Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Byloje nustatyta, jog VĮ „Registrų centras“ duomenimis, 70,50 kv.m. bendro ploto dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise (59/100 dalių) ieškovui B. V. a.k. (duomenys neskelbtini) bei (41/100 dalių) jo sūnui A. V. a.k. (duomenys neskelbtini) 2006-04-14 d. susitarimo pagrindu, įrašas galioja nuo 2006-10-20 d. Bylos duomenimis, ieškovui B. V. iki nurodyto susitarimo šis butas nuosavybės teise priklausė 1992-11-26 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal LR 19991-05-28 įstatymą Nr. I-1374 Nr. 21-3448, 1993-03-31 d. sutarties Nr. 2-1728 pagrindu (b.l. 8-9). 1989-12-04 d. Leidimu Nr. R-127/89 ieškovui buvo leista negyvenamuose patalpose, esančiose pirmame aukšte (duomenys neskelbtini), įrengti kūrybines dirbtuves (b.l. 7). Ieškovo teigimu, virš šių patalpų ir iš jų šono yra ieškovui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno iki Lietuvos nepriklausomybės ir jai atkūrus šį butą 1993 metais privatizavo, t.y. pirmame ir antrame aukšte pagal projektą (b.l. 10-11). Tarp kūrybinių dirbtuvių ir pagal projektą jam buvo leista įrengti laiptus, kurie sujungtų kūrybines dirbtuves su jam priklausančiomis patalpomis antrame aukšte. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1999-06-15 d. aktu Nr. 444 „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ 29,50 kv.m. bendro ploto kūrybinės dirbtuvės po ieškovo atlikto ūkio būdu kapitalinio remonto/rekonstrukcijos priduotos eksploatacijai, tačiau dėl ieškovo teisinio neišprusimo jis šių patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą neprivatizavo (b.l. 12). Ieškovas nurodė, kad kūrybinėmis dirbtuvėmis naudojosi nuo 1989 metų. Valstybės įmonė „Registrų centras“ nekilnojamojo daikto-kūrybinių dirbtuvių ieškovo vardu neregistravo, nes ieškovas nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų (b.l. 13, 16).

5. Po šių teismų procesinių sprendimų Vilniaus miesto savivaldybė 2012-11-16 d. Priėmimo-perdavimo aktu Nr. 95V perėmė nuosavybėn 29,50 kv.m. bendro ploto negyvenamąją patalpą-Kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), plane indeksu pažymėtas 16-1 ir 16-2, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir įregistravo nekilnojamojo turto registre, nurodant daikto pagrindinę naudojimo paskirtį-gamybos; įrašas valstybės įmonėje „Registrų centras“ galioja nuo 2012-12-04 d. (b.l. 57-60).

7. Tuomet 2017-07-22 d. ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ekonomikos ir investicijų departamento 2017-06-21 d. raštą Nr. A51 -41045/17(2.14.1.17ITR2) „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo“ apskundė Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijai, kuri priėmė 2017-08-14 d. sprendimą Nr. 9-252/17 (1. 1.43-PD3)“Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo“ ir atmetė B. V. skundą kaip nepagrįstą (b.l. 34-39). Iš esmės ieškovas B. V. byloje kelia klausimą dėl atsakovių priimtų ginčo dokumentų ir grindžia ieškinio reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pradėti 29,50 kv.m. patalpų - Kūrybinių dirbtuvių (unikalus Nr. 1094-0501-8020:0025), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo procedūrą Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 2 d. 2 p. pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Teismas nurodė, jog byloje nebuvo nustatyta nei atvejų, nurodytų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 1 d. 1)-4) p.p.. o taip pat kitų atvejų, nurodytų minėto įstatymo 24 str. 1 d. 5)-7) p.p. Ginčo patalpos nėra priskiriamos nei pagalbinio ūkio paskirties statiniams ar jų dalims nei pagalbinio ūkio paskirties patalpoms, todėl pagal minėto įstatymo 24 str. 2 d. 2 p. negali būti parduotos ieškovui, o gali būti parduotos tik viešo aukciono būdu. Tai numato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-10-28 nuarimas Nr. 1178 „Dėl valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu“.

