- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-25
- Bylos Nr.
- e2-1160-178/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Pareiškėjas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4515-580/2016 pagal pareiškėjos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo E. G.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja prašo iki ieškinio teismui pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas E. G., kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Nurodo, kad pareiškėja 2016 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-76 „Dėl E. G. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo 2012 metais taisykles susigrąžinimo“, t. y. susigrąžinti 185 344,38 Eur ir nutraukti paramos sutartį. Pareiškėja teismui teiks ieškinį dėl šios sumos susigrąžinimo – skolos priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi prašymo netenkino. Nurodė, kad: 1) pareiškėja, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nenurodė priežasčių, kliudančių pateikti ieškinį teismui kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to konstatavo, kad pareiškėja neįvykdė įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu; 2) būsimam bylos atsakovui – paramos gavėjui yra žinoma apie pareiškėjos priimtą 2016 m. kovo 31 d. sprendimą, o pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė pareiškėjos turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; 3) pareiškėja nenurodė motyvų, kodėl vien didelės vertės ieškinio reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui, o teigdama, kad būsimo atsakovo finansinės galimybės reikalavimą įvykdyti yra ribotos, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, t. y. duomenų apie būsimo atsakovo turtinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti Europos Sąjungos lėšas, pareiškėjai nepateikus įrodymų, jog būsimas atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesant duomenų apie būsimo atsakovo nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti jo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja (toliau– ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti, pareiškėjos prašymą priimti ir tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nustačiusi tam tikrus neatitikimus ar įgyvendinamų projektų pažeidimus, pareiškėja taiko įvairias sankcijas, priima sprendimus dėl išmokėtų paramos lėšų susigrąžinimo. Tais atvejais, kai paramos gavėjui apskaičiuota grąžintina paramos suma pasiekia 100 000 Eur, pareiškėja kreipiasi į teismą ir siekia savo reikalavimo įvykdymą užsitikrinti teisinėmis priemonėmis, numatytomis teisės aktuose, t. y. areštuoti kilnojamuosius, nekilnojamuosius skolininko daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas skolininką, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti apsaugos priemones. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju nekilo abejonių ne tik dėl didelės būsimo ieškinio sumos (185 344,38 Eur), bet ir dėl to, kad paramos gavėjo finansinės galimybės šį reikalavimą įvykdyti yra ribotos. Pagal 2015 m. sausio 1 dienos finansinės būklės pakitimų / pinigų srautų ataskaitą 2014 metais paramos gavėjo veikla buvo nuostolinga, nuostolis siekė – 14 096,97 Eur, 2013 metais nuostolis – 14 016,80 Eur. Teismas nutartyje teigia, kad pareiškėja nenurodė, kokie konkretūs paramos gavėjo veiksmai leidžia teigti, jog šis yra nesąžiningas. Tačiau, pareiškėjos nuomone, visa eilė paramos gavėjo veiksmų leidžia manyti, kad jis realiai veiklai net nesiruošė apskritai, dėl bendrovių, kuriose jis yra akcininku, veiklos atliekami tyrimai inter alia ikiteisminiai. Todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad būsimas atsakovas, gavęs pareiškėjos sprendimą, sieks nuslėpti turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal bendrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklę, jos taikomos tada, kai jas taikyti prašantis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus tokių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo paprastai turi būti įvertinamas tiek tikėtinas ieškinio pagrįstumas, tiek teismo sprendimo įvykdymui esančios grėsmės realumas. Laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo institutas pasižymi tam tikra specifika, nes prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo metu ieškinys dar nėra pareiškiamas. Šiame kontekste pastebėtina, kad ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad tokiu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie būsimą ieškinio pagrindą ir dalyką apskritai nereikšmingos - jei iš jų akivaizdžiai matyti, kad būsimas ieškinys negalės būti laikomas net tikėtinai pagrįstu, tai laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos bet kuriuo atveju.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliantės prašymo turinį bei pridėtus įrodymus, nėra pagrindo manyti, kad būsimas ieškinys galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kitas reikšmingas klausimo išsprendimui aplinkybes: tiek bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės dalį dėl tikimybės, jog ateityje, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti grėsmė būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, tiek specifinius reikalavimus laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo instituto taikymui – turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei pateikti įrodymai ar bent įtikinami argumentai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo momentu yra kilusi (jau artimiausiu metu kils) grėsmė suinteresuoto asmens (pareiškėjos) turtiniams interesams tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos.
Šiuo atveju teismas, netenkindamas prašymo, skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad apeliantė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, prašyme nenurodė priežasčių, kliudančių pateikti ieškinį teismui. Todėl konstatavo, jog ji neįvykdė įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu (CPK 147 str. 3 d.). Tokia teismo išvada, kaip matyti įvertinus prašymo turinį, yra pagrįsta, jos pagrįstumo apeliantė atskirajame skunde ir nepaneigia. Dar daugiau, apeliantė ir atskirajame skunde nenurodo priežasčių, dėl kurių ji negali pateikti ieškinio. Tuo tarpu tiek prašyme, tiek atskirajame skunde faktiškai jau yra išdėstytos ieškinio pagrindu galinčios būti aplinkybės ir, kaip minėta, nėra nurodoma jokių priežasčių, kodėl ieškinys neteikiamas iš karto. Todėl vien jau dėl paminėto įstatyminio reikalavimo nesilaikymo tenkinti prašymą nebuvo pagrindo, taip pat nėra pagrindo ir tenkinti atskirąjį skundą. Padarius tokią išvadą, netenka prasmės kitų atskirojo skundo argumentų vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Aptartų motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Beje, iš LITEKO informacinės sistemos duomenų matyti, kad ieškinys iki skundžiamos nutarties nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme buvo pareikštas, Vilniaus apygardos teismas jį priimti atsisakė (civ. byla Nr.e2-4691-580/2016), nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, įsiteisėjusi. Todėl net tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės ir būtų buvusios pritaikytos, jos būtų panaikintos įsiteisėjus nutarčiai toje byloje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.