Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Stanislovui Butkevičiui, Adomui Liutvinskui, Vytautui Kupcikevičiui, Tatjanai Skirtun, Juozui Vasiliauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. B., M. G., A. V., J. J. ir pastarojo gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta, iš dalies ją sudedant su Biržų rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir S. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

S. B. pagal BK 238 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 237 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir M. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

-pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

-pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 metams;

-pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausme paskirta Panevėžio apygardos teismo 2009-05-27 nuosprendžiu, jas apimant, ir J. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime.

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 metams;

- pagal BK 237 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir A. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimą 8 metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš J. J. priteista: L. K. 12 150,66 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai, padarytai A. K. tyčiniu nužudymu, atlyginti.

Iš J. J., A. V. ir M. G. solidariai priteista L. K. 30 000 Lt neturtinei žalai, padarytai A. K. seksualiniu prievartavimu, atlyginti.

Iš S. B. priteista 5 951 Lt valstybei proceso išlaidų.

Iš J. J., A. V., M. G. ir S. B. priteista po 300 Lt valstybei už L. K. suteiktą advokato pagalbą.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų A. V., M. G., S. B. ir J. J. bei pastarojo gynėjų apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J., S. B., M. G., A. V. nuteisti už tai, kad J. J. 2008 m. rugsėjo 13 d., laikotarpyje nuo 2.00 val. iki 8.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupe su M. G. ir A. V., panaudodami psichinį smurtą, o S. B. dalyvaujant veikoje be smurto, neteisėtai atėmė A. K., gim. (duomenys neskelbtini), laisvę; J. J. bendrininkų grupe su M. G. ir A. V., demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, sudarydami įspūdį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją, grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir J. J. jį panaudojant bei tokiu būdu atimdami nukentėjusiajai galimybę priešintis, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su A. K. prieš jos valią, vėliau J. J. siekdamas nuslėpti šiuos nusikaltimus itin žiauriai nužudė A. K., o M. G. ir A. V. nuteisti už tai, kad iš anksto nepažadėję paslėpė J. J. padaryto labai sunkaus nusikaltimo – A. K. nužudymo įrankius bei nužudytosios lavoną, šios nusikalstamos veikos padarytos tokiomis aplinkybėmis:

2008 m. rugsėjo 13 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje J. J., pastebėjęs einančią A. K., automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. B., kartu su M. G. ir S. B. tiksliai nenustatytą laiko tarpą persekiojo A. K. (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis, po ko (duomenys neskelbtini) gatvėje J. J. išlipo, nusivijo ir pagavo bėgančią nuo persekiotojų A. K. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. 4 laiptinėje, demonstruodamas akivaizdžią jėgų persvarą ir sudarydamas įspūdį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas jos atžvilgiu, palaužė jos pasipriešinimą, atvedė ją iš (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. 4 laiptinės ir įsodino į automobilį, apie 4 val. kartu su tais pačiais asmenimis prievarta ją atvežė į D. V. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) g. Nr. 6, (duomenys neskelbtini) mieste, kur nuo atvežimo momento apie 2-3 valandas bendrininkų grupe su M. G. ir A. V. ją prievarta laikė, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, sudarydami įspūdį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas jos atžvilgiu, užrakindami kambario duris, neleisdami išeiti, M. G. grasinant pakeltu ramentu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, J. J. paliepiant A. K. nusirengti bei suduodant apie 10 smūgių ranka į veidą ir galvos sritį, tokiu būdu visi trys bendrais veiksmais palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą, ir tuo pasinaudodami J. J. su A. V. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su A. K. prieš jos valią;

po to, apie 6.30 val., J. J., M. G. ir A. V. automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. B., prievarta gabeno sumuštą ir seksualiai išprievartautą A.K. iš D. V. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. Nr. 6, iki (duomenys neskelbtini) gatvės, kur S. B. išlipus, J. J. kartu su likusiais automobilyje M. G. ir A. V., J. J. vairuojant automobilį, prievarta gabeno A. K. į M. G. nurodytą nuošalią vietą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) miško 36 kvartale, kur apie 7 val. J. J., siekdamas nuslėpti padarytus nusikaltimus – laisvės atėmimą A. K. ir jos seksualinį prievartavimą - rankomis, ramentais, metaliniu strypu bei kojomis suduodamas apie 18 smūgių A. K. į galvą ir į kitas kūno vietas, tuo padarydamas vienuolika muštinių žaizdų galvoje: kaktoje, kairiajame skruoste, apatinėje lūpoje, smakre, dešiniajame smilkinyje, viršugalvyje, pakaušyje ir kairiosios ausies kaušelyje, - odos nubrozdinimus pilve, poodines kraujosruvas plaštakose, dešiniajame rieše, kairiajame dilbyje, dešiniojoje šlaunyje, dešiniojoje čiurnoje, kraujosruvas kaktos ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kietojo galvos smegenų dangalo kaktinės srities plyšimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisias abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir pakaušinių sričių dangalais, kairiojo galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiškymą, skeveldrinius įspaustinius kaktikaulio ir pakauškaulio lūžius, kaukolės pamato priekinių, kairiosios vidurinės ir dešiniosios užpakalinės duobių kaulų lūžius, viršutinio žandikaulio bei apatinio žandikaulio lūžius, tyčia itin žiauriai nužudė A. K., tuoj po nužudymo kartu su A. V. paslėpė A. K. lavoną, nutempdami jį į nuošalesnę miško vietą, bei kartu su A. V. ir M. G. paslėpė nužudymo įrankius – ramentų dalis ir metalinį strypą, nuveždami juos A. V. vairuojamu automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į M. G. nurodytą vietą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, ir sumesdami juos į tvenkinį.

