Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti priteistą turtinę žalą BUAB „XXX“ per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

Iš K. O. priteista 26 645 Eur BUAB „XXX“ turtinei žalai atlyginti.

Iš K. O. priteista 231,60 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai gynėjo dalyvavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. O. nuteistas už tai, kad nuo 2006-08-01 iki 2013-02-01 būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „XXX“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas administracinius įgaliojimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis, esančiomis jos sąskaitoje banke ir kasoje bei kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 punktą, nurodantį, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2011-05-13, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias bendrovės lėšas, pagal 2011-05-10 su pirkėju M. V. pasirašytą žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,55 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „XXX“, pirkimo - pardavimo už 250 000 Lt sutartį, pirkėjui M. V. 2011-05-13 į UAB „XXX“ priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, mokėjimo pavedimu sudarytus sutarties pagrindu pervedus dalį sklypo kainos – 100 000 Lt, jis gavęs pinigines lėšas neteisėtai į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 2011-05-13 pervedė 12 000 Lt, 2011-05-16 pervedė 10 000 Lt, 2011-05-20 pervedė 8 000 Lt, tokiu būdu pasisavindamas jo žinioje buvusį svetimą – UAB „XXX“ priklausantį turtą – 30 000 Lt (8 688,60 Eur), tuo bendrovei padarydamas turtinę žalą, t. y. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Be to, K. O. nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis nuo 2006-08-01 iki 2013-02-01 būdamas UAB „XXX“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas administracinius įgaliojimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis, esančiomis jos sąskaitoje banke ir kasoje bei kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 punktą, nurodantį, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2011-05-20, tyčia iššvaistė didelės vertės bendrovės turtą, o būtent: neteisėtai, neturėdamas jokio faktinio pagrindo, į UAB „U. I.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančia AB DnB NORD banke, 2011-05-13 pervedė 30 000 Lt sumą, į K. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, 2011-05-16 pervedė 2 000 Lt, į UAB „T. P.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 2011-05-20 pervedė 30 000 Lt sumą, ir tokiu būdu savo veiksmais visumoje iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „XXX” priklausantį turtą 62 000 Lt sumai (17.956,40 EUR), tuo bendrovei padarydamas turtinę žalą, šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

Be to, K. O. nuteistas už tai, kad apgaulingai organizavo UAB „XXX” apskaitą, o būtent: jis, nuo 2006-08-01 iki 2013-02-01 būdamas UAB „XXX”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) registruota (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX - 574 21 straipsnio nuostatą, numatančią, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, atsako ūkio subjekto vadovas, taip pat žinodamas, kad pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad: „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 1 dalį: „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 11 straipsnio 1 dalį: „Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ...<...>...”, 14 straipsnio 2 dalį: „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“: buhalterinėje apskaitoje neįrašė SEB banko 2011-05-13 100 000 Lt pajamos iš M. V.; buhalterinėje apskaitoje nebuvo įrašytos operacijos dėl 2011 m. gegužės mėn. iš M. V. 2011-05-13 gautų 100 000 panaudojimo, kurie buvo išmokėti K. O. – 30 000 Lt, UAB „U. I.“ – 30 000 Lt, UAB „T. P.“ – 30 000 Lt, K. G. – 2 000 Lt; nesant dokumentų, pagrindžiančių nurodytus mokėjimus, negalima nustatyti kokiu pagrindu buvo padaryti šie pavedimai. Taip pat jis, neorganizavo UAB „XXX“ finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių už 2010-2012 m. Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikimo bei pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 15 straipsnio 1 punktą: „Metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams“; 15 straipsnio 9 punktą: „Iki finansinių ataskaitų sudarymo į įmonės apskaitą turi būti įtrauktos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai”; 27 straipsnį: „Už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal įstatymų atitinkamai vadovui, valdymo ir priežiūros organams priskirtą kompetenciją. Įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai, nevykdantys pareigų, pagal įstatymų atitinkamai vadovui, valdymo ir priežiūros organams priskirtą kompetenciją susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantys, privalo visą padarytą žalą atlyginti įmonei ir (arba) kitiems asmenims“ reikalavimus, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „XXX” turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl K. O. nusikalstamų veikų yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis nėra. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje

K. O. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu buvo UAB ,,XXX“ direktoriumi ir turėjo teisę disponuoti įmonės sąskaitoje esančiomis lėšomis. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis byloje patikimai nustatyta, kad M. V. į UAB ,,XXX“ sąskaitą pervedus dalį už parduotą bendrovei priklausiusi sklypą kainos – 100 000 Lt, K. O. į savo asmeninę sąskaitą pervedė 30 000 Lt. To neneigia ir pats nuteistasis, bet tvirtina, jog nuosprendyje nurodytas pinigines lėšas jis pasiėmė sau kaip darbo užmokestį. Tačiau byloje surinkti duomenys pastarosios aplinkybės nepatvirtina. UAB „XXX“ buhalterinėje apskaitoje darbo užmokestis nėra tinkamai įformintas. Specialisto išvadoje Nr. 5-1/90 nurodyta, jog nustatyti, kokiu pagrindu buvo padaryti nurodyti mokėjimai K. O., negalima, nes tyrimui pateiktoje medžiagoje nurodytiems mokėjimams grindžiančių dokumentų nėra (5 t. 1-126 b. l.). Nuteistasis taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pinigai buvo panaudoti darbo užmokesčiui mokėti. Vien tai, kad UAB ,,XXX“ vystė veiklą ir, kad bendrovės direktoriumi buvo K. O., nesant objektyvių ir neginčijamų duomenų apie iš bendrovės banko sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą pervestų piniginių lėšų panaudojimą, nepatvirtina piniginių lėšų panaudojimo darbo užmokesčiui mokėti.

BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta, kai padaroma reali žala. K. O., būdamas UAB ,,XXX“ direktorius, pervedė bendrovei nuosavybės teise priklausančius pinigus iš banko sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą. Byloje nustatyta, kad šie pinigai nebuvo panaudoti vykdant UAB „XXX“ veiklą ar kitaip šios bendrovės interesais. Pinigai bendrovei negrąžinti. Šį faktą patvirtina tai, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo K. O. apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai byloje yra nustatyti bei įrodyti teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai asmuo, dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais to turto atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad nuteistasis K. O. atitinka BK 184 straipsnyje numatyto specialaus subjekto požymius, kadangi inkriminuotų nusikalstamų veikų laikotarpiu buvo UAB ,,XXX“ direktorius, atsakingas už šios bendrovės veiklą ir jo žinioje buvo bendrovės turtas. Šių aplinkybių nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija, todėl teisėjų kolegija išsamiau neaptarinėja tai patvirtinančių įrodymų.

Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, BK 184 straipsnyje numatytas turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi nuteistojo K. O. veiką kvalifikuojant pagal BK 184 straipsnį itin svarbu nustatyti, kad jis UAB ,,XXX“ pinigines lėšas UAB ,,U. I.“, UAB ,,T. P.“ ir K. G. perleido neteisėtai, taip pat, kad už šias lėšas UAB ,,XXX“ negavo jokių paslaugų. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra tai, kad K. O. perleido pinigus neteisėtai, neturėdamas jokio faktinio pagrindo, t. y. tiek su bendrovėmis ,,U. I.“ ir ,,T. P.“, tiek su K. G. nebuvo sudarytos jokios sutartys, patvirtinančios faktinius vienos ar kitos šalies turtinius įsipareigojimus ir sutarties vykdymo sąlygas, aiškiai pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams. Būtent tuo reiškėsi K. O. atliktų veiksmų neteisėtumas. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). Nagrinėjamu atveju turto iššvaistymo neatlygintinumas pasireiškė tuo, jog UAB ,,XXX“ direktorius jo žinioje buvusį turtą iššvaistė neatlygindamas jo vertės. Būtinasis turto iššvaistymo, kaip ir kitų nusikaltimų nuosavybei, požymis – turtinės žalos padarymas. Dėl to kvalifikuojant turto ar turtinės teisės iššvaistymą reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant šiuo turtu buvo padaryta turtinė žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2012). Nusikalstami padariniai nagrinėjamu atveju buvo dėl K. O. veiksmų UAB ,,XXX“ padaryta turtinė žala, nes dėl nuteistojo veiksmų įmonė neteko piniginių lėšų.

