- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-06
- Bylos Nr.
- 1S-189-337/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-88-1-00037-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Advokatai
- Vytautas Sketeris
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs V. Š., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo advokato Vytauto Sketerio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 12 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir V. Š. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi V. Š., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas ir gydymas griežto stebėjimo sąlygomis, kuri Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi buvo pakeista į sustiprinto stebėjimo sąlygas. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. spalio 17 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas ir gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tęsiamas.
2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 12 d. nutartimi, iš dalies tenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, buvo priimtas sprendimas V. Š. atžvilgiu taikytos priverčiamos medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis nekeisti į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, todėl buvo priimtas sprendimas pratęsti šiam asmeniui taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, atsižvelgiant į šio asmens psichinę sveikatą ir jo socialinį pavojingumą.
Šalies argumentai
3. V. Š., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, atstovas advokatas V. Sketeris pateiktu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – V. Š. atžvilgiu taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Skunde remiamasi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimu, kuriame nurodyta, kad V. Š. psichinė būsena be paūmėjimų, kliedesinė simptomatika nublankusi, vaistus vartoja. Jis yra formaliai teisingo elgesio, nestebima nei režimo pažeidimo, nei konfliktinių situacijų, nei vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų. Teigiama, kad V. Š. būsena yra stabili ir dėl to institucijos teikimas yra pagrįstas, argumentuotas. Tai, kad V. Š. yra teisingo elgesio, nekonfliktuoja ir režimo nepažeidinėja, rodo, kad jis nėra pavojingas aplinkiniams, visuomenei. Pažymima, kad analogiškas institucijos teikimas buvo netenkintas ir 2020 m. pavasarį, kas rodo, kad V. Š., būdamas stabilios būsenos ir teisingo elgesio, jau nuo 2019 m. rudens yra gydomas ligoninėje, nors specialistai teigia, kad jo sveikatos būklė leidžia toliau tęsti gydymą ambulatoriškai. Taip pat pažymima, kad V. Š. turi nuosavą gyvenamąją vietą, brolį, kuris jį pakontroliuos ir prižiūrės, kad gydymas būtų tęsiamas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į pateiktą skundą nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs V. Š., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo advokato V. Sketerio skundą, bylos medžiagą ir skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 12 d. nutartį, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nepakeitė V. Š. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir pratęsė jos taikymo terminą.
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.
7. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes šios priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichikos būklė gerėja, blogėja ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą.
8. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, gydytojų komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo medicininės apžiūros 2020 m. rugsėjo 8 d. išvadoje Nr. 468 (toliau – Išvada), 2020 m. rugpjūčio 25 d. smurto rizikos įvertinime HCR-20 bei VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikime nurodytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad V. Š. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis šiuo metu gali būti pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytu duomenų vertinimu, iš kurių matyti, kad nors V. Š. psichinė būklė stebėjimo laikotarpyje yra pagerėjusi – impulsyvumo, režimo pažeidimų nekonstatuota, jis vykdo medicinos personalo nurodymus, vartoja vaistus, dalyvauja užimtumo veiklose, tačiau klinikoje stebima išreikšta jo negatyvi šizofrenijos simptomatika, asmenybės defektas. Taip pat stebimas progresuojantis šizofreninis asmenybės defektas, pasireiškiantis atsiribojimu, pasinėrimu į save, interesų nykimu. Be to, šiuo atveju reikšminga įvertinti ir veiksnius, kurie gali didinti riziką pakartotinai nusikalsti, o tai pagal smurto rizikos įvertinimą yra psichikos liga, medikamentų nevartojimas bei nesilankymas pas gydytojus, o susidūrus su stresogeniniais faktoriais (bendravimas su žmonėmis, darbo paieškos) gali kilti vidutinio lygio stresas. Juolab išlieka vidutinė destabilizatorių poveikio tikimybė, nes ambulatorinio gydymo metu V. Š. ketina grįžti į aplinką, kurioje jis ir padarė uždraustą veiką, dėl kurios jam šiuo metu yra taikoma priverčiamoji medicinos priemonė. Kartu įvertintinas ir V. Š. padarytos pavojingos veikos pobūdis, t. y. jo padaryta veika yra susijusi su artimo asmens nužudymu, veikiant itin žiauriai kito asmens atžvilgiu, kas savaime apriboja galimybę šiai dienai vertinti šio asmens socialinį pavojingumą, kaip pakankamą jį gydyti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad V. Š. sveikatos būklė yra pakankamai pagerėjusi ir socialinis pavojingumas visuomenei yra sumažėjęs tiek, kad jau būtų galima jam taikyti ambulatorinį gydymą.
9. Nagrinėjamu atveju tiek teismo posėdžio metu, tiek ir skunde pažymima, kad V. Š. palaiko artimus ryšius su savo broliu V. Š., ketina grįžti gyventi į paveldėtą butą, esantį Ukmergėje. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais skundžiamoje nutartyje, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad V. Š. savarankiškai gyvenant aplinkoje, kuri pasižymi vidutine destabilizatorių poveikio tikimybe ir gali išaugti vidutinio lygio stresą, kai jo brolis atvyktų pas jį iš kito miesto tik savaitgaliais – tokiomis aplinkybėmis būtų sudarytos sąlygos V. Š. ambulatorinio gydymo tęstinumui, užtikrinta tinkama priežiūra, nekeltų pavojaus aplinkinių sveikatai, juolab atsižvelgus į apribotą medicininių paslaugų prieinamumą dėl susidariusios sudėtingos pandemijos situacijos. Taigi, vien skunde cituojamas rekomendacinio pobūdžio Išvados turinys bei formalus nesutikimas su skundžiama teismo nutartimi, kartojant tuos pačius argumentus, į kuriuos jau yra išsamiai ir argumentuotai atsakyta teismo, nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą nagrinėjamoje byloje.
10. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 12 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. Š., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo advokato Vytauto Sketerio skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 12 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.