10. Teismas nesutiko su atsakovių argumentu, kad ginčo Kūrybinėmis dirbtuvėmis ieškovas naudojasi be teisinio pagrindo. Kaip nustatyta byloje ir dėl ko nėra ginčo, ieškovas įrengė šias patalpas teisėtai, leidus valstybės įgaliotai institucijai ir pagal projektą; kūrybinės dirbtuvės įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažintos tinkamos naudoti, kas įregistruota valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre. Nors ieškovas nuo 1989 metų teisėtai naudojosi ginčo patalpomis, šių patalpų dabartinis savininkas, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, tik 2012 metų pabaigoje įregistravo nuosavybės teises į šias patalpas, kai ieškovas inicijavo teisminį procesą dėl nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, t.y. veikė pasyviai, savo turtu nesidomėjo, mokesčių už jam priklausantį turtą nemokėjo, nesiėmė priemonių identifikuoti ir įteisinti tarp šalių susiklosčiusių civilinių santykių. Ir nors leidimas įrengti negyvenamojoje patalpoje kūrybines dirbtuves valstybei priklausančiose patalpose negalėjo sukurti statytojui (ieškovui) nuosavybės teisių į pastatytą ar rekonstruotą daiktą, tačiau ginčo patalpos tuo metu ieškovui galėjo būti suteiktos tik nuomos arba panaudos pagrindais ir ne kitaip, ir, teismo vertinimu, tokie panaudos santykiai faktiškai tarp šalių ir susiklostė. Aplinkybė, kad atsakovė, ginčo patalpų savininkė, Vilniaus miesto savivaldybė, nesiėmė priemonių šių civilinių santykių įteisinti, surašant panaudos sutartį, t.y. neįvykdė savo įstatymo priskirtos pareigos, neeliminuoja fakto, kad tokie panaudos santykiai tarp šalių dėl ginčo patalpų egzistuoja.

11. Sprendime nurodyta, jog teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas nuo 1989 metų iki šiol naudojosi ginčo patalpomis, t.y. apie 29 metaus, ilgalaikiai, ieškovas savo lėšomis rekonstravo ginčo patalpas ir investicijomis ženkliai pagerino negyvenamųjų patalpų būklę, atsakovė dėl to jokių prieštaravimų ieškovui nereiškė, t.y. sutiko su ginčo patalpų valdymo faktu CK 4.68 str. 1 d. prasme, sudaro atsakovei pareigą tokius civilinius santykis įteisinti. Atsakovo veiksmai, pasireiškiantys pasiūlymu ieškovui atlaisvinti ginčo patalpas iki 2016-09-30 d. (b.l. 95) dėl pačios atsakovės kaltės, t.y. nesugeibėjimo/pasyvumo sudaryti su ieškovu panaudos sutarties, teismo vertinami kaip prieštaraujantys CK 1.5 str. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismo atsižvelgtina ir į tai, kad nors ginčo patalpos nekilnojamojo turto registre suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, į šias patalpas galima patekti tik iš ieškovo bei jo sūnaus buto, o ne kitaip.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.1. „Teismas nesutinka su atsakovų argumentu, kad ginčo Kūrybinėmis dirbtuvėmis ieškovas naudojasi be teisinio pagrindo. [...] Nors ieškovas nuo 1989 metų teisėtai naudojosi ginčo patalpomis, šių patalpų dabartinis savininkas, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, tik 2012 metų pabaigoje įregistravo nuosavybės teises į šias patalpas, kai ieškovas inicijavo teisminį procesą dėl nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, t. y. veikė pasyviai, savo turtu nesidomėjo, mokesčių už jam priklausantį turtą nemokėjo, nesiėmė priemonių identifikuoti ir įteisinti tarp šalių susiklosčiusių civilinių santykių. Ir nors leidimas įrengti negyvenamojoje patalpoje kūrybines dirbtuves valstybei priklausančiose patalpose negalėjo sukurti statytojui (ieškovui) nuosavybės teisių į pastatytą ar rekonstruotą daiktą, tačiau ginčo patalpos tuo metu ieškovui galėjo būti suteiktos tik nuomos arba panaudos pagrindais ir ne kitaip, ir, teismo vertinimu, tokie panaudos santykiai faktiškai tarp šalių ir susiklostė. Aplinkybė, kad atsakovė, ginčo patalpų savininkė, Vilniaus miesto savivaldybė, nesiėmė priemonių šių civilinių santykių įteisinti, surašant panaudos sutartį, t.y. neįvykdė savo įstatymo priskirtos pareigos, neeliminuoja fakto, kad tokie panaudos santykiai tarp šalių dėl ginčo patalpų egzistuoja“.