Nuteistasis pinigų pervedimą bendrovei ,,U. I.“ įvardina kaip buvusią paskolą M. V., tačiau toks jo aiškinimas neatitinka objektyvių bylos aplinkybių, kadangi jokia paskolos sutartis tarp UAB ,,XXX“ ir UAB ,,U. I.“ sudaryta nebuvo. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. O. į UAB ,,U. I.“ sąskaitą pinigus pervedė tą pačią dieną, kai M. V. į UAB ,,XXX“ priklausančią sąskaitą sudarytos žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu pervedė dalį sklypo kainos – 100 000 Lt. Taigi tokiu atveju paskolos versija yra visiškai neįtikinama. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas nesiaiškino sandorio sudarymo aplinkybių, nes M. V. jį apgavo, kadangi sandorio (žemės sklypo pirkimo - pardavimo) sudarymo aplinkybės, kurio pagrindu į UAB ,,XXX“ priklausančią sąskaitą buvo pervestos piniginės lėšos, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Be to, apelianto nurodomas M. V. galimai nesąžiningas elgesys, nedaro teisėtais K. O. veiksmų UAB ,,XXX“ turto atžvilgiu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog turto iššvaistymo sudėtis yra materiali ir tai lemia šios veikos baigtumo momentą. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai). Byloje nustatyta, jog K. O. pervedė jo žinioje buvusias UAB ,,XXX“ priklausančias pinigines lėšas viso 62 000 Lt bendrovėms ,,U. I.“ ir ,,T. P.“ bei fiziniam asmeniui K. G.. Taigi tas faktas, kad M. V. negrąžino paskolintų pinigų, nuteistojo veiksmų neteisėtumo ir kaltės nepašalina, nes veikos baigtumo momentas siejamas su turto perleidimu trečiajam asmeniui (šiuo atveju – piniginių lėšų į UAB ,,U. I.“ sąskaitą) momentu. Akivaizdu, kad apelianto nurodyta paskolos versija vertintina kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį.

Įrodinėdamas piniginių lėšų pervedimo R. R. teisėtumą, apeliantas nurodo, jog jis 30 000 Lt UAB ,,T. P.“ pervedė už R. R., nes pastarasis sutiko jam (K. O.) padėti mainais už autorines sutartis, kurias R. R. buvo sudaręs su K. O. dėl paslaugų teikimo. Taip pat nurodo, jog liudytojo V. M. parodymai sutampa su pervesta pinigų suma. Tai, kad mokėjimo pavedime yra nurodyta ,,už R. R.“, nepaneigia aplinkybės, kad darbai buvo atliekami už UAB ,,XXX“. Iš tokio skundo turinio galima spręsti, jog nuteistasis bando įrodyti, kad pinigines lėšas UAB ,,T. P.“ jis perdavė atlygintinai, t. y. už R. R. suteiktas paslaugas, kurias jis (R. R.) atliko bendrovei ,,T. P.“ už UAB ,,XXX“. Tačiau byloje surinktų ir išsamiai ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. R. jokių paslaugų UAB ,,T. P.“ už UAB ,,XXX“ neatliko. Byloje nėra duomenų, jog tarp R. R. ir K. O. buvo sudarytos sutartys, kurių pagrindu R. R. buvo įsipareigojęs K. O. atlikti darbus. Be to, iš teisiamojo posėdžio metu duotų liudytojo R. R. parodymų matyti, kad pastarasis jokių įsipareigojimų K. O. neturėjo, priešingai – K. O. buvo skolingas R. R.. Iš liudytojo V. M. parodymų, į kuriuos dėmesį atkreipia apeliantas, matyti, jog nuteistojo bendrovė jokių projektavimo darbų UAB ,,T. P.“ užsakymu neatliko, todėl projektas buvo daromas iš naujo. Tai, kad R. R. turėjo iš naujo atlikti darbus, jokiu būdu nereiškia, kad jis (R. R.) darbus atliko už nuteistojo bendrovę. Liudytojo V. M. nurodyta aplinkybė, jog pavedime buvo nurodyta ,,už R. R.“, taip pat neleidžia teigti, kad nuteistasis piniginių lėšų pervedimą bendrovei ,,T. P.“ atliko teisėtai. Nagrinėjamu atveju nepakanka vien tik nurodyti mokėjimo pavedime ,,už R. R.“ sprendžiant ar UAB ,,XXX“ pinigus UAB ,,T. P.“ pervedė teisėtai už realiai atliktus darbus ar suteiktas paslaugas. Būtina išsiaiškinti ir atlikto pavedimo turinį, tai yra nustatyti ar išties buvo suteiktos paslaugos dėl kurių buvo atliktas piniginių lėšų pervedimas. Tuo tarpu aptartų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. R. už bendrovę UAB ,,XXX“ jokių darbų neatliko.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. O., būdamas pagal pareigas atsakingas už UAB ,,XXX“ buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas kaltinime nurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, buhalterinėje apskaitoje neįrašė SEB banko 2011 m. gegužės 13 d. 100 000 Lt pajamų iš M. V. bei apskaitos dokumentais nepagrindė šių pinigų panaudojimo, kurie buvo išmokėti K. O. – 30 000 Lt, UAB ,,U. I.“ – 30 000 Lt, UAB ,,T. P.“ – 30 000 Lt, K. G. – 2 000 Lt, nesant dokumentų, negalima nustatyti kokiu pagrindu buvo padaryti nurodyti pavedimai, taip pat neorganizavo UAB ,,XXX“ finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių už 2010-2012 metus. BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama yra materiali, todėl laikoma baigta tik nustačius šio straipsnio dispozicijoje išvardytų padarinių buvimą, t. y. negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Šioje byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto išvada Nr. 5-1/90 dėl UAB „XXX“ ūkinės finansinės veiklos, pagal kurią dėl padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „XXX“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Bylos aplinkybės rodo, kad K. O., patyręs versle ir aukštąjį išsilavinimą turtintis žmogus, žinodamas pareigą apskaityti visas pinigų sumas ir įtraukti į buhalterinę apskaitą visas ūkines operacijas, nesiėmė priemonių, kad į UAB „XXX“ buhalterinę apskaitą būtų įtraukta didelė pinigų suma bei buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė jos panaudojimo. Tai reiškia, kad K. O. veikė tyčia. Darytina išvada, kad pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes K. O. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir turtinės žalos atlyginimo

