Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant suinteresuotam asmeniui R. V., jo atstovei advokatei I. R., suinteresuoto asmens E. V. atstovui advokatui R. J.,

nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims E. V., N. K., suinteresuotų asmenų AB „Swedbank“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo pagal pareiškėjo G. K. prašymą suinteresuotiems asmenims R. V., E. V., N. K., AB „Swedbank“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Dėl prievolių kreditoriams

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 1 d. R. V. išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti G. K. 2997,57 Eur (10 350 Lt) iki 2015-12-01 (t. 1, b. l. 5). Pagal 2014 m. gruodžio 1 d. paprastąjį vekselį išduotas 2016-08-30 vykdomasis įrašas Nr. PD-4419 (t. 1., b. l. 6). 2014 m. kovo 28 d. R. V. išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti N. K. 9992 Eur (34 500 Lt) iki 2017-03-28 (t. 1, b. l. 51). Bylos duomenimis prievolė bankui AB „Swedbank“ yra įvykdyta.

CK 3.126 str. 2 d. įtvirtinta sutuoktinių pareiga pareiškime dėl santuokos nutraukimo nurodyti žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo ar ieškinio kopiją. Tokia sutuoktinių pareiga yra įtvirtinta įstatyme nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra nutraukiama santuoka. Tačiau nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, sutuoktiniai minėtos pareigos neįvykdė ir nepranešė teismui apie visus jų kreditorius. Išnagrinėjus santuokos nutraukimo bylą neįtraukus visų kreditorių, buvo pažeistos kreditorių G. K., N. K. teisės.

Iš suinteresuoto asmens R. V., suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimų, duomenų gautų iš VĮ „Registrų centras“ nustatyta, kad R. V. vykdė automobilių verslą. (duomenys neskelbtini) įsteigė MB „(duomenys neskelbtini)“, buvo šios įmonės direktorius ir vienintelis steigėjas, kitų asmenų nebuvo, jos veikloje sutuoktinė nedalyvavo, šiuo metu MB „(duomenys neskelbtini)“ veikla sustabdyta (t. 1, b. l. 61-62). Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo R. V. paaiškino, kad pinigus skolinosi iš G. K. ir N. K. ne tik MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, t. y. automobilių pirkimui, įmonės apyvartinėms lėšoms padidinti, bet taip pat ir šeimos poreikių patenkinimui. Suinteresuotas asmuo E. V. savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jos atstovas paaiškino, kad apie R. V. verslus ir skolas nieko nežinojo, prie sutuoktinio verslo neprisidėjo, MB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje nedalyvavo. Apie skolas G. K. ir N. K. sužinojo tik iš teismo atsiųstų procesinių dokumentų. R. V. jos sutikimo neprašė ir neinformavo apie ketinimą skolintis pinigų iš G. K. ir N. K.. R. V. pinigus skolinosi ne šeimos interesais. E. V. atstovo nurodyti argumentai, kad realiai pinigai nebuvo pasiskolinti, o vekseliai yra apsimestiniai ir negaliojantys, atmestini, kadangi jie (vekseliai) nėra nuginčyti ar pripažinti negaliojančiais (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Aplinkybė, kad vekselyje nurodyta žodžiais ir skaitmenimis įrašyta pinigų suma nesutampa, nedaro vekselio negaliojančiu (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 8 str.).

Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais tenka šaliai (šiuo atveju kreditoriams), siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (CPK 178 str.).

Būtent kreditoriams G. K. ir N. K. teko procesinė pareiga įrodyti, kad jų suteiktos paskolos R. V. buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui.

Pažymėtina tai, kad buvusių sutuoktinių R. ir E. V. interesai šioje byloje yra priešingi. Teismas sprendžia, kad ta aplinkybė, kad R. V. pripažįsta, kad jo ir buvusios sutuoktinės prievolės yra solidarios, neatleidžia kreditorių nuo jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvusių sutuoktinių, nors santuoka ir buvo nutraukta bendru sutarimu, teisinis interesas atnaujinus bylos nagrinėjimą dėl turto ir prievolių padalijimo, nėra vienodas (CPK 12 str., 178 str.). Atsižvelgtina ir į tai, kad kreditoriaus G. K. paaiškinimai nebuvo nuoseklūs. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. A2-9178-956/2016 G. K. teigė, kad R. V. prievolė jam yra asmeninė, o šios bylos nagrinėjimo metu teigė priešingai, kad tai solidari abiejų buvusių sutuoktinių prievolė.

Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui duomenis, kad nei R. V., nei E. V., nei MB „(duomenys neskelbtini)“ valstybei 2017 m. liepos mėn. duomenimis nebuvo skolingi (t. 1, b.l. 168-169). Skola valstybei bylos duomenimis atsirado tik tada kai valstybinei mokesčių inspekcijai R. V. 2017 m. rugsėjo mėnesį pateikė patikslintus duomenis, t.y. gyventojų pajamų (turto) deklaracijas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje gyventojų pajamų (turto) deklaracijos neturi oficialaus rašytinio dokumento statuso, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją šiame dokumente pateikia ne valstybės ar savivaldybės institucijos, bet pajamas siekiantis pagrįsti asmuo; už deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą atsako juos pateikęs asmuo, o ne deklaraciją priėmusi institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Dėl to R. V. valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti duomenys (deklaracijos) vertintinos kaip rašytiniai įrodymai, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kuriems nėra suteikiama didesnė įrodomoji galia (prima facie). Teismas kritiškai vertina R. V. teiginius, kad jis gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjo už 2014-2015 m., nes tais metais buvo išsimokėti dividendai, kurie buvo panaudoti šeimos poreikių tenkinimui, o nedeklaravo savo įmonėje pinigų išėmimo, nes tuo metu buvo sunki finansinė padėtis ir neturėjo iš ko sumokėti mokesčių valstybei, todėl jie buvo deklaruoti vėliau, t.y. tik 2017 m. rugsėjo mėnesį. Abejonių tokie R. V. paaiškinimai kelia ir dėl to, kad teismas 2017 m. spalio 17 d. nutartimi buvo įpareigojęs R. V. pateikti MB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus: 2013 m. – 2017 m. kasos knygą, 2013 m. – 2017 m. didžiąją knygą, 2013 m. – 2017 m. įmonės finansinių atskaitomybių dokumentus (ne vien įmonės balansus); įmonės debitorių ir kreditorių sąrašus, G. K. ir N. K. paskolintų pinigų įnešimo į įmonės kasą ir panaudojimo dokumentus, įmonės pinigų išėmimo savo reikmėms 2014 m. – 2015 m. dokumentus. Tačiau tokių įrodymų suinteresuotas asmuo nepateikė. Byloje buvo pateikta tik 2015 m. įmonės didžioji knyga (t. 2, b.l. 147-161). R. V. paaiškinimai, kad teismui pateikti visi įmonės dokumentai, o kitų dokumentų neturi ar gal būt jie yra netiksliai užpildyti ir dėl žinių stokos, vertintini kritiškai ir yra atmestini. R. V. įmonės MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, todėl jam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

Prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2, 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija jog sutuoktinis sandorius sudaro kai yra kito sutuoktinio sutikimas netaikoma vieno iš sutuoktinių vardu sudarytai paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Vadinasi, CK 3.92 straipsnio 3 dalies nuostatos paskolos sutarties sudarymo atvejais netaikomos, todėl, siekiant, kad iš vieno sutuoktinio vardu sudarytos paskolos sutarties kilusios turtinės prievolės būtų pripažintos bendromis sutuoktinių turtinėmis prievolėmis, turi būti nustatyti šeimos interesai kaip prievolės bendrumo pagrindas (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.).

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad E. V. būtų dalyvavusi santuokos metu R. V. įmonės veikloje kaip šeimos versle ir savo veiksmais (fiziniu ar intelektiniu darbu) būtų prisidėjusi prie įmonės (mažosios bendrijos) plėtojimo. Bylos duomenimis E. V. bendrovėje jokių pareigų nevykdė, joje nedirbo, savarankiškų sprendimų bendrovės veiklos klausimais nepriėmė (t. 1., b. l. 63). Pažymėtina, kad santuokos metu įsteigta įmonė priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau savaime tai nereiškia, kad vienam iš sutuoktinių be kito sutuoktinio sutikimo nusprendus priimti tam tikrus verslo sprendimus, tokie verslo sprendimai (veiksmai) laikytini sudarytais šeimos interesais ir sukuria prievoles ir kitam sutuoktiniui. Be to, bendros sutuoktinių įmonės valdymas ir jos finansiniai sprendimai nėra savaime preziumuojama kaip šeimos poreikių tenkinimas, jei neįrodoma, kiek naudos iš šios įmonės ir jos gerovei daromų sprendimų gavo pati šeima. Byloje nėra duomenų, kad iš bendrovės veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos interesais. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad R. V. prievolės G. K., N. K., valstybinei mokesčių inspekcijai atsirado šeimos interesais ir yra bendra sutuoktinių prievolė. Vien tai, kad prievolės valstybinei mokesčių inspekcijai atsiradimo laikotarpiu E. ir R. V. dar gyveno santuokoje (t. 2, b.l. 88), šiuo konkrečiu atveju taip pat neįrodo prievolės solidarumo.

Įvertinus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, išklausius bylos dalyvių, jų atstovų paaiškinimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog E. V. žinojo apie sutuoktinio pasirašytus vekselius ir piniginių lėšų skolinimuisi pritarė (CPK 12 str, 178 str., 185 str.). Teismo vertinimu, byloje taip pat neįrodyta, kad R. V. paskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos reikmėms. Ta aplinkybė, kad R. V. pripažįsta ir teigia, kad pasiskolinti pinigai ar išsimokėti dividendai buvo panaudoti ne tik įmonės veiklai, bet ir šeimos poreikių tenkinimui (pragyvenimui), neteikiant papildomų įrodymų byloje, šiuo konkrečiu atveju neįrodo šių lėšų panaudojimo šeimos interesams fakto. Šio fakto nepatvirtina ir R. V. nurodytos aplinkybės, kad E. V. po santuokos nutraukimo nereikalavo teikti išlaikymo vaikams, nes ir toliau jie vedė bendrą ūkį. Šie R. V. teiginiai nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, todėl yra atmestini.

Nurodytais motyvais prievolės kreditoriams G. K., N. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažįstamos asmeninėmis R. V. prievolėmis (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Duomenų, kad E. V. ir R. V. turėtų kitų kreditorių, kurie nėra įtraukti į bylos nagrinėjimą, teismui nepateikta.

Dėl pareiškėjų, nutraukusių santuoką bendru sutikimu, santuokoje įgyto turto padalijimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad šeimos bylose teismo aktyvumas neturi būti suvokiamas kaip absoliutus, nes CPK 376 straipsnio nuostatos, kaip vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principo išimčių, suteikia teismui galimybę tik esant būtinybei veikti savo iniciatyva. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ir visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6 str., 12 str., 13 str.), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Tais atvejais, kai sprendžiami bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimai, procesinę pareigą pateikti visą informaciją apie šalių turimą ir dalijamą turtą (jo kiekį, vertę) bei pareikšti reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2011). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas adresu (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo buvo 2016 m. lapkričio 14 d. parduotas (pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3255) (t. 1, b. l. 31-32, 54-56). R. V. prašo jam priteisti avansinį mokėjimą – 1882,53 Eur, kuris jam nebuvo grąžintas ir 8575,90 Eur (tai yra pusė sumokėtų įmokų) dydžio kompensaciją už bankui AB „Swedbank“ iki santuokos ir santuokos metu (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) mokėtas įmokas (tai yra pusė sumokėtų įmokų), kadangi buto įsigijimui E. V. buvo paėmusi būsto paskolą. Bei buto, (duomenys neskelbtini), remontui išleistus 5955,31 Eur. Žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas kaip R. V. nuosavybė (t. 1., b. l. 57-58, 93). (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta MB „(duomenys neskelbtini)“, jos vadovas ir steigėjas yra R. V. (t. 1, b. l. 61-62, t. 2 b.l. 107-122). Be to, po santuokos nutraukimo buvo parduotos vaikų žaidimų kambario/kirpyklėlės autorinės ir turtinės teisės, ir už tai buvo gauta 10000 Eur, kurias bylos duomenimis E. V. ir R. V. nurodo, kaip dalintiną ir santuokoje įgytą turtą (t. 2, b.l. 89).

