Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-04-21 · Civilinė byla Nr. e2-4515-580/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-21
Bylos Nr.
e2-4515-580/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00749-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūra Marija Strumskienė
Ieškovas
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-4515-580/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00749-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. balandžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą, prašydamas iki ieškinio teismui pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą E. G., kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Nurodo, kad ieškovas 2016-03-31 priėmė sprendimą Nr. SP1-76 „Dėl E. G. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo 2012 metais taisykles susigrąžinimo“, apie kurį atsakovas E. G. buvo informuotas ieškovo 2016-04-04 raštu Nr. BRK-3722 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“. Paaiškino, kad ieškovas 2012-05-29 gavo atsakovo paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ 2012 metais taisykles Nr. 3VĮ-KV-12-1-010242-PR001. Pagal 2013-05-13 sudarytą paramos sutarties Nr. 3VĮ-KV-12-1-010242-PR001 (toliau – Paramos sutartis) 1.1 papunktį Paramos gavėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 3VĮ-KV-12-1-010242-PR001 „Nepavojingų atliekų šalinimo ir pakaitinio biokuro gamyba“, nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Pagal Paramos sutartį numatyta paramą suteikti investicijoms: 187 311,75 Eur naujai technikai, įrangai (elevatoriui) ir 1 882,53 Eur bendrosioms išlaidoms. Vykdant projekto priežiūrą, buvo nustatyti paramos gavėjo padaryti pažeidimai: nustatytos padidintos kainos; veikla nevykdoma taip, kaip numatyta paraiškoje / verslo plane. Dėl nustatytų pažeidimų priimtas sprendimas taikyti visos išmokėtos paramos sumos susigrąžinimo sankciją, t. y. susigrąžinti 185 344,38 Eur ir nutraukti Paramos sutartį. Ieškovas teismui teiks ieškinį dėl pagal Sprendimą susidariusios 185 344,38 Eur paramos sumos pagal mokėjimo prašymus susigrąžinimo – skolos priteisimo iš atsakovo ir prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones prieš pateikiant ieškinį.

Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į atsakovo padarytus projekto pažeidimus bei atsakovo turtinę padėtį, yra didelė tikimybė, kad teismui priėmus sprendimą ieškovo naudai jo įvykdymas neabejotinai pasunkėtų arba net taptų negalimas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, taigi atitinka visus jam įstatymų keliamus reikalavimus. Sprendime yra konkrečiai nurodyti ir aprašyti atsakovo įgyvendinant projektą padaryti pažeidimai ir už juos taikomos sankcijos. Visi ieškovo išdėstyti argumentai yra pagrįsti pridedamais rašytiniais įrodymais. Ieškovo nuomone, nekyla abejonių ne tik dėl būsimo ieškinio sumos 185 344,38 Eur, bet ir dėl to, kad atsakovo finansinės galimybės šį reikalavimą įvykdyti yra ribotos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas, gavęs ieškovo sprendimą, sieks nuslėpti turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti Europos Sąjungos lėšas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias pasaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti pusės CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Iš to, kas išdėstyta, seka, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui: 1) turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas; 2) turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones; 3) turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Taigi, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, be kitų paminėtų aplinkybių, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas kartu su prašymu.

Šiuo atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nenurodė priežasčių, kliudančių jam pateikti ieškinį teismui kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, konstatuotina, kad ieškovas neįvykdė įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu.

Ieškovas teigia, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas, gavęs ieškovo sprendimą, sieks nuslėpti turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas. Kaip matyti iš prašymo turinio, pats ieškovas nurodo, jog atsakovas, apie priimtą 2016-03-31 sprendimą Nr. SP1-76 „Dėl E. G. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo 2012 metais taisykles susigrąžinimo“, buvo informuotas dar 2016-04-04 raštu Nr. BRK-3722 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“. Taigi, atsakovui yra žinoma apie ieškovo priimtą 2016-03-31 sprendimą, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Ieškovas, kaip argumentą, pagrindžiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, nurodo didelę būsimo ieškinio sumą 185 344,38 Eur. Kaip matyti iš prašymo ieškovas nenurodė motyvų, kodėl vien didelės vertės ieškinio reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui. Be to, ieškovas, teigdamas, kad atsakovo finansinės galimybės šį reikalavimą įvykdyti yra ribotos, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, t. y. duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Pagal formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-667-407/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016).

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju, ieškovas nenurodė kokie konkretūs atsakovo veiksmai leidžia teigti, jog atsakovas yra nesąžiningas. Vien faktas, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti Europos Sąjungos lėšas, ieškovui nepateikus įrodymų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Nustačius, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo specialiųjų sąlygų (priežasčių, kliudančių pareikšti ieškinį, aplinkybių, patvirtinančių ypatingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skubos poreikį) bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo (CPK 178 straipsnis), teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 147 straipsniu, 291 ir 292 straipsniais,

nutarė:

Ieškovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo netenkinti.

Nutartis per septynias dienas nuo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė