Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23SD20360 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152412 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23S152915 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti nacionalinę vizą, bet Departamentas Sprendime Nr. 1 atsisakė išduoti pareiškėjui vizą, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 str. 1 d. 5 p.). Departamentas Sprendime Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždraudė atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikoma Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių. Departamentas Sprendime Nr. 3 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į Baltarusiją;

2.2. Sprendimai buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. kovo 10 d. raštu Nr. 18-2680 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir VSD išvada), kuriame pateiktas vertinimas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nes pareiškėjas 2011–2015 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje;

2.3. Sprendimuose pateikta pozicija dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui yra nepagrįsta objektyviais kriterijais, deklaratyvi, be realių faktų. Departamentas neįvertino duomenų apie pareiškėją, t. y. jo įsitikinimų ir pažiūrių, ryšių nepalaikymo su Baltarusijos saugumo tarnybomis, ateities planų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Paties pareiškėjo atskleistos aplinkybės, jog jis 2012–2015 metais tarnavo Baltarusijos kariuomenėje (privalomoji tarnyba) ir vėliau dirbo kalėjimo prižiūrėtoju, nepaneigia jo provakarietiškų pažiūrų ir įsitikinimų;

2.4. pareiškėjas nuo 2016–2017 metų gyvena Lietuvoje. Jis 2015–2022 metais gyveno santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete, jie iki šiol palaiko artimus santykius. Pareiškėjas prižiūri ir išlaiko jų mažametį sūnų (Lietuvos Respublikos pilietis). Pareiškėjo ryšiai su sūnumi yra labai artimi, jie bendrauja kelis kartus per savaitę, todėl pareiškėjo (tėvo) atskyrimas padarytų didelę žalą šeimos ryšiams, nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Sprendimuose nebuvo atsižvelgta į vaiko teises ir interesus, pareiškėjo siekį išlaikyti lietuvišką šeimą ir išsaugoti šeimos ryšius (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str., kt.);

2.5. pareiškėjas nori įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Jis neblogai išmoko lietuvių kalbą, yra pasirengęs atsisakyti Baltarusijos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas nepalaiko Baltarusijos ir Rusijos valdymo režimų, grėsmės atveju stotų ginti Lietuvą. Be to, pareiškėjas Lietuvoje teisėtai dirba ir moka mokesčius;

2.6. grąžinus pareiškėją į Baltarusiją, jis būtų persekiojamas ir patirtų grėsmę;

2.7. atsakovas visapusiškai neįvertino individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių. Pareiškėjas šiame kontekste akcentavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatas ir viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti priimamą sprendimą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.1. VSD išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis – jo darbine veikla. Vadovaujantis teismų praktika, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų;

4.2. atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti;

4.3. priimant Sprendimus, buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje, taip pat per 2023 m. birželio 20 d. apklausą pareiškėjo pateikti paaiškinimai. VSD pripažinus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kiti pareiškėjo atsakymai į Departamento klausimyno klausimus (pvz., 10 ir 11 klausimus) nedaro įtakos ir nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo buvusios tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pareiškėjo teiginiai, kad, grąžinus jį į kilmės šalį, jis gali būti persekiojamas ir patirti grėsmę, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir įrodymais;

4.4. Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikoje suformuluotu reikalavimus, t. y. jie priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš Sprendimų turinio matyti, kad atsakovas atliko pareiškėjo vertinimą, todėl negalima teigti, jog jis neatliko jokio savarankiško tyrimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Sprendimai buvo priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus;

6.2. pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, jog jis 2011–2015 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Vertintina, kad pareiškėjas, tarnaudamas kariuomenėje, turėjo būti lojalus Baltarusijai, palaikyti Baltarusijos valdžią ir vykdomą agresyvią užsienio politiką. Leidus pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo;

6.3. kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę karinėse struktūrose ar dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar karinę tarnybą, nepriklausomai nuo to, kiek laiko po tarnybos yra praėję ar kokias funkcijas jie vykdė, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes, t. y. gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes;

6.4. pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų ir duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo asmeniniai interesai ir skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II.

7. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 9 d. sprendime atmetė pareiškėjo A. S. skundą.

8.1. pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą;

8.2. VSD 2023 m. kovo 28 d. per Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą (N.VIS) pateikė neigiamą atsakymą į elektroninį paklausimą dėl nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjui, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;

8.3. VSD 2023 m. kovo 9 d. pateikė išvadą Nr. 18-2680, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo;

8.4. Departamentas tuo pagrindu, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.), priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriame atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, Sprendimą Nr. 2, kuriame uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių, ir Sprendimą Nr. 3, kuriame nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į Baltarusiją.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką (be kita ko, dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, grėsmės valstybės saugumui vertinimo ir užsieniečio teisės į šeimos susijungimą). Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 1 d., vėliau jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2020 m. rugpjūčio 19 d. (su pertrauka) dirbo Lietuvos Respublikos įmonėse, nuo 2019 m. rugpjūčio 11 d. iki 2022 m. vasario 10 d. buvo įregistravęs ir vykdė individualią veiklą, nuo 2022 m. vasario 11 d. dirba mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Elastatus“. Pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje: jis buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. S. (sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta – (duomenys neskelbtini)), bei turi nepilnametį sūnų N. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2023 m. birželio 20 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurioje pareiškėjas nurodė, jog jis atliko privalomąją karinę tarnybą, o vėliau jam buvo pasiūlytas darbas Baltarusijos Respublikos įkalinimo įstaigoje, kurioje jis 2021–2015 metais dirbo prižiūrėtoju, darbą paliko savo noru, nusprendęs kurti šeimą su Lietuvos Respublikos piliete; pareiškėjas palaiko ryšį su sūnumi, prisideda prie jo išlaikymo, sūnus gyvena su motina (buvusi pareiškėjo sutuoktinė).

10. Teismas, apžvelgęs teisės aktų nuostatas, kuriose numatyta VSD kompetencija ir funkcijos, akcentavo VSD išvadoje pateiktą vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nustatė, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad atsisakymas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą ir draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei Europos Sąjungos ir Šengeno zonos valstybes, taip pat išsiuntimas iš Lietuvos į Baltarusiją yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

11. Teismas atkreipė dėmesį į Nacionalinio saugumo strategijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ išdėstytas nuostatas dėl Baltarusijos Respublikos ir, atitinkamai, Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas pažymėjo, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog, išduodant leidimą laikinai gyventi, būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

12. Teismas, įvertinęs Sprendimų turinį, konstatavo, kad Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis jų pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, atsakovas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

13. Teismas priėjo prie išvados, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas pripažintas atmestinu. Atmetus skundą, pareiškėjui neatlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

III.

14. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15.1. teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir materialiosios teisės normas (Įstatymo, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir kt. nuostatas), todėl netinkamai įvertino pareiškėjo neva keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei Sprendimų teisėtumą, pagrįstumą ir proporcingumą;

15.2. teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, įskaitant paaiškinimus teismo posėdyje ir vaizdo įrašą, dokumentus dėl pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (ankstesnes VSD išvadas, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir kt.), liudytojų parodymus. Teismas neatsižvelgė į pareiškėją charakterizuojančius įrodymus, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių viseto;

15.3. pareiškėjas tiek pateiktame vaizdo įraše, tiek teismo posėdyje teigė, jog jis nekenčia Lukašenkos režimo ir nepalaiko karo, kurį pradėjo rusai, todėl jis norėjo šeimos Lietuvoje; pareiškėjas labai džiaugiasi, kad jo sūnus yra Lietuvos pilietis, ir nori grįžti pas sūnų. Pareiškėjas teismui buvo nurodęs, kad, grįžus į Baltarusiją, jį apklausė KGB ir grasino dėl to, kad jis nepalaiko režimo. Pareiškėjas kilmės valstybėje dėl savo pažiūrų negali susirasti darbo, jis yra laikomas pavojingu žmogumi. Pareiškėjas bijo, kad jį „pasodins“ ir jis nebepamatys savo vaiko;

15.4. teismo posėdyje Departamento atstovės paklausus, ar yra kokių konkrečių duomenų, kodėl pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos saugumui, ir ar VSD pateikė kokių konkrečių duomenų po pakartotinio Departamento kreipimosi, atsakė, kad VSD nepateikė jokių naujų duomenų. Taigi, nėra faktinio pagrindo spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui;

15.5. teismo posėdyje Departamento atstovė nenurodė, kad atsakovas ištyrė pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, ir tik tvirtino, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių, todėl draudimo atvykti terminas buvo sumažintas perpus. Atsakovas nevertino pareiškėjo santykių su vaiku, neklausė vaiko nuomonės (vaiko nuomonės nelaikė reikšminga, nes jam mažiau nei 10 m.);

15.6. Departamento atstovė, atsakydama į klausimą apie pasikeitusias aplinkybes nuo 2017 metų iki 2023 metų, nurodė, jog pasikeitė tai, kad buvo gauta VSD išvada ir pasikeitė politinės aplinkybės. Atsakovo atstovė teigė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo bendradarbiavimą su Baltarusijos ar Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir nerenka tokių duomenų, pasitiki VSD išvada. Departamento atstovė nesugebėjo paaiškini, kokie atsakymai į klausimus ir kas patvirtina pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui;

15.7. teismas neatsižvelgė į (duomenys neskelbtini) karinio komisariato 2023 m. rugsėjo 26 d. informaciją, kad pareiškėjas nėra įregistruotas (duomenys neskelbtini) rajonų kariniame komisariate, o (duomenys neskelbtini) d. buvo išbrauktas iš karinės įskaitos, nes gavo pasą nuolat gyventi ne Baltarusijos Respublikoje;

15.8. teismas objektyviai ir visapusiškai neįvertino VSD išvados, kurioje nėra jokių konkrečių duomenų, kad pareiškėjas, gyvenantis Lietuvoje nuo 2016 metų, gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir kad jis atliko kokius nors veiksmus, kurie sudaro pagrindą kilti tokiai galimybei. VSD nepateikė tokių duomenų ir pagal Departamento papildomas užklausas;

15.9. teismas neatsižvelgė į liudytojos V. S. paaiškinimus, jog pareiškėjas visada buvo kritiškas Lukašenkos režimui ir jo nepalaikė jau tada, kai dar dirbo kalėjime. Pareiškėjas nuo 2016 metų buvo nuvykęs į Baltarusiją tik du kartus, ten nepalaikė jokių ryšių. Liudytoja patvirtino, kad pareiškėjo santykiai su jų vaiku yra geri, vaikui sunku be fizinio kontakto, jis labai pasiilgo pareiškėjo;

15.10. teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojo Š. S. (MB „Elastatus“ vadovo) paaiškinimus, kad pareiškėjas yra nurodęs, jog jis nenori grįžti į Baltarusiją, nepritaria karui, siekia nusipirkti namą ir gyventi Lietuvoje. Liudytojas tvirtino, jog nepastebėjo, kad pareiškėjas rinko kokią nors informaciją, dirbo Baltarusijai. Liudytojo teigimu, pareiškėjas nuolat bendravo su vaiku, pasiimdavo jį beveik kiekvieną savaitgalį;

15.11. teismas nepasisakė dėl Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugo skyriaus 2023 m. spalio 10 d. rašto Nr. 2SD ir 2023 m. spalio 9 d. vaiko nuomonės išklausymo akto, kurie patvirtina pareiškėjo artimus ryšius su savo vaiku. Specialistai nurodė, kad, pabendravus su vaiku, matyti, jog pareiškėjas (tėvas) vaikui yra svarbus, vaikas nori su juo susitikti, bendrauti, jie reguliariai matydavosi, šiuo metu bendravimas palaikomas nuotolinio ryšio priemonėmis;

15.12. pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ne tik kad nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, bet, priešingai, jis yra saugus užsienietis, kurio vakarietiška pasaulėžiūra ir Europinės politinės pažiūros paneigia bet kokias grėsmes, kad jis gali tarnauti Baltarusijos ar Rusijos saugumo tarnyboms. Nei atsakovas, nei teismas neturėjo faktinio pagrindo prieiti prie kitokių išvadų;

15.13. teismas objektyviai ir visapusiškai neištyrė pareiškėjo su skundu ir vėliau patiektų įrodymų, o šališkai rėmėsi tik atsakovo pateiktu vieninteliu dokumentu – VSD išvada, kurios pagrįstumą paneigia byloje esančių, bet teismo neištirtų ir neįvertintų įrodymų visuma. Teismas nenurodė motyvų, dėl kurių atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus, todėl teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus;

15.14. teismo sprendimo motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio, neobjektyvūs, šabloniški, nepatvirtinantys pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui. Teismo argumentai dėl Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą šiuo atveju nėra aktualūs, nes pareiškėjas yra nusistatęs prieš Rusijos ir Baltarusijos agresyvią politiką. Teismas neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, o savo išvadas grindė vien tik spėjimais ir įtarimais. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į nešališką teismą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17.1. teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės;

17.2. pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje, vaizdo įrašas, liudytojų parodymai ir darbdavio charakteristika nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjo galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi;

17.3. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugo skyriaus 2023 m. spalio 10 d. rašte Nr. 2SD-6889 nurodyta, kad vien faktas, jog vaiko tėvas yra kitoje šalyje, neleidžia teigti, kad tokiu būdu vaikui daroma žala, kenkiama jo sveikam vystymuisi, pažeidžiamos mažamečio vaiko teisės į privatų asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kadangi tėvo ir vaiko bendravimas yra palaikomas nuotolinio ryšio priemonėmis, be to, nėra priežasčių, dėl kurių vaikas su motina negalėtų aplankyti tėvo Baltarusijoje; Skyrius turi per mažai informacijos, kad galėtų plačiau pasisakyti keliamais klausimais. Taigi, nėra pagrindo išvadai, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo ir jo mažamečio vaiko (Lietuvos Respublikos piliečio) teisė į privatų gyvenimą ir šeimos ryšius, teisė nebūti išskirtiems ir pagarba mažamečio vaiko nuomonei dėl ryšių su savo tėvu. Aptariama situacija yra suderinama su Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatų;

17.4. aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog šis leidimas ateityje visuomet bus pakeistas ir nebus panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi jos teritorijoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas;

17.5. pareiškėjas nei prie skundo, nei prie apeliacinio skundo nepridėjo įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, ir tik siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nelaikytini neabejotinai patvirtinančiais pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo Nr. 1, kuriame nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, Sprendimo Nr. 2, kuriame nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, ir Sprendimo Nr. 3, kuriame nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Ginčo teisinius santykius reguliuoja, be kita ko, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (neteko galios nuo 2023 m. liepos 5 d.) nuostatos.

23. Įstatyme yra įtvirtintos šios vizų rūšys: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza (12 str.). Nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje, ir ši viza išduodama laikotarpiui, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių (Įstatymo 17 str. 1 d.).

24. Dokumentus nacionalinei vizai gauti užsienietis gali pateikti Departamento direktoriaus įgaliotam skyriui, jeigu jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai (Įstatymo 21 str. 1 d., Aprašo 68 p.), įskaitant atvejus, nurodytus Aprašo 70.11 punkte, – kai užsienietis pateikia prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (Aprašo 69 p.). Dokumentų nacionalinei vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, nacionalinės vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, nacionalinės vizos panaikinimo ir atšaukimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras (Įstatymo 21 str. 5 d.).

25. Vizų tarnybos (tarp jų – Departamentas), nagrinėdamos valstybių, nurodytų Valstybės saugumo departamento, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Policijos departamento patvirtintuose sąrašuose, piliečių ar šiuose sąrašuose nustatytų kategorijų piliečių prašymus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, konsultuojasi su atitinkama institucija, sudariusia minėtą sąrašą (išskyrus atvejus, kai vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas pateiktą prašymą ir dokumentus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, be konsultacijos nusprendžia, kad yra Vizų kodekso 32 straipsnyje nurodytų atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindų arba Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų) (Aprašo 125 p.).

26. Vizų tarnybos konsultuojasi su VSD – ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Vizų tarnyba, nustačiusi, kad užsienietis aprašo 76.5¹ punkte nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdama paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 76.5¹ punkte nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. VSD pateikia informaciją dėl kitų atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindų, nurodytų Vizų kodekso 32 straipsnyje, ar atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje, jeigu tokios informacijos turi (Aprašo 125.1 p.).

27. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra išvardyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (5 p.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1767-822/2024).

29. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2025 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1072-492/2025). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

30. Departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025).

31. Nagrinėjamu atveju VSD išvadoje ir Departamento priimtuose Sprendimuose, grindžiamuose minėta VSD išvada, buvo vertinamos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, t. y. pildant Departamento klausimyną pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis nuo 2011 arba 2012 metų (bylos duomenys šiuo aspektu nėra nuoseklūs) iki 2015 metų tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (privalomoji karinė tarnyba). Iš VSD išvados ir Sprendimų turinio nematyti, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota ir dėl kokių nors papildomų aplinkybių (pvz., pareiškėjo paaiškinimų apie darbą prižiūrėtoju įkalinimo įstaigoje, kurį jis atliko tuo pačiu ar panašiu laikotarpiu).

32. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktas yra pakankamas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui riziką. Minėta aplinkybė yra pakankamai konkreti, susijusi su pareiškėjo individualia situacija. Pareiškėjo argumentai apie tai, jog jis nepalaiko nei Baltarusijos, nei Rusijos režimų, siekia kurti gyvenimą Lietuvoje ir pan., nepaneigia Departamento išvados, padarytos atsižvelgiant į kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą vertinimą, jog pareiškėjas dėl savo individualių savybių (patirties karinėje tarnyboje) potencialiai gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime pakankamai išsamiai atskleidė priežastis, dėl kurių šiuo atveju kyla grėsmės valstybės saugumui rizika.

33. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo parinktų priemonių proporcingumą ir jų pagrindimą ginčijamuose Sprendimuose, pažymi, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).

34. Departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimti Sprendimai turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas.

36. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024).

37. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos yra ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kadangi pareiškėjas siekia įgyti (išlaikyti) teisę gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, t. y. Lietuvoje gyvena jo nepilnametis sūnus (Lietuvos Respublikos pilietis). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00), 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-968/2024).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo procesiniuose dokumentuose pagrįstai pasisako dėl Rusijos / Baltarusijos valstybių ir jų vykdomos politikos esminės grėsmės Lietuvos valstybei, taip pat dėl šių valstybių piliečių lojalumo kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybės ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau šiuo atveju Sprendimuose nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas jo keliamos grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Nors pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje gali būti vertinama kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia Departamentui teisės neatlikti išsamaus kitų su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių vertinimo, pavyzdžiui, aplinkybių, jog pareiškėjas atliko privalomąją karinę tarnybą (byloje nėra šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančių duomenų), pareiškėjas jau kelerius metus gyvena Lietuvoje, jis sukūrė šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančias asmenimis, ir pareiškėjas gali patirti sunkumų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą kilmės valstybėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atliktas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika tyrimas negali būti laikomas tinkamu ir visapusišku.

40. Aptartų aplinkybių tinkamas ištyrimas yra itin svarbus, kadangi pareiškėjo artimas šeimos narys yra nepilnametis Lietuvos Respublikos pilietis. Tokia aplinkybė yra itin reikšminga nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą (ankstesnis pareiškėjo prašymas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu buvo atmestas dėl analogiškų priežasčių, tačiau byloje nėra duomenų apie Departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 23S150041 nuginčijimą), o tuo labiau – priimant sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į šalį, kurioje gyvena ir jos pilietis yra nepilnametis vaikas, kadangi tokiais sprendimais yra kišamasi į šeimos gyvenimą.

41. Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, negalima spręsti, kad atsakovo parinktos priemonės (atsisakymas išduoti nacionalinę vizą, išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimas atvykti) yra būtinos, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, taip pat proporcingos individualioje situacijoje. Aptarti Sprendimų esminiai trūkumai sudaro pagrindą konstatuoti, kad, priimant Sprendimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą bei nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

43. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas ((3 860 Eur + 360 Eur + 22,50 Eur) pirmosios instancijos teisme ir (1 500 Eur + 22,50 Eur) apeliacinės instancijos teisme) ir šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, sprendžia, kad pareiškėjo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo, realumo ir pagrįstumo kriterijus, šių bylinėjimosi išlaidų dydis iš esmės neviršija pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio apskaičiuotų maksimalių dydžių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjui yra priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23SD20360, 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152412 ir 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23S152915.

Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 5 765 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.