12.2. „Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas nuo 1989 metų iki šiol naudojosi ginčo patalpomis, t. y. apie 29 metaus, ilgalaikiai, ieškovas savo lėšomis rekonstravo ginčo patalpas ir investicijomis ženkliai pagerino negyvenamųjų patalpų būklę, atsakovė dėl to jokių prieštaravimų ieškovui nereiškė, t. y. sutiko su ginčo patalpų valdymo faktu CK 4.68 str. 1 d. prasme, sudaro atsakovei pareigą tokius civilinius santykis įteisinti. Atsakovo veiksmai, pasireiškiančiai pasiūlymu ieškovui atlaisvinti ginčo patalpas iki 2016-09-30 d. (b. l. 95) dėl pačios atsakovės kaltės, t. y. nesugeibėjimo/pasyvumo sudaryti su ieškovu panaudos sutarties, teismo vertinami kaip prieštaraujantys CK 1.5 str. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismo atsižvelgtina ir į tai, kad nors ginčo patalpos nekilnojamojo turto registre suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, į šias patalpas galima patekti tik iš ieškovo bei jo sūnaus buto, o ne kitaip“.

12.4. Nurodo, jog nėra jokio pagrindo teigti, jog šalis sieja panaudos teisiniai santykiai. Ieškovas šioje byloje neįrodinėjo, jog ginčo patalpos jam buvo perduotos panaudos pagrindais, taip pat neprašė teismo tokį faktą konstatuoti. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai, t.y. ieškinio dalykas ir pagrindas. Teismas nagrinėdamas bylą negali peržengti ieškinio ribų. Šio bylos dalyku buvo ginčijami sprendimai ir nuosavybės teisiniai santykiai.

12.5. Nurodo, jog nepagrįsti teismo argumentai, jog atsakovė jokių prieštaravimų ieškovui nereiškė, t.y. sutiko su ginčo patalpų valdymo faktu CK 4.68 str. 1 d. prasme, sudaro atsakovei pareigą tokius civilinius santykius įteisinti, taip pat teismas nepagrįstai nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė nesiėmusi priemonių šių civilinių santykių įteisinti, surašant panaudos sutartį, neįvykdė savo įstatymo priskirtos pareigos. Sprendime teismas konstatavo jokiais įrodymais nepagrįstus ir tikrovės neatitinkančius faktus. Teismas nenurodė, kokių įstatymų pagrindu atsakovėms kyla pareiga sudaryti su ieškovu panaudos sutartį ir šių išvadų teismas neargumentavo.

13. Ieškovas atsiliepime į skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausias Teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K3-109-248/2018, yra konstatavęs, kad „kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas“. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi byloje surinktų įrodymų visetu. Būtent, šalių paaiškinimais, ieškinio priedais, įsiteisėjusių teismų sprendimais. Antai, Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/11 teismas yra konstatavęs, kad „leidimo įrengti kūrybines dirbtuves suteikimo momentu negyvenamoji patalpa <...> nuosavybės teise buvo priskirta nežinybiniam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų fondui, kurį tuo metu valdė vykdomojo komiteto organai ir priklausė valstybei pagal teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 95 str. nuostatas; pareiškėjui negyvenamosios patalpos galėjo būti suteiktos tik nuomos arba panaudos pagrindais“. Tuo tarpu aptariama civilinė byla Nr. 2A-510-340/11 buvo pradėta pagal B. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, t.y. dėl tų pačių ginčo patalpų. Todėl teismas ir padarė visiškai pagrįstą bei teisėtą išvadą ir tinkamai kvalifikavo, kad tarp ginčo šalių susiklostė būtent panaudos teisiniai santykiai.

13.1. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/11, buvo konstatuota: „Teisėjų kolegija pažymi, kad registracijos viešajame registre nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę; todėl negalima sutikti su teismo išvada, jog valstybei atstovaujančių institucijų ir savivaldybės pasyvumas, nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas neįregistravimas viešajame registre reiškia, kad valstybė ar savivaldybė neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybę į pareiškėjo įrengtas patalpas; leidimo įrengti dirbtuves suteikimo momentu patalpos priklausė valstybei, ir, kadangi jos nebuvo perduotos savivaldybės nuosavybėn įstatymo numatyta tvarka, negyvenamųjų patalpų savininku išliko valstybė“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo patalpos ieškovui buvo perduotos „valstybės“ dar 1989 metais iki Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymo (1997 m. gruodžio 2 d. Nr. VIII-546) įsigaliojimo, pagal tuo metu galiojančius įstatymus teisėtai. Kadangi minėtos patalpos galėjo būti perduodamos tik nuomos arba panaudos pagrindais (ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/11) bei atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nuomos mokesčio nemokėjo, darytina išvada, kad ginčo patalpos tuo metu ieškovui buvo perduotos panaudos pagrindais, todėl net ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymui (1997 m. gruodžio 2 d. Nr. VIII-546), kuriuo apeliuoja atsakovės, Vilniaus miesto savivaldybei įgijus nuosavybės teises į minėtas patalpas 2012 m. lapkričio 16 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 95 V pagrindu, kartu Vilniaus miesto savivaldybei perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp Valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje pagrįstai taikė pamatinius CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, šioje situacijoje taikytinos ir CK 1.2 straipsnio nuostatos, kurio 1 dalyje įvardyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai skirti tiek valstybei ir jos institucijoms, tiek visiems civilinių teisinių santykių subjektams.

13.2. Ieškovas nurodo, jog Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Akivaizdu, kad minėtoje situacijoje valstybė, vėliau Vilniaus miesto savivaldybė šių principų nepaisė, todėl pagrįsta yra ir teismo išvada, kad „Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, tik 2012 metų pabaigoje įregistravo nuosavybės teises į šias patalpas, kai ieškovas inicijavo teisminį procesą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį, t. y. veikė pasyviai, savo turtu nesidomėjo, mokesčių už jam priklausantį turtą nemokėjo, nesiėmė priemonių identifikuoti ir įteisinti tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių“.

13.3. Atsiliepime ieškovas teigia, kad apeliacinio skundo dalykas yra saistomas apeliacinės instancijos teismo teisėmis, įtvirtintomis CPK 326 straipsnio 1 dalyje, t.y.: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą; 3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 4) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti ar pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio Kodekso 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus šio Kodekso 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pateiktas sąrašas yra baigtinis. Jame apskritai nėra numatyta apeliacinės instancijos teismo teisė spręsti dėl apeliacinio skundo dalyko – pašalinti iš 2018 m. sausio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-155-545/2018 motyvuojamosios dalies tam tikras pastraipas. Taigi, pastaroji aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą netenkinti apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

15. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog apeliaciniu skundu negalima skųsti tik teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje išdėstytų motyvų ir juos pašalinti iš bylos.

16. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti. Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Taip pat kasacinis teismas yra suformulavęs taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.

17. Apeliantės nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip panaudos santykius ir padarė išvadą, jog atsakovės pažeidė pareigą sudaryti su ieškovu panaudos sutartį, nes ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo ir teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais.

18. Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog teismas išvadas dėl šalių teisinių santykių padarė nesant byloje įrodymų ir nesant nustatytų faktinių aplinkybių. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas neįrodinėjo, jog ginčo patalpos jam buvo perduotos panaudos pagrindais, taip pat neprašė teismo tokį faktą konstatuoti. Ieškinyje ieškovas nurodė faktines aplinkybes dėl tarp šalių susiklosčiusių faktinių civilinių santykių ir šias aplinkybes įrodinėjo byloje pateiktais įrodymais bei jau įsiteisėjusiu sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi byloje surinktų įrodymų visetu: šalių paaiškinimais, raštiniais įrodymais, įsiteisėjusių teismų sprendimais. Kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/2011 teismas yra konstatavęs, kad „leidimo įrengti kūrybines dirbtuves suteikimo momentu negyvenamoji patalpa <...> nuosavybės teise buvo priskirta nežinybiniam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų fondui, kurį tuo metu valdė vykdomojo komiteto organai ir priklausė valstybei pagal teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 95 str. nuostatas; pareiškėjui negyvenamosios patalpos galėjo būti suteiktos tik nuomos arba panaudos pagrindais“. Minėta civilinė byla Nr. 2A-510-340/2011 vyko tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių ginčo patalpų. Todėl teismas visiškai pagrįstai rėmėsi minėtoje civilinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais ir padarė visiškai pagrįstą bei teisėtą išvadą ir tinkamai kvalifikavo, kad tarp ginčo šalių susiklostė būtent panaudos teisiniai santykiai.

19. Sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/2011 buvo konstatuota, jog ginčo patalpos priklausė valstybei ir ieškovui buvo perduotos dar 1989 metais iki Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymo (1997 m. gruodžio 2 d. Nr. VIII-546) įsigaliojimo, pagal tuo metu galiojančius įstatymus teisėtai. Kadangi minėtos patalpos galėjo būti perduodamos tik nuomos arba panaudos pagrindais (ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/2011) bei atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nuomos mokesčio nemokėjo, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo patalpos tuo metu ieškovui buvo perduotos panaudos pagrindais, todėl net ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymui (1997 m. gruodžio 2 d. Nr. VIII-546), Vilniaus miesto savivaldybei įgijus nuosavybės teises į minėtas patalpas 2012 m. lapkričio 16 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 95 V pagrindu, kartu Vilniaus miesto savivaldybei perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp Valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje pagrįstai taikė pamatinius CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

20. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Akivaizdu, kad minėtoje situacijoje valstybė, vėliau Vilniaus miesto savivaldybė šių principų nepaisė, todėl pagrįsta yra ir teismo išvada, kad „Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, tik 2012 metų pabaigoje įregistravo nuosavybės teises į šias patalpas, kai ieškovas inicijavo teisminį procesą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį, t. y. veikė pasyviai, savo turtu nesidomėjo, mokesčių už jam priklausantį turtą nemokėjo, nesiėmė priemonių identifikuoti ir įteisinti tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių“. Šiuo atveju apeliančių nurodyti argumentai, jog apie ginčo patalpas nebuvo žinoma iki civilinės bylos Nr.2A-510-340/2011 iškėlimo, negali būti pateisinama priežastimi, dėl kurios atsakovės nesiėmė priemonių šalių santykiams įteisinti.

21. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar šalinti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus.

22. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė duomenis, kad jis patyrė 400 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovių lygiomis dalimis ieškovo naudai priteistinos jo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės lygiomis dalimis ieškovo naudai 400 eurų, t.y. po 200 Eur iš kiekvienos, bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.