Apeliantai nuteistojo J. J. gynėjai advokatai A. Liutvinskas ir S. Butkevičius prašė patenkinti jų ir jų ginamojo apeliacinius skundus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. G. ir A. V. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Dėl BK 146 straipsnio taikymo

Nuteistojo S. B. prašymas – išteisinti jį pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir nuteistojo J. J. bei jo gynėjo advokato A. Liutvinsko prašymas išteisinti J. J. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – atmestini. Nuteistųjų M. G. ir A. V. prašymai tenkintini iš dalies.

Skundžiamo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl A. V. ir M. G. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį keistina dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotais įrodymais teisingai nustatyta, kad nukentėjusiajai A. K. buvo neteisėtai atimta laisvė. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl šios nusikalstamos veikos trukmės ir baigtumo momento.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad nukentėjusiajai A. K. laisvė buvo atimta ir D. V. priklausančiame name, kad J. J., M. G. ir A. V. ją ten laikė prievarta, prieš ją naudojo smurtą (nuteistasis M. G. naudojo psichinį, o nuteistojo J. J. fizinį smurtą), ir kad nukentėjusioji buvo seksualiai prievartaujama. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismas klaidingai šiuos veiksmus įvertino kaip nusikaltimų, numatytų BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, sutaptį.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos išvada, konstatuoja, kad šiuo atveju neteisėtas nukentėjusiosios laisvės atėmimas D. V. priklausančiame bute buvo sunkesnio nusikaltimo – seksualinio prievartavimo požymis. Esant visumos ir dalies konkurencijai, kur visuma yra BK 150 straipsnio 2 dalis (kvalifikuotas seksualinis prievartavimas), o dalis – BK 146 straipsnio 2 dalis (neteisėtas laisvės atėmimas, panaudojant smurtą) turi būti taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius. BK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, o BK 146 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimas iki ketverių metų, taigi BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytas seksualinis prievartavimas (visuma) yra pavojingesnė veika nei BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytas neteisėtas laisvės atėmimas (dalis). Todėl nuteistųjų J. J., M. G. ir A. V. nusikalstami veiksmai padaryti prieš nukentėjusiąją A. K. D. V. priklausančiame bute kvalifikuotini tik pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, nes šios veikos kvalifikavimas dar ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį yra perteklinis.

Šiame kontekste keistina skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. V. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojant šias jo nusikalstamas veikas tik pagal BK 150 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 150 straipsnio 2 dalies taikymo

Skundžiamu nuosprendžiu J. J., A. G. ir A. V. nuteisti pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, už tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, veikdami bendrininkų grupe, M. G. grasinant A. K. pakeltu ramentu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, J. J. liepiant jai nusirengti bei suduodant ne mažiau 10 smūgių ranka į veidą ir galvos sritį, ir taip bendrais veiksmais palaužiant nukentėjusiosios pasipriešinimą ir tuo pasinaudodami J. J. su A. V. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su A. K. prieš jos valią.

Šią teismo nuosprendžio dalį skundžia apeliantai nuteistieji A. G. ir J. J. bei jo gynėjas advokatas A. Liutvinskas. Apeliantai nuteistasis J. J. ir jo gynėjas teigia, kad J. J. už šio nusikaltimo padarymą nuteistas nepagrįstai, mano, kad nuteistųjų M. G. ir A. V. parodymų nepakanka daryti išvadą, jog J. J. smurtavo siekdamas priversti nukentėjusiąją tenkinti lytinę aistrą arba neleisdamas jai išeiti. Abu apeliantai prašo J. J. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį išteisinti. Nuteistasis A. G. teigia, jog jis su nukentėjusiąja lytiškai nesantykiavo ir savo lytinės aistros netenkino, o ramento pakėlimas negali būti vertinamas kaip grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, nes tai buvo tik nepadorus juokelis. Apeliantas prašo jį pagal BK 150 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Tokie apeliantų prašymai atmestini kaip nepagrįsti.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiosios A. K. ir liudytojų J.A. bei I. Ž. atvykimo ir buvimo pas A. V. aplinkybės iš esmės skyrėsi. Liudytojos J. A. ir I. Ž. buvo S. B. draugės, o J. A. su S. B. buvo daugiau nei draugai (t. 12, b. l. 40), liudytojos pas A. V. atvyko savo noru ir buvo tiek kiek pačios norėjo. Visiškai priešingos nukentėjusiosios A. K. atvykimo ir buvimo pas A. V. aplinkybės. Nustatyta, kad nukentėjusioji pas A. V. atvyko ne savo noru, o neteisėtai jai atėmus laisvę. Nei nuteistieji, nei liudytojos su nukentėjusiąja nebuvo nei draugai, nei geri pažįstami, tai patvirtina aplinkybė, kad nei vienas iš jų nežinojo net tikro nukentėjusiosios A.K. vardo ir vadino ją A. Šios aplinkybės rodo, kad liudytojų J. A. ir I. Ž. statusas A. V. namuose nebuvo toks pats kaip nukentėjusiosios. Tiek minėtų liudytojų, tiek pačių nuteistųjų parodymais nustatyta, kad būnant A. V. namuose užuominos apie lytinius santykius buvo adresuotos būtent nukentėjusiajai ir būtent dėl tokio elgesio liudytojos paprašė nuteistojo S. B. parvežti jas namo. Liudytoja I. Ž. teisme parodė, kad A. V. namuose buvo kalbama užuominomis apie lytinius santykius. M. G. pakėlęs ramentą klausė kam jis naudojamas, o S. B. kvietė nukentėjusiąją atsisėsti ant kelių. Mergina elgėsi ramiai, paklusniai. Liudytojos nuomone, mergina buvo sekso objektas (12 t., 41 - 43 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja J. A., kurios nuomone, užuominomis apie lytinius santykius nuteistieji norėjo pasityčioti iš nukentėjusiosios, o ši sėdėjo tylėdama, nulenkinusi galvą, į klausimus atsakinėdavo tik taip arba ne (12 t., 38-40 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji išoriškai neišreiškė noro išvykti, nepaneigia teismo išvados, kad ji pas A. V. namuose buvo ne savo noru. Taip pat byloje nustatyta, kad kambario, kuriame buvo nukentėjusioji, durys buvo užrakintos, tai patvirtino jame buvę nuteistieji ir liudytoja D. V. Ji teismui parodė, kad kambario durys buvo užrakintos iš vidaus, kad ji beldėsi ir reikalavo ją įleisti ir tik po kiek laiko kambario durys buvo atrakintos, atrakinus duris ji pamatė kaip J. J. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja (12 t., 35-37 b. l.). Šiuos liudytojos D. V. parodymus patvirtino liudytoja J. V. (12 t., 31-32 b. l.). Dėl apeliantų skunduose nurodomos aplinkybės, kad kambario durys neužrakintos neužsidarė, skundžiamame nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta. Todėl teisėjų kolegija, motyvų nekartodama, pritaria apygardos teismo išvadai, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad A. V. namų kambario duris pilnai galima uždaryti tik užrakinus jas raktu, nepaneigia duomenų, kad A. K. bute buvo laikoma prievarta užrakinta.

