- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- T-35-531/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-1-00341-2008-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas (pirm.), Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininko), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi J. J. (toliau - Pareiškėjas) prašymą palengvinti jo - nuteisto iki gyvos galvos teisinę padėtį, sušvelninant jam Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-193/2010 skirtą bausmę,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-193/2010 J. J. paskirtosios bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir bausmė, paskirta to paties teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė J. J. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, skiriant ją atlikti kalėjime.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-11/2012 nuteistojo J. J. apeliacinį skundą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012 J. J. kasacinį skundą atmetė.
Nuteistasis J. J. apygardos teismo prašo palengvinti jo, kaip nuteisto iki gyvos galvos teisinę padėtį, sušvelninant jam Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-193/2010 paskirtąją bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį).
Žemesnės instancijos teismas
Prašyme nurodoma, jog vien teismo pripažinimas kaltu padarius nusikaltimus, padarė itin svarbų ir reikšmingą poveikį jo asmeniui ir požiūriui į netinkamą elgesį. Tik po to suprato jog turi daug asmenybės elgesio problemų. Žinoma labai gaila, jog nesugebėjau ankščiau suprasti savo asmenybės elgesio problemų. Tačiau nukreiptas į įstaigą, jos darbuotojų dėka, atsirado teigiami elgesio pokyčiai. Jei šiuo metu jam butu paskirta terminuota, kad ir pati ilgiausia laisvės atėmimo bausmė - 20-25 metai, per tolimesnius kalinimo metus būtų galima įgyvendinti visus bausmei keliamus tikslus, kurie orientuoti į nuteistojo visišką perauklėjimą.
Teismas, paskelbdamas nuosprendį, paskyrė laisves atėmimo bausmę iki gyvos galvos, be jokio teisinio mechanizmo kada nors išeiti į laisvę. Jo elgesio pokyčius pastebi kalėjimo administracija, psichologijos skyriaus specialistai, bei nevyriausybinės organizacijos. Mano, jog 20 - 25 metų laisvės atėmimo bausmė užtikrintų ir nukentėjusiųjų interesus. Vertinant tai, jog EŽTT pripažino, kad bausmė iki gyvos galvos be jokios galimybės nuteistajam įrodyti, jog jis tikrai gali pasikeisti, pažeidžia Konvencijos 3 str. tačiau jo pažeidimas neužtikrina bausmės iki gyvos galvos pakeitimo. Todėl prie šio prašymo prideda teismui įvertinti papildomą medžiagą apie savo elgesį įkalinimo įstaigoje, Manydamas, kad tai taip pat svarbu vertinant ar jo atžvilgiu keliami bausmės tikslai dėl padaryto labai sunkaus nusikaltimo, galėtų būti pasiekti pakeičiant laisves atėmimo bausmę iš laisves atėmimo bausmės iki gyvos galvos į terminuotą laisves atėmimo bausmę ar kitokią laisvės atėmimo bausmės rūšį.
Prašyme cituojama Vyriausybės pozicija kitose EŽTT nagrinėtose bylose dėl galimybės peržiūrėti skirtas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aiškinama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje naudojamo termino „įstatymas“, sąvoka, Konstitucinio teismo jurisprudencija tarptautinių sutarčių taikymo klausimu esant konkurencijai su nacionaline teise.
Prašyme nurodoma, jog, atsižvelgiant į aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, reikšmės turi teisinis reguliavimas, numatytas BPK 1 straipsnio 3 dalyje, kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato Baudžiamojo proceso kodeksas. Prašyme padaryta išvada, jog BPK 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškino: „teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti); teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t.y. jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; teismai to padaryti negali, nes jie vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme).
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausybės Pastabų 22–27 pastraipose pasisakoma, kad po Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pareiškėjai. Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. <...> Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis Teismo išvadų byloje Matiošaitis ir kiti taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. <...> Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji Teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą.“.
Pareiškėjas didžiąja dalimi sutinka su tokia Vyriausybės pozicija tiek dėl Konvencijos ir EŽTT praktikos viršenybės, tiek ir dėl tiesioginio EŽTT praktikos taikymo. Be to, jis yra tos nuomonės, kad teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Prašyme pažymėta, kad nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nekoregavo baudžiamojo įstatymo, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Taigi prašyme daroma išvada, jog šiuo atveju teisės spraga nuteistojo iki gyvos galvos J. J. atveju užpildytina ad hoc, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu.
Šių klausimų nagrinėjimui prašo surengti teismo posėdį.
