Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. K. ieškinį atsakovui M. K., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Šiaulių bankui dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, turto padalijimo ir kitų reikalavimų bei pagal atsakovo M. K. priešieškinį Ž. K., L. K., S. K., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei Šiaulių bankui, valstybės įmonei Registrų centrui dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, turto padalijimo ir kitų reikalavimų, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Atsakovas 2021 m. liepos 9 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti vaikų N. K. ir K. K. laikiną gyvenamąją vietą su juo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Atskirasis skundas netenkintinas.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

19. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Dėl rašytinių paaiškinimų

20. 2021 m. rugsėjo 20 d. atsakovo atstovas advokatas pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus priedus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 323 straipsnio nuostatas draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Taigi, atskirojo skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki atskirojo skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-727-798/2018; 2020 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-192-407/2020). Nagrinėjamu atveju apelianto atstovo pateikti rašytiniai paaiškinimai ir papildomi įrodymai vertinami kaip atskirojo skundo argumentų papildymas, atliktas pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, todėl pateiktus rašytinius paaiškinimus (kartu su įrodymais) atsisakytina priimti (CPK 75 straipsnio 1 dalis).

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog 2021 m. liepos 9 d. pateiktame prašyme atsakovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti vaikų N. K. ir K. K. laikiną gyvenamąją vietą su juo, tuo tarpu, pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas dėsto naują reikalavimą ir prašo pakeisti vaiko K. K. laikiną gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su tėvu bei leisti tėvui išsivežti vaiką į Ispaniją. Kaip matyti iš rašytinių paaiškinimų turinio, atsakovas dėsto naujas aplinkybes ir grindžia prašymą naujais argumentais, kurie nebuvo išdėstyti 2021 m. liepos 9 d. prašyme, taigi, nebuvo pirmosios instancijos teismo įvertinti ir išnagrinėti. Ginčijamoje nutartyje nurodyta, jog pasikeitus aplinkybėms šalys turi teisę pateikti teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, tačiau apeliantas nagrinėjamu atveju į pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nesikreipė. Pagal CPK 312 straipsnio nuostatas apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taigi, ir šiuo pagrindu atsisakytina priimti pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Dėl ginčijamos nutarties

22. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijama nutartimi taikytos dvi laikinosios apsaugos priemonės, t. y. nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su ieškove bei šalims laikinai be teismo leidimo uždrausta išvežti vaikus į užsienį. Pažymėtina, jog nors apeliantas prašo panaikinti visą Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nutartį, tačiau iš atskirojo skundo turinio argumentų matyti, kad apeliantas ginčija tik nutarties dalį, kuria nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su ieškove. Šalims nekeliant ginčo dėl kitos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies ir atsižvelgiant į šios nutarties 21 punkte išdėstytas aplinkybes, plačiau dėl jos nepasisakytina. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl skundžiamos teismo nutarties dalies.

23. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

24. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinius vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

25. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje yra pagrindas nepilnamečių K. K. ir N. K. gyvenamąją vietą laikinai nustatyti su ieškove. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, iš esmės argumentuoja tuo, kad jį ir vaikus sieja itin glaudus ryšys, jis turi tinkamas sąlygas gyventi su vaikais, su ieškove vaikams nesaugu, nes prieš vaikus smurtauja senelis, ieškovės tėvas, be to, teismas neatsižvelgė į pačių vaikų nuomonę ir nevertino psichologo išvadų, gautų po ginčijamos nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas su atsakovo argumentais nesutinka.

26. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas siekė nustatyti ir įvertinti vaikų gyvenimo sąlygas su atsakovu, tačiau pats atsakovas plačiau nepaaiškino ir nepateikė įrodymų apie tai, kad jo gyvenamojoje vietoje vaikams yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, mokytis, visapusiškai vystytis ir lavintis. Apeliantas tik su atskiruoju skundu pateikė 2021 m. liepos 1 d. sudarytą gyvenamojo namo 1/2 dalies panaudos sutartį, kurioje, jo teigimu, gyvena su vaikais, tačiau iš esmės jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog su atskiruoju skundu pateiktos foto nuotraukos savaime neįrodo, kad jose užfiksuoti būtent to gyvenamojo namo, kuriame gyvena atsakovas su vaikais, kambariai, virtuvė, vonia, kiemas ir pan., be to, nėra įrodymų, kokia konkrečiai gyvenamojo namo dalimi, kambariais naudojasi atsakovas su vaikais, ar jie turi atskirą vonią, virtuvę, kambarius, ar gyvena kartu su panaudos davėju, kaip šis asmuo charakterizuojamas, koks jo gyvenimo būdas ir pan. Nors atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, tačiau pažymėtina, kad teismo aktyvumas nagrinėjamos kategorijos bylose neturi būti suprantamas kaip įrodymų rinkimas už šalis ir šalių nurodytų aplinkybių įrodinėjimas už jas. Teismo aktyvumas jokiais atvejais nepakeičia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos šalių įrodinėjimo pareigos, ši pareiga neišnyksta ir šeimos bylose. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovės gyvenamojoje vietoje vaikams yra sudarytos tinkamos gyvenimo, mokymosi ir vystymosi sąlygos.

27. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad nepilnamečiai vaikai gyveno su motina, tačiau atsakovas, teigdamas, kad išsiveža juos į Ispaniją savaitei atostogų, vaikus pagrobė ir į Lietuvos Respubliką jų negrąžino iki Ispanijos Karalystės teismo sprendimo priėmimo, t. y., kaip nurodo pats atsakovas, faktiškai vaikai su juo gyvena nuo 2020 m. spalio mėn., o į Lietuvos Respubliką buvo parvežti tik 2021 m. birželio 19 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks atsakovo elgesys, kai apgaulės būdu išsivežė vaikus į kitą valstybę, atskyrė juos nuo motinos, mažametės sesers, draugų, giminių, mokyklos, savavališkai staiga pakeitė visą vaikų gyvenamąją ir socialinę aplinką, neatitinka vaikų geriausių interesų, pats tėvas neatsižvelgė į vaikų interesus ir poreikius bei neteisėtai sukūrė situaciją, kad vaikai faktiškai gyvena su juo. Aplinkybė, kad vaikai prisitaikė prie pasikeitusios aplinkos ir sąlygų bei laikotarpis, kurį vaikai gyvena su tėvu, nereiškia ryšio su motina praradimo ir vaikų traumavimo nustatant jų laikiną gyvenamąją vietą su ja, nes vaikai paprastai priklausomi nuo tėvų sprendimų ir priversti prisitaikyti gyventi kitoje aplinkoje. Ypač šis ryšys su mama svarbus N. K. – tai matyti iš paties atsakovo 2021 m. liepos 12 d. pirmosios instancijos teismui pateiktų 2021 m. liepos 5 d. vaikų situacijos vertinimo, atlikto kompetentingos vaiko teisių apsaugos institucijos, anketų, kurių duomenis įvertino ir pirmosios instancijos teismas.

28. Nors apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino psichologo išvadų, neatsižvelgė į vaikų nuomonę, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, o ne ginčas iš esmės. Iš bylos proceso duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas įpareigojo instituciją pateikti psichologo išvadą iki 20201 m. liepos 30 d., taigi, ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išnagrinėjimui. Šis įrodymas svarbus ir bus vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais nagrinėjant ginčą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą buvo gauta institucijos nuomonė, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tikslingos ir geriausiai atitinka vaikų interesus, į šią nuomonę pirmosios instancijos teismas būtent ir atsižvelgė.

29. Atsakovui, prašančiam panaikinti pritaikytą laikinąją priemonę, tenka pareiga įrodyti, kad vaikų gyvenamąją vietą nustačius su ieškove bus pažeisti vaikų interesai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad vaikų gyvenamoji vieta su motina yra nesaugi, kad vaikų gyvenamosios vietos su tėvu nustatymas iki teismo sprendimo geriausiai atitiktų vaikų interesus (CPK 178 straipsnis). Apeliantui teigiant apie senelio (ieškovės tėvo, gyvenamojo namo, kuriame gyvena ieškovė, savininko) taikytą fizinį ir emocinį smurtą prieš vaikus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie senelio smurtą prieš vaikus, o K. K. teiginiai, kad seniai, prieš penkerius ar šešerius metus senelis yra sudavęs broliui, savaime taip pat nepagrindžia atsakovo teiginių apie nesaugią vaikams aplinką ieškovės gyvenamojoje vietoje. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė, siekdama vengti konflikto ir dviprasmiškų situacijų, nurodė susitarusi su savo tėvais, kad jos ir vaikų nelankytų, kol vyksta šis procesas. Be to, iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų matyti, kad šalių požiūris į vaikų auklėjimą ir drausminimą skiriasi, tarp šalių vyksta konfliktai, kuriuos mato vaikai, jie jaučiasi nesaugūs, pikti ar liūdni, nuolat turi bendrauti su institucijų atstovais, tėvai jiems nepaaiškina situacijos, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje vaikams reikalingas bent minimalus stabilumas ir saugumas jiems žinomoje aplinkoje, vertinant tai, kad vaikai privalo lankyti mokyklą.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti kategorišką išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, darytų neigiamą įtaką nepilnamečiams vaikams, pažeistų jų teises ir interesus ar jų neatitiktų. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės nėra šeimos ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendimo būdas, jos skirtos ne tėvų interesų ar norų patenkinimui, o vaikų interesų užtikrinimui. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog šalys siekia ir gali taikiai išspręsti ginčą, pirmosios instancijos teismas išsiuntė siūlymą teismo mediatoriui vykdyti teisminę mediaciją. Ginčijama nutartimi nėra paneigiama ar ribojama atsakovo teisė ir galimybė matytis ir bendrauti su vaikais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnis, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi vaikų gyvenamosios vietos ir kiti šalių keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

32. Kiti atsakovo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

atsisakyti priimti 2021 m. rugsėjo 20 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus.

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.