Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Civilinės bylos Nr. e2-592-790/2024 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00649-2024-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.13; 3.3.2.3; 3.3.2.5 (S)

2024 m. liepos 18 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo J. P. K. (J. P. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. nutarties dalies civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. K. (J. P. K.) pareiškimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą, suinteresuotas asmuo K. L. G., išvadą teikianti institucija – Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl termino atsiliepimui į atskirąjį skundą paduoti atnaujinimo

10. Suinteresuotas asmuo K. L. G. apeliacinės instancijos teismui 2024 m. liepos 15 d. padavė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo prijungti prie bylos. Paaiškino, kad jos atstovas nedalyvavo pirmame teismo posėdyje, elektroninę prieigą prie bylos gavo vėliau, todėl reikėjo daugiau laiko parengti procesinius dokumentus.

11. CPK 338 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, kuriose reglamentuotas procesas apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Procesas apeliacinės instancijos teisme reglamentuotas CPK XVI skyriuje. Nurodytame CPK skyriuje įtvirtinta vienos šalies teisė paduoti atskirąjį skundą, kitos – atsiliepimą į atskirąjį skundą (CPK 335 straipsnis). Atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per keturiolika dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos (CPK 335 straipsnio 2 dalis).

12. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, suinteresuotam asmeniui K. L. G. pranešimas apie atskirojo skundo padavimą išsiųstas 2024 m. birželio 20 d. gyvenamosios vietos adresu, todėl laikytina, kad paskutinė diena pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą – 2024 m. liepos 4 d. Kadangi suinteresuotas asmuo K. L. G. atsiliepimą į atskirąjį skundą padavė 2024 m. liepos 15 d., ji praleido terminą šiam procesiniam veiksmui atlikti 11 dienų. Nors K. L. G. 2024 m. birželio 28 d. padavė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą grąžinti vaikus į nuolatinę jų gyvenamąją vietą, tačiau jame nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar atskirojo skundo pagrįstumo, nuomonės apie skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje sprendžiamas klausimas, susijęs su nepilnamečių vaikų interesais, į tai, kad atsakovė, siekdama pasinaudoti teise būti išklausyta byloje, 2024 m. liepos 3 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį ir atstovaujama profesionalaus teisininko pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame išdėstė nesutikimo su prašymu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvus, pasisakė dėl skundžiamos nutarties teisėtumo, terminas pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą praleistas nežymiai, o jo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, atnaujina terminą atsiliepimui į atskirąjį skundą pateikti ir jį priima (CPK 78 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų priėmimo

13. Pareiškėjas (apeliantas) likus vienai dienai iki teismo posėdžio pradžios apeliacinės instancijos teismui padavė papildomus paaiškinimus ir naujus įrodymus (vaikų, savo ir suinteresuoto asmens K. L. G. medicinines ataskaitas, duomenis apie savo karjerą, trečiuosius asmenis, (duomenys neskelbtini) esančias ugdymo sąlygas ir infrastruktūrą, asmeninio gyvenimo nuotraukas ir kt.).

14. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui, kitoms apeliacinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas naujai paduotais rašytiniais paaiškinimais siekia papildyti atskirąjį skundą, tačiau įstatymas tokios teisės, pasibaigus skundo padavimo terminui, nesuteikia (CPK 323 straipsnis). Pasibaigus skundo padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti skundo pagrindo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Be to, pareiškėjo paduoti rašytiniai paaiškinimai neturi sąsajos su sprendžiamu klausimu, pateikti pavėluotai, o jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą.

16. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

17. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai teikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).

18. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismui kartu su rašytiniais paaiškinimais paduodamas naujus įrodymus, nenurodė, kad egzistavo objektyvios kliūtys šiuos naujus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, neargumentavo, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po atskirojo skundo pateikimo. Sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, pareiškimo faktinį pagrindą sudarančių įrodymų tyrimas bei vertinimas nėra atliekamas, todėl pareiškėjo pateikti įrodymai nepriimami ir dėl jų ryšio su nagrinėjamu procesiniu klausimu nebuvimo (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl laikinos tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos ir draudimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatymo

19. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiama dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, remiantis Konvencija. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki bylos išnagrinėjimo teisme ir teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, taip pat uždrausti K. L. G. kartu su nepilnamečiais vaikais išvykti į bet kurią kitą valstybę, išskyrus (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad prašoma taikyti priemonė (laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas) nesutampa su ginčo dalyku ir neatitinka teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos, be to, pareiškėjo nepilnamečiai vaikai Lietuvoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini), dėl ko spręstina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nesiėmė veiksmų galimam teisių pažeidimui pašalinti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka.

20. Konvencijos tikslas: 1) užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančią valstybę išvežti ir jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinami; 2) garantuoti, kad vienos susitariančios valstybės teisės aktų nustatytos vaiko globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose susitariančiose valstybėse. Tai reiškia, kad Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų yra skirta tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas vaikų išvežimas ar laikymas užsienio valstybėse, užtikrinti greitą vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat užtikrinti vieno iš vaiko tėvų, gyvenančio kitoje susitariančioje valstybėje, teisę bendrauti su vaiku (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1011-798/2021).

21. Konvencijos 7 straipsnyje numatyta, kad Centrinės įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje ir skatina savo valstybės kompetentingų įstaigų bendradarbiavimą, kad užtikrintų greitą vaikų grąžinimą ir pasiektų kitų šios Konvencijos tikslų. Visų pirma jos tiesiogiai arba per tarpininkus imasi reikiamų priemonių, kuri viena iš jų yra – užkirsti kelią tolesnei žalai vaikui ar suinteresuotų šalių teisių pažeidimui, imdamosi laikinųjų priemonių arba pasirūpindamos, kad jų būtų imtasi (Konvencijos 7 straipsnio b punktas). Ši norma leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau jos gali ir turi būti taikomos siekiant išvengti kylančios dar didesnės žalos vaikui ar suinteresuoto asmens teisių pažeidimui. Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės tokio pobūdžio bylose taikomos ne bet kokiu atveju, o tik tuomet, kai vaiko ar suinteresuoto asmens teisėms gali kilti tolesnė žala.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 12 straipsnyje numatytas nebaigtinis galimų taikyti vaikų grąžinimo bylose laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, siejamas su atvejais, kada vaikui ar suinteresuoto asmens teisėms daroma tolesnė žala – nurodyta, kad priėmęs prašymą ar sprendimą dėl vaiko grąžinimo, teismas ieškovo prašymu arba savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: draudimą atsakovui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir (arba) draudimą išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo, taip pat kitas laikinąsias apsaugos priemones Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnyje ir CPK XI skyriaus penktajame skirsnyje nustatyta tvarka

23. Nors Konvencijos 7 straipsnio b punkte, Įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnyje nėra konkretizuota, kas laikytina kylančia žala vaiko teisėms ir jo interesams, tačiau, kaip nurodoma Konvencijos aiškinamuosiuose dokumentuose, tikslinga atsižvelgti į Konvencijos 13 straipsnį ir jo taikymo sąlygas kylančios žalos aspektu praktikoje. Yra išskiriami pagrindiniai vertinamieji kriterijai – smurtas prieš vaiką ir (arba) jį paėmusį tėvą; ekonominiai sunkumai vaiko poreikių patenkinimo aspektu; rizika, susijusi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe; rizika vaiko sveikatai ir kt. (2020 m. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos praktikos vadovo 6 dalies 37-49 psl.).

24. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencijos aiškinamuosiuose dokumentuose (pvz., Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 2022 m. parengtame Konvencijos praktiniame vadove) išaiškinta, jog valstybės, kurioje iškelta byla dėl vaiko grąžinimo, teismas negali spręsti klausimų dėl vaiko globos ar bendravimo pagrįstumo, kadangi jurisdikcija dėl tokio pobūdžio klausimų sprendimo tenka vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismui (2022 m. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos praktinio vadovo 42 psl., 82 p.).

25. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nepilnamečiai vaikai bylos nagrinėjimo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas siekia grąžinti vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) pagal Konvenciją. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones tik nustatęs aplinkybes, pateisinančias tokių priemonių taikymo poreikį, pavyzdžiui, smurtą prieš nepilnamečius vaikus, vaikų poreikių nepatenkinimą, riziką vaikų sveikatai, grėsmę, kad suinteresuotas asmuo su vaikais gali išvykti į kitą valstybę ir kt.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas poreikį byloje pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė galimu suinteresuoto asmens K. L. G. siekiu vengti teisminio proceso Lietuvos Respublikos teisme, draudimu pareiškėjui bendrauti su vaikais, grėsme vaikų saugumui, netinkamomis jų gyvenimo sąlygomis. Tačiau pareiškėjo argumentas dėl atsakovės siekio vengti teisminio proceso Lietuvos Respublikoje ir išvykti į kitą valstybę yra deklaratyvus ir neįrodytas. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių tokias pareiškėjo prielaidas (CPK 178 straipsnis), priešingai, atsakovė dalyvauja teisminiame procese, teikia į bylą procesinius dokumentus, nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas argumentų dėl skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas jo prašymas uždrausti suinteresuotam asmeniui su nepilnamečiais vaikais išvykti iš Lietuvos Respublikos, atskirajame skunde nenurodo ir šios teismo nutarties dalies iš esmės neskundžia.

27. Pareiškėjo argumentai dėl tariamo draudimo bendrauti su vaikais, nesudaro pagrindo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Viena vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vaikai Lietuvos Respublikoje gyvena (duomenys neskelbtini), pareiškėjas ketverius metus nesiėmė veiksmų galimam teisių pažeidimui pašalinti, nėra duomenų, kad visu šiuo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo bendrauti su vaikais. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs keletą vaizdo įrašų, kuriuose galima matyti jo bendravimą su vaikais tiek kontaktiniu, tiek nuotoliniu būdu. Suinteresuotas asmuo K. L. G. atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat patvirtino, kad nedraudžia pareiškėjui ir vaikams bendrauti nuotoliniu būdu, o tam reikalinga tik pareiškėjo iniciatyva. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad nėra skubos imtis neatidėliotinų veiksmų iki kol bus išspręstas šioje byloje klausimas dėl vaikų grąžinimo, ir laikinos nepilnamečių vaikų bendravimo su pareiškėju tvarkos nenustatymas nesukels vaikams didelės žalos, tuo labiau, kad sprendimas vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą byloje turi būti priimtas operatyviai (Konvencijos 11 straipsnis).

28. Antra vertus, pareiškime grėsmę vaikams pareiškėjas motyvuoja motinos elgesiu, turinčiu Miunhauzeno, Stokholmo ir tėvų susvetimėjimo sindromų požymius, psichinės prievartos naudojimu bei kvestionuoja vaikams suteikiamas gyvenimo sąlygas dėl motinos sveikatos būklės. Šie pareiškėjo argumentai dabartinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžiant dėl poreikio pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, vertinami kaip deklaratyvūs ir subjektyvaus požiūrio, kadangi byloje šiuo metu nėra aktualių tokio pobūdžio duomenų (CPK 178 straipsnis). Skirtingas vaikų tėvų požiūris į auklėjimą tam tikrais aspektais, pavyzdžiui, religijos, savaime nelemia vieno iš jų teisingumo prieš kitą, nesant realių duomenų apie kilusią ar galinčią kilti grėsmę vaikų teisėms ir jų interesams. Pareiškėjo subjektyvus suinteresuoto asmens (vaikų motinos) psichologinės būklės vertinimas taip pat neįrodo šiai dienai netinkamų vaikams suinteresuoto asmens suteikiamų gyvenimo sąlygų.

29. Pažymėtina, kad pareiškėjas pareiškime dėl vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą nurodė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) teismuose yra nagrinėjamos baudžiamoji ir civilinė bylos dėl vaikų motinos smurto ir prievartos prieš vaikus ir dėl vaikų vienintelės globos pareiškėjui suteikimo, o 2021 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) teisme buvo inicijavęs bylą dėl gyvenimo skyriumi su vaikų motina ir dėl visiškos vaikų globos, tačiau ieškinį atsiėmė. Vis dėlto, be 2024 m. balandžio 17 d. parengto prašymo, adresuoto (duomenys neskelbtini) teismui, daugiau duomenų apie bylų dėl globos nustatymo ir smurto prieš vaikus, iškėlimo ir jų nagrinėjimo stadiją, pareiškėjas į bylą nėra pateikęs (CPK 178 straipsnis). Nors duomenų apie bylų iškėlimo faktą ar bylų nagrinėjimo stadiją (duomenys neskelbtini) šioje byloje nėra, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas klausimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo gali kelti tokią jurisdikciją turinčiame teisme, t. y. vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutarties dalį nėra. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Konvencijos 7 straipsnio b punktas).

31. Kiti atskirojo skundo argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo J. P. K. (J. P. K.) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, palikti nepakeistą.