Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys A. M. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja J. P. pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad ji po tėvo J. C. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti palikimą, kad J. C., mirusio (duomenys neskelbtini)., palikimo atsiradimo vieta yra paskutinė jo žinoma gyvenamoji vieta – Kaunas, Taikos pr. 87-58 (3, 4 b. l.).

2. Pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)mirė jos ir suinteresuoto asmens A. M. tėvas J. C.. Po jo mirties nei pareiškėja, nei A. M. nesikreipė į notarą dėl tėvo palikimo priėmimo, paveldėjimo byla nebuvo pradėta, kitų įpėdinių, išskyrus pareiškėja ir jos seserį A. M., nėra. Pareiškėjos tėvas išsiskyrė su jos ir suinteresuoto asmens A. M. motina 1993 m. ir 1994 m. išvyko iš Lietuvos pareiškėjai nežinomu adresu. Tėvas prieš išvykdamas iš Lietuvos perdavė pareiškėjai tris taupomąsias knygeles, bei nurodė, kad sulaukus pareiškėjai pilnametystės ji gali pasiimti jose esančias lėšas ir panaudoti savo reikmėms. Pareiškėja priėmė tėvo palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti jo perduotas taupomąsias knygeles. Pareiškėjos tėvas nedeklaravo gyvenamosios vietos Lietuvoje, neturėjo nekilnojamojo turto, todėl ji priversta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (palikimo atsiradimo vietos) nustatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.3 straipsnis, 5.4 straipsnio 1 dalis, 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodo, kad neprieštaraus pareiškėjos pareiškimui, jeigu ši įrodys pareiškime tvirtinamas aplinkybes (51-53 b. l.). Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja nėra pridėjusi prie pareiškimo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji, nepraleidusi įstatyme nustatyto termino, atliko aktyvius veiksmus dėl tėvo palikimo priėmimo. Pareiškėja nepateikė pagrįstų duomenų apie palikėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, ar vietą, kurioje palikėjas gyveno paskutinius šešis mėnesius, bei duomenų apie palikėjo ekonominių ir asmeninių interesų vyraujančią vietą.

4. Suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepime į pareiškimą nurodo, kad sutinka su pareiškėjos pareiškimu (54 b. l.).

5. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes, prašė patenkinti jos prašymą. Papildomai paaiškino, kad jos tėvas J. C. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kad jis, išsiskyręs su pareiškėjo motina N. C., išvyko iš Lietuvos į Rusiją. Pareiškėja paaiškino, kad ji su tėvu po to nebendravo, sesuo A. M. palaikė su juo ryšius tuo metu, kai jis sirgo.

6. Suinteresuotas asmuo A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka su pareiškėjos pareiškimu, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad tėvas dirbo Rusijoje, karinėje dalyje, jis apie pusę metų gyveno Rusijoje viešbutyje, paskui valdiškame bute, nuosavo nekilnojamojo turto neturėjo. Prieš mirtį Rusijoje jis nebuvo sukūręs naujos šeimos, kitų vaikų, išskyrus pareiškėją ir suinteresuotą asmenį (A. M.), kreditorių neturėjo. Tėvui mirus jį palaidojo bendradarbiai iš karinės dalies.

7. Liudytoja N. C. paaiškino, kad pareiškėja yra jos dukra, kad liudytoja, gyvendama santuokoje su J C., kartu su juo taupė lėšas jaunesniajai dukrai, t. y. pareiškėjai J. P.. Mirus J. C. liudytojos gyvenamosios vietos adresu iš AB „Swedbank“ jam ateidavo laiškai. Taip liudytoja sužinojo, kad AB „Swedbank“ sąskaitoje yra mirusio J. C. taupytos dukrai J. P. lėšos, dėl to dukra J. P. kreipėsi į teismą, kad sutvarkytų šį reikalą.

8. Suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jam pranešta tinkamai (61, 66 b. l.). Byla išnagrinėta iš esmės nedalyvaujant suinteresuoto asmens atstovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas iš dalies.