Atsiliepimas
Prokuroras atsiliepimu į prašymą nurodo, jog pagal galiojančią įstatyminę teisinę bazę baudžiamajame įstatyme yra numatytos tik dvi galimybės asmeniui sušvelninti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, t. y. prieš asmenį priėmus amnestijos aktą arba Respublikos Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės prašymą (BK 78 ir 79 straipsniai). Nors nurodytos galimybės švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. priimtu sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (Peticijų Nr. 22662/13, 51059/13, 58823/13, 59692/13, 59700/13, 60115/13, 69425/13 ir 72824/13) pripažintos neveiksmingomis, tačiau tai nesuponuoja pareigos nuteistajam J. J. taikyti BK 51 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį. Taigi, nesant sukurto kitokio teisinio reglamentavimo nacionalinėje teisėje, šiuo atveju nėra galimybės priimti kitokio procesinio sprendimo, t. y. sušvelninti ar pakeisti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, net kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautinių teismų praktiką laikytini neveiksmingomis galimybėmis sušvelninti bausmę asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos. Nuteistasis, siekdamas, kad jam būtų sušvelninta ar pakeista laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, turi teisę remdamasis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, t. y. BK 78 arba BK 79 straipsnių nustatyta tvarka, kreiptis dėl amnestijos akto išleidimo arba malonės suteikimo. Vien tik nuteistojo J. J. subjektyvi nuomonė dėl baudžiamojo įstatymo normų, susijusių su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimu, aiškinimu ir taikymu taip pat nėra pakankamas pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Tuo pačiu pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašyme nenurodė jokio po priimto nuosprendžio įsigaliojusio įstatymo, kuris panaikintų veikų, už kurias jis nuteistas, nusikalstamumą, švelnintų bausmę už padarytas veikas arba kitokiu būdu lengvintų jo teisinę padėtį, todėl peržiūrėti jo atžvilgiu priimtą įsiteisėjusį nuosprendį BPK 362¹ straipsnio tvarka nėra jokio teisinio pagrindo. Pabrėžtina, kad šiuo metu nesant nacionalinėje teisėje numatyto kitokio teisinio mechanizmo nei numatyto BK 78 str. ir BK 79 str., kuriuo būtų švelninama nuteistųjų iki gyvos galvos padėtis, šis klausimas yra nenagrinėtinas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroras siūlo nuteistojo J. J. prašymą atmesti.
Prašymas atmestinas.
Panevėžio apygardos teisme 2018 m. birželio 14 d. gautame nuteistojo J. J. prašyme sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį ir paskirti kitos rūšies bausmę, be kita ko yra prašymas šį teikimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. BPK 362¹ straipsnio 3 dalyje numatyta, jog prašymui arba teikimui nagrinėti gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame dalyvauja prokuroras. Dalyvauti šiame teismo posėdyje šaukiamas laisvėje esantis nuteistasis ir nuteistojo prašymu gynėjas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis į teismo posėdį šaukiamas prireikus. Nuteistojo ir gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta, kad jiems dalyvauti būtina. Šiuo atveju nuspręsta žodinio nagrinėjimo nerengti, kadangi naujai aiškintinų aplinkybių nenustatyta. Apygardos teismas nurodo, jog nuteistojo J. J. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo. Atkreiptinas dėmesys, jog jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos teismo posėdžių pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose metu, prašyme jis nenurodė, todėl kyla tik paskirtos bausmės vertinimo klausimas, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Visus, nuteistojo J. J. nuomone, reikšmingus argumentus ir motyvus jis galėjo nurodyti savo prašyme ir šia procesine teise pasinaudojo. Tuo tarpu akivaizdu, kad galimybė pateikti papildomą informaciją rašytinio proceso tvarka, nuteistajam buvo aiškiai žinoma ir asmuo proceso metu ją išnaudojo.
Prašyme yra vadovaujamasi reguliavimu, numatytu BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis. Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymas paduotas tuo pagrindu, kad nuteistojo J. J. padėtį švelnina ne įstatyme įtvirtintas reguliavimas, o išaiškinimas, kurį pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).
Šis sprendimas yra aktualus nagrinėjamai situacijai tiek, kiek jame konstatuota, jog „net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui.“ (180 pastraipa). Taigi EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.
Aptartą išaiškinimą EŽTT priėmė konkrečioje byloje, t.y. dėl kelių asmenų pareiškimų – Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Apygardos teismas sutinka su prašyme aptartu ir detalizuotu išaiškinimu, kuris remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Taigi teismas sutinka su išvada, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo J. J. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Panevėžio apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-193/2010, kuriuo J. J. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Antra, nagrinėjamu atveju būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), tiesiogiai taikyti ir nuteistajam J. J., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai dėl to paties klausimo, t. y. ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16, kt.)). Taigi teismas, šiuo metu ad hoc užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys nebūtinai identiškai, kaip buvo išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).
EŽTT sprendimai prieš Lietuvą, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, turi būti vykdomi, t. y. pakeičiamas nacionalinis teisinis reguliavimas arba užpildomos teisinio reguliavimo spragos. Vis dėlto valstybės, net ir vykdydamos EŽTT sprendimus, ne visuomet gali užtikrinti nustatytų Konvencijos pažeidimų greitą pašalinimą, nes tam reikia ilgesnio laikotarpio. Nors nuo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) yra praėję daugiau nei metai, negalima tvirtinti, jog nebuvo imtasi jokių veiksmų, siekiant pašalinti nustatytą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Siūlomas Projekto svarstymo Seime laikas numatytas 2018 m. birželio mėn. Taigi akivaizdu, jog atitinkami teisinio reguliavimo keitimo ir pildymo veiksmai, siekiant pašalinti esamą spragą ir užtikrinti EŽTT sprendimo įgyvendinimą, yra atliekami. Be to, akivaizdu, jog turi būti nustatytas bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutas, t. y. įstatyme turi būti aiškiai įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau nekalbama tiesiog apie bausmės pakeitimą kitos rūšies bausme vykdymo proceso metu. Nagrinėjamu atveju nuteistajam J. J. keičiant paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausme, pavyzdžiui, terminuotu laisvės atėmimu, nebūtų aišku, kokiais kriterijais remtis sprendžiant šį klausimą, t. y. tokia situacija neatitiktų numatomo įstatyme įtvirtinti peržiūros instituto prasmės, o būtų tik vienos bausmės rūšies pakeitimo kita klausimo svarstymas be įvertinimo, ar asmuo atitinka aiškius įstatyme įtvirtintus reikalavimus.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, apygardos teismas daro išvadą, jog nuteistojo J. J. prašymas yra nepagrįstas, ir nėra priežasčių, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti jam Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹, 364 straipsniais,
nutaria:
nuteistojo J. J. prašymą atmesti.
Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą.