į turtą pereina nuo turto perdavimo momento. Ši sutartis yra kartu perdavimo priėmimo aktas“ (4 t., b. l. 196–199). Ši sutarties sąlyga yra identiška įstatyminiam reguliavimui dėl perkamo nekilnojamojo daikto nuosavybės perėjimo, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.393 str. 4 d. aiškiai numato, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina nuo daikto perdavimo. Taigi vadovaujantis minėtos sutarties ir įstatymo nuostatomis, nukentėjusysis D. B. nuosavybės teisę į nupirktą turtą įgijo nuo sutarties sudarymo dienos, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir apylinkės teismas, ir nuosavybės teisės įgijimo fakto ar momento niekaip nepaneigia vėlesni L. Ž. inicijuoti teisminiai ginčai, t. y. visiškai nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog šis turtas iki Lietuvos apeliaciniam teismui priimant 2015-06-04 galutinį sprendimą civilinėje byloje nebuvo jam svetimas ir nelaikytinas BK 178 str. ir 187 str. numatytų nusikalstamų veikų dalyku. Be to, pažymėtina, kad D. B. nuosavybės teisė į pastatą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre nuo 2013-09-18 (pagrindas – pirkimo-pardavimo sutartis 2013-09-11 Nr. (duomenys neskelbtini)), o Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumas preziumuojamas, t. y. jie laikomi teisingais, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.262 str.).

L. Ž., atstovaujančio jo paties įsteigtus ir vadovaujamus juridinius asmenis, pateikti ieškiniai dėl minėto pastato pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kuriuos teismai atmetė, nereiškia, kad pastatas nuosavybės teise buvo ginčijamas minėto LAT senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 prasme. Šiame nutarime yra pateikti konkretūs pavyzdžiai, kuomet nuteistojo pagrobtas turtas nelaikomas svetimu turtu, t. y. turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu ir kt. Pagal LAT senato 2005-06-23 nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ pateikiamą išaiškinimą, jeigu turtą pagrobia šeimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise, tokia veika kvalifikuojama kaip svetimo turto pagrobimas. Taigi net artimo giminaičio atliktas turto pagrobimas laikomas vagyste, todėl šiuo atveju L. Ž., kuris nebuvo pastato bendrasavininkis, o, kaip minėta, nuo 2013-09-11 teisėtu pastato savininku buvo būtent D. B., po šios datos atlikti veiksmai visiškai svetimo asmens atžvilgiu neabejotinai laikytini vagyste. Pritarus L. Ž. siūlomam baudžiamojo įstatymo aiškinimui faktiškai bet koks asmuo, pareiškęs pretenzijas į kitam asmeniui teisėtai priklausantį daiktą, galėtų ginčo objektą laisvai grobti nepatirdamas jokios atsakomybės. Be to, kad L. Ž. neturėjo jokio teisinio pagrindo naudotis pastatu po šios datos, konstatuota ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais dėl L. Ž. iškeldinimo ir žalos dėl D. B. negalėjimo naudotis jam priklausančiu turtu priteisimo.

Skunde L. Ž. nurodo, kad priimdamas nuosprendį teismas pažeidė nekaltumo prezumcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą. Nors šie L. Ž. teiginiai yra abstraktūs, iš tolesnių jo skundo argumentų galima suprasti, kad pagrindinis jo motyvas yra tas, kad niekas tiesiogiai nematė bei to nepatvirtina ir jokie kiti bylos įrodymai, jog būtent jis atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. Tačiau tokie L. Ž. argumentai nepagrįsti, nes juos aiškiai paneigia skundžiamame nuosprendyje nurodytų ir aptartų bylos įrodymų visuma. Be to, ir pats apeliantas pripažino, kad iš pastato buvo išvežtas vitrininis langas, klozetas, maišytuvas, šilumos punktas, radiatoriai, vidaus bei lauko durys, spintelė su plautuve ir kitos, anot jo, sandėliuojamos medžiagos (grindų laminatas), kurios, pasak L. Ž., priklausė ne jam, o UAB (duomenys neskelbtini) ir Informacijos centrui (duomenys neskelbtini), kurios buvo registruotos tame pastate, todėl turėjo teisę pasiimti joms priklausantį turtą. Tačiau pažymėtina, kad šių įmonių steigėjas būtent ir yra pats apeliantas, t. y. šios įmonės priklauso ir joms vadovauja būtent pats nuteistasis L. Ž.. Taigi L. Ž. iš esmės ginčija savo paties pripažintas aplinkybes, kad būtent jis išardė ir išsivežė pastato konstrukcijas ir jo priklausinius, sąmoningai ignoruodamas ir kitus byloje esančius neginčijamus įrodymus, patvirtinančius jo visą nusikalstamų veikų eigą, o būtent tai, kad nagrinėjamoje byloje niekuomet nebuvo ginčo dėl to, kad tik L. Ž. su šeima gyveno tame pastate, jame buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą, naudojosi komunalinėmis paslaugomis, o tai rodo buvus tinkamas gyvenimui sąlygas ne tik jam pačiam bei jo sutuoktinei, bet ir jo nepilnamečiui vaikui, ką šiuo atveju L. Ž. taip pat apeliaciniame skunde neigia, teigdamas, jog Registrų centro pažymos duomenys aiškiai rodo, jog pastatas yra nebaigtas įrengti, jo baigtumas – tik 65 proc. Tačiau, kad D. B. įsigytas namas buvo tvarkingas, įrengtas ir tinkamas gyventi, patvirtino liudytojai Ž. G., K. P., N. V., o D. B. parodė, kad jis buvo tvarkingas dar ir 2015 m. gegužės mėn. pradžioje. Būtent L. Ž. ne kartą policijos pareigūnų ir nukentėjusiojo D. B. buvo užtiktas niokojantis pastatą 2015 m. birželio mėn. D. B. parodė, kad 2015-06-07 atvykęs prie namo iš jo vidaus girdėjo sklindantį daužomo betono garsą, o L. Ž., atsidaręs dar likusį panoraminį langą, pasakė, kad „namą griausiąs dar dvejus metus, o kai D. B. įeis į vidų – nieko neberasiąs.“ Kitą dieną to lango nebebuvo, jį, kaip patvirtino liudytojas A. M., kartu su L. Ž. jo prašymu iškėlė 2015-06-08 ryte, panaudodami keltuvą, kurį, kaip matyti iš bylos duomenų, L. Ž. paskolino Ž. G.. A. M. taip pat parodė, kad langą L. Ž., pakrovęs į automobilį, išvežė į jo (liudytojo) gyvenamąją sodybą (duomenys neskelbtini) k. (šis liudytojas gyveno L. Ž. uošviui A. J. Ž. ir A. V. priklausančiame name). Šalia D. B. įsigyto pastato esančio banko pateiktas vaizdo įrašas patvirtina, kad tuo metu ir kitais kartais buvo atvažiavęs L. Ž. įkurtai ir vadovaujamai įmonei (duomenys neskelbtini) priklausantis krovininis automobilis, kuriuo išvežtas minimas langas ir kiti daiktai (3 t., b. l. 1–80). 2015-06-08 pareigūnui E. T. atlikus patalpų apžiūrą, tualeto patalpoje dar rastas klozetas, kriauklė, kranas (1 t., b. l. 34–55), kurių 2015-06-12 apžiūros metu (3 t., b. l. 110-117) jau nebebuvo ir kuriuos, kaip patvirtino liudytojas A. M., jis padėjo L. Ž. iš pastato išnešti 2015-06-11. Akivaizdžiai naudoti, apgadinti šie ir kiti daiktai kratos metu buvo rasti būtent L. Ž. motinai ir uošviui priklausančiose patalpose (2 t., b. l. 94–105, 111–130, 134–155, 157–168), o pastarieji aiškiai parodė, kad daiktai jiems nepriklauso, kad juos atgabeno L. Ž.. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pas L. Ž. motiną kratos metu rastas šilumos punktas yra tas, kurį UAB „Molėtų šiluma“ sumontavo tame pastate 2011 m. ir tiekė šiluminę energiją, o 2013-11-02 sutartis dėl šilumos tiekimo sudaryta jau su D. B. (5 t., b. l. 145–148). Taip pat pas L. Ž. motiną rastos trejos durys (vienos su stiklo pakeltu) ir fotonuotraukose aiškiai matyti, kad kitų raštas analogiškas kaip buvo užfiksavęs turto vertintojas 2011-03-25 (2 t., b. l. 26, 128). Taigi visi šie bei kiti skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, įskaitant ir paties L. Ž. pripažintas aplinkybes, paneigia apelianto teiginius, kad niekas nematė, jog jis atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. L. Ž. baudžiamojoje byloje tiesiog laikėsi pozicijos, kad D. B., per pigiai įsigydamas nepilnai, t. y. 65 proc. baigtumo, įrengtą namą, negali turėti pretenzijų, o jis (L. Ž.) išsikraustydamas paliko jį atitinkamos būklės ir vertės, nes turėjo teisę pasiimti savo asmeninį ir jo turėtų įmonių turtą bei pastate sandėliuojamas tų įmonių statybines medžiagas. Taigi byloje teisinis ginčas iš esmės kyla ne dėl pastato konstrukcijų ardymo fakto, o dėl šio fakto teisinio kvalifikavimo baudžiamosios teisės prasme. Tačiau dėl šio L. Ž. argumento, kad jis neva galėjo ką tinkamas išsiardyti ir išsinešti iš pastato, pabrėžtina, jog šią jo poziciją akivaizdžiai paneigia civilinės teisės normos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto antraeilius daiktus (priklausinius). Pagal CK 4.13 str. 1 d. antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Pagal CK 4.14 str. 1 d. antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenumatyta kitaip. Taigi pagal nurodytas teisės normas, visi pastato inžinieriniai tinklai, jo apdaila, konstrukcijos ir pan. neabejotinai perėjo D. B. nuosavybėn jam įsigijus pastatą (pagrindinį daiktą). Visi šie daiktai ir konstrukcijos neabejotinai egzistuoja tik kartu su pagrindiniu daiktu, todėl šių daiktų nuosavybės teisė pereina nekilnojamojo turto įgijėjui kartu su šiuo nekilnojamuoju turtu. Be to, kaip aiškiai nurodyta Nekilnojamojo turto registre, pastato 65 proc. baigtumo duomenys užfiksuoti atliekant kadastrinius matavimus dar 2007-09-21, t. y. prieš beveik 6 metus iki to momento, kai D. B. įsigijo pastatą. Pastato kadastro byloje esančiose nuotraukose užfiksuota, kaip tuo metu atrodė 65 proc. baigtumo pastatas – stovi pastatai, šalia jų – pastoliai, vyksta statybos, nėra durų, langų, jokios išorės apdailos, jau nekalbant apie vidinę apdailą ar įrengimą (5 t., b. l. 129–136). Tačiau vėlesniu laikotarpiu iki 2013-09-11, t. y. kai D. B. šį pastatą įsigijo ir nuo to momento jis perėjo jo nuosavybėn, L. Ž. įrengė šį pastatą ir pats jame su savo šeima gyveno bei dalį patalpų, kaip pats parodė, nuomojo politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ skyriui, advokato kontorai, Informacijos centrui (duomenys neskelbtini). Pastato būklė ir jo įrengimas, paties L. Ž. užsakymu, buvo užfiksuoti 2011 m. ir, kaip matyti iš turto vertinimo ataskaitos, pastato darbų baigtumas jau tuomet buvo 85 proc., bendra fizinė būklė gera. Ataskaitoje nurodyta, jog pastate buvo šarvo durys, plastikiniai langai su stiklo paketais, klijuoto medžio laiptai ir pan., ką nepagrįstai neigia nuteistasis (2 t., b. l. 14–40). Pastato būklę apibūdino ir byloje parodymus davę liudytojai – Ž. G., A. T., K. P., kurie lankėsi bei viešėjo pas L. Ž., ir kurie aiškiai patvirtino, jog pastatas buvo įrengtas ir Ž. šeimos jau ilgą laiką gyvenamas. Be to, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, ir pats L. Ž. dar 2012 m. bankroto administratoriui rašė, kad pastato baigtumas yra 98 proc., jis visiškai įrengtas ir gyvenamas (2 t., b. l. 188–190). Kad L. Ž. su šeima gyvena šiame name buvo konstatuota ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendyje, motyvuojant L. Ž. bausmės skyrimą (4 t., b. l. 24–32). Taigi šie ir kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog D. B. įsigyjant šį pastatą, ne tik jo išorė, bet ir vidaus patalpos buvo šiuolaikiškai įrengtos, su visiška apdaila, gerbūviu ir buvo pritaikytos nuolatiniam, patogiam gyvenimui bei administracinių patalpų nuomai. Todėl sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nuteistojo itin akcentuota ir, jo nuomone, kaltę paneigianti aplinkybę, jog Nekilnojamojo turto registre įrašytas pastato baigtumas 65 proc., t. y. toks, koks jis buvo 2007 m., kai namas dar buvo su pastoliai, be langų ir durų, visiškai nereiškia, jog būtent tokios būklės pastatą ir pirko D. B., o apeliantas jį atlaisvindamas, jam panašiai tokį ir paliko. Visgi pats L. Ž. pripažino, kad nupirkęs pastatą gerino jo būklę, taip pat parodė, kad pastatas nebuvo priimtas valstybinės komisijos ir neatnaujinti registro duomenys. Taigi esant šiems bylos duomenims apylinkės teismas pagrįstai kaip neįtikinamą atmetė nuteistojo versiją, kad patalpose buvo laikomos bei išvežtos tik statybinės medžiagos, nes iš tikrųjų pastato vidus ir išorė buvo šiuolaikiškai įrengti ir pritaikyti gyventi, kas nagrinėjamu atveju ir buvo daroma, tame name gyveno L. Ž. trijų asmenų šeima, įskaitant ir jo nepilnametę dukrą, bei dalis patalpų buvo nuomojamos. Be to, kaip išsamiai argumentuota skundžiamame nuosprendyje, L. Ž. į bylą teikiamos PVM sąskaitos faktūros apie statybinių medžiagų, santechnikos ir elektros prekių, šarvo durų ir kt. pirkimus tik dar kartą įrodo, kad tai buvo skirta būtent bankui įkeisto pastato įrengimui, kurį įrengęs ir nesusitaikęs su tuo, kad jis perėjo kitų asmenų nuosavybėn, o teismų sprendimai jam buvo nepalankūs ir jis su šeima galiausiai privalėjo jį atlaisvinti, apeliantas tą pastatą, jo interjerą, įrenginius tyčia sugadino bei išgrobstė turtą ir jį išvežė pas jau minėtus asmenis, t. y. pastatą paliko itin blogos būklės, ką šiuo atveju akivaizdžiai įsitikino ir pats apylinkės teismas, nuvykęs su proceso dalyviais į įvykio vietą ir apžiūrėjęs pastatą (6 t., b. l. 89). Pažymėtina, kad L. Ž. su šeima iš šio pastato reikėjo iškeldinti teismo keliu.

Nors L. Ž. neigia 2015 m. birželio 11–12 d. įsibrovęs į pastatą, šį faktą, kad apeliantas įsibrovė į pastatą, patvirtina nukentėjusiojo D. B., liudytojų policijos pareigūnų M. J., N. P. parodymai, kad 2015 m. birželio 11 d. pirmoje dienos pusėje D. B. užrakino trejas pastato duris pakabinamomis spynomis ir jų skląsčiai nebuvo pažeisti, o atvykus prie namo tą pačią dieną po pietų, jo viduje buvo L. Ž., jo žmona bei A. M., durų spynų skląsčiai jau buvo nupjauti.

L. Ž. taip pat ginčija nuosprendžio išvadas dėl konkrečių daiktų vagystės ir sugadinimo teigdamas, jog dalies turto iš viso nebuvo, o dalis turto yra visiškai sveikas ir šiuo metu. Tačiau kolegija pažymi, kad teismo išvados dėl konkrečių daiktų vagystės ir sugadinimo yra pagrįstos visapusiška ir išsamia bylos įrodymų analize, todėl jomis abejoti nėra pagrindo. Pavyzdžiui, L. Ž. teigia, jog pastate laiptų konstrukcijos yra tokios, kokios ir buvo, nors iš byloje esančių nuotraukų bei 2011 m. atliktos turto vertinimo ataskaitos aiškiai matyti, kad anksčiau pastate laiptai buvo su medinėmis pakopomis, o šiuo metu likę tik metalinių laiptų griaučiai. L. Ž. taip pat nurodo, kad tame pastate šarvo durų niekada nebuvo, nors iš tų pačių byloje esančių nuotraukų bei 2011 m. turto vertinimo atskaitos matyti, kad anksčiau pastate šarvo durys buvo. Taigi visos šios ir kitos pirmiau aptartos bei skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės rodo sąmoningą L. Ž. veikimą tyčia sugadinti ir išgrobstyti turtą, kuris perėjo kitų asmenų nuosavybėn ir jam nebepriklausė – buvo jam svetimas, ką apeliantas taip pat neabejotinai suprato, t. y. aiškiai patvirtina L. Ž. tyčinę kaltės formą.

L. Ž. taip pat skunde teigia, kad priimdamas nuosprendį teismas neperžiūrėjo byloje esančių vaizdo įrašų ir neištyrė jų teismo posėdžio metu. Atsakydama į šį skundo argumentą kolegija pastebi, kad L. Ž., pabaigus ikiteisminį tyrimą, su visa bylos medžiaga susipažino bei prieš baigiant įrodymų tyrimą teisme nei jis, nei jo gynėjas neišreiškė jokių pageidavimų dėl įrodymų tyrimo, įskaitant ir vaizdo įrašų peržiūros. Banko vaizdo kamerų įrašai buvo išsamiai apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu ir padaryti juose užfiksuotų aplinkybių aprašymais, o teismo įvertinti visumoje kartu su kitais įrodymais.

Dėl, nuteistojo nuomone, kaltinime neaiškiai atribotos jo sugadinto ir pasisavinto turto vertės kolegija pažymi, kad prokuroro apeliantui suformuluotame kaltinime buvo konkrečiai išvardytas sugadintas ir pagrobtas turtas bei jis detalizuotas. L. Ž. su kaltinimu buvo susipažinęs, jį suprato ir klausimų dėl jo nekėlė. L. Ž. parodymus davė ir įrodymai byloje tiriami buvo būtent šio kaltinimo ribose. Todėl vien tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas kaltinime nebeišskaidė pagrobto ir sugadinto turto turinio, neleidžia daryti išvados, kad buvo pažeista apelianto teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei apsunkinta jo teisė į gynybą. Apeliantas taip pat teigia, kad kaltinime tiksliai nenurodytas laikotarpis, kada atlikti nusikalstami veiksmai. Tačiau kolegija pažymi, kad kaltinime nusikalstamos veikos padarymo laikas nurodytas pagal byloje nustatytas aplinkybes ir atitinka kaltinimo turiniui keliamus reikalavimus.