Byloje nustatyta, kad nuteistajam S. B. išvežus namo I. Ž. ir J. A., nuteistieji J. J. ir A. V. su nukentėjusiąja tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Šią aplinkybę patvirtino ir tai darę nuteistieji, ir nuteistasis M. G. Tačiau nuteistasis J. J. teigia, kad nukentėjusioji tai darė savo noru, o nuteistasis A. V., kad jis nesuprato, kad nukentėjusioji tai daro ne savo noru. Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai dar iki jos seksualinio prievartavimo pradžios buvo grasinama fiziniu smurtu, o vėliau toks smurtas buvo panaudotas. Visi minėti nuteistieji tuo metu buvo kambaryje, matė vieni kitų veiksmus, juos suprato ir jiems pritarė.

Nuteistasis M. G. pripažįsta, kad jis, iškėlęs ramentą, klausė nukentėjusiosios, ar ši žino, kam jis naudojamas. Šią aplinkybę matė ir patvirtino ir nuteistieji, ir liudytojos I. Ž. bei J. A. Tačiau apeliantas teigia, kad tai buvo tik nevykęs juokelis. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo M. G. teiginį vertina kaip nuteistojo bandymą sušvelninti savo teisinę padėtį. Aplinkybės, kuriomis nukentėjusioji pateko į A. V. namus (atvyko ne savo noru, o neteisėtai jai atėmus laisvę), nuteistųjų elgesys A. V. kambaryje (garsiai reiškiamos nukentėjusiajai užuominas apie lytinius santykius) bei nukentėjusiosios elgesys (sėdėjo ramiai, tylėdama, elgėsi paklusniai, nuteistiesiems neprieštaravo) rodo, kad nuteistojo M. G. veiksmai, pakelto ramento demonstravimas, išsakant užuominas apie lytinius santykius (tai patvirtino liudytojos), buvo nukreipti nukentėjusiajai sukelti baimės jausmą, kad nepaklusimo atveju prieš ją gali būti tuoj pat panaudotas fizinis smurtas. Be to, pats M. G. buvimo kambaryje viso A. K. seksualinio prievartavimo metu faktas rodo jo pritarimą įvykiams, ir tai taip pat atėmė iš nukentėjusios galimybę priešintis. Todėl nors M. G., pagrasinęs nukentėjusiajai fiziniu smurtu, jos seksualiai ir neprievartavo, tačiau jis pagrįstai pripažintas šio nusikaltimo vykdytoju ir jo veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Teismo išvados dėl J. J. smurtavimo prieš nukentėjusiąją aplinkybių yra pagrįstos bylos įrodymais. Teismas pagrįstai rėmėsi nuteistųjų M. G. ir A. V. parodymais, kadangi jie buvo tiesioginiai šio nusikaltimo liudininkai, ir jų parodymai atitiko kitus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus. Nuteistieji M. G. ir A. V. parodė, kad jiems vieniems likus kambaryje su nukentėjusiąja, J. J. liepė nukentėjusiajai nusirengti. Nukentėjusiajai nesutikus, trenkė jai per veidą ir po ko ji nusirengė viršutinį rūbą. Po to J. J. trenkė jai antrą kartą į veidą, kad ji nusirengtų nuogai. Nukentėjusiajai pradėjo bėgti kraujas, buvo kruvinas jos veidas. Ji pasisakė, kad jai juda dantis, susiėmė už veido. M. G. suprato, kad dantys pradėjo judėti nuo J. J. smūgių. Po suduotų smūgių nukentėjusioji išsirengė nuogai. Šiame kontekste, pažymėtina, kad nuteistasis J. J. ir pats neneigia sudavęs smūgius nukentėjusiajai per veidą, tačiau teigė taip pasielgęs dėl to, kad nukentėjusioji nepagrįstai jį apkaltino jos telefono paėmimu. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas įvykio vietoje buvęs nuteistasis. Nuteistieji A. V. ir M. G. nurodė tik vieną smūgių sudavimo priežastį – nukentėjusiosios nenorą santykiauti ir J. J. siekį priversti ją tai daryti. Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis S. B.. Jis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jam grįžus į A. V. namus, jis matė iki pusės nuogą nukentėjusiąją, kuri oraliniu būdu santykiavo su J. J. Girdėjo kaip J. J. gąsdino nukentėjusiajai duosiantis į galvą už tai, kad ji blogai atlieka savo darbą. Matė, kad išeinant iš A. V. namų nukentėjusioji buvo išsigandusi, sutrikusi (8 t. 24-31 b. l.). Aplinkybę, kad prieš nukentėjusiąją J. J. naudojo fizinį smurtą patvirtino ir liudytoja J. A., kuri nors šios aplinkybės pati betarpiškai nematė, tačiau jai tokias aplinkybes SMS žinute įvykio naktį nurodė nuteistasis S. B.. Tokiu būdu visiškai įrodyta, kad smurtą J. J. prieš A. K. panaudojo siekdamas palaužti jos pasipriešinimą ir ši tenkino jo lytinę aistrą oraliniu būdu tik dėl jo pavartoto smurto. Tokie J. J. veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad įėjus į kambarį liudytojai D. V. nukentėjusioji į ją nekreipė dėmesio ir toliau tenkino J. J. lytinę aistrą, rodo tai, kad jau iki to laiko nukentėjusiosios valia buvo palaužta nuteistųjų, kurie jai grasino fiziniu smurtu ir jį naudojo, veiksmais.

Taigi esant tokioms nustatytoms ir aptartoms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. J., A. G. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, M. G. grasinant A. K. pakeltu ramentu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, J. J. naudojant fizinį smurtą, suduodant smūgius ranka į veidą ir galvos sritį, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą ir tuo pasinaudoję J. J. ir A. V. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su A. K. prieš jos valią. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors A. G. pats ir netenkino lytinės aistros su nukentėjusiąja, o nuteistasis A. V. prieš nukentėjusiąją nenaudojo fizinio ir psichinio smurto, tačiau priešingai, nei teigia apeliantai, teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30 nutarime Nr. 49 suformuota teismų praktika šios kategorijos baudžiamosiose bylose, pagrįstai J. J., M. G. ir A. V. pripažino šio nusikaltimo vykdytojais ir teisingai jiems taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 150 straipsnio 2 dalį). Minėto senato nutarimo 15 punkte išaiškinta, kas išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 2 dalį arba 150 straipsnio 2 dalį kaip padaryta bendrininkų grupės. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi J. J., A. G. ir A. V. veikų kvalifikavimas pagal 150 straipsnio 2 dalį atitinka ir teismų praktiką.

Apelianto nuteistojo J. J. ir jo gynėjo nurodytų liudytojų A. B. ir N. M. parodymai nagrinėjamos veikos požiūriu yra neinformatyvūs, nes šių liudytojų subjektyvi nuomonė apie nukentėjusiosios asmenybę nei patvirtina, nei paneigia reikšmingų šiai bylai aplinkybių.

Apelianto nuteistojo A. G. teiginiai, kad teismas nevienodai vertino įvykyje dalyvavusių asmenų S. B. ir S. V. veiksmus (neįvertino nuteistojo S. B. veiksmų liepiant nukentėjusiajai atsiklaupti, o S. V. iš viso nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nors buvo įvykio vietoje ir atliko konkrečius seksualinius veiksmus prieš nukentėjusiąją) nenagrinėtini, nes apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, negali pasisakyti dėl asmenų, kurie skundžiamu nuosprendžiu nėra nuteisti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam S. B. kaltinimas pagal BK 150 straipsnio 2 dalį nebuvo pateiktas ir jis už šio nusikaltimo padarymą nebuvo teisiamas, o S. V. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (7 t, 52 - 54 b. l).

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji J. J., M. G. ir A. V. pagrįstai nuteisti pagal BK 150 straipsnio 2 dalį. Todėl apeliantų prašymai - išteisinti nuteistuosius A. G. ir J. J. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį - atmestini.

Dėl J. J. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus

Skundžiamu teismo nuosprendžiu J. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, už tai, kad siekdamas nuslėpti anksčiau įvykdytus nusikaltimus - neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą, itin žiauriai nužudė A. K..

Apeliantas nuteistasis J. J. ir jo gynėjas advokatas S. B., nesutikdami su šia skundžiamo teismo nuosprendžio dalimi, teigia, kad J. J. nenužudė A. K. ir dėl šios nusikalstamos veikos yra nuteistas nepagrįstai, prašo J. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus išteisinti.

Toks apeliantų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia nuteistojo J. J. gynėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su A. K. nužudymu, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka teismų praktiką taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 Senato nutarimas Nr. 40). Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Teismas pripažindamas J. J. kaltu dėl A. K. nužudymo, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai ir jų analizė bei nurodyti motyvai, kodėl teismas rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Teismo išvados dėl J. J. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Kaip jau buvo minėta, aplinkybė, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis, pateikdami savitą ištirtų įrodymų vertinimą, neleidžia manyti apie neobjektyvų ar šališką nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ištyrimą ar konstatuoti, kad buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.

J. J. kaltė įvykdžius tyčinį kvalifikuotą nužudymą grindžiama nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymais, kurie kaip nustatyta byloje buvo tiesioginiai A. K. nužudymo liudininkai, nes kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, todėl minėtų nuteistųjų parodymai yra reikšmingi nustatant A. K. nužudymo aplinkybes. Teismas, nustatinėdamas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisiamajame posėdyje išsamiai apklausė nuteistuosius A. V., M. G. ir J. J., ištyrė jų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, palygino juos tarpusavyje ir kitų įrodymų kontekste (su liudytojo V. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialistų išvadomis ir kitais rašytiniais bylos duomenimis) ir padarė išvadą, kad nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai yra iš esmės vienodi ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliantai, nesutinkami su tokia teismo išvada, teigia, kad A. K. iš tiesų nužudė A. V., kuris su M. G. ikiteisminio tyrimo metu suderino savo parodymus ir dėl šio nusikaltimo padarymo apkaltino J. J., bandydami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Vertinant šiuos apeliantų teiginius, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantų pateiktos versijos, kad A. K. nužudė A. V., ir kad nuteistieji A. V. ir M. G. jį apkalba, nėra naujos, jas apeliantai nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Apygardos teismas šias apeliantų versijas kruopščiai ištyrė ir dėl jų motyvuotai skundžiamame nuosprendyje pasisakė. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teisme buvo detaliai ir išsamiai ištirti teismui pateikti nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo rašteliai ir jų turinys. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismui buvo pateikti J. J. ir A. V. turimi susirašinėjamo rašteliai. Teismas, tirdamas šių raštelių rašymo aplinkybes ir jų turinį, išsamiai apklausė visus nuteistuosius ir liudytoją D. V. (12 t. 60 - 63 b. l.). Teismas, ištyręs raštelių turinį bei įvertinęs duotus nuteistųjų ir minėtos liudytojos parodymus, padarė išvadą, kad J. J. teismui pateikė laiškai ir rašteliai, kuriais vyko susirašinėjimas tarp J. J., M.G. ir A. V., yra iškarpyti, pateikta tik dalis jų susirašinėjimo, iš raštelių turinio negalima suprasti, kas yra šio susirašinėjimo, pinigų siūlymo iniciatorius. Susipažinęs su nuteistojo A. V. raštelių turiniu, teismas konstatavo, kad pateiktuose rašteliuose J. J. neneigia nužudęs A. K., tik veda derybas dėl kaltės prisiėmimo sau, siekdamas gauti iš kitų kaltinamųjų pinigų. Raštelių rašymo aplinkybės papildomai buvo ištirtos ir apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdyje apklaustas nuteistasis M. G. parodė, kad jis nežino, kas buvo susirašinėjimo iniciatorius, jam parašydavo, o jis tik atrašydavo. Pirmas jam parašė raštelį J. J. Jis J. J. nieko neprašė, neprašė derinti parodymų prie nuteistojo A. V. parodymų, raštelius J. J. tik atrašinėdavo, ką tiksliai jis rašė nebeatsimena. Patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu (12 t., 254-255 b. l.). Nuteistasis A. V. parodė, kad jam J. J. pirmas parašė raštelį, kas jis prisipažins tai, ką padarė, jeigu jam į sąskaitą bus pervesti pinigai. Jis J. J. neprašė prisiimti kaltę, jis tik prašė, kad šis prisipažintų dėl to ką padarė. Jis sumokėjo J. J. pinigus tam, kad šis prisipažintų tai ką jis padarė (12 t., 255 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų duoti parodymai apie jų tarpusavio susirašinėjimo aplinkybes ir raštelių turinys nepatvirtina J. J. versijos, kad nuteistieji jam siūlė pinigų, kad šis prisiimtų jų kaltę. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, kad J. J. buvo A. K. neteisėto laisvės atėmimo iniciatorius, kad tik jis vienas fiziškai smurtavo prieš nukentėjusiąją seksualinio prievartavimo metu, ir kad jo iniciatyva nukentėjusioji iš D. V. priklausančio namo buvo nuvežta į mišką, rodo, kad būtent J. J. buvo agresyviai nusiteikęs prieš nukentėjusiąją. Tai paneigia ir apeliantų versiją, kad nuteistasis A. V., būdamas labai išsigandęs motinos perspėjimų, kad nukentėjusioji gali pasiskųsti dėl jų ankstesnių nusikalstamų veiksmų, nužudė A. K. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir apygardos teismas, versiją, kad nukentėjusiąją nužudė A. V., nuteistasis J. J. pateikė tik teisme ir šiuos jo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad A. K. tyčia nužudė J. J., o pastarojo parodymus teisme apie tai, kad A. K. nužudė kitas asmuo, teisingai įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias, nei apygardos teismo, išvadas, kadangi jos pagrįstos kruopščiai ištirtų ir teisingai įvertintų bylos įrodymų visuma. Teisėjų kolegijai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl J. J. kaltės padarius nužudymą abejonių nekelia.

Apeliantų nurodytas skundo teiginys, kad nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai apie nužudymo mechanizmą iš dalies sutampa su specialisto išvada Nr. M 507/08 (05) ir tai, apeliantų manymu, įrodo, kad jie dalyvavo padarant šį nusikaltimą, yra deklaratyvus ir nepaneigiantis teismo išvadų. Priešingai, tai kad nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai atitinka specialisto išvadas, rodo, kad šie nuteistieji apie įvykio aplinkybes duoda teisingus parodymus. O tai, kad minėti nuteistieji nesulaikė nuteistojo J. J. nuo jo daromo nusikaltimo yra jų moralės klausimas, kurio teismas nagrinėjamu atveju nesprendžia.

Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas, tyrimo šališkumą apeliantai sieja su nuteistojo S. B. teisme duotais parodymais, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo verčiamas duoti tokius parodymus, kokių norėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, bei su aplinkybe, ir kad į bylą buvo pateikti vieno iš nuteistojo rūbai be jokio protokolo, todėl nenustatyta, kaip jie pateko į bylą, nesiaiškinta, ar tais rūbais A. K. mirties dieną vilkėjo nuteistieji A. V. ir M. G. Tokia apeliantų teiginiai yra nepagrįsti, nes prieštarauja bylos medžiagai.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas kruopščiai išanalizavo nuteistojo S. B. duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teismas motyvuotai įvertino ir nuteistojo S. B. teisme išsakytus teiginius apie neva ikiteisminio tyrimo metu jam paryto poveikio. Teismas konstatavo, kad visos S. B. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos dalyvaujant advokatui, jokių pastabų, nei dėl vykusių apklausų, nei dėl surašytų protokolų nei S. B., nei jo gynėjas, nepareiškė. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nei S. B., nei jo gynėjas taip pat nenurodė aplinkybės, kad S. B. yra verčiamas duoti neteisingus parodymus. Todėl apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai S. B. teiginį apie neva ikiteisminio tyrimo metu jam darytą neteisėtą poveikį įvertino kaip niekuo nepagrįstą ir kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia teismo išvada, nes laiko ją pagrįsta.

Apelianto teiginys, kad į bylą buvo pateikti vieno iš nuteistojo rūbai be jokio protokolo, todėl nenustatyta, kaip jie pateko į bylą, nesiaiškinta, ar tais rūbais A. K. mirties dieną vilkėjo nuteistieji A. V. ir M. G., neatitinka tikrovės. Iš byloje esančio daiktų, pateikimo protokolo (1 t., 193 b. l.) matyti, kad įtariamasis A. V. savo iniciatyva pateikė drabužius, kuriai jis vilkėjo 2008-09-13, kai buvo nužudyta A. K.. Šie daiktai buvo apžiūrėti (1 t., 194 b. l.). Be to, šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistasis ir jo gynėjai susipažindami su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą jokių pastabų dėl ikiteisminio tyrimo metu neatliktų veiksmų nereiškė, priešingai, visi jie pareiškė, kad su bylos medžiaga susipažino ir prašymų ikiteisminiam tyrimui papildyti neturi (10 t., 108-109 b. l.).

Apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino kitus byloje esančius duomenis, o būtent įvykio vietoje rastus objektus - skardines, cigarečių nuorūkas, degtukus, kurie apelianto manymu, duoda pagrindą manyti, jog miške buvo girtaujama, rūkoma, ir paneigia nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymus, jog tik nuvykus į mišką J. J. iš karto A. K. smogė ramentu, yra deklaratyvūs ir nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo J. J. kaltės tyčią nužudžius A. K. Visų pirma, aplinkybių, kad miške buvo išgėrinėjama ir rūkoma neneigė nei A. V., nei M. G. Antra, ši aplinkybė nepaneigia nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymų, kad J. J. smogė nukentėjusiajai ramentu.

Apelianto nuteistojo J. J. gynėjo manymu, net jeigu J. J. ir būtų padaręs veikas, už kurias jis yra nuteistas, tai jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, kadangi toks J. J. veikos kvalifikavimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ prasmės ir teismų praktikos. Toks apelianto teiginys prieštarauja bylos medžiagai ir byloje nustatytoms bylos aplinkybėms.

Priešingai nei teigia apeliantas, nuteistojo J. J. nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus atitinka ir byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką. Teismas, kvalifikuodamas J. J. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus skundžiamame nuosprendyje išdėstė tokios kvalifikacijos motyvus. Teismas nurodė, jog apie tai, kad A. K. buvo nužudyta itin žiauriai, sprendžia pagal nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų kiekį ir pobūdį, atsižvelgia į tai, kad ant nukentėjusiosios rankų buvo rasti sužalojimai būdingi savigynai ir kad pomirtinių sužalojimų A. K. lavone nerasta. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad visi sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti dar esant gyvai, aktyviai ginantis ir patiriant visus skausmus ir kančias. Apeliacinės instancijos teismas tokią apygardos teismo išvadą laiko pagrįsta. Taip pat teismas motyvavo ir J. J. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Teismas nustatė, kad J. J. tyčia nužudė A. K., siekdamas paslėpti kitus savo padarytus nusikaltimus. Tai patvirtino nuteistieji A. V. ir M.G. Be to, kad A. K. nužudymo tikslas buvo būtent kitų nusikaltimų slėpimas patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad J. J. A. K. nužudė tuoj pat po įvykdytų kitų nusikaltimų. Šios aplinkybės pagrįstai pripažintos pakankamos daryti išvadai, kad J. J. nužudė A. K. siekdamas nuslėpti kitus nusikaltimus. Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo J. J. kaltės itin žiauriai ir siekiant paslėpti kitus nusikaltimus nužudžius A. K. ir nuteistojo J. J. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus.

Teisėjų kolegijai, nustačius, kad nuteistasis J. J. teisingai nuteistas už kvalifikuotą nužudymą, atmetamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas apelianto nuteistojo J. J. gynėjo skundo teiginys, kad net jeigu J. J. ir būtų padaręs jam inkriminuojamas veikas, jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Taip pat atmetamas kaip nemotyvuotas nuteistojo J. J. gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas netinkamai, todėl byla turėjo būti perduota prokurorui BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegijai kaltinamojo akto turinys neduoda pagrindo įžvelgti kokių nors BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą teismo nuosprendį reikėtų naikinti ar keisti. Apelianto nurodytu BPK 303 straipsnio 6 dalies pagrindu bylą perduoti prokurorui nėra pagrindo, nes nagrinėjamoje byloje priimtas apkaltinamasis, o ne išteisinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgusi į visą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitiko apeliantų lūkesčių, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. J. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, todėl apeliantų prašymai – J. J. už šio nusikaltimo padarymą išteisinti - atmetami.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Dėl nuteistajam J. J. paskirtos bausmės

Apeliantas nuteistasis J. J. mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos, netinkamai įvertino jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, ir paskyrė per griežtą bausmę. Toks apelianto teiginys suprantamas kaip prašymas sušvelninti jam paskirtą galutinę bausmę.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę.

Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. J. bausmes už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, jas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė ir motyvuotai nuteistajam J. J. parinko bausmės dydžius.

Nuteistasis J. J. padarė tris nusikaltimus: apysunkį – neteisėtą laisvės atėmimą, sunkų – seksualinį prievartavimą ir labai sunkų – kvalifikuotą nužudymą. Visi J. J. nusikaltimai padaryti esant šiuos nusikaltimus kvalifikuojantiems požymiams: neteisėtas laisvės atėmimas padarytas, panaudojant smurtą, seksualinis prievartavimas padarytas bendrininkų grupe, o J. J. įvykdytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą dviem kvalifikuojantiems požymiams: nužudymas padarytas itin žiauriai ir siekiant nuslėpti kitus du nusikaltimus - neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą. Visi J. J. padaryti nusikaltimai yra baigti, veikta tiesiogine tyčia. Visi nusikaltimai yra smurtiniai (darant nusikaltimus prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas). Nusikaltimai padaryti dėl itin žemų paskatų – siekiant pasityčioti iš jaunos merginos, kuri nieko bloga nuteistajam nepadarė ir jo elgesiui jokios įtakos neturėjo. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta nepilnametės mergaitės gyvybė. J. J. vaidmuo darant visus nusikaltimus buvo aktyvus, jis buvo visų nusikalstamų veikų iniciatorius. Jo iniciatyva buvo neteisėtai atimta laisvė A. K., jis pirmas pradėjo seksualiai ją prievartauti ir naudojo fizinį smurtą, o po to, siekdamas paslėpti minėtus nusikaltimus, jis itin žiauriai nužudė A. K. (nustatyta, kad nukentėjusiajai rankomis, ramentais, metaliniu strypu bei kojomis buvo suduota apie 18 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas). Šiam labai sunkiam nusikaltimui buvo rengtasi iš anksto, nukentėjusioji buvo nuvežta į nuošalią vietą miške, kur ir buvo nužudyta, o po to J. J. su kitais nuteistaisiais paslėpė nukentėjusiosios lavoną ir nusikaltimo darymo įrankius. Nuteistojo J. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatytos sunkinančios J. J. atsakomybę aplinkybės: jis neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o kvalifikuotą nužudymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino ir nuteistąjį J. J. charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad J. J. nusikalstamas veikas pradėjo daryti būdamas nepilnametis ir darė vis sunkesnius smurtinius nusikaltimus. Jis, būdamas jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), iki nagrinėjamų nusikaltimų padarymo jau buvo teistas 4 kartus. Naujas nusikalstamas veikas padarė būdamas ankščiau teistas už smurtinį sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalis), t. y. būdamas recidyvistu. J. J. būdamas laisvėje nedirbo, darbo biržoje registruotas nebuvo (7 t., 155 b. l.), ne kartą buvo baustas administracine tvarka (7 t., 152-153, 154 b. l.), iki suėmimo (17 dienų) mokėsi (duomenys neskelbtini) suaugusių vidurinėje mokykloje (7 t., 185 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės, J. J. įvykdytų nusikaltimų kiekis ir pobūdis, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. J. yra ypatingai pavojingas visuomenei. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertinęs J. J. padarytų nusikaltimų pavojingumą, pasekmes, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nuteistajam J. J. už jo įvykdytą neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą paskyrė teisingas, didesnes, negu minėtų baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytas bausmių vidurkis, bausmes, o už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą teisingai ir pagrįstai paskyrė pačią griežčiausią BK numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė atitinka teisingumo principo reikalavimus ir turinį, ir yra adekvati padarytai J. J. nusikalstamai veikai bei sudaro realias prielaidas bausmės paskirčiai įgyvendinti.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistojo prašymas - švelninti jam paskirtas bausmes ir galutinę bausmę - atmetamas.

Dėl nuteistajam S. B. paskirtos bausmės

Apeliantas nuteistasis S. B. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir nustatyti jos trukmę atitinkančią jo (apelianto) sulaikyme išbūtam laikui.

Toks apelianto prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam S. B. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.

Apeliantas, prašydamas švelninti paskirtąją bausmę, skunde nurodo, jog jis buvo suimtas nuo 2008-09-17 iki 2009-02-02 ir nuo 2009-05-26 iki 2010-05-26, todėl mano, kad sušvelninta bausmė savo dydžiu galėtų atitikti jo sulaikyme būto laiko trukmę. Toks apelianto manymas, o ir prašymas, nelogiškas, nes apygardos teismo nuosprendžiu apeliantui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį yra paskirta bausmė – vieneri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo – ir yra tokio dydžio, kaip ir apelianto suėmime būto laiko trukmė.

Teismas teisingai nuteistajam S. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, subendrino iš dalies sudedant su ankstesniu Biržų rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir apeliantui paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti paskirtąją bausmę, apeliantas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto nuteistojo S.B. prašymas – sušvelninti jam paskirtą bausmę – atmetamas.

Dėl nuteistajam M. G. paskirtos bausmės

Apeliantas sutinka su jo nuteisimu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, pripažįsta, kad išsigandęs dėl kito asmens padaryto labai sunkaus nusikaltimo - tyčinio A. K. nužudymo - padėjo paslėpti nužudymo įrankius. Tačiau jis mano, kad už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją švelninti.

