- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- e2-400-464/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00213-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Pareiškėjas
- A
- Suinteresuotas asmuo
- B
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, suinteresuotas asmuo – B, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A kreipėsi į teismą su prašymu išduoti leidimą grąžinti nepilnametes dukras C ir D į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo B, gyvendami nesusituokę, (duomenys neskelbtini) susilaukė dvynukių dukrų. Nuo dukrų gimimo iki 2024 m. rugsėjo 28 d. jų vienintelė gyvenamoji vieta buvo pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu Ukrainoje. Nuo 2022 metų rugsėjo mėn. pareiškėjas su dukromis apsigyveno atskirai, nes suinteresuotas asmuo nusprendė nutraukti santykius su pareiškėju ir palikti šeimą. Pareiškėjas su nepilnametėmis dukromis gyveno atskirai nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), dukras išlaikė tik pareiškėjas, vedė jas į darželį, rūpinosi jų buitimi. Suinteresuotas asmuo su dukromis bendraudavo nereguliariai, kartais jas pasiimdavo savaitgaliais, po paskutinio tokio vaikų pasiėmimo 2024 m. rugsėjo 28 d., suinteresuotas asmuo dukrų pareiškėjui negrąžino. Vaikų buvimo vieta nuo pareiškėjo buvo slepiama, praėjus kuriam laikui pareiškėjui tapo žinoma, kad suinteresuotas asmuo vaikus neteisėtai išsivežė į Lietuvą. Sužinojęs vaikų buvimo vietą, pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl jų grąžinimo. Teigia, kad nepilnametės jo ir suinteresuoto asmens dukros į Lietuvos Respubliką išvežtos ir laikomos neteisėtai, jas grąžinti į Ukrainą motina atsisako.
3. Pareiškėjas prašė skubiai (nepranešus suinteresuotam asmeniui) taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti tokią laikiną jo bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais:
3.1. ieškovas prieš 10 dienų iki savo planuojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką informuoja suinteresuotą asmenį B apie jo vizito laiką, trukmę ir vietą, kurioje jis bus apsistojęs. Pareiškėjas bendrauja su mažametėmis dukromis tokia tvarka:
3.1.1. jei pareiškėjas į Vilnių atvyksta vienai savaitei, jis su mažametėmis dukromis bendrauja 4 pasirinktas dienas nepertraukiamai, dukras pasiimant 10.00 val. pirmąją nepertraukiamo bendravimo dieną (arba anksčiau, jei motinai vaikų perdavimo laikas nebus tinkamas) ir grąžinant vaikus motinai 19.00 val. paskutinę nepertraukiamo bendravimo dieną (arba kitu šalių sutartu laiku). Kitomis dienomis su mažametėmis dukromis bendrauja be nakvynių, dukras pasiimant 10.00 val. kiekvieną pertraukiamo bendravimo dieną (arba anksčiau, jei motinai vaikų perdavimo laikas nebus tinkamas) ir grąžinant vaikus motinai 19.00 val. kiekvieną pertraukiamo bendravimo dieną (arba kitu šalių sutartu laiku);
3.1.2. jei pareiškėjas į Vilnių atvyksta dviem savaitėms ar ilgesniam laikui, jis su mažametėmis dukromis bendrauja 8 pasirinktas dienas nepertraukiamai, dukras pasiimant 10.00 val. pirmąją nepertraukiamo bendravimo dieną (arba anksčiau, jei motina vaikų perdavimo laikas nebus tinkamas) ir grąžinant vaikus motinai 19.00 val. paskutinę nepertraukiamo bendravimo dieną (arba kitu šalių sutartu laiku). Kitomis dienomis su mažametėmis dukromis bendrauja be nakvynių, dukras pasiimant 10.00 val. kiekvieną pertraukiamo bendravimo dieną (arba anksčiau, jei motinai vaikų perdavimo laikas nebus tinkamas) ir grąžinant vaikus motinai 19.00 val. kiekvieną pertraukiamo bendravimo dieną (arba kitu šalių sutartu laiku);
3.2. pareiškėjas įsipareigoja (yra įpareigojamas) atvykimo į Lietuvą metu užtikrinti nuolatinę gyvenamąją (apsistojimo) vietą, kurioje būtų tinkamos sąlygos nepilnamečiams vaikams gyventi, atsižvelgiant į jų amžių, poreikius ir gerovę. Jis taip pat užtikrins vaikų rutiną, kasdienius poreikius, lankomas veiklas (jei tokių yra), saugią ir stabilią aplinką, tinkamą maitinimą bei poilsį. Suinteresuotas asmuo B įpareigojama perduoti visus būtinus daiktus bendravimui ir nedalyvauti bendravime jokia forma;
3.3. pareiškėjas bendrauja su mažametėmis dukromis nepertraukiamai nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo iki 2025 m. kovo 8 d., dukras pasiimant 10.00 val. pirmąją bendravimo dieną (arba kitu laiku, jei motinai vaikų perdavimo laikas nebus tinkamas) ir grąžinant vaikus motinai 2025 m. kovo 8 d. 19.00 val. (arba kitu šalių sutartu laiku);
3.4. pareiškėjas, būdamas Ukrainoje, su savo mažametėmis dukromis bendrauja nuotoliniu būdu kiekvieną dieną nuo 18.00 val., bent 15 min. Bendravimas vyksta vaizdo skambučiais per „WhatsApp“, „Viber“, „Telegram“ ar kitas panašias programėles. Suinteresuotas asmuo B privalo sudaryti sąlygas, kad pareiškėjas galėtų nurodytu laiku paskambinti, ir užtikrinti, jog mergaitės tuo metu turėtų galimybę atsiliepti bei pabendrauti su tėvu.
4. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo, piktnaudžiaudama motinos valdžia, leidžia sau spręsti, kada ieškovas gali ar negali matytis su dukromis. Toks savanaudiškas elgesys yra visiškai nesuprantamas, kenkiantis nepilnametėms dukroms. Dukros, bendraudamos tiesiogiai su tėvu, jaučiasi ramiai ir saugiai, minimalus bendravimas be nakvynių būtų nepilnavertis ir nepagrįstai ribotų tiek tėvo, tiek dukrų teisę palaikyti bei kurti stiprų emocinį ryšį. Pareiškėjui neturint dukrų asmens dokumentų, nėra jokios grėsmės, kad jis galėtų bandyti jas išvežti iš šalies. Suinteresuotas asmuo nuo pat vaikų pagrobimo dienos darė tėvui kliūtis bendrauti su dukromis – ne tik draudė su jomis susitikti fiziškai, bet ribojo ir vaizdo skambučius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjo A prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Teismas rėmėsi nagrinėjamam klausimui aktualia teismų praktika, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius aplinkybes, pateisinančias tokių priemonių taikymo poreikį, pavyzdžiui, smurtą prieš nepilnamečius vaikus, vaikų poreikių nepatenkinimą, riziką vaikų sveikatai, grėsmę, kad suinteresuotas asmuo su vaikais gali išvykti į kitą valstybę, ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-592-790/2024). Pažymėjo, kad pareiškėjas tokių aplinkybių, pateisinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįrodinėja. Prašymas grindžiamas aplinkybėmis, kad suinteresuotas asmuo draudžia ir trukdo pareiškėjui bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Tačiau iš pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad jis tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu būdu su nepilnamečiais vaikais bendravo. Todėl nėra prielaidų imtis neatidėliotinų veiksmų, iki kol bus išspręstas šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl vaikų grąžinimo.
7. Teismo vertinimu, laikinos nepilnamečių vaikų bendravimo su pareiškėju tvarkos nenustatymas nesukels vaikams didelės žalos, juo labiau kad sprendimas dėl vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą byloje turi būti priimtas operatyviai (per šešias savaites nuo teismo proceso pradžios). Be to, suinteresuotas asmuo sutinka, kad pareiškėjas su vaikais bendrautų tiek nuotoliniu būdu, tiek ir gyvai vaikų gyvenamojoje vietoje, o tai užtikrintų pareiškėjo teisę palaikyti ryšį su nepilnamečiais vaikais iki kol bus išnagrinėta ši civilinė byla.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Pareiškėjas A atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Nurodo tokius argumentus:
8.1. Teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjęs ne skubos tvarka, o tik per 9 dienas nuo jo gavimo, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 1 dalį ir 1980 m. Hagos konvekcijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) 7 straipsnio b punktą. Teismas, suteikdamas teisę suinteresuotam asmeniui pateikti atsiliepimą į prašymą, siekdamas užtikrinti operatyvų procesą, dokumentus turėjo ir galėjo siųsti suinteresuotam asmeniui nurodytu jos elektroninio pašto adresu, o ne registruota pašto siunta. Tokio pobūdžio bylose teismas turi būti itin aktyvus, siekdamas užtikrinti ne tik nepilnamečių vaikų interesus, bet ir tarptautinių teisės aktų tinkamą įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju teismas nedelsiant nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tolesnei žalai vaikams atsirasti ir vaikų tėvo teisių pažeidimams užkirsti.
8.2. Teismas nepagrįstai susiaurino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad laikinos bendravimo tvarkos nustatymas nėra galimas. Nei Hagos konvencijoje, nei Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatyme (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) nėra numatytas draudimas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kaip laikinos bendravimo tvarkos nustatymas. Be to, pagal Hagos konvencijos 7 straipsnio b punktą teismas privalo imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos vaikui ir užtikrintos jo teisės. Vaikų teisė palaikyti ryšį su abiem tėvais yra esminė ir gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais.
8.3. Skundžiamoje teismo nutartyje cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-592-790/2024 išaiškinimai yra pateikti kitokių nei nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste. Toje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas daugiau nei 4 metus nebendravo su vaikais ir nesiėmė priemonių jiems susigrąžinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš karto ėmėsi priemonių dukroms susigrąžinti, kelis kartus buvo atvykęs į Lietuvą.
8.4. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad pareiškėjui yra sudarytos galimybės bendrauti su dukromis. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, patvirtinančios, kad pareiškėjui per 5 mėn. tik kartą buvo suteikta galimybė trumpai pabendrauti su dukromis. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai ribojo ir riboja bendravimą. Nėra jokios abejonės, kad, nenustačius bendravimo tvarkos, tai gali turėti neigiamų ir nepataisomų pasekmių vaikų emocinei ir psichologinei būklei, tėvo teisėms bei santykiams su vaikais. Teismas neįvertino aplinkybės, kad motinos siekis yra eliminuoti vaikų tėvą iš jų gyvenimo.
8.5. Teismo argumentai, susiję su nagrinėjamos kategorijos bylose nustatytais išnagrinėjimo terminais, nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Teismas turi teisę sprendimą priimti ir per ilgesnį nei 6 savaičių terminą. Be to, šalys turi teisę teikti atskiruosius skundus dėl teismo priimto procesinio sprendimo, todėl ir ribojimai bendravimo su vaikais truks nepagrįstai ilgai.
8.6. Nebuvo įvertintos ir tokios aplinkybės, kad vaikai yra nepagrįstai bauginami karu, bombomis. Sąmoningai siekiama nutraukti vaikų ir tėvo ryšį, nurodomi nepagrįsti argumentai, kad pareiškėjas turi vaikų dokumentus ir gali juos neteisėtai išvežti iš Lietuvos. Šiuo atveju būtent suinteresuotas asmuo elgėsi neteisėtai, be leidimo išveždama vaikus iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos. Pareiškėjas elgiasi priešingai – vaikus siekia susigrąžinti įstatymuose nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
9. Suinteresuotas asmuo B atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
9.1. Byloje nėra įrodymų, kad mažamečių vaikų teisės yra kokiu nors būdu pažeidžiamos, jie yra netinkamai prižiūrimi, ar jiems kyla grėsmė ir (ar) daroma žala, būnant su motina ir gyvenant Lietuvoje. Byloje esančių vaiko šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto ir vaiko nuomonės išklausymo aktų turinys patvirtina, kad vaikų teisės bei jų interesai yra visapusiškai užtikrinti, mergaitės gali bendrauti su tėvu nuotoliniu būdu.
9.2. Itin trumpi pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo terminai lemia, kad liko ne daug laiko jo pareiškimui išnagrinėti. Teismo posėdis šioje byloje yra numatytas 2025 m. balandžio 9 d.
9.3. Pareiškėjas bendrauja ir matosi su dukromis, jų bendravimas yra pakankamas tiek vaikų, tiek pareiškėjo teisėms į bendravimą šiuo laikotarpiu užtikrinti.
9.4. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo B atskiru teisminiu procesu (duomenys neskelbtini) jau šiuo metu sprendžia vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Pareiškėjo teisės bendrauti su vaikais yra nagrinėjamos ir ginamos kaip pagrindinis ginčo objektas kitame teisme, kitoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, kurioje sprendžiami tarptautinio vaikų grobimo klausimai, taikytinų teisės normų ir tokių prašymų nagrinėjimo terminų
10. Apeliacijos dalyką nagrinėjamoje byloje sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apelianto A prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant laikiną bendravimo tvarką su nepilnametėmis dukromis, pareikštas byloje pradėtoje pagal Hagos konvencijoje nustatytas taisykles, buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byla yra su tarptautiniu elementu, nes pareiškėjas (apeliantas), Ukrainos pilietis, prašo išduoti leidimą Lietuvoje su motina, Ukrainos piliete, šiuo metu gyvenančias nepilnametes jų dukras grąžinti į nuolatinę gyvenamąją vietą Ukrainoje.
11. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvencija laikomo vaiko grąžinimo (toliau – bylos dėl vaiko grąžinimo) nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. Tiek Lietuva, tiek ir Ukraina yra Hagos konvencijos šalys (Lietuva nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., Ukraina nuo 2007 m. vasario 1 d.) ir ginčo dėl to nėra.
Žemesnės instancijos teismas
12. Hagos konvencijos 7 straipsnio b punkte nurodyta, kad centrinės įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje ir skatina savo valstybės kompetentingų įstaigų bendradarbiavimą, kad užtikrintų greitą vaikų grąžinimą ir pasiektų kitų Hagos konvencijos tikslų. Visu pirma jos tiesiogiai ar per tarpininkus imasi reikiamų priemonių užkirsti kelią tolesnei žalai vaikui ar suinteresuotų šalių teisių pažeidimui, imdamosi laikinųjų priemonių arba pasirūpindamos, kad jų būtų imtasi.
13. Įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad teismas, priėmęs prašymą ar sprendimą dėl vaiko grąžinimo, ieškovo prašymu arba savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: draudimą atsakovui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir (arba) draudimą išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo, taip pat kitas laikinąsias apsaugos priemones Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnyje ir CPK XI skyriaus penktajame skirsnyje nustatyta tvarka.
14. Kadangi procesinių prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimo tvarka ar konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parinkimo kriterijai Hagos konvencijoje nėra nustatyti, aktualus yra CPK XI skyriuje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl taikytino teisinio reguliavimo yra analogiška ir nuosekli (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1787/2014; 2024 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-592-790/2024).
15. CPK XI skyriaus 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos.
16. Taigi, įstatymo leidėjas diskrecijos teisę išspręsti tokio pobūdžio procesinį prašymą per trijų ar septynių darbo dienų terminą suteikia pačiam teismui. Per ilgesnį nei trys darbo dienos terminą klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio gali būti išsprendžiamas tuomet, kai teismui kyla būtinybė rinkti papildomus duomenis, reikalingus teisingam tokio prašymo išsprendimui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, 2025 m. vasario 27 d. nutartimi (3 t., b. l. 5–7) priėmė 2025 m. vasario 25 d. gautą apelianto prašymą bei nustatė suinteresuotam asmeniui B trijų dienų terminą nuo nutarties gavimo dienos atsiliepimui į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, į tai, kad byla susijusi su mažamečių vaikų teisių ir interesų užtikrinimu, nutarė išklausyti ir kitos šalies poziciją, t. y. pripažino poreikį rinkti papildomus duomenis. Todėl ir trijų darbo dienų terminas šiuo atveju buvo viršytas dėl įstatyme numatytų tai leidžiančių aplinkybių.
17. Tai, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui iš pradžių išsiuntė registruotu paštu, o vėliau – ir pareiškime nurodytu elektroninio pašto adresu, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Pirma, teismas procesinius dokumentus siekė įteikti vienu iš CPK 117 straipsnyje numatytų būdų. Antra, suinteresuotas asmuo apie prašymo nagrinėjimą buvo tinkamai informuota ir atsiliepimą į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė iki skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Trečia, skundžiama teismo nutartis priimta 2025 m. kovo 6 d., t. y. per septynias darbo dienas nuo apelianto 2025 m. vasario 25 d. prašymo gavimo teisme dienos (paskutinę termino dieną). Vadinasi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus procesinis septynių darbo dienų terminas nebuvo viršytas.
18. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo per CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatytus procesinius terminus. Vien aplinkybė, kad toks prašymas buvo pareikštas byloje, kurioje yra sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečių vaikų teisėmis, nesuponuoja vertinimo, jog turėjo būti taikomi kiti, nei įtvirtinti CPK, procesiniai terminai ar antrajai ginčo šaliai apribota galimybė išdėstyti savo poziciją dėl šio prašymo. Atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, kad klausimo nagrinėjimas gali turėti įtakos nepilnamečių vaikų teisėms, taip pat objektyviai lemia poreikį išklausyti visas šalis. Šiuo aspektu pažymėtina dar ir tai, kad proceso teisės normos pažeidimas galėtų lemti skundžiamo teismo procesinio sprendimo (šiuo atveju nutarties) panaikinimą tik tuo atveju, jei dėl tokio pažeidimo būtų neteisingai išspręsta pati byla ar kuris nors joje sprendžiamas atskiras procesinis klausimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teigti, kad vien dėl ilgesnio taikyto termino pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą yra išsprendęs neteisingai, nebūtų nei protinga, nei pagrįsta (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidų
19. Nepagrįstais pripažintini ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant laikiną apelianto ir jo mažamečių dukrų bendravimo tvarką, tokios išvados priėjo netinkamai ištyręs bei įvertinęs faktines aplinkybes ir neatsižvelgęs į žalą vaikų interesams.
20. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjamos kategorijos bylose yra aktualios CPK įtvirtintos taisyklės. Pagal formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktiką teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas dar tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie toje konkrečioje byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020; 2024 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-697-567/2024).
21. Todėl apeliantas ne tik privalėjo įrodyti Hagos konvencijos 7 straipsnio b punkte nurodytos žalos vaikų interesams atsiradimo tikimybę ar suinteresuotų šalių teisių pažeidimus, bet ir pasirinkti tokios rūšies laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtį – eliminuoti būtent toje byloje dėl prašymo dalyko priimto teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką, jeigu tokią riziką galima įžvelgti.
22. Nagrinėjamu atveju apeliantas kreipėsi į teismą su prašymu išduoti leidimą grąžinti nepilnametes dukras į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainą. Teismų praktikoje jau buvo išaiškinta, kad tokios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas apsiriboja vaikų grąžinimo į valstybę, kuri yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, klausimo išsprendimu. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su tėvais tvarkos, jų globos teisių, tėvų pareigų ir kiti klausimai turi būti sprendžiami santuokos nutraukimo bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-173-553/2021). Todėl tokiose bylose, kuriose sprendžiami vaiko grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą klausimai, susijusiomis su pareikštu reikalavimu galėtų būti laikomos tik laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis būtų užtikrintas vaiko grąžinimas, jei pagrindas tam būtų nustatytas. Klausimai, susiję su bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymu, nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką, todėl ir laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis prašoma nustatyti laikiną bendravo su vaikais tvarką, kaip neatitinkantys sąsajumo su pareikštu reikalavimu kriterijaus, negali būti sprendžiami.
23. Dar daugiau, tiek apeliantas, tiek ir suinteresuotas asmuo savo procesiniuose dokumentuose yra nurodę, jog (duomenys neskelbtini) teisme yra pradėta nagrinėti civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, kurioje, be kita ko, ir yra sprendžiami bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo klausimai. Akivaizdu, kad apelianto prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su Ukrainos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikšto reikalavimo įvykdymo užtikrinimu, bet ne su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu išduoti leidimą grąžinti vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą.
24. Vien dėl to, kas nurodyta, nebuvo pagrindo apelianto prašomos rūšies laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti. Be to, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos kategorijos bylos pasižymi itin operatyviu ir greitu procesu, todėl ir laikinos bendravimo tvarkos nustatymas nėra aktualus. Atskirojo skundo argumentai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užsitęsti ilgiau, nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 28 d. nutartimi pakeitė paskirto teismo posėdžio datą iš 2025 m. balandžio 3 d. 10.00 val. į 2025 m. balandžio 9 d. 13.30 val., atsižvelgdamas į paties apelianto atstovės prašymą ir jos užimtumą kitose bylose. 2025 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismo procesinis sprendimas bus skelbiamas 2025 m. balandžio 16 d. 15.00 val.
25. Nepagrįsti ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-592-790/2024 pateiktais išaiškinimais dėl skirtingų bylų faktinių aplinkybių. Kaip matyti, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-592-790/2024, kurios išaiškinimais skundžiamoje nutartyje rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tos bylos pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką bei uždraudžiant tos bylos suinteresuotam asmeniui su nepilnamečiais vaikais išvykti į bet kurią kitą šalį, teisėtumas ir pagrįstumas. Aptariamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pareikštas byloje, pradėtoje pagal tos bylos pareiškėjo prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą vadovaujantis Hagos konvencijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis buvo grindžiamas tokiomis pačiomis, kaip ir nagrinėjamoje byloje, teisės normomis, be kita ko, ir Hagos konvencijos 7 straipsnio b punktu. Tai, kad grėsmė toje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo grindžiama kitais, nei nagrinėjamoje byloje, faktiniais argumentais, nesuponuoja išvados, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra tokios skirtingos, kad tų pačių teisės normų taikymo aiškinimas toje pačioje faktinėje situacijoje (vaiko neteisėto išvežimo iš gyvenamosios vietos valstybės kontekste) nėra aktualus ar kad juo neturėtų būti vadovaujamasi. Kitokia apelianto pozicija stokoja pagrįstumo.
26. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka joms keliamo sąsajumo reikalavimo, atskirojo skundo argumentai, susiję su žala vaikams, neturi teisinės reikšmės. Kita vertus, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantas neįrodė nei grėsmės vaikų sveikatai, nei jų išvežimo iš Lietuvos galimybės, apsiribodamas vien teiginiais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio.
27. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą procesinį klausimą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jį išspręsti kitaip.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.