Nuteistasis taip pat nesutinka su pagrobto ir sugadinto turto verte. Tačiau kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadomis šiuo klausimu ir konstatuoti, jog pagrobtų ir sugadintų daiktų vertės yra aiškiai per didelės ir neatitinka rinkos verčių.

Apeliantas nesutinka ir su bylai reikšmingų daiktų išsprendimo klausimu. Tačiau, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas ištyręs bylos įrodymus bei juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, jog 2015-06-11 paimti daiktai – statybiniai įrankiai (laužtuvai, kūjai, kirviai ir kt.) buvo naudoti pastato konstrukcijoms ardyti, t. y. buvo nusikalstamos veikos priemonės, todėl negali būti grąžinti L. Ž.. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) ir J. B. (apelianto motinos) prašyme nurodyti daiktai buvo pagrobti iš D. B. priklausančio pastato, todėl teismas pagrįstai nusprendė tų daiktų jiems negrąžinti.

Taigi apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, kurių visumos pagrindu pagrįstai L. Ž. pripažino kaltu dėl didelės vertės svetimo turto vagystės ir didelės vertės svetimo turto sugadinimo bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veikas kvalifikavęs pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 2 d., todėl išteisinti apeliantą, kaip to prašoma skundu, nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas L. Ž. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 2 d., padarymą skyrė subendrintą dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei padarė išvadą, kad esamoje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti šią bausmę paskyrus atlikti tik realiai. Tačiau kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės apeliantui atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 str. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų.

Šiuo nuosprendžiu nuteistajam L. Ž. už sunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, t. y. formalios sąlygos taikyti BK 75 str. nuostatas yra.

Tačiau bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik tuomet, jeigu teismas nusprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 str. 1 d., bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2009, 2K-115-648/2016). Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012).

Nagrinėjamu atveju vertinant BK 75 str. taikymo nuteistajam L. Ž. galimybę, atsižvelgiama į tai, kad šiuo metu jam yra 53 metai, jis yra vedęs ir turi šeimą, pagal paskutinius jo paties į bylą pateiktus duomenis – nuo 2016-09-01 jis vykdo individualią veiklą. Nors apeliantas praeityje du kartus teistas ir nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, ankstesni jo padaryti nusikaltimai yra visiškai kitokio pobūdžio nei aptariami ir nebuvo sunkūs, abu kartus jis buvo baustas baudomis, t. y. laisvės atėmimu L. Ž. nuteistas pirmą kartą, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, po nusikalstamų veikų padarymo praėjo beveik dveji metai ir negauta duomenų, kad L. Ž. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų. Taip pat atsižvelgtina ir į prokurorės apylinkės teisme baigiamosiose kalbose išsakytą teigiamą poziciją dėl realios laisvės atėmimo bausmės neskyrimo L. Ž., tačiau ji pabrėžė apie galiojantį jo teistumą. Kolegija pažymi, kad šiuo klausimu jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-11-22 nutartyje Nr. 2K-408-139/2016, kad pagal BK 75 str. nuostatas netgi neišnykęs teistumas, esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra kliūtis atidėti bausmės vykdymą. Taigi atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, į probacijos instituto galimybes taisyti nusikaltusius asmenis laisvėje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai L. Ž. atžvilgiu gali būti pasiekti jam suteikiant galimybę koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam paskirtos bausmės keistina ir, vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 d., L. Ž. Molėtų rajono apylinkės teismo 2016-09-29 nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas atidedamas vieniems metams šešiems mėnesiams, paskiriant kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones: įpareigojant nuteistąjį pradėti dirbti arba tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 2 d. 5, 8 p.). Kolegijos nuomone, atidėjus bausmės vykdymą apeliantas bus pakankamai nubaustas, jam skirti įpareigojimai, draudimai, teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, o paskirtos bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. M. rajono apylinkės teismo 2016-09-29 nuosprendį.

Pritaikyti BK 75 str. ir nuteistajam L. Ž. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieniems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 5, 8 p., įpareigoti L. Ž. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.