Nuteistasis K. O. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau tenkinti tokį apelianto prašymą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų yra bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Vadovaujantis teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. O., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Skundžiamu nuosprendžiu K. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, skirdamas K. O. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, asmenybę apibūdinančius duomenis (dirba, turi gyvenamąją vietą), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei į atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių ir kitų, kurios, teismo nuomone, mažina padarytos veikos pavojingumą (K. O. per daug pasitikėjo M. V., ėmėsi priemonių, susitarimų pašalinti bendrovei padarytą žalą) aplinkybių visumą, nuteistajam skyrė sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes savo dydžiu vos viršijančias jų minimumą. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, pagrįstai K. O. atidėjo paskirtos bausmės vykdymą vieneriems metams. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota, todėl nėra teisinio pagrindo ją dar labiau švelninti, kaip to prašo apeliaciniame skunde K. O..

Apeliaciniame skunde K. O. taip pat prašo nustatyti ilgesnį terminą turtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atidėdamas K. O. bausmės vykdymą, įpareigojo apeliantą per vienerius metus atlyginti priteistą turtinę žalą. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas suteikia teismui diskrecinę teisę parenkant laiką, per kurį nuteistasis turi įvykdyti baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes (padarytos žalos dydį, kaltės rūšį ir pan.) ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą nustatydamas vienerių metų žalos atlyginimo terminą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis terminas yra realus ir protingas. Nuteistojo nurodomas argumentas, jog M. V. buvo nesąžiningas, aptariamo klausimo išsprendimui reikšmės neturi, be to, į tai buvo atsižvelgta skiriant K. O. bausmę.

Nuteistasis K. O. apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2005, 2K-7-45/2007, 2K-128/2008, 2K-428/2009, teigdamas, jog per bausmės atidėjimo laikotarpį negalės atlyginti priteistą turtinę žalą, kadangi nurodytose baudžiamosiose bylose klausimas dėl ilgesnio termino nustatymo turtinei žalai atlyginti sprendžiamas nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. O. apeliacinį skundą atmesti.