Kaip jau minėta, kad į dalintino turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Teismui nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kad kilnojamasis turtas (t. 2, b.l. 15, 131) nutraukiant santuoką tarp buvusių sutuoktinių nebuvo pasidalintas gražiuoju, kaip tai buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje (sutarties 6 p., civilinė byla Nr. 2-9959-400/2015, b.l. 5) ir, kad nutraukiant santuoką realiai egzistavo bei atiteko E. V., todėl jis (R. V. nurodytas kilnojamasis turtas) nagrinėjimu atveju nedalytinas ir kompensacija R. V. nepriteistina.

Suinteresuotas asmuo E. V. nurodė, kad turėtų būti dalintinos ir lėšos, gautos už žemės sklypą, parduotą dar šalims gyvenant santuokoje, t.y. iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Teismas su šiais teiginiais nesutinka. 2015 m. birželio 9 d. sutartyje nurodyta, kad su žemės sklypo pardavėjais, t.y. E. ir R. V., yra atsiskaityta (t. 1, b.l. 182-185). Sutartis nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia, ir yra sudaryta notarine forma (CPK 197 str.). Tai, kad šias lėšas, kaip gautas pajamas, deklaravo tik R. V., taip pat nepatvirtina, kad piniginės lėšos buvo sumokėtos tik jam. Nutraukdamos santuoką bendru sutarimu, šalys neaptarė ir nekėlė klausimo dėl šio žemės sklypo pardavimo ar lėšų gautų už jį pasidalijimo, todėl teismas sprendžia, kad lėšos gautos už šį žemės sklypą šioje byloje nėra dalintinos.

Nors R. V. nurodė, kad investavo į šeimos būsto (buto (duomenys neskelbtini)) pagerinimą ne tik šeimos, bet ir savo asmenines lėšas, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų šiuos jo teiginius, nepakanka. Tai, kad pardavus nekilnojamąjį turtą R. V. mama S. V. pervedė jam pinigines lėšas, neįrodo fakto, kad jos buvo panaudotos minėto buto pagerinimui (t. 1, b.l. 88-92, 94-95). Teismui pateikti mokėjimo kvitai, čekiai, bei suvestinė dėl buto remonto, kuri nėra pasirašyta E. V. (t. 2., b.l. 16-62), ir jai neigiant šį faktą, neįrodo R. V. teiginių, kad butas iš esmės buvo šalių pagerintas iki jų santuokos ar jiems gyvenant santuokoje (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Sutiktina, kad tiek bylos dalyvių paaiškinimai, tiek rašytiniai įrodymai (sąskaitų išrašai) patvirtina, kad E. V. ir R. V. dar iki santuokos sudarymo siejo turtiniai santykiai, kadangi tiek E. V., tiek R. V. vienas kitam pervedinėjo pinigines lėšas. Aplinkybių, kad laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2015 m. gruodžio mėn. E. V. pervedė R. V. 16000 Eur, suinteresuoti asmenys neginčija ir pripažįsta. Byloje taip pat nustatyta (patvirtina išrašai ir bylos dalyvių paaiškinimai), kad minėtu laikotarpiu E. V. pervedė apie 7500 Eur daugiau R. V., nei jis jai. Įrodymų byloje, kad šias lėšas E. V. pervedė už parduotus automobilius, kaip kad teigė R. V., nėra (CPK 12 str., 178 str.). Todėl atsižvelgiant į tai, kad ši byla yra nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, atnaujinus santuokos nutraukimo byloje procesą kreditoriaus prašymu, į tai, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje šalys nesitarė dėl kompensacijų mokėjimo už turto pagerinimą ir patvirtino, kad viena kitai jokių turtinių pretenzijų neturi, į nustatytas aplinkybes, kad minėtu laikotarpiu E. V. yra daugiau pervedusi lėšų R. V., nei jis jai, teismas sprendžia, kad buvę sutuoktiniai klausimą išsprendė iki kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų bendru sutikimu ir iki pateikiant (duomenys neskelbtini) santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, todėl kompensacija R. V. už buto remontą bei sumokėtą avansą nepriteistina. Teismas pasisako tik dėl lėšų santuokos metu, priklausiusių sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir kurios šalims gyvenant santuokoje buvo panaudotos E. V. įsigyjant asmeninės nuosavybės teise butą, (duomenys neskelbtini), kadangi jis po santuokos nutraukimo atiteko asmeninės nuosavybės teise E. V., ir šios bylos nagrinėjimo metu jau yra parduotas tretiesiems asmenims.

Nagrinėjant bylą iš naujo išskyrė suinteresuotų asmenų pozicija dėl automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės. R. V. nurodė, kad ji lygi nuliui, automobilis galimai jau yra utilizuotas, jo buvimo vieta nežinoma. E. V. paaiškinimuose ir jos atstovas nurodė, kad automobilio vertė 500 Eur, kuri nustatyta iš viešų duomenų. Pažymėtina, kad nei vienas iš suinteresuotų asmenų, be paaiškinimų, rašytinių įrodymų dėl automobilio vertės teismui neteikė. Bylos duomenimis (VĮ „Regitra“ duomenys) automobilis yra išregistruotas. Įrodymų, kad automobilis realiai egzistuoja ir kur šiuo metu yra jo buvimo vieta nei vienas iš buvusių sutuoktinių teismui nepateikė, todėl šis turtas nedalintinas (CPK 12 str., 185 str.).

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teismas sprendžia, kad šiuo atveju dalintinas buvusių sutuoktinių turtas yra: 1) 10000 Eur lėšos, gautos pardavus žaidimų kambario/kirpyklėlės „(duomenys neskelbtini)“ autorines ir turtines teises; 2) MB „(duomenys neskelbtini)“; 3) mobilus sodo namelis; 4) lėšos, priklausiusios sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir kurios šalims gyvenant santuokoje buvo panaudotos E. V. įsigyjant asmeninės nuosavybės teise butą, (duomenys neskelbtini); 5) žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris asmeninės nuosavybės teise yra registruotas R. V. vardu.

Banko „Swedbank“, AB kredito panaudojimo ataskaita patvirtina, kad E. ir R. V. gyvenant santuokoje, laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo sumokėta 5 369,87 Eur būsto kredito, 6 976,29 Eur palūkanų, 625,19 Eur turto draudimo mokesčio, t.y. iš viso 12971,35 Eur (t. 2, b.l. 6-11). Byloje pateikti sąskaitų išrašai apie atliktus pavedimus, kurių paskirtyje R. V. nurodė, kad perveda lėšas už būsto įsigijimą, R. V. paaiškinimai, kad jie su E. V. buvo susitarę mokėti paskolą bankui lygiomis dalimis, nepaneigti. Šių aplinkybių nepaneigia ir tai, kad E. V. minėtu laikotarpiu taip pat pervedinėjo lėšas R. V.. Bylos duomenimis pateikiant pareiškimą dėl santuokos nutraukimo pareiškėjai gyveno minėtame bute (civilinė byla Nr. 2-9959-400/2015, b.l. 3.), kuris buvo įgytas iki santuokos sudarymo E. V. asmeninės nuosavybės teisėmis. Butas, (duomenys neskelbtini) pripažintinas šeimos turtu (CK 3.84 str. 1 d., CK 3.85 str. 1, 2 d.), kurio, kaip šeimos turto teisinis režimas pasibaigia pasibaigus sutuoktinių šeimai, t. y. bendram gyvenimui (CK 3.86 str. 1 d.). Nors E. V. atstovas teigė, kad E. V. turėjo pajamų ir bankui įmokas dengė iš savo asmeninių lėšų, tačiau tokių įrodymų byloje nėra (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Nurodytais motyvais teismas sprendžia, kad butui įsigyti, E. ir R. V. gyvenant santuokoje buvo panaudota 12971,35 Eur lėšų, priklausiusių sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t. 2, b.l. 6-11). Po santuokos nutraukimo ginčo butas liko E. V. nuosavybė, kaip ir prievolė bankui mokėti paskolą. Turto tapimas šeimos turtu ar šeimos turto teisinio režimo pabaiga pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nereiškia nuosavybės teisės į jį pasikeitimo. Esant šioms aplinkybėms R. V. turi teisę į ½ dalies bendrų lėšų, panaudotų E. V. butui įgyti, kompensavimą CK 3.98 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti, pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2013). Vadovaujantis išdėstytu R. V. priteistina 6486 Eur kompensacija.

E. V. mobilaus sodo namelio vertę grindė pateikta turto vertinimo konsultacija (t. 1, b.l. 187-189). Teismas neturi pagrindo ja nesiremti, R. V. neteikiant priešingų įrodymų dėl namelio vertės (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Pažymėtina ir tai, kad E. V. nurodyta mobilaus sodo namelio vertė – 4300 Eur, yra artima jo įsigijimo vertei (t. 1, b.l. 186). Be to ir paties R. V. paaiškinimai dėl namelio vertės prieštaringi. Nurodė, kad su E. V. pateikta verte nesutinka tik tokiu atveju, jei sodo namelis būtų priteistas jam. Esant šioms aplinkybėms, nepaneigus E. V. atstovo paaiškinimų, kad mobilus sodo namelis yra su pamatais ir stovi R. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jis priteistinas R. V..

Teismo vertinimu abu sutuoktiniai kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo nebuvo sąžiningi (CK 1.2 str., CPK 42 str.), kadangi kaip jau buvo minėta santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nebuvo aptartas ne tik kambario/kirpyklėlės „(duomenys neskelbtini)“, bet ir R. V. įsteigtos MB „(duomenys neskelbtini)“ pasidalijimas.

Byloje nustatyta, kad turtinės ir autorinės teisės į žaidimų kambarį/kirpyklėlę „(duomenys neskelbtini)“, buvo parduotos už 10000 Eur, po santuokos nutraukimo. Buvę sutuoktiniai pripažįsta, kad kambarys/kirpyklėlė buvo įkurti santuokos metu. E. V. teigia, kad 3000 Eur, gautų pardavus šį turtą (autorines ir turtines teises) R. V. iš jos yra pasisavinęs, todėl ši pinigų sumą jam ir priteistina, o likusi - 7000 Eur suma, priteistina jai. Šias aplinkybes įrodinėja Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b.l. 197-200). R. V. neigia, kad pasisavino minėtas lėšas. Bylos duomenimis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius, kad R. V. padarė nusikalstamą veiką. Teismas sprendžia, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir aplinkybės, kad E. V. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, neįrodo fakto, kad R. V. minėtas lėšas neteisėtai pasisavino (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Teismas atmeta E. V., jos atstovo argumentus dėl MB „(duomenys neskelbtini)“ vertės, kuri nustatyta remiantis 2014 m. balansu bei laiko visiškai nepagrista ir atmestina R. V. nurodyta MB „(duomenys neskelbtini)“ vertę, prilyginta jos steigimo kaštams, t.y. išlaidos, kurios buvo patirtos už dokumentų tvarkymą ir įregistravimą, sekančiais motyvais. Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo (toliau ir Įstatymo) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo – įmonė, kurios visi nariai yra fiziniai asmenys. Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pažymėtina, kad mažoji bendrija yra atskiras juridinis asmuo ir įmonės lėšos bei turtas nuosavybės teise nepriklauso jos nariui (-iams) (Mažųjų bendrijų įstatymo 8 straipsnis). Savo teises mažosios bendrijos narys gali ginti tik specialiais jam, kaip juridinio asmens dalyviui, Mažųjų bendrijų įstatyme bei CK antrojoje knygoje suteiktais gynimo būdais, t.y. pagal specialias nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017). MB „(duomenys neskelbtini)“ įnašas – 100 Lt, kuris priklausė R. V. (t. 2, b.l. 107-122). Byloje nenustatyta, kad E. V. priklausė dalis MB „(duomenys neskelbtini)“ įnašo. Tokių aplinkybių E. V. neįrodinėjo ir tokio reikalavimo byloje nebuvo pareikšta. R. V., jo atstovė nurodė, kad aktualus yra 2015 m. įmonės balansas, tačiau įmonės MB „(duomenys neskelbtini)“ balansų (2014 m. ir 2015 m.) duomenys nesutampa (pvz. žr. t. 1, b.l. 191, ir 2 b.l. 74, eilute „turto iš viso“), todėl nėra pagrindo manyti, kad jie yra teisingi ir teismas jais nesivadovauja (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju teismas nenagrinėja MB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės veiklos, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl pateiktų įmonės finansų dokumentų nepasisako. Vadovaujantis išdėstytu nėra jokio teisinio pagrindo MB „(duomenys neskelbtini)“ vertę nustatyti pagal galimai įmonės turėtą pelną ar lėšas sumokėtas už įmonės steigimą. Daugiau duomenų dėl įmonės vertės nei R. V., nei E. V. neteikė, nors teismas ne kartą siūlė juos teikti (CPK 12 str., 178 str.).

Byloje nėra pagrindo išvadai, kad aplinkybės apie nenurodytą turtą santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, t.y. MB „(duomenys neskelbtini)“ ir kambarį/kirpyklėlę „(duomenys neskelbtini)“, abiem sutuoktiniams nutraukiant santuoką bendru sutarimu nebuvo žinomos. Darytina prielaida, kad šalys neįtraukdamos šio turto į santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pripažino šį turtą kaip nedalytina, esant jų kiekvieno nuosavybe. Kaip jau minėta pareiga, teikiant sutartį dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu pasekmių sutarties, nurodyti bendrą turtą ir kaip jis yra pasidalijamas yra šalių, o ne teismo pareiga (CK 3.51 str. 1 d. 2 p., 3.53. str. 3 d.). Pažymėtina, kad CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas reiškia, kad sutuoktiniai turi lygias turtines ir asmenines neturtines teises, jie turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam ir vaikams visais šeimos gyvenimo klausimais. Šis principas reiškia ir tai, kad sutuoktiniai gali bendru sutarimu spręsti santuokoje įgyto turto pasidalijimo klausimus. Įstatymai nedraudžia sutuoktiniams dalijantis turtą bendru sutarimu nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo, todėl vien ta aplinkybė, kad dalis turto pagal sutartį atiteko vienam sutuoktiniui, neišmokant kitam kompensacijos, nevertintas kaip sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas.