9. Byloje nustatyta, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo A. M. yra J. C. bei liudytojos N. C. dukros (15-24 b. l.). Pareiškėjos tėvas J. C. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (bylos priedas J. C. paso kopija), kuris mirė (duomenys neskelbtini)Rusijoje (6-9 b. l.). Po palikėjo mirties jo vardu AB „Swedbank“ atidarytoje sąskaitoje liko lėšos, kurių dydis atitinka 1721,50 Eur (79 b. l.). Šios lėšos buvo sutaupytos ir laikomos palikėjo taupomosiose knygelėse (30-40 b. l.). Suinteresuoto asmens A. M. paaiškinimais, byloje esančia medžiaga (74 b. l.) nustatyta, kad palikėjas J. C. neturėjo kito turto, išskyrus pinigines lėšas, saugomas iš pradžių taupomosiose knygelėse, o vėliau – AB „Swedbank“ sąskaitoje. Proceso dalyvių (pareiškėjos, suinteresuoto asmens A. M., liudytojos N. C.) paaiškinimais nustatyta, kad taupomąsias knygeles faktiškai saugojo pareiškėja, kad palikėjo ir liudytojos N. C. valia buvo šias lėšas perduoti dukrai pareiškėjai J. P. šios reikmėms, kai ji sulauks pilnametystės. Byloje nėra duomenų, kad palikėjas turėjo kito turto ar kitų įpėdinių, kurie galėtų pretenduoti į jo palikimą (77 b. l.).

10. Pareiškėja prašo nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: kad ji priėmė tėvo palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti jo paliktą turtą, bei tai, kad tėvo palikimo atsiradimo vieta yra Kaune, Taikos pr. 87-58. Pareiškėja prašo nustatyti šiuos faktus, siekdama įgyvendinti savo kaip įpėdinės teises į palikimą – J. C. lėšas, esančias AB Swedbank. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad J. C., būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, mirė Rusijoje (duomenys neskelbtini), kai galiojo 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, bei tuomet kai Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo 1964 m. civilinis kodeksas (toliau – 1964 m. CK). Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl pateikto pareiškimo pagrįstumo, vadovaujasi minėta dvišale tarptautine sutartimi bei 1964 m. CK (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, 38 straipsnio 1 dalis, CK 1.7 straipsnio 2 dalis).

11. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal Sutarties 45 straipsnio 1 dalį kilnojamojo turto paveldėjimo bylas, išskyrus šio straipsnio 2 punkte nurodytu atveju, nagrinėja įstaigos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai visas kilnojamasis paveldėtinas turtas yra teritorijoje Susitariančiosios Šalies, kurioje palikėjas neturėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos, tai pagal pareiškimą įpėdinio arba nuo palikimo atsisakiusio asmens, jeigu su tuo sutinka visi įpėdiniai, paveldėjimo bylą nagrinėja šios Susitariančiosios Šalies įstaigos.

12. Sprendžiant klausimą dėl bylos teismingumo ir joje taikytinos teisės, reikšminga tai, kad dvišalė tarptautinė sutartis bei 1964 m. CK nereguliavo sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“, 1964 m. CK 17 straipsnyje išaiškinta „gyvenamosios vietos“ sąvoka. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja siekia įgyvendinti jos paveldėjimo teisę galiojant 2000 m. CK, nustatydamas palikėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, vadovaujasi šiuo metu galiojančio CK nuostatomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

13. CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu paveldėjimo atveju paskutinioji nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta nustatoma, atsižvelgiant į CK 2.12 straipsnyje nustatytus vertinamuosius kriterijus, t. y. nustatytos taisyklės nėra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012).

15. Šioje byloje nustatyta, kad palikėjas buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris dirbo kurį laiką Rusijos Federacijoje, jo pasas galiojo užsienyje laikinai, t. y. iki 1998 m. gruodžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad palikėjas, išsiskyręs su pareiškėjos motina, išvyko nuolatiniam gyvenimui į Rusiją. Aplinkybės, kad palikėjas mirė Rusijoje ir, suinteresuoto asmens A. M. paaiškinimais, kurį laiką dirbo toje šalyje, gyveno viešbutyje, paskui valdiškame bute, nesant kitų įrodymų apie jo ryšį su Rusija, negali būti pagrindu tvirtinti, kad J. C. paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Rusijoje. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. C. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kad jis turėjo lėšų (taupė lėšas) būtent Lietuvos Respublikos fonde, jo dukra pareiškėja J. P. gyveno (gyvena) Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietė, laiko, kad paskutinė palikėjo J. C. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant klausimą dėl pareiškime nurodytų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, galiojusiais Lietuvos Respublikoje palikėjo mirties dieną (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos 42 straipsnio 1 dalis).

Dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo

16. 1964 m. CK 570 straipsnyje nurodyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta (17 straipsnis), o jeigu ji nežinoma, – turto arba pagrindinės jo dalies buvimo vieta.

17. Šioje byloje nustatyta, kad palikėjas mirė Rusijoje, kur kurį laiką dirbo, tačiau pripažinta, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje (sprendimo 16 punktas). Bylos duomenimis palikėjas mirties dieną nebuvo viešai deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvoje (28 b. l.), iš buto (duomenys neskelbtini), jis buvo išregistruotas 1994 m. birželio 30 d. (25 b. l.). Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad po tėvų skyrybų su tėvu faktiškai nebendravo ir negyveno. Byloje nėra tikslių duomenų apie palikėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Todėl, sprendžiant klausimą dėl palikimo atsiradimo vietos, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK 570 straipsniu, t. y. palikimo atsiradimo vieta nustatytina pagal palikėjo turto buvimo vietą.

18. Byloje nustatyta, kad vienintelis po palikėjo J. C. mirties likęs turtas buvo piniginės lėšos, kurios šiuo metu yra saugomos AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. LT447300010004554287 (79 b. l.). AB „Swedbank“ buveinė yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja siekia įgyvendinti savo paveldėjimo teisę, tenkina jos prašymą dėl palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo iš dalies, nustatydamas, kad palikėjo J. C. palikimo atsiradimo vieta yra (duomenys neskelbtini) (1964 m. CK 570 straipsnis, CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 445 straipsnis).

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo

19. Palikėjui mirus įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti įstatyme nurodytu būdu ir per įstatymo nustatytą terminą. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis). Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis).

20. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, palikimas galėjo būti priimtas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti arba padavus pareiškimą apie palikimo priėmimą notarui. Šie veiksmai turėjo būti atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai savo veiksmais priėmė palikimą, kurį, be kita ko, sudaro nekilnojamieji ir (ar) registruotini kilnojamieji daiktai, palikimo priėmimo faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

21. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą, patvirtinančiu palikimo priėmimą 1964 m. CK 587 straipsnio prasme, suprantami įpėdinio veiksmai prižiūrint, valdant palikimo dalyku esantį turtą, naudojantis juo, mokant už jį mokesčius ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007). Sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, reikia įvertinti tokio įpėdinio elgesį – jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).

22. Šioje byloje pareiškėja nurodo, kad priėmė tėvo palikimą, pradėjusi po jo mirties faktiškai valdyti tėvo perduotas taupomąsias knygeles. Suinteresuotas asmuo A. M. patvirtino šias aplinkybes, nurodydama, kad tėvas mirties dieną neturėjo jokio kito turto, išskyrus šias taupomąsias knygeles. Liudytoja N. C. patvirtino pareiškėjos nurodomą aplinkybę, kad taupomosios knygelės buvo saugomos pareiškėjos gyvenamojoje vietoje Kaune, Taikos pr. 87-58, kad lėšos, esančios tose taupomosiose knygelėse, buvo skirtos palikėjo pareiškėjai, kad šios aplinkybės buvo žinomos visiems šeimos nariams iki ir po palikėjo J. C. mirties. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina pareiškėjos nurodomą faktą, kad ji priėmė tėvo J. C. palikimą po šio mirties, pradėjusi faktiškai valdyti jo turtą (taupomąsias knygeles) per įstatyme nustatytą 6 mėnesių laikotarpį (1964 m. CK 587 straipsnio 2, 3 dalys). Dėl to yra pagrindas tenkinti pareiškėjos reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po tėvo J. C. mirties 1998 m. gruodžio 19 d. priėmė palikimą faktiškai pradėjusi valdyti jo turtą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 445, 448 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patenkinti iš dalies pareiškėjos J. P. pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. C. (J. C.), a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini)., palikimo atsiradimo vieta yra (duomenys neskelbtini).

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) po savo tėvo J. C., a. k. (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini)., priėmė jo palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą.

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją išsiųsti Testamentų registrui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.