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Nuteistojo M. G. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 237 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą numato ne tik laisvės atėmimo bausmę bet ir švelnesnes bausmės rūšis (viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą). Nuteistajam M. G. teismas už šio nusikaltimo padarymą parinko bausmės rūšį - laisvės atėmimą ir nustatė jos dydį vienerius metus. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. G. parinkta bausmės rūšimi ir jos nustatytu dydžiu.

Nors BK 237 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikatama veika ir priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau atsižvelgiant į tai kad nuteistasis slėpė tyčinio nužudymo įrankius, kad iki šio nusikaltimo padarymo, jis pats prieš nužudytąją padarė du nusikaltimus, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui, bei nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktas), bei įvertinus jo asmenybę (ankščiau neteistas, tačiau iki suėmimo niekur nedirbo ir nesimokė), teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas ir nustatytas jos dydis atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta tinkama bausmė ir pagal BK 150 straipsnio 2 dalį. Šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šiuo nusikaltimu buvo pažeista žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, panaudojant psichinį smurtą. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė esant dviem jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui bei veikdamas bendrininkų grupe. Teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes ir įvertinęs ankščiau aptartus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, konstatuoja, kad M. G. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri iš esmės atitinka šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui, nėra aiškiai per griežta ir švelninti ją nėra pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad nuteistojo M. G. nusikalstama veika dėl neteisėto laisvės atėmimo nukentėjusiajai buvo neteisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir šią veiką perkvalifikavus į BK 146 straipsnio 1 dalį nuteistajam skirtina nauja BK 146 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Teisėjų kolegija nuteistajam M. G. parenka bausmės rūšį ir nustato jos dydį remdamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais sutinka, su ta išlyga, kad nuteistasis tyčia padarė ne apysunkį BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), bet nesunkų BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegijai, perkvalifikavus nuteistojo M. G. nusikalstamus veiksmus, jam paskirtos bausmės bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse ir 5 dalies 2 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles ir dėl to M. G. skirtina subendrinta bausmė švelnesnė nei apskųstuoju nuosprendžiu.

Dėl nuteistajam A. V. paskirtos bausmės

Nuteistasis A. V. prašo jo nuosprendį pakeisti ir sumažinti pagal atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtas bausmes bei subendrintą galutinę bausmę. Toks nuteistojo prašymas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad nuteistojo A. V. nusikatama veika neteisingai buvo kvalifikuota kaip 146 straipsnio 2 dalies ir BK 150 straipsnio 2 dalį sutaptis ir perkvalifikavus šią jo veiką į BK 150 straipsnio 2 dalį, už šios nusikalstamos veikos padarymą jam skirtina BK 150 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė, kurios dydis nustatomas remiantis pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais teisėjų kolegija sutinka.

Teismas skirdamas A. V. bausmes vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei BK 61 straipsnyje numatytomis bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, taisyklėmis. Nustatyta, kad nuteistasis A.V. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas, numatytas BK 237 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis), o kitas, numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje, sunkių nusikaltimų (BK straipsnio 11 dalies 5 dalis) kategorijai. Šiuos nusikaltimus jis padarė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), nes iš bylos duomenų matyti, jog jis 2007-05-24 nuosprendžiu buvo teistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą ir teistumas jam nėra išnykęs ar panaikintas. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Teismas nustatydamas bausmių dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (sunkus ir nesunkus), kaltės formą (nusikaltimai tyčiniai), taip pat į apeliantą charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, jog jis iki nusikaltimų padarymo niekur nesimokė ir nedirbo, buvo baustas administracine tvarka. Teismas nustatė, kad tik dėl vieno nusikaltimo, t. y. dėl nusikaltimo įrankių slėpimo, A. V. pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, todėl šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nustatė ir dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – abu nusikaltimus apeliantas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktas). Teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, pagrįstai taikė BK 61 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės dydžio nustatymo taisykles ir A. V. pagrįstai už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje ir BK 237 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, jų dydžius nustatydamas didesnius nei šių baudžiamųjų įstatymų sankcijoje numatyti bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos individualizuotos, atsižvelgiant ir į jo padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį.

Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog visuose nusikaltimuose jo vaidmuo buvo antraeilis. Vertinant kaltininko kaip bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką antraeiliu, turi būti nustatoma, ar konkretaus bendrininko veiksmai iš esmės turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui, atsižvelgiama į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį ir pobūdį. Kitaip tariant, svarbu įvertinti kiekvieno iš dalyvavusių bendrininkų betarpiškai padarytus veiksmus realizuojant nusikalstamą sumanymą bei tų veiksmų pavojingumą, pasireiškusį dalyvavimo nusikaltime intensyvumu, aktyvumu ir kitomis aplinkybėmis. Iš byloje nustatytų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu įrodytų aplinkybių matyti, kad A. V. vaidmuo darant nusikaltimus nebuvo antraeilis, jis buvo aktyvus šių nusikaltimų vykdytojas.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 327 straipsnio 1 dalį paskirtos tinkamos bausmės ir pagrindo jas švelninti nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismui, perkvalifikavus A. V. nusikalstamą veiką iš BK 150 straipsnio 2 dalies ir 146 straipsnio 2 dalies sutapties į BK 150 straipsnio 2 dalį, nuteistajam keičiasi galutinė subendrinta bausmė, nes jam paskirtos bausmės bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse, 5 dalies 2 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį dėl M. G. ir A. V. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį pakeisti:

M. G. nusikalstamą veiką iš BK 146 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 146 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 237 straipsnio 1 dalį, ir M. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. V. nusikalstamą veiką iš BK 146 straipsnio 2 dalies ir 150 straipsnio 2 dalies (sutapties) perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, ir A. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų S. B., J. J. ir jo gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.