Vadovaujantis išdėstytu MB „(duomenys neskelbtini)“ ir mažosios bendrijos nario teisės į nurodytą įmonę pripažintinos R. V. nuosavybe, o gautos lėšos pardavus kambario/kirpyklėlės „(duomenys neskelbtini)“ autorines ir turtines teises – E. V.. Kompensacija už nurodytą turtą nei vienam iš buvusių sutuoktinių nepriteistina.

Nurodytais motyvais Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pakeistinas. R. V. priteisiamas turtas – mobilus sodo namelis bei kiti statiniai, kurie neregistruoti nekilnojamojo turto registre, esantys žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė yra 4300 Eur. Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unik. Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise registruotas R. V. vardu. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, E. V. nereiškiant jokių pretenzijų į šį žemės sklypą, jis yra nedalintinas ir lieka R. V. asmeninės nuosavybės teise. Priteisus natūra R. V. aukščiau išvardytą turtą, mažintina kompensacija už mokėtas įmokas bankui „Swedbank“ ir R. V. priteistina iš E. V. 4336 Eur dydžio suma (6486-(4300:2).

Toks turto padalijimas nagrinėjamu atveju, įvertinus faktines šios bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį byloje, pripažintinas nepažeidžiančiu buvusių sutuoktinų lygiateisiškumo principo ir kreditorių teisių bei interesų, bei atitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 str.).

Dėl baudos skyrimo R. V.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir šsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Iš šių normų turinio išplaukia, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013 ir kt.).

Šioje byloje R. V. veiksmų (apeliacinio skundo padavimas dėl patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties, papildomų procesinių dokumentų teikimas, naujų kreditorių įtraukimas į procesą ir kt.) kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningų, kuriais siekiama sąmoningai užvilkinti procesą, nėra pakankamo pagrindo, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 str., 12 str., 178 str., 185 str.). Nurodytais motyvais E. V. atstovo prašymas skirti baudą R. V., už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013). Tačiau CPK 443 str. 6 d. nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pripažinus prievolę G. K. asmenine R. V. prievole, G. K. priteistinas jo sumokėtas žyminis mokesti už pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, t.y. 41 Eur (t. 1, b.l. 3). Daugiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas. Atsižvelgiant į suinteresuotų asmenų procesinį elgesį, faktines bylos aplinkybes, tai, kad atnaujinus procesą buvę sutuoktinai nesiekė bendradarbiauti ir nepateikė teismui santuokos nutraukimo pasekmių sutarties dalyje dėl turto ir prievolių padalijimo, suinteresuotų asmenų patirtos E. V. ir R. V. bylinėjimosi išlaidos (atstovavimo) nepriteistinos (CPK 79 str., 88 str., 93 str.).

Iš suinteresuotų asmenų E. V. ir R. V. priteistina lygiomis dalimis 19,20 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 270, 370-371, 385 straipsniais, teismas

nusprendžia:

G. K. prašymą tenkinti.

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9959-400/2015 pagal pareiškėjų E. V. ir R. V. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo.

Panaikinti 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 8 ir 9 punktus.

1) mobilų sodo namelį bei kitus statinius, kurie neregistruoti nekilnojamojo turto registre, esantys žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė yra 4300 Eur.

2) (duomenys neskelbtini) d. R. V. įsteigtą MB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini).

R. V. asmenine nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), lieka jo asmenine nuosavybe.

Priteisti R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 4336 Eur (keturių tūkstančių trijų šimtų trisdešimt šešių eurų) kompensaciją iš E. V., a.k. (duomenys neskelbtini)

Nustatyti, kad R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) prievolė kreditoriui G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal 2014-12-01 išduotą paprastąjį vekselį, yra asmeninė R. V. prievolė.

Nustatyti, kad R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) prievolė kreditoriui N. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal 2014-03-28 išduotą paprastąjį vekselį, yra asmeninė R. V. prievolė.

Nustatyti, kad R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir delspinigių yra asmeninės R. V. prievolės.

Kitoje dalyje 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Prašymą, skirti baudą R. V. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 19,20 Eur (devyniolika eurų 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.